Po to, kai parašiau apie tai, kas per jėgos turi savų interesų dėl ACTA stūmimo, kilo daug kalbų, bet tik šimtastrisdešimtkelintame komentare vienas žmogus galų gale įvardino, kokias aš pozicijas atstovauju. Taip, pas mane į blogą galų gale atėjo kažkoks idėjinis piratas ir išsyk atpažino manyje priešą. Atpažino taip, kaip žmonės atpažįsta idėjinius priešus – tuos, su kuriais nėra apie ką tartis. Tuos priešus, apie kuriuos sakoma, kad yra jie ir esam mes.

Taip, aš esu autorius. Taip, jei aš pabandysiu suskaičiuoti, kiek per visą gyvenimą uždirbau vien iš rašymo (ko gero, trečiaeilės veiklos), tai gausis labai nemenkos sumos (kai kurie iš jaunesnių mano skaitytojų tiek per savo gyvenimą gali būti neuždirbę). Taip, aš esu suinteresuotas uždirbinėti pinigus iš skaitytojų, nes žinau, kad aš galiu uždirbti iš to, ką sukuriu. Taip, aš dėl labai pragmatiškų ir merkantiliškų priežasčių esu antipiratas ir autorių teisių gynėjas. Ir taip toliau. Aš to neneigiu. Tai tiesa.

Protestas prieš ACTA, Vilnius, 2012 Vasario 11

Netgi simboliai pas juos visiškai kiti. Kaukės. Ar kas nors prieš 20 metų būtų galėjęs pagalvoti, kad nauja politinė jėga kovos ne dėl ekonominių teisių, ne dėl kažko suprantamo, o dėl abstrakčios informacijos laisvės? Ir kad politinio judėjimo simboliu taps kaukės? Tiesą sakant, jų net ir dabar dauguma nesugeba identifikuoti, kaip politinės jėgos. Nuotraukoje - protestas prieš ACTA Vilniuje, 2012 Vasario 11.

Keista, kad praėjo pora dienų, krūvos diskusijų, kur mane puolė esą mano (ar tai kokių kitų autorių) teisių gynėjai, o reikalą suprato realus, idėjinis piratas. Gal tai netgi ženkliška. Aš priklausau senai kartai. Tiems, kas turi išnykti iš internetų. O tie, kas ateina vietoj mūsų – jie mums nesuprantami, visiškai kitokie, mes net negalim suvokti jų mąstymo. Bet jie atpažįsta mus. Tokius kaip aš ar kaip tie patys veikėjai, kurie baisiai manimi piktinosi ir ginčijosi, nesuvokdami, kas išties vyksta. Tiesiog tokie kaip aš ar tie kiti antipiratai – mes jau nesuvokiam, kaip pasikeitė pasaulis.

Beje, tenai straipsnyje labiau nusišnekantiems antipiratininkams siūliau susimokėti už tai, kad paskaitė mano straipsnį. Ir labai sąžiningai: jie galėjo ir paskaityti, ir įvertinti, o jau tada nuspręsti, ar tikrai jie nori. Nesiūliau pirkti katę maiše, kaip kad tenka pirkti tiems, kas legaliai eina į kino filmus. Kažkodėl nei vienas antipiratas nepanoro, bet nemanau, kad tai dėl visiškai gryno dviveidiškumo. Greičiau jie patys tiesiog netiki ta užmokesčio idėja, laikydami ją beviltiška. Gal būt jų manymu, netgi neatsipirktų bandymas parodyti, kad yra nors vienas sąžiningas kovotojas už autorių teises.

Bet aš noriu pakalbėti ne apie juos, o apie pokyčius. Nes kaip bebūtų nemalonu pripažinti, aš irgi antipiratas. Antipiratas, nes bandau rasti būdą, kaip galima išsaugoti esamą autorių teisių sistemą. Tą sistemą, kurios nereikia naujai kartai. Tą sistemą, kuri, pripažinkim, tiesiog žlunga.

Piratavimas ir revoliucija

Taip, kaip ponas Mhm teisingai identifikavo, aš bandau gaivinti lavoną, tuo tarpu tie, kas piratavimu užsiima iš idėjos, tiktai džiaugiasi visokiais ACTA, PIPA ir kitokiais įstatymais bei sutartimis. Aš bandau atrasti kažkokį variantą, kur autoriai galėtų gauti pinigus, kur galėtų išlikti verslas, uždirbantis iš autorių ir taip toliau. Tokį variantą, kuris būtų bent kažkiek priimtinas visoms svarbiausioms pusėms. Tiesiog aš esu realistas ir matau realią situaciją. Realią situaciją mato ir piratai, kurie yra tiesiog revoliucionieriai. Tokie patys revoliucionieriai, kaip Leninas. Aišku, mano bandymai vargu, ar prasmingi – kompromisiniai sprendimai retai kada pasiteisina.

Kadaise Leninas pasakė vieną iš įžymių frazių – “kuo blogiau, tuo geriau”. Jis turėjo omeny tai, kaip carinė ochranka ėmėsi visokių persekiojimų, nukreiptų prieš įvairias opozicines organizacijas. Kuo daugiau persekiojimų, tuo daugiau žmonių nukenčia. Kuo daugiau žmonių nukenčia, tuo daugiau atsiranda sistemos priešininkų. Kuo daugiau sistemos priešininkų – tuo labiau artėja režimo krachas. Leninas rėmėsi liumpenproletariatu – visokiais valkatomis, vagimis, prostitutėmis ir t.t., kitaip tariant, tais, kas dėl vienų ar kitų priežasčių yra teisiniame užribyje. Tais, kas norom nenorom jau yra aršiausi sistemos priešininkai. Lenino ištartas “kuo blogiau, tuo geriau” reiškė vieną dalyką: kuo valdžia labiau visus persekioja, tuo labiau auga liumpenproletariatas, tuo daugiau žmonių pakliūna į užribį. Kuo labiau visi kriminalizuojami, tuo galingesnė tampa grupė žmonių, kuri kels revoliuciją. Leninas puikiai išmanė revoliucinius reikalus – tas akivaizdu.

Šiais laikais nėra tų, kas buvo liumpenai tada. Vagių, valkatų, prostitučių yra ganėtinai nedaug, jie nesudaro bent kiek juntamos dalies. Tam, kad jie nemaištautų, valdžia moka visokias pašalpas. Tai protinga politika. Tačiau dabar yra kitas sluoksnis, užėmęs liumpenproletariato vietą – tai visokie piratai, anonymous, hakeriai ir pan.. Tie žmonės yra opozicijoje sistemai ne dėl ekonominių priežasčių, o dėl kažkokių kitų. Informacinių, ko gero.

Kuo griežtesnė kova su piratavimu, tuo daugiau žmonių pakliūna į tą užribį. Lietuvoje, ko gero, jau apie pusę žmonių naudojasi internetu. Ir absoliuti dauguma vienur ar kitur kažką papiratavo. Vieni – sąmoningai, kiti – nesąmoningai. Vieni – programas, kiti – filmus, treti – muziką, ketvirti – dar ką nors. Nesvarbu, ką. Kažkas gal tiesiog nusipirko kompiuterį, kur buvo piratinių programų. Kažkas apsikrėtė trojanu, kuris atidarė kompiuteryje anoniminį FTP*, kažkas dar kažkaip supiratavo. Kad ir dėl naršyklės keše išsisaugojusių paveiksliukų ar dar kokios nors nesąmonės. Pusantro milijono piratų. Beje, kai kurie antipiratai vadina tą dalyką vagyste. Manyčiau, kad jų, ko gero, niekad nėra niekas apvogęs, kitaip žinotų, kuo tai išties skiriasi. Bet ne tai esmė.

Pasaulyje labai mažai tėra buvę revoliucijų, kurios neatneštų smurto, teroro ir aukų. Netgi neįtikėtinai taiki, tiesiog stebuklinga Dainuojanti Revoliucija, kuri vyko Lietuvoje – ji ir tai turėjo aukų. Keliolika žmonių buvo nužudyti. Šimtai buvo sužeisti. Nes nebūna revoliucijų be aukų ir be prievartos.

Man nėra skirtumo, ar su piratine revoliucija aukos būtų piratai, ar antipiratai – aš nenoriu jokio smurto. Aš manau, kad žmogiškumas turi būti aukščiau, nei bet kokios ideologijos. Žmogiškumas yra svarbesnis, nei informacijos laisvės ar autorių teisių ideologijos. Nes jokios idėjos, jokios ideologijos nepateisina smurto, prievartos, teroro.

Pasaulis keičiasi. Tie, kas nesikeičia kartu – žlunga.

Neseniai bankrutavo Kodak. Ta firma buvo viena iš fotografijos pionierių, dar prieš porą dešimtmečių ši įmonė buvo tikras fotopramonės monstras. Ta kompanija nesugebėjo pasikeisti, nors visas pasaulis pasikeitė. Atsirado skaitmeniniai fotoaparatai, kurie buvo visais požiūriais patogesni: į juos tilpdavo daugybę kartų daugiau nuotraukų, prieš fotografuojant galima buvo pamatyti, koks gausis kadras, nevykusias nuotraukas čia pat buvo galima ištrinti, o vykusias – perkelti į kompiuterį, išplatinti draugams internete. To buvo neįmanoma daryti juostiniais fotoaparatais. Bet Kodak iš paskutiniųjų tempė ir nenorėjo keistis. Jie nenorėjo suvokti realybės. Kai jie ją suvokė ir pabandė pereiti į skaitmeninę rinką, buvo jau per vėlu.

Kodak turėjo labai didelę bėdą: jų rinka buvo juostinė. Bandymas patiems gaminti ir platinti skaitmeninius fotoaparatus reiškė konkurenciją su savim pačiais. Dar daugiau, tai reiškė, kad jiems reikia prarasti krūvas į juostų gamybą ir platinimą sukištų investicijų. Kodak vadovai naujas technologijas suvokė, kaip savo verslo žlugdymą. Todėl joms priešinosi iš paskutiniųjų. Tai ir tapo tikrąja jų žlugimo priežastimi: jie tol tempė gumą, kol galų gale pavėlavo į traukinį.

Būtent tai dabar vyksta su visokia autorių teisių industrija. Jie turi verslą, kuris puikiai veikė dešimtis metų. Tačiau viskas keičiasi: nereikia eiti per krūvas parduotuvių, norint susirasti tinkamo atlikėjo plokštelę. Nereikia kankintis dėl to, kad tos plokštelės nėra, o ją užsakius, reiks laukti kelias savaites. O jei nepasiseks, tai net ir užsakyti neturėsi, ką. Nes kokia nors grupė nepakliuvo į kažkokį sąrašą. Jei kažką perki internete – viskas vietoje, viskas išsyk.

Tokius pat patogumus gavo ir autoriai: pradedantiesiems jau nereikia jokių įrašų studijų. Keliolikos metų amžiaus paauglys gali sumiksuoti, sugroti ir sudainuoti kokią nors dainą ir ją įrašyti pakankamai gerai, kad jos klausytųsi tūkstančiai žmonių. Ir paskui pats ją išplatinti internete. Jam nereikia jokių tarpininkų, kurie perimtų visas autoriaus teises, patys spręstų, kur platinti ar neplatinti ir t.t.. Toks agentūrinis verslas, koks buvo prieš kelis dešimtmečius, praranda prasmę.

Dar labiau praranda prasmę visokios autorių teisių gynimo agentūros: kadaise jos buvo reikalingos regioniniams ir asisteminiams pardavimams valdyti. Tiksliau – pinigams surinkti. Nes bandyti surinkti pinigus kitose valstybėse ar iš kokių nors asisteminių vartotojų įprastoms autorių teises turinčioms įmonėms tiesiog būdavo per keblu. Dabar tos autorių teisių agentūros darosi neaišku, kam reikalingomis: internetas ištrynė tarpvalstybinius barjerus, o asisteminiai pardavimai jau seniai ne problema, nes egzistuoja automatinė elektroninė prekyba. Kokiai nors įmonei nieko nereiškia susikurti elektroninę parduotuvę, kurioje pardavinės dainas visame pasaulyje ir kam papuola pagal įvairiausias licencijas – ir asmenines, ir kavinėms, ir radijo stotims, ir dar kam nors. Kam reikės kokių nors LATGA-A tipo agentūrų, kai tokia prekyba bus įprasta?

Piratai senoms įmonėms yra baisūs ne dėl to, kad jie kažką vagia. Išties absoliuti dauguma tų, kas kažką sau kopijuojasi iš interneto, visvien nepirktų, netgi jei galėtų pirkti 10 kartų pigiau. Nes arba jiems nereikia, arba jie tik nori sužinoti, arba jie šiaip pinigų išvis neturi, arba jie yra skūpi, arba, galų gale, jie tiesiog idėjiniai piratai. O tie, kas pirktų, tai paprastai ir taip perka. Per paskutinius 10 metų internetas išaugo neįtikėtinai, tačiau per tuos pačius 10 metų bendros muzikos ir kino industrijos apyvartos tik išaugo. Beje, daugiau, ko gero, naują požiūrį turinčių įmonių dėka – pavyzdžiais galėtų būti Apple muzikos prekyba ar Teo su savo “Gala”.

Piratai autorių teisių savininkams yra problema dėl to, kad jie atidirba ir išplatina naujas technologijas ir naujus būdus keistis informacija. Tokias technologijas ir būdus, paskui kuriuos industrija tiesiog nespėja. Ir kadangi nespėja, autoriams tampa paprasčiau surasti naujus kelius tiesiai iki klientų, o klientams – naujus kelius tiesiai iki autorių. Be tarpininkų.

Dar giliau pažvelgus, matosi, kad problema yra ta pati, kaip ir Kodak atveju: didžiulės lėšos yra sukištos į visokias atgyvenusias technologijas, reklamos būdus, organizacijas ir taip toliau. Kadaise panaši, tik mažesnė bėda buvo, kai atsirado kompaktiniai diskai: daugybė įvairių muzikos industrijos kompanijų priešinosi iš paskutiniųjų, nes krūvos pinigų buvo sukišta į vinilinių plokštelių gamybą ir leidybą. Vadyboje tai žinoma, kaip paskandintų lėšų sindromas: įmonė sukiša pinigus į balą, o paskui kiša juos toliau, naiviai tikėdama, kad jei jau tiek daug pinigų sukišta, tai ta bala kažko verta. Vėliau panaši istorija pasikartojo su skaitmeniniais magnetofonais, tik čia jau laimėjo industrija – ši technologija buvo užmušta. Ir dabar viskas kartojasi su internetu.

Su internetu bėda didesnė: jis yra nesustabdomas, o pokyčių industrijai čia reikia kardinalių. Nepakanka naujų technologijų. Industrija, norėdama pereiti į internetą, turi keistis iš pašaknų, sukurti visiškai naujus procesus ir valdymo metodus. Bet jie tai supranta, kaip savo pačių verslo žlugdymą. Ir dėl to tempia gumą. Tačiau traukinys nelaukia.

Interneto revoliucija ir pasipriešinimas jai

Savaime aišku, kad niekas nenori rizikingų pokyčių. Internetas tokius pokyčius kelia autorių teisių savininkams. Kokie tie pokyčiai stiprūs, galime suprasti jau iš to, kad tenka pergalvoti pačią autorių teisių sąvoką ir jos prasmingumą. Ar tikrai idėjos, mintys, muzika, vaizdai ir naratyviai yra tapatūs turtui, pvz., plytoms, bulvėms, pinigams, vibratoriams, baldams, unitazams, akmenims ir bebrams? Galima daug filosofuoti, bet ko gero nelabai galime to sutapatinti. Nors, aišku, bandoma konstruoti tokias sąvokas, kaip “intelektualinė nuosavybė”, “piratavimas” ir pan., o paskui idėjinį pasaulį sutapatinti su materialiuoju. Blaiviai žiūrint – tai akivaizdi šizofrenijos simptomatika, tačiau įdomu, kad ji išvirsta tos simptomatikos nešėjams piniginėmis pajamomis, o visuomenei – šizofreniška teisine sistema. Kaip autorius, aš visai nieko prieš.

Bet pažvelkim paprasčiau: pasaulis tiesiog keičiasi. O kaip galima reaguoti į tuos pokyčius? Iš esmės, dvejopai: arba eiti su jais, arba prieš juos kovoti. Eiti su jais – reiškia, eiti į ten, kur eina piratai, hakeriai, anonymous ir t.t.. Deja, tai užribis. Revoliucija su visomis pasekmėmis. Taip, aš jau prisipažinau, kad aš antipiratas. Aš suprantu, kad viskas, kas vyksta neišvengiama, todėl ieškau kažkokių sprendimų, kompromisų, sveiku protu priimtinų, kuo mažiau radikalių variantų. Nepaisant to, pasaulis keičiasi ir viskas. Ir tie pokyčiai gali būti sustabdyti nebent tuo atveju, jei kažkas sunaikins kompiuterius ir internetą. Netgi ne apribos, o tiesiog visai sunaikins. Nes apribojimai čia nepadės, o tik sulėtins reikalą ir išaugins opoziciją (prisiminkime Lenino “kuo blogiau, tuo geriau”).

Versle ir vadyboje yra viena tokia simptomatikos rūšis, kai įmonė sako, kad problemos ne jos viduje, o kažkur išorėje. Rinka kalta, klientai blogi – todėl visos bėdos. Tokia simptomatika visada reiškia, kad bėdos yra įmonės viduje, o jų esmė – nesugebėjimas orientuotis į kliento poreikius. Tokiose įmonėse stagnacija būna pakankamai gili, kad jos ima dirbti ne dėl rinkos, o dėl kažkokių neaiškių vidinių tikslų. Ir kuo įmonėje blogiau, tuo priešprieša baisesnė. Kai įmonė ima kovoti prieš savo klientus, tai jau reiškia, kad nesveika dezorientacija, stagnacija ir bardakai viršijo visas įmanomas ribas – organizacija jau nesuvokia, iš kieno pinigų gyvena. Ji terorizuoja klientus, o kai tie bando pabėgti ir susirasti kažkokių alternatyvų, ima juos persekioti. Tokia stadija – jau visai beviltiška, ją pasiekusios įmonės kažkiek pasitampo ir griūna.

Aišku, agonijos trukmė priklauso nuo įmonės dydžio. Muzikos ir kino industrija – tai ne šiaip įmonė, tai didžiulė sistema, kuri veikia, kaip kokia supermegakorporacija. Kol ji padvės, praeis dar ne vieneri metai. Bet ji beviltiška. Viena-kita įmonė iš tų, kurios yra dabar, sugebės persiorientuoti ir išsigelbės. Kitos kovos prieš savo pačių klientus tol, kol jau bus per vėlu. Beje, čia prisiminkite, kokios yra mirtinos vadybos ligos. Ir jei giliau pamąstysite, tai paaiškės, kad muzikos ir kino industrijoje tų ligų požymių – krūvos. Kova prieš piratus atitinka septintą punktą. Ir dar pridėkite, kad yra du aiškūs pridėtinės vertės ciklo pažeidimai – nesugebėjimas orientuotis į klientą ir tiekėjų dusinimas.

Taip, tai realybės nesuvokimas, susijęs ir su nenoru keistis, ir su baimėmis dėl pokyčių, ir su įmerktais beviltiškais pinigais, ir su naujai augančiais konkurentais, ir su savo pačių verslo esmės nesuvokimu, ir tiesiog su įpročiais. Ir dar labiau – tai nesugebėjimas išlipti iš savo dėžės ir pamatyti reikalą iš šono. Viskas susideda į krūvą ir gaunasi keistas požiūris, kad kalti klientai, kalti konkurentai, o negana to – tie klientai ir konkurentai – tai nusikaltėliai. Nes juk neduoda pinigų uždirbt, vadinasi – vagys.

Taip, aš irgi priešinuosi tai revoliucijai, nes noriu kažkaip išgelbėti iš autorių teisių sistemos tai, ką laikau išgelbėjamu. Bandau išgelbėti kažką, kas toje sistemoje buvo gero. Bandau išgelbėti kažką, kas man pačiam nešė pinigus. Piratams ar hakeriams, kovojantiems už absoliučią informacijos laisvę, to nereikia. Jiems aišku, kad yra jie ir yra tokie, kaip aš. Tokie, kaip aš – tai jų priešai. Ir jie žino, kad laimės, nes tas pasaulis, iš kurio atėjau aš – pasmerktas, kad ir kaip bekovotų. Ir aš žinau, kad jie laimės.

Autorių teisių gynėjai jau dabar tėra mažuma: juk pusė Lietuvos yra piratai, o kita pusė piratais taps per artimiausią dešimtmetį. Bet ši mažuma vis dar pajėgi, dar galinti imtis drastiškų priemonių, interneto ribojimo, sodinimo į kalėjimus, masinės cenzūros, teroro ir t.t.. Ši mažuma kol kas turi krūvas pinigų ir begales lobistų ir patyrusių PR veikėjų. Ši mažuma dar gali pasispardyti, prieš palūždama galutinai. Bet ar to reikia? Ar priemonės pateisina tikslą? Ir ar tas tikslas yra kažko vertas? Ar man pačiam to norisi? Ar man norėtųsi, kad tokiame pasaulyje gyventi tektų mano vaikams?

Aš žinau, kas yra totalinė informacijos kontrolė, nes aš dar prisimenu sovietmetį bei tai, kaip dėl jos skyrėsi tuometis pasaulio suvokimas. Pabandžius įsivaizduoti juodą scenarijų, komercinė informacijos kontrolė veiktų kiek kitaip, nei komunistinė, būtų daug ką galima gauti už pinigus, tačiau ji būtų žymiai efektyvesnė, totali. Už piratavimus į kalėjimus sodina jau dabar. Susigalvoja milžiniškas baudas. Pagal ACTA tos priemonės gali kardinaliai sugriežtėti. Ir tie pokyčiai yra paprasti: pasodinamas vienas žmogus, kitas, trečias. Kiti ima bijoti. Tada galima sodinti dar daugiau. Tada ateina masinė baimė. Tada jau prasideda ir masinis teroras, nes visi jau bijo cyptelt. Ir būtinai atsiranda, kas tuo piktnaudžiauja daug plačiau, nei tikisi tie, kas tą terorą įvedinėjo. Galų gale prasideda visuotinis košmaras.** Ir aš žinau, kiek yra visokių grupių, kurios to nori. Bet ar tai verta mano pinigų, kuriuos aš gal būt uždirbčiau? Ar verta mano pinigų bent jau mažiausia rizika, kad viskas virs teroru?

Aš nežinau, ar yra tarp manęs ir manimi besipiktinusių autorių teisių gynėjų bent kiek aiškesnis skirtumas. Gal tiktai toks, kad aš bandau suvokti kintančią realybę ir prie jos kažkaip prisitaikyti kartu su visomis savo etinėmis normomis bei gėrio ir blogio supratimu. Kiti tuo tarpu realybės pokyčius bando neigti ir prieš ją kovoti, nors tai ir beviltiška. O šiaip tai mes visi tokie patys – autorių teisių prekeiviai, uždirbę iš to reikalo vienas ar kitas sumas. Todėl piratai, nepaisydami mano bandymų šnekėtis, nepaisydami mano nusistatymo prieš ACTA, SOPA ir krūvą kitų dalykų, visvien mato manyje priešą. Vieną iš tų, kas nori išsaugoti autorių teisių sistemą. Taip, jie teisūs – aš esu antipiratas.

Taip, yra jie ir esame mes. Bet aš mąstau. Ir būtent todėl aš esu prieš ACTA.

 

 

——————–

* Toksai hakeriškų FTP serverių kūrimo būdas buvo labai paplitęs prieš kokius 10 metų. Krūvos piratinių serverių būdavo nieko apie tai neįtariančių žmonių kompiuteriuose. Nežinau, kaip dabar.

** Kaip lygioje vietoje atsiranda totalinis teroras, labai gražiai aprašė Anatolijus Rybakovas. Aišku, jį prisimena tik tie, kas atsimena sovietmetį. Pačioje Perestrojkos pabaigoje pirma, švelniausia iš jo trilogijos knygų buvo išversta ir į lietuvių kalbą (tiesa, vertimas buvo nykus). Teroras atslenka pamažu, lėtai, tačiau jis plinta, kol pavirsta į baimę. Pirmi požymiai būna nekalti, nepastebimi, daugelis tiki, kad baudžiami tik nusikaltėliai, bet teroras plinta ir tu supranti, kad jis gali paliesti ir tave. Paprastas gyvenimas tampa baime. Visko baime. Nes teroras visuotinis, o tu niekada nežinai, kada pasibels į tavo duris. Tai baisiau, nei bet koks siaubo filmas – tai gyvenimas.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Web | Twitter | Google+ | More Posts (1045)