Kai parašiau apie visokius kelių šiknapaukščius, tai pas mane, žinokite, lankytojų atėjo tuntai – čia buvo visų laikų manęs skaitomumo rekordas. Nes matyt problema visus giliai užknisusi. Užknisę ir dėl idiotų atsirandantys kamščiai, ir dėl jų žūstantys žmonės. Tarp kitko, atėjo pas mane ir vienas-kitas pacukas nesusipratęs, kur aiškino, kad yra nekaltas, o aplink jį visi kalti. Tai kadangi pacukai yra šiknagalviai, o šiknoje smegenų nerasta, tai jie nesusiprato paskaityti mano blogo FAQ, kur yra aiškiai parašyta, kad pas mane tolerancija yra alternatyvi, kitaip tariant – jos nėra. Ir pacukai nukeliavo tiesiai į Naxui – tokią geografinę vietovę, kuri yra kažkur Peru ir skirta specialiai durniams apgyvendinti.
Ponai ir ponios, kodėl jūs matote kažką tokiais iškreiptais būdais? Nustokite kliedėti, nes čia viskas paprasta: kliedite - gaunate baną.
Nukrypdamas nuo temos čia dar pasakysiu, kad banų skaičius mano bloge viršija lankytojų skaičių. Ir jei kam nors pasakau, kad eitų į Naxui, tai čia reikia suprasti kaip didelę malonę iš manęs. Nes šiaip kitus baninu išvis be jokių įspėjimų. Kuo daugiau banų – tuo mažiau durnių. Kuo mažiau durnių, tuo didesnė dalis yra protingų. Todėl ir pats baninu, ir kitiems labai rekomenduoju, nes tai yra labai gerai. Pacukai turi žinoti savo vietą.
Belenko baninimas – tai labai gerai, nes kai išbaninami visokie moralistiniai ir šiaip dvasinguminiai bei kitokie durniai, pusdurniai ir priedurniai, tai diskusijų lygis pagerėja kardinaliai. Ir tai yra esminė vertė, kurią aš gaunu iš savo blogo – galimybę įdomiai pabendrauti. Nes jei čia būtų durniai toleruojami, tai galimybės pabendrauti nebūtų. Todėl ir netoleruojami durniai, nes aš galiu sau tai leisti.
Tai vat, grįžtant prie visokių ten kelių ir panašiai, čia jums šiaip visokių pabirų apie vairuotojus, mašinas ir kitokius eismo fenomenus.
Autobusų, troleibusų ir mikrobusų vairuotojai
Nereikia kaltinti pernelyg tų vairuotojų. Jų darbas yra baisus: reikia nuolatinės koncentracijos miesto gatvėje, kur aplink zuja visokie pamišėliai. Jie koncentruojasi, koncentruojasi, pakol jiems stogai nepavažiuoja. O dar kai važiuoja tais pačiais maršrutais, kurie vis kartojasi ir kartojasi, tai prasideda nuolatinis deja vu: atrodo, kad jau žinai, kas bus po sekundės.
Kiniečiai visai neblogai sugeba taikyti vaizdines priemones: sudaužytas mašinas pastato ant postamentų šalia kelio. Vairuotojai mato, kas atsitinka ir važiuoja atsargiau, sumažina greitį ir pradeda truputį galvoti apie pasekmes.
Visa ta paramnezija, persimaišiusi su nuolatiniu nedamiegojimu ir pervargimu, po kiek laiko ima reikštis kažkuo panašiu į haliucinacijas: autobuso vairuotojas nemato kur nors pro šalį važiuojančios mašinos, nors ji važiuoja. Jis tiesiog nemato, nes jam jau gliukai. Arba atvirkščiai – jis mato ką nors ten, kur to nėra. Pavažiuokit kartą-kitą kokiu nors mikrobusu ar autobusu, stebėdami kokį vairuotoją, ypač vakare, kai anas jau nusivaręs. Kartais galima pastebėti, kad tas reaguoja į kažkokius dalykus, kurių gatvėje nėra. Taip, jie neretai mato haliucinacijas ir patys net nesupranta to.
Čia reikia neužmiršti ir dar vieno: autobusų ir troleibusų vairuotojai išties niekuo nesiskiria nuo mikrobusų. Jie yra lygiai tokie patys. Tik autobusai ir troleibusai yra dideli, todėl jais taip nepasidraskysi. Ypač troleibusai, kurie prie laidų pririšti. Bet su jais irgi būna cirkų visokiausių. Kai kas dar atsimena istoriją, kai galutinai nuprotėjusi troleibuso vairuotoja lakstė Vilniaus gatvėmis, šūkaudama šūkius, nestodama stotelėse, varydama per raudoną ir dar bandydama lenkti kitus trūlikus. Čia tiesiog šiaip pavažiavęs stogas.
Visokių autobusų eismo organizuotojams labai vertėtų pagalvoti apie priežastis, dėl kurių jų vairuotojai kraustosi iš proto. O tos priežastys yra paprastos: psichiką visiškai sekinantis darbas ir nuolat tas pats maršrutas. Tas pats maršrutas, kuris į smegenis įsirašo kaip koksai parą laiko žaistas Doom: užsimerki ir visvien matai tą patį vaizdą, kurį matei ekrane. O jiems juk prieš akis ne ekranas, o natūralus realas. Tiesiog primeskite, kas per gliukai tiems vairuotojams turi matytis.
Fūros – tai mirtis greitkeliuose
Aš labai trumpai čia apie problemą. Ir ne apie tą periodą, kai kone kasdien kažkas iš lietuvių žūdavo Lenkijos keliuose – beveik visada dėl fūrų kaltės. Ir netgi ne apie fūrų vairuotojus, kuriems irgi gliukai pareina, kaip ir tiems, kur vairuoja autobusus.
Labai neoficiali statistika sako, kad netoli 60 procentų krovinius gabenančių sunkvežimių-vilkikų turi pažeidimus, kurie yra kritiškai pavojingi. Kitaip tariant, tokie, kurie gali sukelti katastrofą. Taip, tas skaičius yra užribinis, sunkiai suvokiamas, bet taip ir yra: vienos fūros važiuoja su plikai nutrintomis padangomis, pas kitas – stabdžiai neveikia, pas trečias (ir tai dažniausias variantas) krovinio prikrauta porą kartų daugiau, nei ta fūra gali pavežti.
Fūrų avarijos pasižymi labai blogomis pasekmėmis. Kai kada žuvusiųjų būna dešimtys. O jei vilkikas gabena pavojingą krovinį, jei tai benzovežis - gali būti labai liūdna.
Prieš daug metų man pasakojo tokią istoriją apie vieną transporto firmą: jos vairuotoją Vokietijoje sustabdė inspektoriai, liepė fūrai užvažiuoti ant svarstyklių. Tasai, jau suprasdamas, kas bus, užvažiavo. Bet netikėtai inspektoriai jo atsiprašė ir liepė važiuoti toliau – svarstyklės esą sugedo.
Ta fūra buvo virš 100 tonų. Toksai perkrovimas yra belenkiek kartų aukščiau bet kokių normų. Nuo tokio svorio fūros padangos gali susproginėti, kaip vaikiški balionėliai. Nuo tokio svorio netgi koks nors senesnis tiltas gali nugriūti, kai sunkvežimis ant jo užvažiuos. Tai absoliutus užribis – būtent todėl tie vokiečių inspektoriai nusprendė, kad jų svarstyklės sugedo, nes taip juk tiesiog negali būti. Ir žinote, kodėl tokie bajeriai vyksta?
Ogi todėl, kad baudos per mažos ir jų per mažai, o inspekcijos nesugeba pakankamai tikslingai išrinkti realiai blogiausių firmų ir jų užtarkuoti tinkamo žiaurumo būdais. Firmoms atsiperka ir baudos, ir katastrofos, ir vairuotojų žūtys. Pažeidimai apsimoka. Todėl laikykitės nuo fūrų atokiau – tarp jų pernelyg daug tokių, kurios gali jus užmušt.
Moterys turi būti patenkintos
Čia jums ne istorija, o šiaip anekdotas iš gyvenimo. Žodžiu, vieną pažįstamą prispaudė žmona: „noriu džipuko ir viskas“. Žinote, kaip būna kai kuriom moterim – nori, reiškia įstatymas. Nes matriarchatas yra natūrali gamtos sąranga. Ir vyras turi paklusti, o jei nepaklus, tai privalės įsibėgėti ir tvotis į sieną taip smarkiai, kad prisitvotų smegenis ir tada jau būtų paklusnus.
Fiat Doblo - puikus džipukas. Taip pat labai geras džipukas būtų Opel Combo, Renault Kangoo ar bet kuris kitas kablūkas. Svarbiausia - kad spalva būtų graži.
Taigi, tas pažįstamas, kadangi smegenų kiekiu pasižymi, į sieną trankytis nenori ir mąsto labai netrivialiai, sugalvojo bajerį, kuris puikiai rodo, kad visada galima rasti win-win sprendimą: ir naujas džipukas, ir kainuoja pigiau, nei bet kokia kita mašina. Tas vyrukas nupirko savo žmonai kablūką ir pasakė, kad tai yra džipas, kaip tik idealus: ir mažesnis, dėl to manevringesnis, ir be to dar durelės specialiai įrengtos, kad būtų patogiau daiktus krautis, ir taip toliau. Idealus džipukas moterims. Ir benzino mažai ėda.
O kad nekiltų problemų ateity, tai dar paaiškino jai, kad kablūku tas džipukas kartais vadinamas todėl, kad jis specialiai moterims skirtas, nes kablūkai – tai aukštakulniai. Ir dar specialiai paieškojo kažkokio ne tokio dažno modelio, kad kartais taip lengvai gatvėje jo žmona kokio panašaus kablūko nepamatytų. Ir pasistengė, kad spalva būtų kažkoks metalikas – tokiomis spalvomis įprastų kablūkų niekas nedažo. Žodžiu, užtikrintai ir nuosekliai viską padarė.
O kadangi žmonai dar ir tinkamai paaiškino apie žodžio „kablūkas“ prasmę (taip, tai moteriškas džipas!), tai anoji pati nesidrovi savo džipuko pavadinti kablūku, o todėl turi imunitetą ir tiems, kas gal norėtų ją apšviesti. Nes kai ji pati pasako juokais, kad tai kablūkas, tai visi nusprendžia, kad ji supranta ir žino, kad tai kablūkas. Nors ji ir įsivaizduoja, kad kablūkas yra toksai speciaiai pagerintas moteriškas džipas.
Dabar to pažįstamo žmona yra visiškai patenkinta ir laiminga, ji tiesiog didžiuojasi tuo, kad turi džipuką. Jos vyras ja tikrai pasirūpino, užsakė jai geriausią mašiną. Ir vyras laimingas, nes nupirko mašiną, kuri pigesnė už bet kurią kitą.
Dviratininkai – tai kelių savižudžiai
Vaizdas tipinis: gatvelė, važiuoja mašinos, o priešais jas per du metru nuo kelkraščio, beveik gatvės viduriu – jaunas pridūrkas mina, stabdydamas visą eismą. Ir dar pavinguriuodamas. Privažiuoja sankryžą (kur jam, beje, šalutinis), ir staigiu posūkiu neria kairėn pro pat priešpriešiais važiuojančios mašinos nosį. Mašinos vairuotojas kerta per stabdžius, matosi, kad keleiviai trenkiasi per diržus, bet dviratininkui nusispjaut – jis nulekia savais keliais.
Nes juk dviratis – pilnavertis eismo dalyvis, todėl jis gali užstoti eismą kitiems ir niekas negali jo numušti. Ir kartu dviratis yra pėstysis, taip kad jį ant perėjos praleisti visi turi. Ir išvis, dviratis yra šventasis, todėl absurdiški, savižudiški ir kitokie veiksmai juo važiuojantiems yra būtini, o kalti visi aplinkui, bet tik ne dviratininkai.
Nuotraukoje matome, kaip susitinka du lygiaverčiai eismo dalyviai - dviratininkas ir karvė. Patyrę vairuotojai išsyk pasakys užtikrintai: šiame eismo įvykyje kaltas yra dviratininkas, nes visi žino, kad karvės kelyje elgiasi adekvačiau.
Tai ydingas eismo taisyklių suvokimas. Ydingas todėl, kad dviratininkui išties galioja ir tie apribojimai, kurie nustatomi pėstiesiems, ir tie, kurie nustatomi važiuojantiems. Bet tūpas dviratininkas įsivaizduoja, kad yra atvirkščiai – jam apribojimai negalioja, o galioja tik privilegijos. Ir jie atitinkamai ima elgtis: kai nori – važiuoja, lyg mašina, o kai nori – išsyk suka per perėją, įsivaizduodami, kad stebuklingai virto pėsčiaisiais.
Dar daugiau – dviratininkams išvis negalioja jokios taisyklės, jei jiems taip patogu. Kai užsidega raudona šviesa, mašinos sustoja, o pėstieji neina per perėją, bet dviratininkai – važiuoja. Nes jiems galima netgi per raudoną. Nes dviračiais važinėjantys homo dalbajobus yra lygesni už kitus ir jie kovoja už tiesą. Jie yra šventosios karvės.
Būtent visokie taisyklių nesilaikantys dviratininkai ir yra tie, kurių dėka vairuotojai dviratininkų nekenčia, kaip maro. Nes dviratininkai, įsivaizduodami, kad jiems galioja tik tos taisyklės, kurios jiems patogios, o kitos negalioja, elgiasi kaip savimyliškos primadonos. Jie nenujaučia, kaip atrodo iš šalies. Bet aš pasakysiu, kaip atrodo.
Ponai dviratininkai, kai jūs bandote naudotis ir pėsčiųjų, ir eismo dalyvių, ir išvis savo susigalvotomis privilegijomis vienu metu, jūs atrodote, kaip šūdina pasiutlige apsirgusi karvė, katra atitrūko nuo grandinės ir laksto gatvėmis bei šaligatviais kur papuola – neprognozuojamai ir keldama pavojų visiems, kas tik yra aplinkui. Jūs esate matę kada nors karvę, kuri nuo grandinės atitrūko ir laksto kur papuola? Ji atrodo, kaip toks dviratininkas, kurį aprašinėjau.
Žinote, ką daro veterinoriai su karvėmis, kuris pasiutusios ir laksto, keldamos pavojų aplinkiniams? Ogi nušauna. Dviratininkų, aišku, niekas nešaudo. Juos suvažinėja.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Kaip visada toks uzpisantis „teisinguolio“ tonas visuose rasineliuose….
Aš turbūt labai netolerastiškas žmogus, bet daugumą Vilniaus dviratininkų už nalgumą reikia pasivyti ir dviračiu apdaužyti. Ne tai, kad aš smurtą skatinu, ar ką, tai jie mane skatina smurtauti. Važiuoja šaligatviu, barškina tais varpeliais, rėkauja, porą kartų vos nepervažiavo.
tu durne jie tave tik ispeja kad vaziuoja skambindami kad tu zinotum…
Gal Ele einat per dviračių taką (kai kurie takai nupiešti ant šaligatvių, ypač Vilniaus centrinėje dalyje), tai ir skambina. O jei ne, tai tik dalbajobai taip elgiasi.
O tuos, kurie vieną minutę yra automobiliai, o kitą jau piestieji, tai norisi pagaut už užpakalinio rato ir gerokai trinktelt į asfaltą. Tokie ir patiems dviratininkams trukdo.
Ne, dviračių takais seniai nebevaikštau-gyvybė man brangi.
Tie nupiešti belenkur takai -- tai vienas iš tų dalykų, iš kurių naudos nei dviraytininkams, nei pėstiesiems, o vien tik piktumas tarpusavio.
oj, Rokiški, tik pradėjau vėl tave skaityt, o postas nuo tokios agresijos prasideda, net baisu kažką rašyt 🙂
šiaip, viešojo transporto vairuotojų man būna gaila, dažniausiai būtent dėl keleivių kaltės, kurie moka gadinti tuos nervus… bet iš kitos pusės, ne mes jiems tokį darbą parinkom, kiekvienas esame toje vietoje, kurioje esame tai jei esi nepatenkintas ir pradeda važiuot stogas, tai tikrai reikia kažką keisti gyvenime, o ne tęsti tą rutiną. tikrai ne kartą girdėjau kaip vieš. transporto vairuotojai vakarais vairuoja su alaus buteliais rankose ir nereguoja į degančias šviesoforų šviesas. va tai jau baisu, nes atsako jie ne tik už savo gyvybę, bet ir už visų keleivių, kurie įsėdo į tą transportą. ir aš tikrai nenorėčiau, kad mano gyvybė būtų rankose žmogaus, kuris mato kelyje haliucinacijas ir kuriam visai poh kaip jis saugiai čia vairuoja…
kablūko tikrai juokinga istorija 😀 aš nuolat sakau, kad prastumti galima bet ką, reikia tik gražiai ir tinkamai apie tai papasakoti 😀
o jei apie dviratininkus, tai trumpai, manau, kad mūsų šalyje nėra jokios dviračių kultūros: nei iš pačių dviratininkų pusės, nei iš kitų vairuotojų, nei iš valdžios, kuri turėtų rupintis ne tik takeliais, bet ir dviratininkų priežiūra ir kontrole nemažesne nei mašinų vairuotojų. pas mus neįmanoma normaliai važinėti su šia transporto priemone ir manau, kad toliau už parkų ar užmiesčio ribas net negalima važiuoti, tai tikrai pavojinga.
Ponia Nito, gerbiamoji, tamsta mane seniai žinote ir puikiai žinote, kad tamstai visokie banai tikrai negresia.
Čia tiesiog, žinote, paskutiniu metu pas mane ateina didesnis kiekis visokių neadekvatų, ko ant LJ nebūdavo. Tai tenka vis aiškinti tiems, kad suprastų.
Rokiski, tai gal LJ geriau? 😉
gal be poniu mano amziuje? 😀
Ne, LJ negeriau, nes tenai baninimo galimybės yra labai ribotos.
Va kas atsitinka kai autobuso vairuotojui nebelaiko nervai.
http://www.youtube.com/watch?v=TSG_XE8Qh60
Tarp kitko, situacija ryški: dviratininką, kuris važiuoja, kaip visiškas dibilas, numuša kitas į jį panašus, tik autobusą vairuojantis.
Nors dviratininko ir gaila, bet turiu pasakyti, kad abu labu tokiu.
Prieš savaitę, po keleto kelionių dviračių į darbą ir atgal priėjau išvados, jog de facto savo gyvybę atiduodi kietiems į rankas. Net ir nevinguriuodamas, nevažiuodamas viduriu kelio, vilkėdasm šviesą iš visų pusių atspindinčią dviratininko striukę bei mūvėdamas šalmą. Tiesa leidžiamas važiavimo greitis kelliu kuriuo važiavau 70 km/h, o kadangi kelias dar ir naujas tai visi važiuoja >80 km/h. Ypač geras jausmas kai tave metro atstumu lenkia fūra.
P.s. turiu omenyje dviratininką kaip eismo dalyvį.
Taip, ten kur greitkeliai, tai važinėti dviračiu išvis beprotybė. Bet ir šiaip gatvėmis, kur kokie troleibusai ar autobusai važiuoja -- tai dviratininko tiesiog tyko mirtis.
ten, kur greitkeliai, važiuoti dviračiu kaip tik saugu, nes ten yra plati avarinė juosta. Nesaugu važiuoti tokias intensyvaus eismo keliais kaip Vilnius-Trakai arba siauresniais, bet tokiais, kur leidžiamas 90 km/h greitis, o telpa vos dvi mašinos. Nesaugu važiuoti ir dviračių takais, tokiais kaip nutiestas šalia Molėtų kelio, nes ten kyšo visokios aštrios briaunos, varžtai (iš automobilių kelio pusės tai viskas lygu, mašinos apsaugotos), o pats takas siauras, arba baisusis duobėtas takas, vedantis į Nemenčinę. Reik įvertinti ,kad dviratininkai važiuoja ir 30 km/ ir didesniu greičiu, tad keliu važiuoti būna saugiau ir maloniau nei diletantų, niekada ant dviračio nesėdėjusių, tiestu dviračiu taku.
Aš nelabai tiksliai čia matyt išsireiškiau -- turėjau omeny tuos greitkelius, kur miestuose, o ne automagistrales. Nes automagistralėse man rodos išvis draudžiama dviračiais gali būt. Nors gal ir painioju.
O tuos dviračių takus tiesia man rodos netgi ne tai kad diletantai, o tiesiog paprastuoju pinigų įsisavinimo būdu, todėl dviračiai jiems išvis nerūpi.
Automagistralėse tirkai draudžiama, bet kad jose važiuoti dviračiais yra saugiausia 🙂
Ugn paminėjo priežastį kodėl dviratininkai vengia važiuoti kuo arčiau dešiniojo krašto kaip to reikalauja KET. KET šitoj vietoj nepakankamai atsižvelgia į aplinkybes ir nepakankamai aprašo eismo dalyvių elgesį.
„Minimalus ženklinamos eismo juostos plotis, kurio pakanka automobiliams važiuoti viena eile, yra 3,0 m.“ (LST 1379:1995) Dviratininkas juostoje užima apie 50cm. Jei iš dešinės yra šaligatvis, nuo jo reikia palikti buferinę zoną kokių 20 cm (kad pedalai nekliūtų). Jei yra aukštas atboinikas -- buferį praplėskime iki 40cm.
Jei prie kelio dešiniojo krašto yra kanalizacijos ir lietaus šulinių -- buferį didinkime iki 0.8-1m.
Tipinės mašinos plotis -- apie 1.8 metro. Internetuose randu, kad tipinis miesto autobusas yra 2.4-2.6 metro pločio.
Sumoj gaunam, kad teoriškai automobilis kartais gali dviratininką aplenkti toje pačioje juostoje (1.8+0.2+0.5 dar palieka 0.5m tarpą tarp dviračio ir auto). Jei yra kanalizacijos šulinių -- nei pro kur. Autobusas taip pat nei pro kur. Dar turėkime minty, kad jei antra juosta užimta -- pirmos juostos auto vairuotojas pasiliks buferį iš kairės to likusio pusmetrio sąskaita.
Praktiškai viskas būna kur kas paprasčiau -- tiek automobilio vairuotojai tiek autobusistai nesuka sau galvos ir važiuoja pro pat dviratininką jį vis spausdami dešiniau kol dviratininkui nelieka vietos saugiai važiuoti.
Norėdami patikrinti mano skaičiavimus ir teiginius pamėginkite pervažiuoti pedagoginio tiltą Vilniuje ne šaligatviu, o pagal KET -- važiuojamąja dalimi kuo arčiau jos dešiniojo krašto. Juosta ten manau tikrai platesnė nei 3 metrai. Linkiu, kad nepasitaikytumėt pakeliui kokiam autobusui.
Koks sprendimas galimas dviratininkui? Nevažinėti tokiais judriais keliais (bet čia ne sprendimas, o sprendimo vengimas). Alternatyva -- važiuoti pirmos juostos viduriu, kad auto iš paskos nesispraustų o rikiuotųsi į antrą juostą.
Idėjiškai teisingai būtų peržiūrėti šią KET vietą. Reiktų pagalvoti apie tokius variantus:
-- dviratininką laikyti pilnateisiu eismo dalyviu ir leisti jam važiuoti juostos viduriu, taip garantuotai užtikrinant saugumą ir nuimant kitų eismo dalyvių pyktį dėl tokių „išsišokėlių“. Galėčiau dviratininką palyginti su lėtapėde sunkiasvore technika kurios max greitis 30km/h. Dėl jos niekas nepyksta, nes didelė. Dėl dviračio pyksta, nes mažas.
-- išvis uždrausti dviračių eismą važiuojamąja kelio dalimi.
-- uždrausti lenkimą ta pačia juosta.
Istorija apie kabluką pralinksmino.
Aha, kai fura praeina šalia, jausmas būna geras 🙂
Prieš valandą nutikus situacija. Keturių eismo juostų kelias su žalia skiriamąja juosta. Greitis 90km/h. Važiuoju antra juosta paskui dalbajobą, žiūrintį neaišku kur, judantį 40km/h. Susidarius gal 10 mašinų eilė už manęs. Prieš mane važiuojanti mašina nuolat stabdo, greitėja, stabdo ir vėl greitėja. Kantriai laukiu kol dalbajobas susiprotės pasitraukt, nelenkiu per dešinę juostą. Privažiuojam apsisukimą, kairiam kelkraštyje stovi du mentai. Prieš mane važiuojantis dalbajobas kerta per stabdžius, visa eilė už manęs cypdami stabdo, akivaizdi avarinė situacija. Dalbajobas sustojęs įsijungia posūkį ir stovi antroj eismo juostoj. Paskui atvažiuojančios mašinos 90 km/h greičiu viena po kitos cypdamos stoja antroj juostoj, kelios mašinos stoja skersos. Dalbajobas įsijungia dešinį posūkį ir pastovėjęs vėl ima judėti 20 km/h greičiu. Mentai akylai stebi visą situaciją, aš jiem pirštu rodau į prieky važiuojantį dalbajobą, abu mentai skėsčioja rankom. Jiem čia ne avarinė situacija, ne taisyklių pažeidimas, nors apsisukinėt toj vietoj iš dalbajobo juostos buvo draudžiama. Taigi dar viena kategorija prie šiknapaukščių, gerbiami pareigūnai, kuriems kartu su tuo mirtininku dalbajobu, linkiu eiti naxui. Kitą kartą jis ir vėl taip pat važiuos, manydamas, kad viskas čia gerai..
Policija turi vieną problemą: kartais nežino taisyklių, todėl patys praleidžia pažeidimus, o kartais kabinasi ten, kur pažeidimo gali ir nebūt.
Policija turi ir antrą problemą: tingi cackintis su visokiais neaiškiais pažeidimais. Todėl geriau paleidžia visokius užknisančius tipažus.
Apie kabluką tai geras 🙂
Gyvenu Londone, ir siame eisme dviratininkai elgiasi kaip potencialus organu donorai. Neturiu nieko pries tuos transporto dalyvius, kurie tiki, kad ju „svari“ kelione i darba isgelbes kelias pandas ar isvalys uzterstas upes, bet tai nereiskia, kad jie del to turi teise lauzyti istatymus. Is tikro ne tiek erzina nepaklusnus eiliniai dviratininkai (toks pagyvenes dviratukas, be salmo, aptaskyti rubeliai), bet „profesionalai“. Su lemputemis ant galvu kaip teletabiai, brangi apranga ir, paprastai, akmeniniai ar skausmo iskreipti veidai. Dar keleta kartu maciau toki „recumbent“ dviracius („gulintis“ nesu tikras del vertimo googlinkit image). Labai patogu -- artima pozicija i karsta. Supraskit teisingai -- as tikrai megstu dviracius, bet jei nenoriu laikytis taisykliu -- vazineju miske.
Jo, tie žemi gulimi dviračiai turėtų būti vairuotojams praktiškai nepastebimi, tokie tik ir prašosi būti suvažinėtais.
Tai kad ir Vilniuje tokių yra: pakankamai „kieti“ dviračiai, mina greitai, agresyviai, nei centimetro į šoną nesitraukia -- tokie „demolition man“. Ypač įdomu stebėti, kai visa tai jie daro DAR kalbėdami mobiliuoju telefonu ir važiuodami siauru šaligatviu, pvz., per Žvėryno tiltą. Manyčiau, galėtų jau ir dviratininkus bausti už kalbėjimą mobiliaisiais minant.
Smagu, kad nepamirštat kovos su nūdienos blogybėmis. Tik va turiu pastabą dėl istorijos apie fūrą: įtariu, kad tamstos informatorius apsitriochno. Sprendžiu iš to, kad:
a) maždaug nuo Algirdo ir Kęstučio laikų sklando anekdotinės istorijos apie postsovietinę fauną, kuri buvo sulaikyta „tūpo vakariečio“, dėl akivaizdžių pažeidimų, o patikrinus juos kokiu tai prietaisu (svarstyklės, alkotesteris) anas zaškalino ir vokietis/amerikonas/anglas nusprendė mūsiškį paleist;
b) bijau pameluot, bet rodos nuo 90-tųjų vidurio didieji Europos puspriekabių gamintojai pasirašė sutartį, kad būtų gaminami fūrų tvirtinimo mechanizmai, kurie mechaniškai pareina, kai viršijamas leistinas svoris x2;
c) visos sieną EU kertančios fūros yra sveriamos, taigi jau būtų sulaikytas dar nekirtęs LR sienos ir išvis didžiuosiuose keliuose ištisai patruliuoja transporto policija, kurios baudos yra beprotiškai didelės, o susitarti neina, dėl to perkarutos fūros sukiojasi tik labai lokalias atstumais, kaimo žvyrkeliuose;
d) net jeigu tai nutiko labai seniai, kai mes vakarietiškų fūrų su viršsvorio apsauga neturėjom, kai pasienio postuose nebuvo svarstyklių, joks standartinis sovietinis vilkikas nebūtų iki Vokietijos datempęs 100t korvino, o būtų gavęs galą, dar nepasiekęs Varšuvos.
Labiausiai tikėtina, kad kažką pričiupo su didoku viršsvoriu (pvz.: 40t) ir hansas jam mestelėjo repliką, kad mol: „iš pradžių nesinorėjo tikėti ir galvojau, kad svarstyklės sugedo“. O iš to išsirutuliojo savas nebesuvaldomas folkloras, kurį pasakoja kas antras fūristas.
Bet iš principo apie LR važinėjančių fūrų stovį yra iš esmės tiesa -- nuvažinėtos, neremontuojamos, valdomos visiškų puspročių.
Dviratininkų problema greičiausia susiklijuoja iš kelių priežasčių. Visų pirmą retai kas iš jų yra mokęsis/žino KET, todėl kelyje vadovaujasi pėsčiųjų taisyklėmis, o ant šaligatvio -- transporto priemonių. Toliau yra dar tas faktorius, kad reikšminga dalis dviratininkų susideda iš susireikšminusių pyzdukų, kurie jaučiasi pranašiausiais žmonėmis pasaulyje (apart S. Jobso ir J. Oliverio), todėl ir padėję važinėjasi. Dar viena reikšminga dalis yra visokie rastamanai/hipiai/pagonys ir panašus žalias sumazbrodas, kurie vykdo reguliarias žolinių substancijų inhaliacijas ir sėdasi ant dviračių viena koja atviram kosmose. Toks vienas pas mane per priekinį stiklą įlipo, kai sugalvojo kirsti Vilnius-Panvėžys magistralę. Kai paėmė kraują ligoninėje (kurioje prasivoliojo 0,5m+), tai tyrėjai sakė, kad kanapiodių kiekis buvo toks, kad veikiausiai buvo pūsta kokius 2mėn be sustojimo, vidutiniškai po 0,5g. per dieną.
Ponuli, visus be išimčių tamstos pavardintus punktus tamsta galite puikiai pasineigti pats.
Aš tamstai galiu tik tiek pasakyti, kad pas mane info yra tiesioginė, o ne anekdotinė.
Nors kita vertus, rekordai, fiksuoti Lietuvoje, berods yra apie 60 tonų. Tuo tarpu 40 tonų, kiek suprantu, paplitę gana nemenkai.
O dėl apsipūtusių dviratininkų -- jo, čia labai derinasi -- kova už dviratizmus, žoles bei rastamanijas. Man irgi kartais įspūdis toksai susidaro, kad kai kurie dviratininkai būna keistai apsinešę.
Dažniau būnų vairuotoju negu dviratininku, bet galiu pasakyti, kad Vilniuje beveik neįmanoma važiuoti dviračiais neperskikūnijant į pėstyjį. Aišku, nekalbu apie tuos idiotus, kaip aprašyta pono Rokiškio, ta prasme, jei žmogus važiavo gatve, tada nei iš šio nei iš to šoko į perėją ir pavarė per raudoną. Čia ne pėsčiuoju, bet idiotu pavirto.
Važiuojant daug maž pagal taisykles gatve, dažnai situacija tokia, kad nebetelpi ir jauti, kad tuoj kamštį padarysi, tada lipi ant šaligatvio, kad netaptum kamšalu. Na, bet čia tada pavirsti šūdvabaliu pėstiesiems ir de jure pažeidi kelių eismo taisykles. Tada važiuoji visaip kaip atsargiai tarp pėsčiųjų. Jei tik išvažiuoji į kokį dviračių taką kaip Vilniaus gatvėje, kur pilna žmonių, tai vėl bėda. Turi važiuoti ir skalambyt ištisai, nes visokie žiopliai nemato, kad ten dviračių takas. Jei važiuoji daug maž padoriu greičiu, tai turi saugotis užsižiopsojusių žmogeliukų, kad neprisiparkuotum į subinę.
Bet tie dviratininkai, katrie iš važiuojančio pavirsta į idiotą ir varo per perėją, tai jau tikrai šaudytini asmenys.
Tie Zuoko padaryti esą dviračių takai išties nieko bendro su dviračių takais neturi, nes tiesiog nupaišė belenkur žmonių vaikščiojamose vietose juostas ir nutarė taip užsidėti pliusą sau. Tai ne dviračių takai, o tiesiog dažais primaliavoti plotai.
Kai vairuoju Nemenčinės plentu rugsėjo pavakare nuolat baisiuosi katės pilkumo dviratininkais (be atšvaitų, liemenių, žibintų), kurie patenkinti ir įsitikinę, kad juos visi mato važiuoja kelkraščiu, nepaisydami šalia esančio dviračių tako (prasto, bet visgi saugesnio). Kai važiuoju dviračiu (jei nėra tako, važiuoju šaligatviu nuo to laiko, kai manęs vos negiljotinavo sunkvežimis su kažkokia atsikišusia nuo borto skarda) visada stebiuosi kodėl pėstieji būtinai eina dviračių taku, nors aiškiai nužymėtas ruožas dviratininkams ir pėstiesiems -- pastebėkit kada Vilniaus gatvėje, Katedros aikštėje -- atrodo tyčia taip daro, nors veido išraiškos visai nekaltos. Be to mane nuolat stulbina pėsčiųjų elgesys -- ausys užkištos ausinukais, žvilgsnis visas į save ir staiga nei iš šio nei iš to atbuli nuo stulpo su tvarkaraščiu žengia link kelkraščio. TAip ir du pęstieji susidūrę gali užsimušti. Pati mačiau, kaip vaikinukas kuris tikrai labai atsargiai pačiu šaligatvio pakraščiu riedėjo per stotelę buvo stambokos moteriškės tiesiogine to žodžio prasme numuštas nuo bordiūro į gatvę. Laimei ten nebuvo automobilio.
Dar vienas priekaištas dviratininkams kad per pėsčiųjų perėją važiuoja, o ne varosi. Aš asmeniškai tikrai nei pėsčia ,nei kaip nors važiuota beveik nepažeidinėju KET -- rimtai. Sakau „beveik“, nes -- jeigu privažiuodama prie tuščios perėjos matau, kad ramiai niekam netrukdydama pervažiuosiu, o jei nulipsiu ir varysiuosi, tai visas artėjantis srautas sustos (automobilių vairuotojams dažniausiai priekaištų šiuo klausimu neturiu)ir lauks kol aš pražingsniuosiu -- tada aš važiuoju
Todėl man atrodo, kad visgi didesnė dalis dviratininkų formaliai žiūrint pažeidžia taisykles ne dėl savo durnumo, o dėl netobulų taisyklių ir absoliučiai nepritaikytos infrastruktūros. Bet jeigu jie nevažinės, tai niekas jiems nei taisyklių nei infrastrukūros negerins. Atsiprašau už ilgą rašinėlį, bet kad opi tema
Rokiski, ar esi girdejes kitoki kabluko pavadinima? Tuos pirmuosius moskvicinius kablukus vadino „bulkinemis“. Niekaip neitikinu kolegu sita savoka, o ir internete nerandu irodymu 🙂
Neatsimenu tokio pavadinimo, bet pilnai tikiu, kad kažkur taip ir vadindavo -- juk duoną ir batonus jais vežiodavo.
Šeštadienį važiavom į draugės sodybą prie Panerių dvaro. Jei kas žinot tą vietą, tai staigus posūkis į kairę yra gerokai už tilto per Nėrį. Toji draugė pradėjo posūkį rodyti jau ant tilto, dėl ko nesusilaikiau nepakomentavusi. Atsakymas privertė permąstyti savo kai kuriuos įpročius. Jai tenka dažnai važinėti su turistinėmis grupėmis autobusais, todėl ji žino, kad jei didelė mašina sugalvoja lenkti, jai sunku greitai atsisakyti šio sumanymo. Taigi, tas išankstinis posūkio signalas buvo skirtas už mūsų važiavusiai fūrai, kad ji suprastu, kad mes ne šiaip velkamės lėtai, o ruošiamės staigiam posūkiui į kairę.
Deja, dažniausiai daugelis patingi aplamai įsijungti posūkio signalą manevruodamas…
Tamstos draugė elgiasi labai protingai. Daugelis galvoja, kad posūkio rodymas yra tik formalumas, bet jei visi tuos posūkius rodytų iš anksto, tai avarijų tikrai sumažėtų.
Perduotkite savo draugei mano pagarbą, nes ji to tikrai nusipelno.
Kažkodėl mažai kas žino kada, jei iš viso susimyli pajudint pirštą posūkio signalui įjungt… Ypatingai užmaršiems primenu:
131. Įspėjamieji signalai turi būti pradėti rodyti iš anksto prieš manevrą (stabdymą, susijusį su manevru)
Tai jei jau pradėjai stabdyti, būk mielas ir parodyk kas čia dabar bus. Taip ir saugiau ir patogiau tiems kas važiuoja paskui.
Mane irgi nervina idiotai dviratininkai. Privažiuoja T formos sankryžą ir varo tiesiai per raudoną. Arba varo prieš eismą..
Bet tuo pačiu pats labai mėgstu dviračius -- važiuoti dviračiu tikras kaifas. Šiaip manau kad dviratininkų problemos iš principo ne dėl dviratininkų kaltės, o sisteminės. Lietuvoj važiuoti dviračiu nemoku, o kokioj Vokietijoj pasivažinėju dviračiu saugiai ir maloniai (praeitą savaitę nuvažiavau apie šimtą km, pvz). Kai yra infrastruktūra, tada yra ir dviratininkų, o su laiku susiformuoja ir dviratininkų kultūra. Lietuviškomis sąlygomis nėr ko tikėtis tos kultūros, kai vyksta žaidimas su mirtimi.
Atitinkamai, pavyzdžiui, galėtume palyginti Juodkrantės ir Nidos sąlygas važinėti dviračiu. Nidoje vyksta pėsčiųjų ir dviratininkų kova, o Juodkrantėj dviračių takai žalia zona atskirti nuo pėsčiųjų takų, ir automatiškai atpuola krūva konfliktų ir pavojingų situacijų.. Infrastruktūra valdo.
Tamsta teisus dėl infrastruktūros. Ir čia jau komentaruose kelis kartus rašiau, ir dar kartą parašysiu: kartais netgi ne taip patys dviratininkai biesina, o tie zuokiniai dviračių takai.
BTW, kur yra dviračių takas, dviratininkams draudžiama važiuoti gatve. Taigi, ant pėsčiųjų šaligatvio užvarvolintas takas, padarytas taip, kad pėstiesiems vietos nelieka ir jie dviračiams po ratais lenda -- tai Zuoko dovana dviratininkų džiaugsmui.
Ne tik Zuoko dėka tokios dovanos 🙂 Klaipėdoj Herkaus Manto gatvės vienos pusės šaligatvio centre gal dviejų metrų pločio dviračių takas, o pėstiesiems iš kraštų palikta gal po pusmetrį 🙂 Vadinasi, pėstieji turi spraustis arba prie pat važiuojamosios dalies, arba kliuvinėti už lietvamzdžių ir parduotuvių laiptelių :)) Kitoj gatvės pusėj pėsčiųjų šaligatvis normalus, bet žmonės to dažniausiai nežino.. 🙂
Ir pagal taisykles, pėstiesiems draudžiama eiti pėsčiųjų taku. O dviratininkams draudžiama važiuoti gatve, jei yra dviračių takas. Žodžiu, užprogramuotos problemos, nors pavaizduota, kad kažkoks esą geras darbas padarytas.
Panašu, kad visokie nomenklatūriniai veikėjai visur panašūs.
Off topic, t.y. nevisai -- dėl baninimo. Su tuo viskas gerai, bet pvz. ėmei tu ir užbaninai mano darbo IP. Tai aš dabar namuose tave galiu skaityt o darbe -- ne. Pas mane darbe ±150 snukių su kompais tai aišku užtai ir nerodo „rokiškio blogo“ programos, nu bet ką darysi. Užknisa vienok.
Ghrmz. Tai reiškia, vienas peredasas kliedesių prirašė, gavo baną, o krūva nekaltų žmonių nukentėjo?
Na, gal ir nieko, gal tai ir neblogai, nes gal išsiaiškins kas ir atkeršys tam pridūrkui, dėl kurio visiems labai blogai.
Nors tiek to. Padarysiu Rugsėjo 1 proga masinį atbaninimą visiems.
Nu kaip sakyt aš gal su tamstos nuomone ir nevisada sutinku, bet baisiai komentaruose nekliedžiu, laiks nuo laiko ką nors vis parašau. Nebent jeigu tamsta identifikuos (pagal name ar email), kad čia visgi mano komentaras dėl kurio banas parėjo tai tada nu ką darysi :))
Bet jo -- situacija tokia 🙂
Prašom -- http://rokiskis.popo.lt/2012/09/02/nuodemiu-atleidimas-rugsejo-1-osios-proga/
Juokas beje tame dar kad google readeris RSS’ą skaito kuo puikiausiai, tai vistiek paskaitau bet nepilną straipsnį RSS’ui duoda jeigu ilgas. Tai net negaliu identifikuot kada tiksliai tai atsitiko :))
Pingback: Nuodėmių atleidimas Rugsėjo 1-osios proga « Rokiškis
oj kaip juokinga skaityti tokius rašinėlius.
‘Su visa pagarba’, ponas rokiški, kiek kartų esat perėjęs gatvę kai raudona pėsčiajam uždegta? Jei ranką prie širdies pridėjęs galit sakyt „nei karto“, tada gal ir pateisinu pastraipą apie sankryžą. Ir taip, čia skaitosi visi atvejai, kai naktis ir „nieko nėra aplinkui“.
Aš pats per raudonas nevažinėju, viduriu kelio taip pat, šaligatviais irgi nevažinėju. Bet jūs man tada pasakykit kaip važiuoti metrą nuo krašto, jei pusantro metro nuo krašto yra pilna duobių, tokių šaunuolių vairuotojų mašinos priparkuotos, koks nors šlamštas sumestas, nu ir pan.
Mašinų vairuotojų ir dviratininkų konfliktai visur, ne tik Lietuvoj. Vokietijoj daug yra dviratininkų, mums iki tokio lygio kaip iki mėnulio, bet ten irgi taip pat. Dviratininkai nemėgsta vairuojų ir atvirkščiai. Nors pats kai važinėjau, tai sakyčiau vairuotojai tiek duoda vietos dviratinikams, kad skųstis tikrai nėra dėl ko 🙂
Kadangi tamsta esate pridūrkas, kuris galvoja, kad galima važiuoti per raudoną šviesą ir dar galvojate, kad aiškins, kad kiti irgi tokie, tai tamstai banas labai pravers -- bent virtualiai gausite ko nusipelnęs.
Tačiau būdamas labai geras, duodu tamstai šansą nueiti naxui savanoriškai.
:))
Ir iš kur tiek pykčio? Gal išeikite į Vingio parką tarp dar žalių medžių pasivaikščiot? Ar ir ten pridūrkai renkasi?
Šitam bloge skaičiau iš viso 3 straipsnius, daugiau kai kas nors linkins čia, tai neisiu. Kad tik ponui rokiškiui būtų geriau 😀
Kad visus siunčat į Peru, tai manau ir pats neblogai žinot kaip ten viskas atrodo. Linkiu nuvažiuot dar kartą.
Jūs su savo dvasingumais negalvokit, kad tamstos čia kažkas pasiges, ar kad čia kažkokia baisi garbė kažkam, kad tamsta čia skaitot. Čia tamstai ne vieta, taip kad tamsta jau prievartinai išlėkėt į Naxui. Ir neskaitysit čionai daugiau.
Važiuoja dviračiu ir kliedi tolerastiškas nesąmones. Skaito Rokiškį, kai kas pasharina… Hm… Vienas toks prietranka mane iš FB draugų išmetė prieš porą savaičių (kai pasiaiškinom apie tolerastijos žalą sveikatai ir gyvybei)… Martynai, tu čia?
Anas/ana tamstai neatsakys jau, nes pakliuvo į ten, kur siūliau eiti savanoriškai. Prarado šansą.
Nepaisant požiūrių skirtumų, sudviračiu man priminė vieną dalyką -- vairuotojai apskritai jaučiasi pranašesni už kitus eismo dalyvius, nesvarbu, ar tie pažeidinėja taisykles. Žmogus automobilyje pyksta ne tik ant dviratininko, bet ir ant pėsčiojo, jei tas kerta siaurą senamiesčio gatvelę, kur, kaip žnome, visai nėra perėjų, ar eina per perėją, šviečiant žaliai, kai automobiliams irgi šviečia žalia rodyklė į dešinę. Tūlam pėsčiajam kartais irgi norisi pasigauti automobilį už galinio rato ir apvertus paklausti -- jau kad vairuoji, ar labiau skubi negu aš?
Tokios tokelės
Dėl to tipinio dviratininko, tai aš panašiai Danijoj važiavau nuo kalniuko apsikrovus daiktais porai savaičių. Nors Danijoj visi pasiruošę pamatę atvažiuojančius dviratininkus ir pristabdo, ir praleidžia, nesvarbu, kad aš biški durniuoju ir su krūva daiktų nemoku greit sustoti. Po to stengiausi taip nebedaryti.
Dar vienas blogis -- dviratininkai su ausinėmis. Kadangi retas iš Lietuvos dviratininkų naudoja veidrodėlius, todėl orientuojantis kelyje, labai dažnai naudoja klausą. Būna užsideda tas griozdiškas skarbonkes, kurios dar ir periferinį matymą visai neprastai užstoja, tai toks vienas kosmonautas, per kelias minutes gali sukelti visišką sumaištį pustuščiame kelyje.
Kažkada teko skaityti tokį straipsnį, kad besivystančiose šalyse su eismu blogai dėl staigiai pagerėjusio gyvenimo lygio. Daugumoje šalių, kur yra Mad Max tipo eismas, buvo ilgi skurdo metai (mūsų atveju -- sovietmetis), o jam pasibaigus prasidėjo staigus pakilimas. Buvo išdėstyta tokia hipotezė, kad šalys, kurios visai neseniai neturėjo asmeninio transporto arba kurios jį turėjo, bet labai nedaug ir turimi automobiliai buvo triperiai, kurie didesnio greičio išvystyt negalėjo, tiesiog neturi sklillseto, kad pilnai įvertintų situaciją kelyje. Kai pavojaus nemato, tada ir rizikuoja daugiau.
Tamsta užkabinote labai įdomią temą su tuo pagerėjimo lygiu ir patirčių neatitiktim.
Žiūrint iš vadybinės pusės, tai yra toksai reiškinys, kad žmonių sąmoningumas ir procesai gerai veikia tik tada, kai yra vieno sofistikacijos lygio. Esant atitikčiai -- viskas ok, bet jei atitikties nėra, būna visokios bėdos.
Kai tenka turėti aukšto sudėtingumo/pralaidumo procesą, o žmonių patirtis jo neatitinka, tai gaunasi bardakas. Iš kitos pusės, kai žmonių sąmoningumas aukštas, o procesas prastas, tai pasipiktinimas proceso organizatoriais būna baisus.
Vėlgi panašios situacijos būna ir tada, kai tenka sąveikauti dviem skirtingos sofistikacijos procesams ar skirtingo sąmoningumo žmonėms. Irgi nesuderinamumai bei iš jų kylančios nesąmonės.
Bet šita tema išties yra tokia gili ir plati, kad abejoju, ar verta dabar po ją kapstyti. Taip ar anaip, pasikartosiu -- užkabinote labai gerai ir taikliai.
Hm, na taip, aš dviračiu važinėju naglai, kai skubu. Su automobiliais bėdų nebūna, nes jų saugausi ir neerzinu kvailais manevrais, o va su pėsčiaisiais, tai sakyčiau, kaltė fifty fifty. Anie niekuomet nepastebi dviračių takų ir slankioja ant jųjų tuntais, o kai paskambini, vos neužšoka ant tavęs. Be to, mažoka tų dviračių takų Vilniuse. Tad nereiktų vien tik dviratininkų kaltinti. Nors didelė dalis atsakomybės, žinoma, yra ir jųjų.
Čia reiktų išskirti, ar kalba apie tuos dviračių takus, kuriuos zuokiniai tiesiog ėmė ir nupaišė ant pėsčiųjų takų bei šaligatvių, pėstiesiems nepalikdami vietos, ar apie tikrus dviračių takus.
Kur apie tikrus dviračių takus -- kai kurie pėstieji išties nesiorientuoja. O jei apie tuos takus, kur nupaišyti -- tai čia ne pėsčiųjų ir ne dviratininkų problema, o labai didelis blogis, kur dvi žmonių grupes supjudo populistiniai politikieriai, siekiantys pigaus populiarumo.
Žodžiu, konrečiai žiūrėt reikia. O ant dviratininkų aš užvažiavau tiesiog dėl to, kad taip reikia. Idiotų visada būna mažuma, bet dviratininkų atveju ta mažuma idiotų yra išskirtinai klaiki.
Iš vis, von visi iš Vilniaus, privažiuoja pacukų rugsėjo pirmai, nei praeit, nei pravažiuot. Negi negalima stot į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius ar kokį kitą gaidį? Ir beje, nereikia varyt ant dviratininkų, nes pacukas ant Maximoj arba skelbiu.lt pirkto pyzdinto dviračio nėra dviratininkas. Dviratininkus pažint galima iš aptemptų kalgotkių ir rimtų šalmų, ir taisyklių jie laikosi.
Aha, nereik čia stot į Kauną, nes ir taip šiandien ne eismas, o chaosas. Tai užtenka mums ir tiek, kiek turim :)))
Apie dviratistų kultūrą nuomonę susidariau diskusijoje apie dviračių taką Laisvės alėjoje. Kai viena pusė (pvz mamos su mažais vaikais) bandė argumentuot, kodėl jis įrengtas netinkamai, kai tuo tarpu kita pusė bukai įsitikinus, kad pirmiausia (švenčiausia) yra dviratis, o po jų nors ir tvanas. Nuo to karto įsirašiau į dviratistų nemėgstančiųjų gretas.
Mamos su vezimeliais, vaiksciojancios (daznai) ne po viena, o poromis, ant dviraciu tako yra blogiausia kas gali nutikt.
Cia aisku kalbu ne apie nupiesta, o normalu dviraciu taka.
Kodel pesciuju ir dviraciu takas turi buti atskirti? Ne todel blyn, kad dviraciai ratus turi, o todel kad pesciojo zingsnio greitis mazesnis uz dviracio greiti ir potencialiai didele prasilenkimu skirtingais greiciais tikimybe -- virsijanti kazkokia neapibrezta riba kai skaitosi saugu/vieni kitiems netrukdo, ir kai nebe (kaime, pvz, tokia tikimybe maza, todel tais paciais takais naudojasi ir vieni ir kiti, ir niekam bedu nekyla).
Supermamos su vezimeliais rieda tuo paciu greiciu kaip pestieji, ir siaip jau yra laikomos pesciaisiais pagal eismo dalyviu klasifikacija (correct me if i’m wrong). Nu tai cia yra virs visko kai salia uz dvieju metru yra saligatvis, o tu vaziuoji sau dviraciu taku, ir uz posukio pamatai dvi subines greta zingsniuojancias (arba viena didele), ir turi sukt per zole, kur visai nesunkiai galima paslyst ir pridaryt bedos toms pacioms mamytems. Ir dar speju kad liktum kaltas nes vazineji per zole kaip chuliganas.
Kas del infrastrukturos, tai daznai vaziuoju dviraciu takais baltupiuose -- jeruzalej -- zirmunuose. Taku ten daugiau maziau pakankamai. Nu neimsi kaltint valdzios kad nepadaro skersgatviu dviraciams i kiekviena kiema, o siaip kazkokia tai skaitykim arterija yra. Palei Neri galima nuvaziuot iki centro, gal ir toliau -- nezinau, netenka.
Nu tai gaunam kad baltupiai, jeruzale, zirmunai ir daugmaz antakalnis aprepti, nuo to dviraciu tako bet kurios vietos, iki bet kurios tu rajonu vietos ten pora simtu metru jau kaip nors nusigausi, taisykliu laikydamasis, kad ir gatve.
Nezinau kaip kituose rajonuose, bet kazkokios tai pagrindines arterijos matyt irgi yra.
Visa kita jau kulturos ir savitarpio supratimo keliuose reikalas.
Dviratininkai yra tie patys automobilių vairuotojai. Kaip važinėja automobiliais, taip važinėja ir dviračiais.
O bėda iš tikrųjų sisteminė. Taisykles ir dviračius kuria tie, kurie dviračiais nevažinėja (vienas kitas išvažiavimas tingiai numinti 10-30 km nesiskaito), tad ir negali suvokti visokių problemų. Jie net pėsčiojo problemų nesupranta, nes pėsčiomis nevaikščioja ir rūpinasi tik automobilių eismu — kaip panaikinti visokias perėjas, sutrumpinti žalios šviesios pėstiesiems degimo laiką ir pailginti raudonos (o juk yra tyrimų atlikta, paskaičiuota, kiek sekundžių žmogui pakanka kantrybės žalio signalo laukti), todėl betvarkės tik daugėja. Be to, dažnas nė nesuvokia, kokiu greičiu važiuojama dviračiu ir mano, kad tas greitis vos didesni nei pėsčiojo. Jei reikalaujama važiuoti dviračių takais, jie turi būti normalūs, ne nupiešti ant išsiklaipiusių šaligatvių, nes jais važiuoti pavojinga ir pačiam dviratininkui, ir keliamas pavojus pėsčiajam. Dviračių takai turi būti klojami ne iš plytelių nusklembtais kraštais. Dviračių takai turi būti arčiau kelio negu pėsčiųjų takas; pėstieji nesąmoningai renkasi eiti kuo toliau nuo kelio, ir natūralu, kad jie vaikšto nuošaliau esančiais ir lygiais dviračių takais. Dviratininkų takai turi būti atskirti ir nuo šaligatvio ir nuo kelio — fiziškai, o ne nupiešta juosta. Be to, taisyklės turi ginti silpnesiojoteisę -- tą, kuriam per susidūrimą gresia didesnis pavojus. Tada nori nenori problemas tektų spręsti iš esmės.
Pingback: Universiteto metamorfozės « Žymantas Baranauskas
Yra dar viena dalbajobų grupė, panaši į pėsčiuosius, bet ne pėstieji. Labai dažnai prie perėjos stovi koks „verslininkas“ nusipirkęs 100min už 2 LT/mėn, tai ir nesuprantu, nori jis eiti per gatvę perėjoje ar ne. Sustoju, o tas verslo klausimus sprendžia ir tik kūnas likęs su prilipusiu prie ausies debiliu, pats kalbėtojas kažkur kosmose. Sustoju tokį praleisti, o jis dar kažką galvoja. Kai kurie visgi pereina gatvę. Būdavo atvejų, kai ir lieku durniaus vietoje- sustoju praleisti, o tas ne iš vietos.
Taisyklėse būtina uždrausti kalbėti debiliu prie perėjų! Iš vis automobilis yra pavojingas įrenginys, gatvė taip pat, kokio vyriško organo man uždrausta kalbėti automobilyje debiliu, kai panašus į pėsčiąjį verslininkas gali darkytis kaip nori.
Dviračiais važinėti automobilių pilnose gatvėse apskritai reikėtų uždrausti kai nėra specialiai jiems skirtos juostos. Ten, kur nėra specialiai dviračiams skirtos eismo infrastruktūros -- dviratis deja yra ne pilnavertė transporto priemonė, o tik sportinis-pramoginis inventorius, panašiai kaip riedlentė ar slidės.
Tai deja yra žiauri tiesa, kad ir kaip nemaloni entuziastams.
Jūsų plačiai nuomonei interneto tyruose taip pat infrastruktūra nepritaikyta ir Jūs ją kišate visur kur galite, reiktų tai uždrausti…
Va čia geriausias pavyzdys, kaip suvokiamos kelių taisyklės — kaip automobilių kelių ir jokių kitų. Tik važinėk automobiliu neviršydamas greičio ir laikydamasis taisyklių, tai jokie dviratininkai netrukdys.
Labai daug pamazgu buvo ispilta ant dviratininku (net nezinau nuo ko cia pradet argumentuot ju pusen), bet siaip jie tokie pat zmones kaip ir pestieji ar masinu vairuotojai. Deja tiktai pestiesiems ir automobiliu vairuotojams teko pabuti daugumai is musu -- o dvirati gatvemis paminti -- jau turbut mazesnei daliai… Manau is to labai daug nesupratimo. O siaip transporto priemone puiki (man, pvz., aktualiausia jos pigumas ir kaloriju deginamumas). Ta deklaruojama „zaluma“ prisimeni tik tada, kai vaziuoji paskui koki nors supuvusi dyzeliuka… 🙂 Bet guodzia argumentas (nezinau kiek realiai jame tiesos gaunas), kad vairuotojai irgi prisikvepuoja ismetamuju duju turbut nemaziau, tik masinos viduje jos ne taip jauciasi.
Bet kokiu atveju minu ir esu tuo patenkintas -- renkuosi neapkrautas gatveles, parkus, stengiuosi netrukdyti kitiems, rodyti posukius (nors aisku taisykles kazkiek pazeidineju -- kartais taip maziau kliudai kitiems).
Siaip, kaip minantis dvirati dar galiu issakyti viena momenta, kuris cia nebuvo paminetas. Jei masina vaziuos paskui dvirati ir sis pabandys stabdyti, tai bus visiskai ne tas pats, kas dviratis paskui masina siai staigiau pastabdzius… Kartais del to pradedi riebiai keikti skubancius uzlysti… Ir siaip daug galima butu parasyti apie geruosius dviratininkus ir blogiukus vairuotojus ir pesciuosius (straipsnio balansui palaikyti), bet tai nieko neduotu -- labiau skatina pagarba geri pavydziai…
Šaunuolis, kad pradėjai banint nevykusių komentarų autorius. Jei neturi ko pasakyt -- gali ir patylėt kartais.
Tas parašymas apie dviratininkus tai kažkokia tavo asmeninė obida ar kompleksas. Galima būtų galvoti, kad visada dėl visų bėdų kalti tik dviratininkai tokiu atveju, jeigu per savaitę nebūtų užmušami 1-2 pėstieji, einantys pėsčiųjų perėjomis, ir 5-6 automobilių vairuotojai (statistika nepatikrinta). Dabar gi vyksta masinis bepročių siautėjimas keliuose būtent vairuojant automobilius, ir ta nesaugi situacija tave verčia gliučinti kaip tą troleibuso vairuotoją ir dėl visko kaltinti dviratininkus.
Taip, aš važiuoju gatve užėmęs visą trečdalį juostos. Nes kelioliką kartų patyriau, jeigu spaudiesi su dviračiu prie šaligatvio, liaujiesi vairuotojams egzistavęs. Jie pravažiuoja taip tarsi tavęs nebūtų. Vienas sunkvežimis pravažiuodamas man sudraskė striukės rankovę. O autobusų vairuotojai smaginasi visu ilgu korpusu užblokuodami dviratininką ir spausdami prie šaligatvio. Yra dėl to tekę netgi kristi nuo dviračio ant asfalto, nes nebebuvo kur dingti. Tiesa, tada susiradau autobuso vairuotoją galutinėje stotelėje ir į jo dantį prasikirtau krumplį iki kraujo.
Jie tikrai yra psichai, tie tavo ginami vairuotojai, ir todėl tokia šūdina situacija keliuose. Tai tikrai ne dėl diratininkų. Anądien vieno avino klausiu: „kas tau yra, kodėl tu važiuoji ant žmogaus?“ Jis išsiviepia ir atsako: „O tu ką, žmogus?“
Dar aš nenulipu nuo dviračio važiuodamas per pėsčiųjų perėją. Nematau reikalo. Aš niekada neiššoku į pėsčiųjų perėją netikėtai, visada apsižiūriu, ar mane praleidžia, ir absoliučiai visada laikausi šviesoforo signalų. Bet kai kuriems vairuotojams pėsčiųjų perėja važiuojantis dviratininkas yra tarsi buliui raudonas skuduras -- pamatę pėsčiųjų perėja važiuojantį dviratininką, tyčia padidina automobilio greitį, kad suspėtų sukelti pavojingą situaciją. Jie sveiki? Jie teisūs?
Kaip minėjau, visada apsižiūriu prie pėsčiųjų perėjos. Būna, kad matydami dviratininką, vairuotojai sustoja praleisti. Tada pravažiuoju labai greitai, kiek čia trunki dviračiu perlėkti gatvę. Bet būna, kad piktybiškai nestoja ir gali laukti pusdienį. Tuomet aš jiems nusižeminu -- nulipu nuo dviračio, įžengiu į gatvę, ir jie gauna sustoti praleisti. Bet dviratį per gatvę veduosi lėtai lėtai, atsargiai atsargiai. O dažnai net stabteliu, nes kaip tyčia man prireikia išsitraukti telefoną ir pasižiūrėti kiek valandų. Praeidamas pro stovinčiys automobilius,draugi§kai šypsausi vairuotojams ir mojuoju ranka.
Nepatinka man tie keiksmai kad ir koks įdomus tekstas būtų. Nesuprantu tokios rašymo subkultūros.