Rokiškis Rabinovičius

Aš manau, kad visi girdėjote apie tą cheminį ginklą Baltijos jūroje – bent jau apie tai, kad kažkas ten skandinta. Gal ne visi girdėjote tiktai tą, kad didžioji dalis nacių cheminio ginklo oficialiai skandinta prie Bornholmo, toli nuo SSRS teritorijų, o tuo pačiu – ir nuo Lietuvos. Skandinimus prie Bornholmo vykdė vokiečių karo belaisviai, net nesinaudodami apsaugos priemonėmis ir neretai patys žūdami – kad paskui sovietinė propaganda galėtų skelbti, kad ne SSRS skandino, o staiga susipratę ir socialistiškai nusiteikę vokiečiai patys viską į jūrą sumetė.

Tačiau apie tai, kiek buvo paskandinta arčiau mūsų pakrančių, netoli Gotlando, per kokias 60 jūrmylių nuo Liepojos – apie tai kažką rasti sudėtinga, o jei minimi kokie nors skaičiai, tai paprastai būna maždaug 2000 bruto tonų, kas sudarytų mažiau, nei 1000 tonų nuodingųjų medžiagų. Aišku, tai yra labai daug (panašų kiekį pagal dabartinius duomenis turi Sirija), bet tai tėra maža dalelė visų III Reicho turėtų atsargų. Ir įdomu būtų pasiaiškinti, kas gi ten išties sumesta ir kokiais kiekiais.

Bet viskas nėra taip paprasta, kai pradedi aiškintis ir kapstyti – duomenų internetuose nėra labai jau daug, tačiau kvadratinėmis raidėmis iškasti įmanoma. Ir vat tada jau, kuo daugiau imi rasti, tuo keisčiau viskas ima atrodyti, nes visokie galai su galais nesusieina ir tarpusavy prieštarauja netgi labai rimti šaltiniai.

Ypač keista pasidaro, kai atrandi, kad vos pora tūkstančių tonų nacių cheminės ginkluotės, atrodo, buvo verčiamos į Baltijos jūrą net keletą metų, o paskui dar buvo komplektas kitų panašios jūrinės chemikalų utilizacijos periodų. Dar keisčiau pasidaro, kai paaiškėja, kad SSRS vadai dar Stalinui gyvam esant ėmė nagrinėti, kas bus, jei žvejai ir toliau bombas su ipritu savo tinklais trauks (incidentų su žvejų nusinuodijimu buvo ne vienas) ir kaip čia išspręst tą problemą, kad kariškiai krūvą metų verčia kažkokią atitarnavusią kovinę chemiją į jūrą ir negalvoja apie pasekmes. Ir visai jau keista pasidaro, kai atrandi, kad kažkoks cheminis ir netgi radioaktyvus šlamštas buvo verčiamas į Baltijos jūrą netgi prie Gorbačiovo.

Ir vat čia jau kažkaip prasideda klausimai, kur atsakymai paprasčiausiai neaiškūs. Ir mums reikia tik tikėtis, kad visgi tie 10000 bombų, kurias atrado per paskutines ekspedicijas – tai viskas, kas buvo paskandinta netoli nuo Lietuvos. Taigi, tikėkimės.

Bendrai, kalbant apie sunaikintą sovietinį cheminį ginklą, pirmiausiai verta pasižiūrėti į kiekius: per SSRS gyvavimo laiką ten buvo pagaminta apie 400 tūkstančių tonų cheminių ginklų*, iš jų maždaug pusė, t.y., 200 tūkstančių tonų – iprito. Likę cheminiai ginklai – tai daug mažesni kiekiai priešistorinių fosgeno, difosgeno ir panašaus brudo, gaminto prieš II Pasaulinį karą, nemaži kiekiai vėliau gaminto liuizito, ir žinoma, bukietėlis įvairių nervus paraližuojančių medžiagų. Pastarosios tapo pagrindiniais sovietų cheminiais ginklais po II Pasaulinio karo: iš Vokietijos užgrobtas ir skirtingai nuo kitų vokiškų cheminių ginklų, ne tiesiog paskandintas, o ginkluotėn paimtas ir paskui dar ir pačioje SSRS gamintas tabūnas, iki kokių 1980 metų pagrindiniais cheminiais ginklais buvę zarinas ir zomanas bei Brežnevo laikais į ginkluotę paimtas R-33, dar žinomas, kaip VR arba rusiškas VX.

Prie cheminių ginklų, tarp kitko, kažkodėl dažnai nėra priskriamos dirginančios medžiagos, tokios kaip chlorpikrinas, CN, CS ir panašios, nes jos esą ne cheminiai ginklai, kadangi esą nemirtinos. Aišku, apie nemirtinumą galima būtų labai pasiginčyt (visos ašarinės dujos mirtį sukelti gali kuo puikiausiai, o lengvesniais atvejais – pūsles ant odos, nepagydomus akių pažeidimus, plaučių sužalojimus bei krūvas kitų efektų), na, bet tarkim, kad tiek jau to. Nesigilinkim čia ir į tuos prieš kelis dešimtmečius kai kurių veikėjų pradėtus skleist aiškinimus, esą ipritas irgi yra inkapacitantas, panašiai, kaip kad ašarinės dujos, t.y., nemirtinas ir todėl nepriskirtinas draustiniems cheminiams ginklams. Tokie aiškintojai šiaip jau yra neverti vadintis žmonėmis, nes jie yra šūdini nuopisos**.

Problema, kuri čia realiai įdomi – tai, kad su skaičiais visokie galai nesueina: pvz., sovietmečio pabaigoje, pasirašydama konvenciją dėl cheminio ginklo uždraudimo, SSRS deklaravo, kad teturi 40 tūkstančių tonų cheminio ginklo. Paskui, tiesa, išlindo galai, kad realiai buvo apie 60 tūkstančių tonų, tačiau tiek pasirodė per daug, lyginant su JAV turėtais maždaug 30 tūkstančių tonų, tai nutarta buvo dalį nuslėpti ir greitai patyliukais sunaikinti. Bet tai ne esmė, nes klausimas yra paprastas: net jei ir 60 tūkstančių tonų cheminio ginklo buvo sandėliuose, tai kur dingo likę 340 tūkstančių tonų, kurios gamintos anksčiau ir kažkur nurašytos, nors jokių chemijos naikinimo fabrikų nebuvo?

Kai kurie sunkiai patvirtinami, bet kartu pakankamai natūraliai atrodantys gandai*** sako, kad vien 1946-1948 Baltijos jūroje buvo paskandinta bent porą-trejetą kartų daugiau iprito, nei oficialiai buvo skelbiama – tiesiog SSRS kartu su nacių cheminiu ginklu suvertė didžiulius kiekius pasenusių savo atsargų. Trumpai tariant, pagal oficialius skaičius SSRS paskandino maždaug 10-20 tūkstančių tonų cheminių medžiagų, o vat realiai – skaičius galėtų būti daug didesnis****.

Beje, čia vienas irgi svarbus dalykas: sovietų paskandintos cheminės ginkluotės skaičiai smarkiai varijuoja, negana to, dažniausiai nenurodoma, ar skaičiuojami medžiagų kiekiai, ar bruto svoris. Kartais minima, kad 20-25 tūkstančiai tonų, dažniausiai minimi – 32-35, kitur – apie 50 tūkstančių tonų bruto šaudmenų, kas grubiai reikštų apie 8-35 tūkstančių tonų grynų medžiagų, priklausomai nuo skaičiavimo. Dar kiti šaltiniai sako, kad sovietinėje Vokietijos okupacijos zonoje aptikta buvo apie 60-70 tūkstančių tonų cheminės ginkluotės, bet dalis iš jos buvo sunaikinta vietoje (kai kada – tiesiog idiotišku būdu padegant sandėlius ir sudeginant atvira liepsna, o kitais atvejais – suverčiant į ežerėlius), dalis perimta į SSRS arsenalus (tabūnas ir zarinas – sumoje galimai iki keliolikos tūkstančių tonų neto), o tik likusi dalis – skandinta jūroje.

Tokiu atveju gauname iki 50 tūkstančių tonų grynų medžiagų, o šitas skaičius dažnai susipainioja su tais didesniais 50 tūkstančių bruto, o tada jau gaunasi makalynė, kurią kartais randame ir šaltiniuose, kokius galim aptikti. Bandant imti tikroviškesnius skaičius iš didžiausiųjų, vėlgi panašiai galim gauti apie kokius 35 tūkstančius tonų gryno svorio, kas susipainioja su dažniausiai minimais 32-35 tūkstančiais tonų bruto. Žodžiu, pradėkim nuo to, kad paskandinta daug, o kiek išties – nelabai aišku, netgi skaičiuojant Vokietijos atsargas, nes netgi neaišku, kas apie ką kalba. Pasakysiu tik tiek: labiausiai tikėtini bendri paskandintų Vokietijos atsargų kiekiai – bruto 30-35 tūkstančiai tonų, neto maždaug 12-15 tūkstančių tonų, tačiau tai tiesiog tikėtini skaičiai.

Dar vienas reikalas (nemalonus Danijai, bet visgi palengvėjimą sukeliantis mums) – patys didžiausi cheminio ginklo kiekiai buvo skandinami vakarinėje Baltijos jūros dalyje, netoli Bornholmo salos – pagal sovietinius duomenis ten paskandinta kokie 90 procentų cheminių ginklų, kuriuos SSRS užgrobė iš Vokietijos. Panašius, gal netgi didesnius kiekius netoli Danijos suvertė ir JAV, negana to, buvo išlindę duomenų, kad net keliasdešimt tūkstančių tonų užtaisų su tabūnu į jūrą karo pabaigoje galėjo suversti dar pati Vokietija. Tik vat niuansas yra toksai: nors beveik visa Vokietijos cheminė ginkluotė, kurią užgrobė SSRS, paskandinta netoli Bornholmo, kelerius metus po karo laivai iš Liepojos plaukiojo ir vežiojo į jūrą bombas su nacių (ir matyt menamai nacių) gamintu cheminiu ginklu. Teoriškai – kažkur link Gotlando, per kokias 65 jūrmyles į Pietvakarius. Praktiškai, kai oras būdavo prastesnis, ir laivui grėsdavo audra, bombas kartais sumesdavo vos už keliolikos kilometrų nuo kranto. O paskui kokie nors žvejai ištraukdavo tas pačias bombas iš vandens – apie tai, kuo tai baigdavosi, jau minėjau, kai rašiau apie sovietmečio katastrofas Lietuvoje.

Štai tasai Liepojos cheminių ginklų utilizacijos kanalas, atrodo ir galėjo tapti tuo, apie kurį kalba gandai: formaliai vos kokie 2000 tonų cheminės ginkluotės, pagrindinai iprito bombų, o realiai, pagal kai kuriuos internetuose randamus spėjimus – iki keliasdešimt (!!!) kartų daugiau. Dar prasčiau yra tai, kad SSRS didesnę dalį cheminio ginklo skandino ne koncentruotai, konkrečiose vietose, kurias būtų galima sekti ir įspėti žvejus ten neplaukiot, o didžiuliuose plotuose, o tarpais – ir nenurodydama skandinimų išvis. Pvz., Gotlando cheminių ginklų kapininynas – bus maždaug 30*40 jūrmylių kvadratas, didumo panašiai kaip kokia Dzūkija. O skaičiuojant ir tas zonas, kur šiaip versta kur papuola – plotas gausis dar kelis kartus didesnis. Sukontroliuoti, kiek ten ko suversta – beveik neįmanoma. Ir netgi yra įtarimų, kad ir ištisais laivais skandinta irgi. Ir netgi kad versta išvis nedokumentuotose vietose, įskaitant ir pajūrio zoną palei Karaliaučių, ir Gdansko prieigas, kur draugiška komunistinė Lenkija į viską užmerkdavo akis. Nesenu metu bandyta analizuoti jūros dugną, nemažai atrasta, bet visvien lieka klausimas, kiek liko nepastebėta.

Be pagrindinio (o gal tik labiausiai pagarsėjusio) Liepojos uosto, per kurį vežti cheminiai ginklai, buvo gabenami ir per kitus uostus, įskaitant ir Klaipėdą, Taliną, Ventspilį, Paldieski, Oranienbaumą (visi šitie miestai – randami rimtuose šaltiniuose) ir dar per neaišku, kur. Kalbų sklido, kad pokario metais netgi per visai nusususius kaimiškus uosčiūkščius (panašiai, kaip kokia Šventoji ar netgi dar mažesnius) gabendavo žvejybiniais botais, nes skaitė, kad taip ir slapčiau, ir saugiau – esą dideliame uoste pavojingiau tuos cheminius ginklus laikyt.

Kad maža nepasirodytų, galima atrasti, jog dar viena cheminių ginklų partija, galimai kiekiais netgi prilygstanti tai, kur paskandinta netoli Bornholmo, buvo į Baltijos jūrą slapta suversta 1956-1962 – tuo metu SSRS nutarė naikinti savo didžiules iprito atsargas, jas pradėdama pilnai keisti į nervus paralyžuojančias medžiagas. Apie tą laiką turėjo būti sunaikinta daugiau kaip 100 tūkstančių tonų iprito, iš jų – didelė dalis tiesiog sudeginta Kazachstane ir , o dalis – suversta į Japonijos, Baltąją ir Baltijos jūras. Baltijoje matyt ir vėl versta per Liepoją, kažkur link Gotlando, tačiau iš kitų šaltinių lenda užuominos, kad cheminis ginklas buvo plukdomas ir per Taliną, o paskui verčiamas į jūrą kažkur nelabai toli nuo Saremos salos. Vėlgi, atrodo, buvo verčiami ir ginklai, gabenti per kitus uostus. Mažesnių skandinimo periodų, kuriuos galima atrasti bekapstant po visokius rusiškus internetus, krūvos: be jau minėtų didžiųjų, vykusių 1945-1947 ir 1956-1962, buvo dar ir 1951-1955, 1969-1972, 1975. Ir galimai kad ir dar vėliau.

Beje, dėl iprito deginimo Kazachstane – istorijos apie tai yra tiesiog tipiškai sovietinės ir duodančios įsivaizdavimą apie techninį-organizacinį lygį: ipritas būdavo vežamas cisternomis į stepę, ten cheminiai daliniai kasdavo ilgus, maždaug pusės metro gylio ir kelių metrų pločio griovius, į juos pildavo ipritą, tada užversdavo chlorkalkėmis, nuo kurių ipritas tiesiog užsidegdavo, o tada, kai sudegdavo viskas, chlorkalkių užberdavo dar, užkasdavo žemėmis ir palikdavo. Kad pusė to iprito taip susigerdavo į žemę – niekam neįdomu, o kad paskui kokie nors kazachai ten avis ganydavo ir tos avys ištisomis bandomis dvėsdavo – irgi visiems nusispjaut. Vėliau technologija buvo patobulinta: iprito ir saliarkės mišinys būdavo pilamas į specialiai tam tikslui nutiestus ilgus daugkartinio naudojimo gelžbetoninius lovius ir vėlgi, padegamas. Kad iprito prisodrinti dūmai nusklisdavo nuo kelių iki keliolikos kilometrų, naikindami viską, kas juda – irgi niekam neįdomu.

Dėl didžiulių iprito kiekių, jį deginę kareiviai apsinuodydavo nepaisant jokių dujokaukių ir pilnos cheminės aprangos. Kiek galima atrasti, viena partija kareivių būdavo sueikvojama vienos partijos deginimui, o paskui keliaudavo namo, gydytis ligoninėse. Bėda ta, kad iprito garai iš lėto prasiskverbia kiaurai gumą, tad visa ta cheminė apranga, kuri apsaugotų mūšio lauke, tapdavo neefektyvia, kai kareiviai ištisą dieną prasėdėdavo iprito dūmų debesyse – koncentracijos ir ekspozicijos daugybę kartų viršydavo kovines. Kai kurie numirdavo.

Šitaip deginant, atrodo, SSRS galėjo sunaikinti kokią pusę to iprito, kurį turėjo, tačiau bent kiek aiškesnių skaičių nemačiau – matyti skaičiai svyravo maždaug nuo kokių kelių tūkstančių tonų iki poros dešimčių tūkstančių, t.y., kažkodėl labai neadekvačiai maži.

Jau sužulgus SSRS, paaiškėjo, kad niekas nežino, kur tie seni cheminiai ginklai dingo, nes jokios oficialiai pasiekiamos apskaitos nėra arba ji neprieinama. II Pasaulinio karo metais turėtų cheminių ginklų skaičiai visgi liko – apie 4,5 milijono įvairių rūšių bombų, artilerijos sviedinių ir minosvaidžių minų. Kokie 3,5 milijono iš viso to kiekio vėliau kažkur išnyko be žinios. Kiek ginklų buvo prigaminta, o paskui sunaikinta jau po II Pasaulinio karo, bet iki perėjimo prie vėlyvosios ginkluotės (zomano, zarino, R-33) – irgi neaišku, kaip neaišku, ir kur tai dingo. Matyt, buvo sudeginta, paskandinta ir taip toliau, bet neaišku, kur. O kur sudeginta ar paskandinta – niekas to nesako, nes pagal tarptautines sutartis dėl cheminių ginklų, jokia šalis neprivalo deklaruoti, kokią ginkluotę ir kokiais kiekiais sunaikino iki 1977 metų ir kokią paskandino jūroje iki 1985 metų. O vat čia paklauskite savęs, kas turėjo vykti tarp 1977 ir 1985, kai sausumoje sunaikintą ginkluotę deklaruoti reikėjo, o jūroje paskandintos – vis dar ne.

Per visai šviežius Baltijos jūros tyrimus, kur Gotlando skandinimo zonoje buvo ieškoma cheminių ginklų, buvo patikrinta nemaža tos zonos dalis, ir surasta apie 10 tūkstančių visokių įtariamų cheminių užtaisų. Kokia tai dalis – visai neaišku. Jei tarsim, kad tipiniai variantai buvo nuo 50 iki 200 kilogramų bombos, o vidurkis – 100kg, tai atitiks 1000 tonų bruto, kas būtų dvigubai mažiau už anksčiau minėtus skaičius, kuriuos galim rasti apie skandinimus. T.y., čia vėlgi klausimas, kad kokia pusė chemijos galėjo būti paskandinta ne prie Gotlando, o žymiai arčiau.

Štai taip kai pradedi ieškoti, tai ir prasideda paranojos, kad gana netoli Lietuvos paskandinti iprito kiekiai gali būti bent kelis kartus didesni, nei pagal dokumentus gaunasi. Apie kokius 1960-1970 turėjo būti kažkur utilizuotos ir iš Vokietijos užgrobtos tabūno atsargos – nors tas pradžioje buvo įtrauktas į SSRS ginkluotę, paskui ir gaminamas bei keičiamas nauju, maždaug apie 1960 jis imtas keisti į sovietinės gamybos zariną ir zomaną. Bet apie tabūno utilizaciją – iki šiol nieko aiškaus nėra, nors jis irgi kažkur buvo. Buvo ir dingo. Tikėkimės, kad ne Baltijos jūroje, o kažkur kitur – buvo duomenų apie skandinimą Baltojoje jūroje ir galimai kažkur apie Naująją Žemę. Kita vertus, tabūnas ganėtinai neblogai yra gamtoje, o ir šiaip savaime, tačiau dar kita vertus, skirtingai nuo sutirštėjančio iprito, lieka skystu, tad prakiurus bomboms ar statinėms, aplinkoje pasklinda labai staigiai.

Panašiai ir su adamsitu (gan artimas ašarinėms dujoms chemikalas, sukeliantis čiaudulį, kosulį ir vėmimą, o didesniais kiekiais, ant odos pakliuvęs – taip pat ir pūsles bei pūlinius, be to, pažeidžia vidaus organus): gamtoje jis išvis nesuyra, niekaip negenda, išlieka šimtus metų, o tik pragrauždinėja bombų korpusus, nes smarkiai kelia koroziją. SSRS jo prigamino apie 7-8 tūkstančius tonų (yra pasitaikę ir teiginių, kad daugiau, kaip 10 tūkstančių), tačiau praktiškai visa, kas žinoma – kad 1959 Šichanuose (pagrindiniame SSRS cheminio ginklo poligone) 3200 tonų adamsito buvo tiesiog užkasta į žemę. Kur dingo likęs – visai neaišku, tačiau turint omeny, kad tai buvo vienas iš tų ginklų, kurie senais laikais buvo laikomi vos ne eilinių ašarinių dujų analogu, t.y., ilgą laiką jo būdavo net ir įprastuose kariniuose daliniuose – galim daug spėliot. Galima numanyti, kad vieną-kitą tūkstantį tonų adamsito į Baltijos jūrą irgi galėjo išverst. Kur – nelabai aišku. Buvo gandų, kad gal kažkur apie Taliną ir Leningradą, o gal kažkur kitur. Adamsitas pasižymi tuo, kad yra praktiškai amžinas cheminis junginys.

Prieš kokį dešimtmetį su trupučiu išlindo dar vienas skandalėlis: atrodo, cheminis ginklas ir radioaktyvios atliekos netoli Gotlando buvo verčiamos į jūrą iki pat sovietmečio pabaigos, o pagal kai kuriuos duomenis – netgi iki 1992 metų. Tarp tuo metu skandintų atliekų galėjo būti ir pasenusios nervus paralyžuojančios medžiagos – visai tikėtina, kad ir tas pats tabūnas, ir susenusios sovietinės VR dujos, kurios gan sparčiai prarasdavo savo kovines savybes (prastos sovietinės gamybos technologijos darė savo).

Ir dar vienas niuansas pabaigai: ipritas sūriame vandenyje virsta cheminiais gintarėliais, nesmarkiai didesnio tankio, nei vanduo (1,05-1,2g/cm2), todėl gali būti nesunkiai išmetamais į krantą. Kartu šitaip sukietėja tik iprito paviršius – viduje ir toliau lieka apsyskystė masė, kuri iš lėto polimerizuojasi, tirštėdama ir stingdama dešimtis ar šimtus metų. Gaunasi tokie gelsvi, kažkiek permatomi beformiai gabaliukai, kur viršus apykietis, o vidus tiesiog klampus. Ir tie gintarėliai nesunkiai susitraiško ar šiaip ta plutelė įskyla, o tada visi iprito efektai, įskaitant ir nuodingus, plaučius išdeginančius garus, pasireiškia kad ir silpniau, nei šviežio cheminio ginklo atveju, bet visvien visu gražumu.

Įsivaizduokite, kad parsivežate mažyti gintarėlį namo, pasidedate lentynoje, o jis dėl šilumos ima garuoti. Po kiek laiko pastebėsit, kad kažkodėl kosulys smarkus kamuoja, plaučių uždegimas kažkoks. Akys traiškanoja, paskui net supūliuoja, o paskui gal ir viduriavimas, o ir su krauju. O kadangi iprito minimalių saugių dozių faktiškai nėra, tai visai nesvarbu, kad kol visi simptomai išsivystys, praeis kelios savaitės ar net mėnesiai: jei ekspozicija iprito garams nuolatinė, viskas susidės. Kad visai malonu būtų, pridėsiu, kad ipritas dar ir labai stipriai pažeidžia DNR, tai reiškia – mutagenas ir kancarogenas. Vėžiukai ir vaikų apsigimimai.

Beje, netgi nesusitraiškę, tokie gabalėliai, palaikyti rankose, sukelia ant odos pūsles, tik tos pūslės bus užvėlintai, tad galit ir neįtarti, nuo ko jos kilo. Žodžiu, iprito gintarėliai yra šimtus ir tūkstančius kartų baisesni, nei koks nors rankose užsidegantis baltasis fosforas, nuo kurio kartais nudega Pabaltijo poilsiautojai.

Kaip tik dabar turėtų būti praėję tiek laiko, kad tas cheminis ginklas pradėtų sklisti. Tyrimai rodo, kad Baltijos jūros sluoksniuose apie cheminio ginklo skandinimo zonas yra labai smarkiai padidėjęs arseno lygis. Tai reiškia, kad bent jau liuizitas (savo poveikiu ipritą primenanti chemija) sklinda pilnais tempais. Liuizitas turi tik vieną pliusą: jūros vandenyje jis gan greitai hidrolizuojasi ir suyra (tik išsiskyręs arsenas užteršia žuvį). O ipritas – išlieka. Išlieka ir adamsitas. Galim tik tikėtis, kad visas tas mėšlas didesne dalimi buvo suverstas kur nors kuo toliau nuo mūsų ir kažkur kitur, tačiau būtent dėl SSRS duomenų nerišlumo ir prieštaringumo kyla visokios negeros mintys.

 

—————

* Tokį skaičių, galima atrasti pas kai kuriuos autorius, tačiau patikrinti ganėtinai sunku, nes vėlgi, tiesioginiais duomenimis paremtos statistikos aiškios kažkaip nepasitaikė, o nepasitaikė todėl, kad tiesiog jokių prieinamų duomenų nėra ir viskas. Kita vertus, skaičius atrodo pakankamai realistiškai (ir netgi gan rezervuotai), jei tarsim, kad SSRS cheminis arsenalas buvo palaikomas gana stabiliame lygyje (iki apsiginklavimo branduoliniais ginklais – kokie 100 tūkstančių tonų, sovietmečio pabaigoje – apie 60 tūkstančių tonų, o pasirašius sutartis dėl cheminių ginklų – 40 tūkstančių tonų), o paskui keičiamas kas kokius porą dešimtmečių ir į naujesnes ginklo rūšis, ir dėl to kad senos atsargos tiesiog sugesdavo. Vėlgi, tai pakankamai realistiškai atrodo, kai palygini su II Pasaulinio karo JAV (~130 tūkstančių tonų) ar Vokietijos (~50 tūkstančių tonų) cheminių ginklų gamyba.

** Reikia pasakyti, kad tą bandymą prastumti ipritą prie visokių inkapacitantų organizavo kai kurios JAV kontoros – čia dar kokių gal 1970 senumo istorija. Kaip sklandė gandai, reikalas buvo susijęs su Vietnamu, kur naudoti arseno pagrindu daryti defoliantai (agent blue, beje, dažnai painiojamas su agent orange) pasirodė nepakankamai efektyviai sukeliančiais visokias pūsles ir žaizdas žmonėms. Tai amerikonai atkasė kažkokias I Pasaulinio karo statistikas, pagal kurias iprito sukeliamas mirtingumas tesiekė 7-15% (o likę atvejai – tai tiesiog šiaip sužalojimai, apakimai, visam gyvenimui išdeginti plaučiai ir pan.), jas dar paapdirbo, nufiltruodami mirties atvejus, kurie vėliau kaip po kelių dienų, gavo ten kokius 4-5% ir ėmė aiškinti, kad čia nežudantis ir humaniškas reikalas, tinkamas laistymui ant visokių miškų ir kaimų, nes visokios ašarinės dujos karinio panaudojimo atveju netgi daugiau mirčių sukelia. Visa laimė, kad JAV politikams dašilo, jog nereikia klausyt degeneratų kliedesių.

*** Turint omeny įvairius sovietmečio niuansus, neretai netgi kokios nors alkoholine psichoze apsirgusios turgaus bobos kliedesiai apie žalius velnius gali būti patikimesniais už oficialią to periodo veikėjų informaciją. Ir negalvokit, kad aš čia juokauju, nes deja, tokio nevaržomo briedo, informacijos slėpimo, iškraipymų ir pan. mišinio (nuorodoje – tik vienas iš krūvos mechanizmų), koksai buvo anais laikais, netgi tyčia nelabai tesugalvosi. Aš iki šiol prisimenu, kaip per kažkokią rusišką „Meždunarodnoje obozrenije“ ar tai panašią laidą koks tai apsinarkašinęs sovietinis žurnalistas reportaže iš Vietnamo pasakojo, kaip amerikonai mėtė kažkur ant Saigono neutronines bombas. Puspročiai.

**** Visgi reikia neužmiršti, kad svarbiausios chemijos skandinimo vietos buvo Baltoji jūra, Japonijos jūra ir Šiaurės ledynuotasis vandenynas, kur chemijos suversta dar daugiau. Baltijos jūra visgi panašesnė į tokį nelabai pagrindinį atliekų kapinyną, netgi pagal maksimalias prielaidas. Užjaučiu tuos, kas ten apie kitas vietas gyvena – pvz., apie Baltąją jūra tarpais išlenda visokia info, kad jau vyksta kai kuriose vietovėse masiniai žuvusių gyvūnų išmetimai, kur pakrantes kilometrais nukloja.