Biudžetai ir jų spalvos. Korupcijos pradžiamokslis

Gavau vieną gandą – apie tai, kad kai kokie neoficialūs viešųjų pirkimų efektingumo vertinimai rodo, kad ~30 procentų lėšų yra iššvaistomos. Alternatyvus gandas teigia dar baisiau – kad iššvaistoma apie 30 procentų viso valstybės biudžeto. Kadangi šaltiniai, na, labai jau neoficialūs (tiksliau – gal nelabai aiškiais skaičiais paremti), o rimtų vertinimų lyg ir nebuvo daryta, tai paliksiu jums patvirtinimų/paneigimų ieškotis patiems, pats pasakysiu nebent tiek, kad bandant labai grubiai aproksimuoti pagal kitus duomenis, skaičiai atrodo esantys įtikinamumo ribose.

Aišku, galėtume nagrinėti korupcionierių psichologiją, detalius konkursinius scenarijus, bet gal svarbiausia čia būtų įvertinti, kaip tos lėšos išvis pasiskirsto, pagal šešėlinių biudžetų sandaras. Ir kaip viskas vyksta, kaip ir kur ieškoti bendrų makliavonių ir kokio jos lygio gali būti. Manau, kad bet kam, kas nemėgsta korupcijos, verta žinoti bent jau bendriausius dalykus. Aišku, jei kas išvis negirdėjote tokio žodžio, kaip „biudžetas“ (lietuviškai, ko gero, būtų „išlaidų planas“) – galite net ir neskaityti.

Šešėliniai biudžetai

Bet kuris oficialusis (viešasis) biudžetas gali būti analizuojamas, pinigų sumas skaidant į dvi dalis (du mažesnius biudžetus) – baltą arba skaidriai įrodomą, kur vargu, ar gali kilti abejonių ir visą likusią dalį – šešėlinį biudžetą, kur pagal kažkuriuos kriterijus galime suabejoti pinigų panaudojimo tikslingumu ar efektyvumu. Ši dalis išties ir yra įdomi, jei kalbame apie neskaidrumus ir jų šalinimą, tad šešėlinį biudžetą verta suskaldyti į dar dvi dalis:

  • Juodasis biudžetas, kitaip tariant, pinigai, kur visa biudžeto eilutė kelia abejones – įstaiga perka tai, ko jai išvis nereikia, t.y., visas pirkimas kaipo toksai yra organizuojamas dėl korupcinių paskatų.
  • Pilkasis biudžetas, kur pinigai lyg ir panaudojami iš reikalo, tačiau dalis jų iššvaistoma neaiškiais tikslais, pvz., permokant už paslaugas ar prekes.

Visus šešėlinius biudžetus vienija bendras dalykas – juose įstaigai numatomi pinigai nėra būtini, norint atlikti tai, ką turi atlikti ta įstaiga. Nesvarbu, ar pinigai pavagiami atvirų atviriausiai, ar padaromos klaikiai sudėtingos ir netgi teisėtos makliavonės, pinigai iškeliauja vėjais. Valstybė perka tai, ko nereikia, o iš tų nereikalingų pirkimų tarpsa biurslas – korupcionieriai ir su jais susiję vertelgos.

Juodieji biudžetai

Akivaizdu, kad juodąjį biudžetą identifikuoti dažnai galima gana nesunkiai, dėl to dažniausiai ir kyla triukšmingi skandalai – ar kokia ten įstaiga prisipirko mašinų, kurių jai nereikia darbui, ar koks nors Brazauskas pastatė Valdovų rūmus – tai vis įtariamai juodosios biudžetų eilutės, kur galime bendrai abejoti pačiu pirkinio reikalingumu. Akivaizdu ir tai, kad lengvai pastebimos juodosios eilutės turėtų pasitaikyti gan retai. Norint jas rašyti į biudžetus, reikia būti arba visišku durniumi, arba turėti puikiai išvystytą atkatų ir priedangos sistemą, kuri užtikrintų, jog bet kokios makliavonės liks nepastebėtos.

Aišku, kartais juodieji reikaliukai išvirsta į visiškas fantasmagorijas – pavyzdžiui, įstaiga perka baldus, o tų baldų išties nei pėdsako. Korupcionieriai užtikrina, kad niekam būtų neįdomu. Kita vertus, taip daro tiktai durniai, kurie vėliau ir įkliūna – nesant prekės ar paslaugos suteikimo fakto, yra aiškus kriminalas, kur išsisukti sunkiai bepadėtų ir gerieji dėdės. Gal dėl to juodieji biudžetai dažniau pasireiškia, kaip absurdiški valdžios projektai, pavyzdžiui, reklaminės kampanijos „Narkotikams – NE“, „Atšilimui – NE“ ir pan..

Pilkieji biudžetai

Pilkasis biudžetas – žymiai keblesnis. Čia jau perkami įvairūs dalykai, kurių gal ir reikia (jei nereikia – tai juodasis), tačiau pirkimo sąlygos, sumos, techninės specifikacijos, įvykdymo terminai ir pan. gali būti tokie, kad galutiniame rezultate atsirastų neatitiktis tarp to, kas buvo gauta ir to, kiek sumokėta. Variantų gyvas galas, kai kurie – ganėtinai rafinuoti. Tarp įprastesnių pavyzdžių – kad ir tokie pagudravimai:

  • Įstaiga perka kokį nors klaikios paskirties ir potencialiai sudėtingą daiktą, pvz., elektroninio deklaravimo sistemą už milijoną litų, tačiau užsakymo vykdytojas pateikia produktą, kurio savikaina, pvz., 10 kartų mažesnė, o esminiai reikalavimai, paprastai taikomi panašioms sistemoms – net nenagrinėti. Korupcionieriai užtikrina, kad pretenzijos tiekėjui nebūtų pareikštos, o atitiktis kokiems nors reikalavimams nebūtų nei pakankamai aiškiai formuluojama, nei tikrinama.
  • Labai panašus variantas – tai pavyzdžiui, užsisakyti interneto ryšį su 99,95% veikimo patikimumu, o nusipirkus, nekreipti dėmesio į tai, kad realus patikimumas tesiekia vos 98,00%. Patikimumo (prie jo rišama savikaina) skirtumas sudaro 40 kartų, o kaina – ta pati.
  • Įstaiga perka kompiuterius su griežtais reikalavimais, konkursą laimi firma, pasiūliusi tuos pačius kompiuterius pigiausiai, faktiškai už savikainą ar netgi dar pigiau, tačiau nėra kontroliuojamas užsakymo įvykdymo laikas. Kompiuteriai patiekiami, praėjus metams ar net dviems, kai jų kaina dėl bendro tobulėjimo sumažėjo pusantro-du kartus. Korupcionieriai užtikrina, kad niekas dėl vėlavimų neprisiknistų arba baudos dėl vėlavimų būtų juokingai mažos.
  • Įstaiga sudaro sutartį dėl telefono ar interneto ryšio už vidutines rinkos kainas. Ryšiui pingant, įstaiga neieško naujų tiekėjų, o tyliai palieka senas sutartis. Jei sutartis, pvz., dėl interneto buvo sudaryta 2000 metais, už megabitą įstaiga gali mokėti tūkstantį litų – tada tai buvo normalios kainos, tačiau šiuo metu tokį patį ryšį jau būtų galima gauti ir už dešimt kartų mažesnę sumą. Tas pat ir su telefoniniu ryšiu, kur galima mokėti po litą ar du už minutę. Korupcionieriai šiuo atveju tiesiog užtikrina, kad seniai sudarytos sutartys nebūtų peržiūrimos.
  • Lygiai tas pat gali vykti su patalpų nuoma – išsinuomavus patalpas rinkos kainomis 1998 metais, taip pat mokama ir dabar, nors kainos, gal būt, jau porą kartų mažesnės. Visgi, su patalpomis būna ir dar didesnių keistenybių, kur jau išsitrina riba tarp juodųjų ir pilkųjų biudžetų – pvz., įstaiga nuomojasi patalpas pastate, pastatytame už savo pinigus, bet neaiškiu būdu tapusiame kokios nors firmos nuosavybe.
  • Dar vienas variantas – nustatyti neadekvačius reikalavimus tiekiamoms paslaugoms ar prekėms. Tai senas, puikiai nuvalkiotas ir visiems žinomas būdas. Koks nors aukščiau minėtas 99,95% ryšio patikimumas – gal būt reikalingas policijai (kur, paradoksas, tyrėjai išvis be interneto sėdi – reikalingi specialūs leidimai, o juos gavus, ryšys baisesnis, nei 1995 metais), tačiau jei tokius reikalavimus nustatys Veterinarijos tarnyba, tai jau galėsime rimtai pagalvoti apie priežastis.
  • …Manau, kad mano skaitytojai dar ne vieną ir ne du kitus panašius variantus galėtų paminėti (tą ir siūlau padaryti).

Variantų daug, būdų juos patikrinti – irgi daug. Projektų tarnyba (o ar tokia yra?), viešųjų pirkimų tarnyba ir panašios įstaigos turėtų kontroliuoti reikalavimus, kuriuos kelia savo pirkiniams įvairios įstaigos, tačiau aš abejoju, ar visada tai daroma.

O dabar toks esminesnis klausimas: jei kontorėlės viršininkas sukūrė ar bando išlaikyti nereikalingą etatą, kurį užima jo švogeris – tai pilkasis biudžetas ar visgi juodasis? O pats tas viršininkas pagal kurį biudžetą skaičiuotinas? 🙂

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook3Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

21 thoughts on “Biudžetai ir jų spalvos. Korupcijos pradžiamokslis

  1. vis dar laukiam semiotikos :)

    nežinau ar čia galima laikyt atskiru metodu, tačiau -- pats „pilkųjų institucijų“ kūrimas:
    pavyzdžiui ta pati Energetikos ministerija. teoriškai egzistuoja dėl švento tikslo, praktiškai -- „dirba“ visiškai formaliai, tik sudaro geresnes sąlygas korupcijai, neaišku ar apskritai gerina situaciją energetikoje, ar ją blogina (manyčiau pastarasis varijantas, bet gal čia labiau Nemuno reikėtų klaust ar panašiai -- neišmanau)

    šiaip ar taip, esu įsitikinęs, kad pati institucija/organizacija jau vien savo egzistavimo faktu sudaro išradingam biurslui daug sąlygų. greičiausiai netgi tokios organizacijos, kurios neturi klasikinių valstybinių institucijų kompetencijų (pvz. licencijavimo, etc.) -- tarkime „institutai“.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Tai irgi tokia ganėtinai šešėlinė zona. Šiap dėl visai pilkų ir netgi beveik visiškai juodų kontorų dažniausiai berods minima „Valstybės žinių“ leidykla, kuri egzistuoja neaišku, kodėl, tačiau turi netgi ištisą didžiulį pastatą su minia darbuotojų.

      Reply
    2. rokiskis Post author

      O semiotikos dar bus, vienas straipsnis laukia veik paruoštas, dar kažkiek ruošiuosi parašyti. Ten puiki sritis blevyzgoms, tad tikrai neapleisiu, jei tik bus nors vienas-kitas skaitytojas 🙂

      Reply
  2. rainfall

    Prie pilkųjų biudžetų galima dar vieną variantą pridėti --

    Perkama nerealiai (pagal įmonės/įstaigos poreikius) galinga įranga (tarkim, n-iolika vienetų serverių kažkam), kurios potencialas realiai niekada nebus išnaudotas net 50 %. Kainos šiuo atveju nesuklastotos, realios. Net ir sąlygos tiekimui gali būti realios, be jokių didelių apribojimų. Tiesiog tiek ir tokių dalykų kurie perkami niekada nereikėjo ir artimiausiu metu nereikės, bet pinigų yra…

    Itin paplitęs variantas, ypač kada viskas finansuojama ES lėšomis, o projektai būna parašyti vardan to kad lėšas įsisavinti. Bendras rezultatas toks -- kažkas uždirba iš pardavimo, o kažkas moka už įrangos išlaikymą ir aptarnavimą, nors realiai ji tiesiog šildo orą.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Taip, pertekliniai kiekiai irgi dažnas dalykas. Pertekliniai kiekiai, beje visur. Pradedant pertekliniais kiekiais darbuotojų, pertekliniais kiekiais patalpų ir baigiant pertekliniais kiekiais tušinukų bei popieriaus.

      Reply
    1. rokiskis Post author

      Praleidau šitą komentarą, bet tiktai tam, kad pasakyčiau -- tamsta esate filtruose už šnekėjimą ne į temą. Pasisakymus, kurie į temą (kol kas berods tik vienas toks iš tamstos tebuvo) -- praleidžiu, nepriklausomai nuo turinio.

      Reply
  3. rainfall

    Toliau:

    Nežinau ar nekartoju tamstos minčių bet vieną variantą galima išplėsti su pavyzdėliais.

    Pavadinkim pagal pasiūlymą -- pilkas biudžeto variantas nurodant neadekvačius reikalavimus susijusius su patirtimi. Sakykim papildymas neadekvatiems techniniams reikalavimams . Maždaug kelinto levelio orką norima pasisamdyti.

    Ištrauka iš vieno konkursėlio (Visi kas minimaliai susivokia atseks iš kur 🙂 ):

    Duomenų bazės programuotojas (ne mažiau kaip 2 specialistai):
    Kvalifikacija ir kompetencija:
    a)aukštasis universitetinis arba jam prilygintas išsilavinimas informatikos arba informatikos inžinerijos, arba taikomosios matematikos srityje;
    b)gerai mokėti lietuvių kalbą; tuo atveju, jei specialistas nemoka lietuvių kalbos, reikalavimas gali būti tenkinamas numatant vertimo žodžiu ir raštu paslaugas; išlaidos vertimo paslaugoms turės būti įskaičiuotos į bendrą pasiūlymo kainą;
    c)turi turėti sertifikatą, patvirtinantį kvalifikaciją duomenų bazių valdymo sistemų projektavimo ir diegimo srityje su perkančiosios organizacijos naudojamomis duomenų bazių valdymo sistemomis (Oracle Certified Professional (OCP) arba lygiavertį);
    d)ne trumpesnė nei 5 (penkerių) metų darbo patirtis informacinių technologijų srityje;
    e)ne trumpesnė nei 3 (trejų) metų praktinė duomenų bazių projektavimo patirtis;
    f)dalyvavimas ne mažiau kaip 1 projekte, kurio vertė ne mažesnė kaip 1 mln. Lt su PVM.

    Punktas f. (į visus kitus galima nekreipti dėmesio) Pasaka! 🙂 Kuom konkrečiai dalyvavimas projekte kurio vertė daugiau nei milijonas litų suteikia experience pointu nežinau (o kodėl milijonas, o ne du, ir kaip tai vertinama). Gal į projektą įėjo bentley įsigijimas kartu su 500 kb duomenų bazės pakūrimu.
    Projekto vertę atspindi jam išleista pinigų suma? Tokiu atveju panašaus į VEKS projekto svetainės kūrėjai be konkurencijos laimi viską 🙂
    Sakykim kažkas dirbo prie didelio, bet nekomercinio projekto, bet vat čia jam ir bėda. Nėra mistinio kažkieno išleisto milijono kuris jį pakeltų į patyrusio lygmenį 🙂
    Bet greičiau kvepia tuo kad konkursas tiesiog pritaikytas konkrečiai įmonei.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Taip, perteklinis reikalavimų įmonės turimiems dalykams apibrėžinėjimas vietoje to, kad būtų apibrėžiami reikalavimai konkrečiam produktui -- labai ryškus (iš esmės, šimtaprocentinis) požymis, kad norima tiesiog gauti konkretų, iš anksto numatytą tiekėją, o ne garantijas, kad produktas bus suteiktas taip, kaip reikia.

      Čia ne tik f punktas yra absurdiškas, bet ir kiti.

      Galime palyginti pvz., su konkursu automobilių remontui -- ar tai, kad įmonė privalo turėti ne mažiau, kaip du aukštąjį išsilavinimą turinčius inžinierius-mechanikus, būtinai gerai mokančius lietuvių kalbą ir turinčius folkswagen sertifikatą bei įmonės dalyvavimas ne mažiau, kaip viename 1mln remonto projekte, etc., yra garantija, kad viskas bus remontuojama, kaip reikia? Akivaizdu, kad garantijos nulis. Kokia nors Šaraškino kontora, nei iš tolo neartėjanti prie tokių reikalavimų, galės aptarnavimą atlikti nei kiek ne blogiau.

      Jei norima garantijų dėl įmonės gebėjimo atlikti darbus, galima reikalauti sertifikavimo pagal ISO-9001, ISO-20000, CMMI, etc., bet jei nurodomos kažkokių iki tol buvusių projektų sumos, darbuotojų sertifikatai ir panašus mėšlas -- tai apie korupciją galim kalbėti, kaip apie faktą.

      Reply
      1. rainfall

        Dėl sertifikatų -- irgi tamsus miškas. Gal kažkiek patikimumą ir atspidi, bet mano nuomonė apie bent jau ISO sertifikatus tokia -- juos turi daugelis iš tų kas nori juos turėti. Šiokie tokie niuansai jų suteikimo sistemoje, varomi pinigais davė tam pagrindą. Jei kam nors pernelyg pesimistiškai skamba -- gal tai tik asmeninis įspūdis. Dėl CMMI etc. nekomentuoju -- tiesiog nežinau.
        O tokių absurdiškų punktų (man asmeniškai absurdiškas f, kiti tai taip +-) susijusių su patirtimi -- jie egzistuoja visuose viešojo sektoriaus pirkimų konkursuose. Gal vertėtų pagalvoti apie 30 % iššvaistomų lėšų pakeitimą kokiais 60 (ne 100, nes nepaisant blogos pradžios kažkoks produktas, koks jis bebūtų yra sukuriamas, išskyrus labai labai suktus projektėlius). Kaip žinia niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, taip kad jei tokių reikalavimų kiekis yra didelis (drįsčiau tvirtinti jis egzistuoja daug kur), vadinasi lėšos vienu ar kitu būdu (perteklinis-korupcinis, korupcinis, perteklinis etc.) švaistomos daug didesniais mąstais nei mes norėtumėm pripažinti.

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Tai ir sakau, kad kai kurie kalba netgi apie 30 procentų viso biudžeto. Viešuosiuose pirkimuose tai sudarytų išties daugiau, kaip pusę lėšų.

          O dėl ISO -- tai bent jau šis tas. Pagal paskirtį tokie standartai, kaip ISO-9000 grupė buvo kuriami būtent tam, kad būtų galima be išsidirbinėjimo ir aiškiai nustatyti, ar įmonė atitinka reikalavimus, ar ne. Viešuosiuose pirkimuose išties turėtų būti aiški nuostata -- jei įmonė atitinka su sritimi susijusį standartą (bendruoju atveju -- ISO-9001), jokie kiti reikalavimai nei dėl kvalifikacijos, nei dėl patirties, nei dar dėl ko nors negali būti keliami, o taip pat atitiktis atitinkamam standartui (bendruoju atveju -- vėlgi ISO-9001) turi būti laikoma pakankamu pagrindu, kad laikyti įmonę atitinkančia bet kurį įmonei keliamų reikalavimų rinkinį. Na, dar galima prikergti pvz., kad visos valstybinius užsakymus vykdančios įmonės turi atitikti ISO-19011 (audito reikalavimai) -- privalomas toks reikalavimas sukeltų korupcionieriams truputį priepolio, nes jį įgyvendint labai lengva, o pasekmės labai tolimos.

          Rezultate pasiliktų vos pora tikrintinų vietų -- t.y., kelios įmonėlės, išduodančios ISO sertifikacijas.

          Reply
    2. pow

      mane tai žudo tie reikalavimai, kurie pasibaigia „arba lygiavertį“. Toks jausmas, kad jis vis kažkur įkišamas ir tiek, bet kas įvertins ar tas sertifikatas/prekė/paslauga yra lygiavertė? ypač perkant programinę įrangą, kai norima win, o gali būti gaunama linux 🙂 gi lygiavertė…

      Reply
      1. rokiskis Post author

        Tas „lygiavertis“ yra įkišamas specialiai tam, kad būtų galima atsimazint, kai kas nors pastebės, kad konkrečiai įmonei projektas rašytas.

        Reply
  4. rainfall

    Beja viena iš idėjų būtų apskritai naikinti pirkimų istatymą, viešųjų pirkimų tarnybą etc. Korupcionierius gaudyti turi STT (FNTT ar kam ten papildomai bepriklauso).
    Nes:
    1)Sukčiaujančių pirkimuose procentas nepasikeis tiesiogiai nuo didesnio kiekio tikrinančių įstaigėlių
    2) Dabartinė sistema kaip tik pasitarnauja korupcijai -- jei projektas, koks jis bebūtų, patvirtintas VPT ar kitos kontroliuojančios kontorėlės ir atitinka įstatymą (kuris dažniausiai ir panaudojamas konkurso sąlygoms konstruoti, tarkim reikalavimai patirčiai daugeliu atveju pateisinami (kad ir punktui f galima rasti pateisinimą), nes įstatymas tam duoda pagrindą) tai prie jo iš esmės nebeprisiknisi.

    Reply
    1. pow

      kuo mažiau tikrinančių, tuo mažiau korupcijos… galbūt 🙂 vien ir dabar tos reorganizacijos tame pačiame vpt nelabai suprantu kam reikalingos, tik persistumdo vadovai ir tiek -- naikinimas būtų geriau, atskyrus tikrinimo, mokymo ir prevencijos skyrius ir prijungus prie atitinkamų.

      Reply
    2. rokiskis Post author

      Centralizuota pirkimų sistema yra labai geras daiktas, nes pašalina bent dalį galimybių tartis, t.y., garantuoja, kad nors dalis proceso vyks skaidriai.

      O dėl reikalavimų ir jų patvirtinimo -- tai ne pirkimų tarnybos reikalas, bent jau dabar. Nors kaip tik turėtų būti taip, kad tai turėtų būti ir jos reikalas, kad neatsirasdinėtų neaiškios specifikacijos, kur jų visai nereikia.

      Šiaip, žiūrint iš best practice pusės (viskas seniai atidirbta ir fantazuoti čia išties nėra ko), pirkimų centralizacija yra absoliučiai privaloma sąlyga, norint sutvarkyti pirkimus ir su jais susijusią korupciją. Didžiausia bardakų dalis atsiranda išimtinai dėl decentralizacijos, kai kiekviena kontorėlė prisigalvoja belenko pati sau. Vienintelis variantas, kuris gali veikti -- tai kai kontorėlė užsako iš pirkimų tarnybos, o pirkimų tarnyba perka pagal savo taisykles.

      Ir dar vienas gan esminis momentas -- svarbu atskirti, kur yra įprastas tiekimas (kompiuteriai, stalai, etc. kasdieniam darbui), o kur yra projektiniai užsakymai (susiję su naujų sistemų realizacija).

      Kita vertus, svarbu ir dar vieno neužmiršti: pirkimų organizatoriai turi organizuoti pirkimus pagal esminį kriterijų -- optimizuoti ilgalaikes išlaidas, o ne daryti patikrinimus, mokymus, prevencijas ir pan..

      Reply
  5. pow

    dėl to priimto nereikalingo, tai sakyčiau, kad pilkas kol tas atlyginimas nesiekia kelių dešimčių tūkstančių 🙂
    beje, kai kurie tie pilkieji biudžetai buvo tikrinami, tiksliau bent renkama informacija ir lyg informuojama, kad reikėtų pasikeisti/nutraukti įsisenėjusias sutartis(neskaičiau aš to įstatymo ir pakeitimų…).

    gal šiek tiek ne į temą, bet buvo toks ale perteklinis užpirkimas kažkada kopijavimo popieriaus, kuris užėmė vos ne visą kabinetą 🙂

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Kiek atsimenu, paslaugų sutartys turėtų būti iš naujo sudaromos kas tris metus (berods), tačiau panašu, kad daugiau, nei pusė neperžiūrimos. Gal nebent išskyrus atvejus, kur konkurentai į pakaušį kvėpuoja ir pasiryžę kelti skandalus, vos tik kas. Bet tokių atvejų ne tiek jau daug, tad šešėlinis biudžetas lieka didelis.

      O vat dėl tokio neaiškaus darbuotojo -- aišku, kad mažų mažiausiai pilkas. Bet o gal visgi juodas? 🙂

      O su popierium geras.

      Reply
  6. rainfall

    Kuo mažiau tikrinančių tuo mažiau korupcijos nėra visiškai tiksli sąvoka.
    Bet idėja tokia kad dabartinė tikrinančių ir prižiūrinčių sistema veikia į naudą tiems kurie sukčiauja.
    Net STT iš pradžių nesikaptys po konkursą jei jis patvirtintas tų mistinių ‘kontroliuojančių’ tarnybų.
    Beja kalbant apie perteklinius biudžetus šioje vietoje net ir jie nieko neįrodys, nes žinių trūksta dažniausiai pagrįsti beprasmiškai dideles išlaidas kažkam.

    Reply
  7. Pingback: Liberalų Sąjūdis, Eligijus Masiulis ir Remigijus Šimašius nesusiję « Rokiškis

  8. Pingback: Pirkimų centralizavimas ir « Rokiškis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *