Tag Archives: Jonava

Apie tuos 1956 metų branduolinius taikinius Lietuvoje

JAV neseniai išslaptino sąrašą socialistinio lagerio taškų, kuriuos buvo planuojama atakuoti, jei kiltų karas su SSRS. Tai vat, kad nekiltų pernelyg daug klausimų, aš jums pateiksiu pilną, detalų sąrašą apie Lietuvą. O tai kažkokių žioplių platinamas sąrašas kaip ir yra, bet jis visiškai nepilnas ir neaišku kaip išrankioti tie taškai, nes panašu, kad tie, kas rankiojo – grybavo tiesiog.

Vat jums tie visi taškai, kur branduolinis bombardavimas galėjo vykti karo atveju, 1959 metais, pagal 1956 metų sąrašus. Čia išdėsčiau ant dabartinės Lietuvos žemėlapio, kad būtų pakankamai aišku visiems.

Vat jums tie visi taškai, kur branduolinis bombardavimas galėjo vykti karo atveju, 1959 metais, pagal 1956 metų sąrašus. Čia išdėsčiau ant dabartinės Lietuvos žemėlapio, kad būtų pakankamai aišku visiems.

Žodžiu, pagal pilną sąrašą yra tokie taškai tuometinėje LTSR: Alytus, Jonava, Kaunas, Kaunas/Karmėlava, Kaunas S., Kėdainiai, Klaipėda, Marijampolė, Palanga, Paliepgiriai, Panevėžys, Prienai, Šiauliai, Šiauliai N., Šiauliai W., Varėna, Vilnius, Vilnius E., Vilnius S.W.. Tos papildomos raidės greičiausiai reiškia miestų dalis, pvz., S. – pietinę, S.W. – pietvakarinę ir taip toliau. Pagal viską, į sąrašą įtraukti taškai yra susiję su didžiausiomis karinėmis bazėmis, bobmbonešiams leistis pritaikytais aerodromais, kažkuria dalimi – dar ir su kita infrastruktūra.

Trumpai tariant, 19 taškų, jei nieko nepraleidau (jei praleidau – ieškokitės patys). Plius dar būtų galima priskirti vieną-kitą tašką, kuris visai šalia Lietuvos, pvz., kur nors Karaliaučiaus krašte, kaip Sovetskas, esantis palei pat Lietuvos sieną, bet čia jau nesigilinkime. Pastebėkim tiek, kad 19 taškų – tai nedaug, jei palygini su tuo, kad vien Tbilisyje (Gruzijos sostinėje) numatyti 7 taškai. Ant Kaliningrado – netgi 8 taškai. Leningrade ir Maskvoje – po 12 taškų. Aš jau nekalbu apie bendrai viso to plano mastus – jame ir krūva Kinijos miestų, ir Šiaurės Korėja, ir Albanija, ir dar belenkas, jau nekalbant apie kokią Lenkiją, Rumuniją ar VDR.

Čia aišku, galima būtų rėkti, kokios blogos yra Jungtinės Valstijos, nes ruošėsi mus bombarduoti ir visą planetą sunaikinti (taip jau rėkia visokie vatnikai, kurie netgi suskaičiuoti sąraše esančių taikinių nemoka), bet reiktų įsisąmoninti kelis paprastus dalykėlius, kurie šiaip visokiems nedašunta. Ir juos aš jums paaiškinsiu – netgi ne apie tai, kad karą planavo pradėti SSRS, o visokie JAV planai tebuvo skirti pasirengimui, kad atsakyti būtų galima. Paaiškinsiu kai kuriuos paprastesnius dalykus.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
LTSR dvasingi pasiekimai, tarybinė liaudis čia viską sukūrė, brangi ir laiminga tarybų Lietuva, svarbu tik kad visur plakatų visokių būtų kuo daugiau belenkokių.

Pabiros apie sovietmečio katastrofas Lietuvoje

Su sąlyga, kad jums patiko apie sovietmečio katastrofas, čia jums tiesiog duosiu pabirų apie Lietuvoje buvusias ir paprašysiu jūsų pagalbos, kad kas žinote, pasidalintumėte apie nepaminėtas čia blogo komentaruose su manimi ir kitais. O kas nežinote – paklausinėtumėte pažįstamų ir man patys parašytumėte, kokios buvo ryškesnės sovietmečio katastrofos, avarijos ir panašūs dalykai Lietuvoje.

Suprantate, kaip gaunasi: pabandžiau aš pakapstyti apie įvykius visokius, o beveik nieko rasti apie tai neįmanoma – informacija slepiama buvo pakankamai gerai, kad jos beveik neliktų. Na, taip, Jonavos „Azotas“ ar koks „Globe Asimi“ – tai yra. Kažkas dar ir Žaslių traukinio avariją prisimena ar kokį pontoninio tilto Vilniuje griuvimą. Bet kiek tų katastrofų niekur nefiksuota, nes  visur amžinai viskas buvo tiktai gerai ir laiminga socialistinė tarybų Lietuvos darbo liaudis kovojo už šviesų komunistinį rytojų?

LTSR dvasingi pasiekimai, tarybinė liaudis čia viską sukūrė, brangi ir laiminga tarybų Lietuva, svarbu tik kad visur plakatų visokių būtų kuo daugiau belenkokių.

Kaip pavyzdys: apie 1950-1970 buvo komplektas avarijų su krūvomis aukų, kur suduždavo ir sukiužę užsidegdavo autobusai KAG: kėbulas neatlaikydavo, o kai viskas buvo iš medžio, o dar kai ir benzinas išsiliedavo – tik blykst ir dega aukos. Buvo viena ar kelios avarijos, per kurias sudegė kelios dešimtys žmonių. Tačiau pabandžius paieškoti ko nors internetuose – riebi špyga apie tai.

Aišku, turiu visgi pripažinti vieną dalyką: lyginant su SSRS mastais, Lietuva gyveno nepaprastai saugiai ir gerai. Tos superkatastrofos, kurios buvo klaikios mums, kai kuriose sovietinės imperijos vietose atrodytų kaip kažkokie vidutinio ar netgi smulkaus masto įvykiai. Bet mums jie buvo pakankamai dideli, kad prisiminti vertėtų.

Bet nesivelsiu čia dabar į nuokrypius, tad geriau šiaip pavardinsiu vietinių pavyzdžių pamečiui – labai tikiuosi, kad mane papildysite. Manau, kažkam vėliau tai pravers: bent jau pradžiai už kažko užsikabint bus galima. Kita vertus, kadangi esu blogas ir negeras, tai aš jums nuorodų jokių neduosiu, bet jei ieškosite – maždaug pusė informacijos randama tiktai kvadratinėmis raidėmis.

Turėkite omeny, kad nukentėjusių žmonių skaičius šiame sąraše gali būti pakankamai klaidingas: duomenys būdavo nukarpomi ir mažinami visais įmanomais būdais, kad tik atrodytų ne taip baisiai, taigi, neretu atveju nukentėjusių skaičiai gali būti ir daug (gal net 10 kartų) didesni. Skaičių iškraipymai ir šiaip slaptumas irgi varijuoja – pvz., nuo Perestrojkos ir Glasnost pradžios informacijos staigiai daugėja, o skaičiai ima artėti prie realių. Kiek geresnė situacija ir prie Chruščiovo. Vėlyvojo brežnevizmo periodas – slaptumas pakankamai aukštas, o duomenų patikimumas – gal netgi maženis, nei stalininių.

Duomenys apie katastrofas labiau išlikę iš vėlyvojo sovietmečio, o apie senesnius laikus – tik fragmentiški faktai. Taigi, jei ką atsimenate daugiau – nepatingėkite į komentarus man parašyti. Mano paties šaltiniai dažnai buvo nepatikimi ir labai fragmentiški, tad jais pernelyg smarkiai remtis nepatariu, bet gal kažkam tiesiog kas nors padės užsikabinti ir išsiaiškinti truputį daugiau.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
Kunda, Estija. Cemento gamyklos dūmai.

Apie ekologiją sovietmečiu

Kadangi matau, kad vis tos temos apie sovietmetį kažkam naudos duoda, tai šį bei tą papasakosiu apie sovietmečio ekologiją, kad visokie asilagalviai mažiau turėtų pagrindo pezėti apie tai, koks natūralus buvo tais laikais maistas, nebuvo tiek visokios chemijos ir gamta buvo neteršiama. Tiesiog pabiromis visokiomis, kad supratimo gautumėte. Nes be to supratimo paskui ir prasideda šnekos visokios, panašios į kliedesius apie tai, koks geras maistas buvo tarybiniais laikais ir gamta neteršiama. Kai kurie iš tokių durnių net nesuvokia, kad jie kliedi kaip LSD apsirijusios beždžionės.

Tačiau ekologijų atvejis nėra toks paprastas, kaip eiliniai sovietikų spangesiai. Problema tame, kad ekologijos problemos nėra būdingos tik totalitariniams režimams (skirtingai nuo, pvz., prekių parduotuvėse): savo laiku žmonija pergyveno tarpsnį, kai užterštumas būdavo sunkiai suvokiamas. Paskui, kai jau visi galutinai neapsikentė ir pradėjo piktintis, situacija ėmė keistis, tad Vakarų pasaulis tapo pakankamai švarus. Tik vat kadaise už tai kovoję žalieji nelabai susigaudo ir priešinasi kam papuola iki šiol, bet kai neranda prieš ką kovot, tai ir ima patys fantazuot – kas apie užnuodytą maistą, kas apie chemtreilus, kas apie psichotronus, o kas – apie globalinį atšilimą, nuo kurio cunamiai Vilnių užlies (taip, man net su tokiais puspročiais teko susidurt).

Aralo jūra

Gamtosauga SSRS veikė taip gerai, kad nepastebėjo, kaip ištisa Aralo jūra dingo

Realybė išties kitokia: Sovietų Sąjungoje valdžia ant tų ekologinių problemų dėjo taip, kad dabar kartais net sunku būtų patikėti, jog iš principo tai įmanoma. Beje, tai buvo vienintelė pasaulio valstybė, kuri savo ekologiniais žygdarbiais sugebėjo ištisą Aralo jūrą išdžiovint, tad galim įvardinti tiesiai: sovietinėje sistemoje ekologinės bėdos buvo tokios galios, kad veikė kaip sandauga iš šiaip sovietinio briedo ir pačių šlykščiausių ekologinių bjaurumų, kokie galėjo būti Vakaruose.

Ir negana to, tos ekologinės bėdos Sovietų Sąjungoje dėl totalinio atsilikimo užėjo vėliau, tad ne veltui matyt ir gavosi, kad buitiniai to meto žalieji tapo vienais iš svarbiausių sovietinio režimo griovėjų. Bėda, kad politinė atmintis pas visuomenę prasta, tad dauguma neatsimena, kas dėjosi tais laikais. O ir nuotraukų kažkaip maža – čia teko iliustruoti tuo, ką šiaip internetuose radau.

Žuvytės su kadmiu ir gyvsidabriu

Iki šiol atsimenu vienos gydytojos pasakojimą apie tai, kaip nustatydavo lėtinius apsinuodijimus sunkiaisiais metalais: juos šiaip diagnozuoti gan sunku, simptomai labai įvairūs, neretai primenantys kitas ligas. Tai ta gydytoja klausdavo pacientų, ar mėgsta žvejoti. Jei mėgsta, tai ar Neryje žuvį gaudo. O jei gaudo, tai ar valgo.

Vilniuje buvo kažkokia neaiški eksperimentinių elektrochemijos dangų gamykla, kuri savo atliekas pildavo tiesiai į upę. O darant tas elektrochemines dangas, susidarydavo atliekos – didžiuliai kiekiai visokių sunkiųjų metalų druskų tirpalų. Žuvys dvėsdavo, bet kai kurios visgi išlikdavo, bet jau kai jas kažkas suvalgydavo, tai gaudavo tokią koncentruotos chemijos (daugiausiai chromo, mangano, nikelio, kadmio, cinko ir pan. druskų, bet ir geresnių – irgi: arsenas, gyvsidabris, švinas, etc.) dozę, kad paskui ilgai kankindavosi. Kartais taip ir šeimos apsinuodydavo, kai koks smegenų pritrūkęs šeimos galva tas žuvis namo partempdavo.

Vienas iš pirmųjų pasiekimų Lietuvoje ir buvo tai, kad žalieji kartu su Sąjūdžio veikėjais sugebėjo išreikalauti, kad ta gamyklos veikla būtų užraukta. Kita vertus, net ir po poros dešimtmečių Neris neaišku, kiek išsivalė, tad žuvų iš jos visvien geriau nevalgyt.

Įprasta sovietinė praktika buvo elementari: jei yra užterštumas, tai nusispjaut, pakanka kad apie tai niekas nešnekėtų. O jei ir šneka, tai galima tuos šnekėtojus pasodint. Gerai žinomas (ir iki šiol galiojantis, tik kad su numeriu pakeistu) BK straipsnis už šmeižtą būtent tam ir buvo skirtas: kad už esą nepagrįstą kritiką galima būtų pasodinti kiekvieną, kas prasižios apie kokius nors valdiškus nusikaltėlius: juk jei teismas neįrodė, tai galima pasodinti ir viskas.

Apie tas katastrofas ir visą ekologinę būklę spauda nerašydavo, televizija nerodydavo, nebent jau įvykis būdavo tokio masto, kad jį iš palydovų amerikonai pamatytų ir pradėtų per kokį „Amerikos Balsą“ skelbt. Tad daugelis sovietmečio ekologinių katastrofų taip ir liko užmirštos. TV ir spauda nerašo – reiškia, kad viskas gerai.

Taigi, šiandien ir papasakosiu jums visokių fragmentų apie tą sovietmečio ekologinę situaciją. Kad iliuzijų neliktų.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter