Tag Archives: aralas

Kunda, Estija. Cemento gamyklos dūmai.

Apie ekologiją sovietmečiu

Kadangi matau, kad vis tos temos apie sovietmetį kažkam naudos duoda, tai šį bei tą papasakosiu apie sovietmečio ekologiją, kad visokie asilagalviai mažiau turėtų pagrindo pezėti apie tai, koks natūralus buvo tais laikais maistas, nebuvo tiek visokios chemijos ir gamta buvo neteršiama. Tiesiog pabiromis visokiomis, kad supratimo gautumėte. Nes be to supratimo paskui ir prasideda šnekos visokios, panašios į kliedesius apie tai, koks geras maistas buvo tarybiniais laikais ir gamta neteršiama. Kai kurie iš tokių durnių net nesuvokia, kad jie kliedi kaip LSD apsirijusios beždžionės.

Tačiau ekologijų atvejis nėra toks paprastas, kaip eiliniai sovietikų spangesiai. Problema tame, kad ekologijos problemos nėra būdingos tik totalitariniams režimams (skirtingai nuo, pvz., prekių parduotuvėse): savo laiku žmonija pergyveno tarpsnį, kai užterštumas būdavo sunkiai suvokiamas. Paskui, kai jau visi galutinai neapsikentė ir pradėjo piktintis, situacija ėmė keistis, tad Vakarų pasaulis tapo pakankamai švarus. Tik vat kadaise už tai kovoję žalieji nelabai susigaudo ir priešinasi kam papuola iki šiol, bet kai neranda prieš ką kovot, tai ir ima patys fantazuot – kas apie užnuodytą maistą, kas apie chemtreilus, kas apie psichotronus, o kas – apie globalinį atšilimą, nuo kurio cunamiai Vilnių užlies (taip, man net su tokiais puspročiais teko susidurt).

Aralo jūra

Gamtosauga SSRS veikė taip gerai, kad nepastebėjo, kaip ištisa Aralo jūra dingo

Realybė išties kitokia: Sovietų Sąjungoje valdžia ant tų ekologinių problemų dėjo taip, kad dabar kartais net sunku būtų patikėti, jog iš principo tai įmanoma. Beje, tai buvo vienintelė pasaulio valstybė, kuri savo ekologiniais žygdarbiais sugebėjo ištisą Aralo jūrą išdžiovint, tad galim įvardinti tiesiai: sovietinėje sistemoje ekologinės bėdos buvo tokios galios, kad veikė kaip sandauga iš šiaip sovietinio briedo ir pačių šlykščiausių ekologinių bjaurumų, kokie galėjo būti Vakaruose.

Ir negana to, tos ekologinės bėdos Sovietų Sąjungoje dėl totalinio atsilikimo užėjo vėliau, tad ne veltui matyt ir gavosi, kad buitiniai to meto žalieji tapo vienais iš svarbiausių sovietinio režimo griovėjų. Bėda, kad politinė atmintis pas visuomenę prasta, tad dauguma neatsimena, kas dėjosi tais laikais. O ir nuotraukų kažkaip maža – čia teko iliustruoti tuo, ką šiaip internetuose radau.

Žuvytės su kadmiu ir gyvsidabriu

Iki šiol atsimenu vienos gydytojos pasakojimą apie tai, kaip nustatydavo lėtinius apsinuodijimus sunkiaisiais metalais: juos šiaip diagnozuoti gan sunku, simptomai labai įvairūs, neretai primenantys kitas ligas. Tai ta gydytoja klausdavo pacientų, ar mėgsta žvejoti. Jei mėgsta, tai ar Neryje žuvį gaudo. O jei gaudo, tai ar valgo.

Vilniuje buvo kažkokia neaiški eksperimentinių elektrochemijos dangų gamykla, kuri savo atliekas pildavo tiesiai į upę. O darant tas elektrochemines dangas, susidarydavo atliekos – didžiuliai kiekiai visokių sunkiųjų metalų druskų tirpalų. Žuvys dvėsdavo, bet kai kurios visgi išlikdavo, bet jau kai jas kažkas suvalgydavo, tai gaudavo tokią koncentruotos chemijos (daugiausiai chromo, mangano, nikelio, kadmio, cinko ir pan. druskų, bet ir geresnių – irgi: arsenas, gyvsidabris, švinas, etc.) dozę, kad paskui ilgai kankindavosi. Kartais taip ir šeimos apsinuodydavo, kai koks smegenų pritrūkęs šeimos galva tas žuvis namo partempdavo.

Vienas iš pirmųjų pasiekimų Lietuvoje ir buvo tai, kad žalieji kartu su Sąjūdžio veikėjais sugebėjo išreikalauti, kad ta gamyklos veikla būtų užraukta. Kita vertus, net ir po poros dešimtmečių Neris neaišku, kiek išsivalė, tad žuvų iš jos visvien geriau nevalgyt.

Įprasta sovietinė praktika buvo elementari: jei yra užterštumas, tai nusispjaut, pakanka kad apie tai niekas nešnekėtų. O jei ir šneka, tai galima tuos šnekėtojus pasodint. Gerai žinomas (ir iki šiol galiojantis, tik kad su numeriu pakeistu) BK straipsnis už šmeižtą būtent tam ir buvo skirtas: kad už esą nepagrįstą kritiką galima būtų pasodinti kiekvieną, kas prasižios apie kokius nors valdiškus nusikaltėlius: juk jei teismas neįrodė, tai galima pasodinti ir viskas.

Apie tas katastrofas ir visą ekologinę būklę spauda nerašydavo, televizija nerodydavo, nebent jau įvykis būdavo tokio masto, kad jį iš palydovų amerikonai pamatytų ir pradėtų per kokį „Amerikos Balsą“ skelbt. Tad daugelis sovietmečio ekologinių katastrofų taip ir liko užmirštos. TV ir spauda nerašo – reiškia, kad viskas gerai.

Taigi, šiandien ir papasakosiu jums visokių fragmentų apie tą sovietmečio ekologinę situaciją. Kad iliuzijų neliktų.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Aralo jūra – jūra, kurios jau nėra

Mokykloje kaldavom visas SSRS jūras atmintinai, dar kokioj 4 klasėj reikėdavo žinot ir reikalaudavo, kad berte išbertume. Taigi, vienos iš tų jūrų, pasirodo, jau nėra – Aralo jūra išnyko, teliko keli sūrūs ežerėliai, teužimantys kokį dešimtadalį kažkada buvusio ploto. Ištisa jūra išnyko tiesiog dėl žmonių veiklos.

Aukščiau esančioje nuotraukoje – Muinakas, uostas, nuo kurio jūra dabar nutolusi per 150 kilometrų – taip sparčiai ji pabėgo vos per kelis dešimtmečius. Kai buvo įjungta viena iš pagrindinių drėkinimo linijų Uzbekistane, per vieną naktį jūra nuo miesto nutolo 200 metrų. Apie 1960 metus Muinake gyveno maždaug 100 tūkstančių žmonių, vien šiame viename Aralo uoste buvo sugaunama 1/20 visos SSRS žuvies ir pagaminamas trečdalis visų SSRS žuvies konservų. 2009 metais Muinake teliko apie 10 tūkstančių žmonių. Miręs miestas, stovintis naujos dykumos – Aralkumo pakraštyje.

Jūra, esanti tarp Kazachijos ir Uzbekijos, ėmė sekti dar 1940, o apie 1960 Aralas ėmė trauktis taip greitai, kad daugelis smulkių žvejybos uostų atsidūrė per kilometrus nuo kranto. Priežastis buvo elementari – sovietiniai nomenklatūrininkai dar apie 1930 sugalvojo šiose respublikose įvesti totalinį drėkinimą vandeniu iš dviejų pagrindinių Aralo intakų – Syrdarjos ir Amudarjos. Aišku, buvusios stepės ir dykumos tapo medvilnės plantacijomis, bet vanduo, ligi tol tekėjęs į nepaprastai žuvingą jūrą, buvo tiesiog sunaudotas. Ir Aralas ėmė fantastiškais tempais trauktis. Vien sovietmečiu, tarp 1960 ir 1990 metų, jūros plotas sumažėjo du kartus. Tais laikais kalbėdavo, kad Aralas senka natūraliai, esą pati ta jūra – kažkoks gamtos nesusipratimas, mąžtantis jau tūkstančius metų. Neužsimindavo tik apie vieną dalyką: apie tai, kad jūra nei negalvojo mažėti iki tol, kol nebuvo naudojamas Aralo intakų vanduo. Tarp kitko, nuostabi sovietinės propagandos galybė – nuslėpti ištisą dingstančią jūrą…

Norėdami išspręsti problemas, jau apie 1950 metus tokie patys sovietiniai nomenklatūrininkai ėmė svaigti apie kitą projektą – Sibiro upių persukimą, nukreipiant jų vagas į Centrinę Aziją – tą patį senkantį Aralą. Pradžioj šie projektai buvo sutikti gan skeptiškai, bet jau apie 1970 pradėti darbai – kanalų bei užtvankų statyba Sibire, numatyta apie 200 branduolinių sprogdinimų, skirtų milžiniškam projektui įgyvendinti. Visa laimė, kad atominėmis bombomis išsprogdinti tespėjo tris, lig šiolei radioaktyvumą skleidžiančias duobes, o paskui šios idėjos atsisakė…

Apie tai, kad Aralas senka, atviriau buvo pradėta kalbėti, įsivažiavus Perestroikai. Į sovietmečio pabaigą ekologai apie tai skambino visais varpais, teigdami, kad jūra gali pavirsti į kelis smulkius ežerus jau per artimiausią pusę šimtmečio. Tačiau jų kalbas ignoruojant ir netgi neigiant valdžios atstovams, prognozuojami jūros sekimo tempai daugumai atrodė neįtikėtinai. Kaip paaiškėjo vėliau, ekologai buvo netgi pernelyg optimistiški: per paskutinius du dešimtmečius jūra išvis išnyko – jau 1987 metais (dar sovietmečiu!) jūra skilo į du ežerus. Šie greitai buvo sujungti laivybos kanalu, tačiau jau 1989 jūra nuseko tiek, kad išdžiūvo ir kanalas – vietoje vieno Aralo atsirado du: šiaurinis ir pietinis. Tačiau Aralas sparčiai seko ir toliau, tad greitai ir šios dvi jūros ėmė skilti į smulkesnius ežerus. O 2009 išdžiūvo ir vidurinė Aralo dalis – teliko keli sūrūs ežerai palei buvusią Šiaurės Vakarų pakrantę…

2001 metais su likusia sausuma susijungė ir slapčiausia Sovietų Sąjungos sala – Vozroženijė. Šioje saloje buvo bandomi cheminiai ir bakteriniai ginklai, pradedant įvairiais toksinais ir baigiant Sibiro opos, tuliaremijos, maro bei kitų ligų sukėlėjais. Bandymai buvo atliekami atvirose teritorijose, mėtant kovines bombas vietose, kur buvo laikomi arkliai, beždžionės, avys bei kiti gyvuliai. Į buvusios salos teritoriją žmonėms draudžiama pakliūti iki šiol, tačiau niekas nežino, kada galėjusius išlikti užkratus žmonėms gali atgabenti kokie nors graužikai. Karinės bakterijos buvo specialiai kuriamos taip, kad būtų kuo mirtinesnės, užkrečiamesnės ir atsparesnės visiems įmanomiems vaistams.

Aukščiau esančioje kosminėje nuotraukoje – Aralas 2009: išlikę vandens plotai matomi, kaip tamsiai žalios dėmės. Plonyte juoda linija apvestas jūros plotas 1960 – tada, kai ji dar tik pradėjo sparčiai trauktis. Viduryje matoma baltesnis plotas rodo, kur iki 2009 buvo Pietų Aralo likučiai – šis pradingo dingo šiemet. Per artimiausius kelis metus gali išnykti ir dauguma dabar dar likusio vandens.

Šiuo metu beveik visas Aralas tapo druskos dykromis – audros metu pakeltos druskos, pesticidų ir taršalų dulkės nunešamos nuo buvusių jūros pakrančių daugiau, kaip 500 kilometrų, tad dabar jau miršta ne tik buvusi jūra, bet ir viskas, kas tik buvo aplink ją. Palei buvusį Aralą dar tebegyvenančios šeimos serga plaučių ligomis, sukeltomis gausybės teršalų. Išlikę Šiaurės Aralo vandenys tapo veik 10 kartų sūresniais, tad dauguma žuvų rūšių tiesiog išmirė. Bendras jūros plotas, lyginant su 1950 metais, šiuo metu apie dešimt kartų mažesnis, o išlikusio vandens tūris tesudaro kelis procentus to, kas buvo kažkada…

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter