Tag Archives: chlorpikrinas

Cheminio ginklo panaudojimo taktika

Šis straipsnis bus kiek labiau apie chemijos naudojimo būdus bei istoriją ir tik truputį (visai truputį, iš konteksto) ir apie spėliones, kodėl Bashar al-Assad režimas gana drąsiai tą chemiją panaudojo netgi po visų sankcijų. T.y., kodėl galėjo naudoti cheminį ginklą, tikėdamasis kad nepaisant naudojimo, tas panaudojimas liks neidentifikuotu ar bent jau neįrodytu. Tokios Assado padarytos neįrodomumo prielaidos labai derinasi su panaudojimo taktika, kuri buvo matyta visai neseniai įvykusioje atakoje: pirma įprasti ginklai, paskui zarinas, paskui vėl įprasti ginklai.

Rusų kariškiai naikina kažkokią cheminę bombą utilizacijos fabrike. SSRS buvo prisigaminusi tiek cheminių ginklų, kad vargu, ar kokia nors kita šalis ją galėtų pralenkti. Prisigamintą cheminį ginklą paskui labai sunku ir sunaikinti. Žodžiu, nieko gero.

Beje, politinės Assado situacijos (jo režimas Vakarų atžvilgiu dabar jautėsi netgi saugiau, nei 2013 metais) aš čia išvis nenagrinėsiu, nes manau kad tai akivaizdu: kai pas save turi Rusijos kariškius, Rusijos bazes, naują priešlėktuvinę gynybą ir dar visokius Kremliaus pažadus, o kartu Vakarų šalys parodžiusios, kad rimto atsako dėl chemijos nesiima (raudona Obamos linija liko tik kalbomis), tai tą chemiją naudoti norisi dar labiau. Nes tiesiog matai, kad gali naudoti ir lieki nenubaustu.

Praktikoje pamatėme, kad Assadas visgi suklydo – gavo raketų į oro aviacijos bazę. Turint omeny, kad aviacija – tai esminis įrankis, kurio dėka Assado režimas sugeba atsilaikyti prieš sukilėlius, pasiryžusius geriau mirti, nei pasiduoti, smūgis Sirijos valdžiai buvo labai skausmingas.

Beje, prisiminkim kaip Bašaro tėvas Hafez al-Assad surengė Hamos skerdynes 1982 ir kaip panašios politikos laikėsi ir tuometis, ir vėlesnis (dabartinio Assado) režimas, ir tada jau klausimų nei apie Assado režimo metodus, nei apie sukilimo priežastis, nei apie sukilėlių požiūrį daugiau nekils, kaip nekils ir klausimų apie tai, kad Assadas gerai supranta, jog karas ten mirtinas – arba laimi sukilėliai, arba jis. Sirijos režimas yra pakankamai baisus, kad galėtų vienoje gretoje būti su Šiaurės Korėja, Saddamo Husseino Iraku ir panašiomis valstybėmis.

Visgi šįsyk ne apie Siriją. Šiandien aš jums papasakosiu apie kai kurias chemijos naudojimo specifikas ir skirtingų metodų bei ginklų skirtumus, o taip pat ir apie tai, kaip karuose jis pasiteisindavo, o kartais ir ne. Tada bus lengviau suprasti ir Assado taikomus metodus, kurie kažkiek skiriasi nuo daugelio kitų cheminio karo atvejų. Šiuo atveju pasakojimas bus paremtas istoriniais pavyzdžiais.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Cheminis ginklas Baltijos jūroje

Aš manau, kad visi girdėjote apie tą cheminį ginklą Baltijos jūroje – bent jau apie tai, kad kažkas ten skandinta. Gal ne visi girdėjote tiktai tą, kad didžioji dalis nacių cheminio ginklo oficialiai skandinta prie Bornholmo, toli nuo SSRS teritorijų, o tuo pačiu – ir nuo Lietuvos. Skandinimus prie Bornholmo vykdė vokiečių karo belaisviai, net nesinaudodami apsaugos priemonėmis ir neretai patys žūdami – kad paskui sovietinė propaganda galėtų skelbti, kad ne SSRS skandino, o staiga susipratę ir socialistiškai nusiteikę vokiečiai patys viską į jūrą sumetė.

Ipritas turi vieną kariniu atžvilgiu labai gerą savybę: kai jis pažeidžia odą, žmogus ničnieko nepajunta. Netgi esant tragiškai sunkiems pažeidimams, pirmi simptomai atsiranda tik po 2-4 valandų. Bet netgi labai nedidelių iprito kiekių pakanka tam, kad po paros viskas pūslėmis nueitų. Tos pūslės paskui subliūkšta, išbėga, prasideda pūliavimas ir kol visa tai užgyja, praeina maždaug mėnuo laiko.

Ipritas turi vieną kariniu atžvilgiu labai gerą savybę: kai jis pažeidžia odą, žmogus ničnieko nepajunta. Netgi esant tragiškai sunkiems pažeidimams, pirmi simptomai atsiranda tik po 2-4 valandų. Bet netgi labai nedidelių iprito kiekių pakanka tam, kad po paros viskas pūslėmis nueitų. Tos pūslės paskui subliūkšta, išbėga, prasideda pūliavimas ir kol visa tai užgyja, praeina maždaug mėnuo laiko. Arba žmogus numiršta nuo cheminių nudegimų, išdegintų plaučių ir t.t..

Tačiau apie tai, kiek buvo paskandinta arčiau mūsų pakrančių, netoli Gotlando, per kokias 60 jūrmylių nuo Liepojos – apie tai kažką rasti sudėtinga, o jei minimi kokie nors skaičiai, tai paprastai būna maždaug 2000 bruto tonų, kas sudarytų mažiau, nei 1000 tonų nuodingųjų medžiagų. Aišku, tai yra labai daug (panašų kiekį pagal dabartinius duomenis turi Sirija), bet tai tėra maža dalelė visų III Reicho turėtų atsargų. Ir įdomu būtų pasiaiškinti, kas gi ten išties sumesta ir kokiais kiekiais.

Bet viskas nėra taip paprasta, kai pradedi aiškintis ir kapstyti – duomenų internetuose nėra labai jau daug, tačiau kvadratinėmis raidėmis iškasti įmanoma. Ir vat tada jau, kuo daugiau imi rasti, tuo keisčiau viskas ima atrodyti, nes visokie galai su galais nesusieina ir tarpusavy prieštarauja netgi labai rimti šaltiniai.

Ypač keista pasidaro, kai atrandi, kad vos pora tūkstančių tonų nacių cheminės ginkluotės, atrodo, buvo verčiamos į Baltijos jūrą net keletą metų, o paskui dar buvo komplektas kitų panašios jūrinės chemikalų utilizacijos periodų. Dar keisčiau pasidaro, kai paaiškėja, kad SSRS vadai dar Stalinui gyvam esant ėmė nagrinėti, kas bus, jei žvejai ir toliau bombas su ipritu savo tinklais trauks (incidentų su žvejų nusinuodijimu buvo ne vienas) ir kaip čia išspręst tą problemą, kad kariškiai krūvą metų verčia kažkokią atitarnavusią kovinę chemiją į jūrą ir negalvoja apie pasekmes. Ir visai jau keista pasidaro, kai atrandi, kad kažkoks cheminis ir netgi radioaktyvus šlamštas buvo verčiamas į Baltijos jūrą netgi prie Gorbačiovo.

Ir vat čia jau kažkaip prasideda klausimai, kur atsakymai paprasčiausiai neaiškūs. Ir mums reikia tik tikėtis, kad visgi tie 10000 bombų, kurias atrado per paskutines ekspedicijas – tai viskas, kas buvo paskandinta netoli nuo Lietuvos. Taigi, tikėkimės.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter