Žinot, su tais tautininkais ir žaliaisiais visokiais, kur prasidėjo prieš kelias dienas triukšmeliai dėl Tautininkų frakcijos susikūrimo (beje, kaip įprasta, spauda sureagavo su nuostabiais uždelsimais) – problema yra labai paprasta: Valstiečių ir Žaliųjų sąjunga savo esme yra socialistinė, netgi su visai raudonaisiais (Vitalijus Balkus, beje, vienas iš nedaugelio protingesnių) persimaišiusi politinė grupė.
Kai kam tai gali atrodyti, lyg kažkokia nesąmonė, tačiau šitaip atrodo tik tol, kol nepasižiūri į tautininkų tarpe vyraujančius požiūrius: šie irgi pakankamai nutolę nuo rinkos ekonomikos suvokimo ir linkę remtis ganėtinai socialistiniais (komandiniais ar klasiniais) konceptais. Kitaip tariant, ekonominis požiūris čia kardinaliai kairesnis, negu pas paksuolius, darbiečius ir socdemus.
Kad ir koks tas mielas vaikas būtų, niekas jam neduos spręsti rimtų dalykų, nes visi supranta, kad bardakas bus klaikus. Taip ir su partijomis, linkusiomis į socializmą.
Būtent todėl tautininkai ir pakliūna į spąstus: Tarpukaryje turėtas rinkos dėsnių suvokimas, kuris tuomečiams tautininkams buvo absoliučiai natūralus, dabar yra dingęs. Vietoje to – kažkokios postsovietinės žinios, kurios visiškai nesisieja su jokia ekonomine realybe. Gaunasi taip, kad daugelis tautininkų – visiški socialistai, įsivaizduojantys, kad ekonomika – tai kada iš vienų (blogųjų) atimi ir padalini kitiems (geriesiems).
Štai per tą galą ir gaunasi, kad Valstiečių ir Žaliųjų sąjunga gali prisijungti gabalą Tautininkų partijos: juk įsivaizdavimas, kaip reiktų tvarkytis – labai panašus. Giliau kabinant – tiesiog jokio įsivaizdavimo, išskyrus šūkius apie teisingą atimdinėjimą ir padalinimą.
Kažkodėl man tai primena kitą, ne tokį ryškų, tačiau irgi pastebimą procesą, vykstantį aplink tautininkus: nuo tautininkų prie nacionalsocialistų – vienas žingsnis. Ir tai yra būtent dėl socialistinio požiūrio, kuris ir yra nacionalsocializmo esmė (išties nacionalsocializmas – tai ne nacionalizmas, o tik socializmas, pridengtas nacionalistiniais šūkiais). O jau nuo nacionalsocialistų prie nacionalbolševikų – daugų daugiausiai pusė mažo žingsnelio. O vat čia jau ir komunistai, putinistai ir panašūs, kurie daro viską, kad tiktai kažkaip įsikabintų už nacionalistų, patraukdami šiuos nuo Vakarų link Rytų.
Pažvelgę į visas tokias problematikas, matome, kad visų bėdų priežastis yra viena: tautininkai neturi jokios aiškesnės ekonominės platformos, išskyrus kažkokius socializmus. Išspręsti tai būtų įmanoma labai lengvai, tiesiog ėmus dėlioti rinkos palaikymo priemones (parama smulkiam verslui, barjerų verslui šalinimas, rinkos dereguliacija kartu su deoligopolizacija, etc.) – visa tai kardinaliai pakeistų rinkėjų požiūrį ir kartu taptų neperžengiamu barjeru visokiems nacionalbolševikams ar kitoms grupėms, kurios norėtų tautininkus įtakoti.
Rinkėjai irgi nėra buki: per paskutinius rinkimus į Seimą nepraėjo nei viena realiai kairiąsias ekonomines pažiūras turinti jėga. Nei tie patys žalieji, nei tautininkai, nei frontas, nei dar kažkas. Socialistiniais aiškinimais netiki netgi tos bobutės, kurios reikalauja pensijų didinimo bet kokia sąskaita. Realų rinkėjų pasitikėjimą gauna tik partijos, kurios pagal savo ekonomines idėjas yra nuo centro (darbiečiai, paksuoliai, socdemai – visi ryškūs centristai, kovojantys už tai, kad nieko nekeisti) iki dešinės (konservai, liberalai – kovojantys už rinkos liberalizavimą). Trumpai tariant, išvados, į kur orientuotis – aiškios.
Visgi, nors ir atrodo, kad labai paprasta, bet aš abejoju, ar tautininkai sugebės susitvarkyti. Nes tam, kad nuslopintum socializmą ir sukombinuotum laisvos rinkos idėjas su nacionalizmu, reikia labai didelės politinės valios ir sveiko proto partijos viduje.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Labai sveika apžvalgėlė, tik nemanau, kad žmonės renkasi pagal ideologijas… Jie renkasi pagal tai, kokioj partijoj daugiau ir geresnių pažįstamų/giminių turi ar kurios partijos narys neseniai arčiau priėjęs buvo. Nu dar pagal matomumą telike, bet dabar jau mažiau. Dar gal kaikas pagal draugavimą facebook’e, bet čia tik koncervai įdirbį turi.
Pažįstamų būna ne tiek jau labai daug. Nulemia pasitikėjimas, o jisai visgi kyla iš to, ką partija kalba. Jei rinkėjas neišgirsta ar jeigu jam pasakojamos abstrakcijos apie tai, kad bus kažkaip visiems gerai -- nu tai kuo čia pasitikėt?
O kaip paaiškinti kitų seksualinių orientacijų nemėgimą tautininkų tarpe?
O tai istoriškai socialistai kada nors kitokias seksualines orientacijas mėgo?
Reikia suvokti viena labai paprastą dalyką – socialistai ir naciai yra vienos ir tos pačios monetos pusės – viena – susireikšminusių, korumpuotų, oportunistinių pyzdukų gauja, kita – lygiai tokia pati. Abu šie politiniai judėjimai taip arti vienas kito, kad periodiškai jų ideologijos persikloja.
Tuo ir galima paaiškinti tai, kad Sovietų Sąjunga deklaravo visokias žmonių lygybes, bet tuo pačiu buvo antisemitizmo ir homofobijos bastionas, su stipriai išreikštu slavo-fašizmu.
Matai, yra su „socializmai“. Vienas yra XIX a.-XX a. pradžios klasikinis bolševikinis, kuris iš tikro labai artimas nacionalsocializmui ir yra atvirai netolerantiškas. Šitas reiškėsi sovietų sąjungoje ir dabar dar gyvuoja Š. Korėjoje, Kuboje ir t.t.
Kitas yra „vakarietiškas socializmas“ (šituos kažkiek bando vaizduoti mūsų NK) užaugęs 6-7 dešimtmečiuose vakarų bloke ir persimaišęs su hipių idėjomis. Kadangi tada ten kaip tik vyko seksualinė revoliucija, rasinės lygybės judėjimai tai jie ir perėmė šitas idėjas. Jie, beje, nelabai turi ir tokių „ekonomikos pertvarkimo“ idėjų (ir kapitalizmui priekaištauja tik dėl vaizdo, o sovietinės ekonomikos visiškai nesuprastų), o vienintelė jų idėja yra „valstybė turi mums duoti ir tegul paima iš kur nori“.
Ir nors aiškios takoskyros tarp jų nėra, bet skirtumą visgi galima pajausti.
Šita tamstos minima Naujoji Kairė nėra tokia jau paprasta ir nekalta -- viskas giliau ir sudėtingiau.
Giluminės šaknys ten yra Leono Trockio permanentinės revoliucijos idėjose, o jei labiau tiesiogiai žiūrint -- Herbert Marcuse darbuose. Ir tenai slepiasi mintis, kad klasių kova tampa neefektyvi, nes blogieji kapitalistai pasiduoda, tada darbininkai iš esmės gauna tiek, kiek gali gauti, todėl reikia kovoti plačiau ir įvairiau.
Kažkodėl man tai kelia netiesiogines asociacijas su 1882 Linzo programa: anuomet irgi buvo galvota, kad Austrijoje revoliucija negali įvykti ir darbininkų klasė negali laimėti, nes nėra nacionalinės vienybės ir dėl to vyksta susiskaidymas, todėl reikia Austriją suvokietinti ir apjungti su Vokietija. Iš šitos programos vėliau kilo ir Austrijos socialdemokratų partija, ir, ilgainiui, Vokietijos nacionalsocialistų partija.
Taip vat ir su ta Naująja Kaire: ši irgi kelia idėją, kad negali gautis darbininkų pergalės, nes darbininkų klasė nesuinteresuota griauti savo pragyvenimo šaltinių, taigi, reikia judinti per kitur. Taigi, judesiai ir eina -- tai per tautines mažumas, tai per religijas, tai per seksualines grupes, etc..
Paradoksas, bet Naujosios Kairės požiūriu gaunasi taip, kad nacionalsocializmas (t.y., visokie Naujosios Kairės keikiami ultradešinieji) -- tai yra gerai, jei kovoja prieš valdžią. Nes taip irgi vyksta kova prieš valdžios hegemoniją.
O dėl ekonominio pertvarkymo idėjų -- čia matyt pas Naująją Kairę yra suveikęs kažkoks realybės pajautimas: dešimtys, o gal ir šimtai (skaičiuojant ir visokias reformas) bandymų realizuoti įvairiarūšius socializmus įvairiose šalyse baigdavosi klaikiais feilais, nepriklausomai nuo to, kiek smarkiai stengiamasi būdavo. Taigi, net ir labai bukiems ilgainiui dašyla, kad kažkas čia visgi neteisingai su tuo socializmu.
Naująją kairę, visgi, laikyčiau mažiau pavojingą būtent dėl radikalių ekonominių pertvarkų idėjų neturėjimo. Dėl to nors iš jų ir kyla visokios nesąmonės kaip „žalieji teroristai“, socialinių lyčių judėjimai ir kt., bet jie bent jau visiškai neiškreipia visuomenės su planine ekonomika ir taip nesukelia visiško visuomenės kolapso (kuris prasideda socialistinėmis „ekonomikos pertvarkomis“ ir pasibaigia masinėmis žudynėmis).
Naujoji Kairė yra labiau pavojinga per kitą galą -- jie kraštutinai stengiasi sukelti revoliucinę situaciją per visus įmanomus galus, patys kurdami problemas ten, kur jų nėra, tam, kad kiltų kuo daugiau bėdų. Taip jie realizuoja savo progreso idėjas, kaip skanat, permanentinę revoliuciją.
O dėl ekonomikos pertvarkos -- čia reikia kitaip pažiūrėti: jie skaito, kad belenkokia griaunanti jėga yra progresyvi, nes viską keičia, taip kad ekonomikos pertvarka irgi gali būti belenkokia, nes taip irgi kažką keičia. Ir čia jau gauname beprotybę: bile tik viską griaut.
po tokio pasakymo dingtelėjo galvon ponai Voldemaras ir Gražulis. Apie ekonomiką supranta tiek kiek ožys apie naujus vartus, bet rėkia apie socialinę nelygybę. Kiek suprantu tokiems valdant procesas pasidaro degradacinis ne tik ekonomikoje, bet ir visur kitur. Turim pavyzdį -- Lietuva. Ekonomika nesivystė kaip galėjo, o žmonių degradacija buvo juntama.
Tie tamstos minimų politikų atvejai yra labai nemalonūs.
Nė vienas pasaulio tautine (nacionalistinė) partija ar organizacija netoleruoja iškrypimų dėl elementarios priežasties -- iškrypėliai, o taip pat jų palaidą gyvenimo būdą kopijuojantys, mažina tautos gimstamumą, moralę, vienybę…
Būtų keisčiau, jei Tautą išsaugoti siekiančios partijos palaikytų lytinių iškrypimų propagandą. Nei homoseksualistų, nei zoofilų, nei netkrofilų santykiai juk nėra vaisingi, jau nekalbant apie tokišų iškrypėlių platinamas mirtinas ligas.
O, mister „apginkime vaikus nuo pederastų“. 😀
Labai malonu, kad prisimenate -- vadinasi rinkiminė kampanija nenuėjo veltui 🙂
žmogui, kuris su iškrypėliais nesimyli, jų platinamos ligos neturėtų rūpėti…
Deja, ne viskas taip paprasta su visom tom ligom.
Kaip gali nerūpėti, jei jas gydo ir valstybinių ligonių kasų sąskaita? Tai juk ir mano mokami mokesčiai!
Oj, ponas Bikeli, nu nepradėkit. Puikiai suprantam čia tuos tamstos požiūrio niuansus.
totėl, kad tautininkai -tikri vyrai, Jie už žmogų, kaipo vertybę, o vertybę gali išugdyti tik normali šeima. Tad jie ir už šeimos vertybes, vertybių, kaip žemė, gimtoji kalba išlaikymą ir yra dešinės pakraipos partija, nesvaikit apie visokius šovinizmus ir kaires…
Tos radikalios politinės jėgos yra kaip herpis – niekada neišnyksta ir periodiškai pasikartoja.
Iš čia iškyla dar vienas faktorius, kad visų politinių partijų aktualumas yra apspręstas socialinių-ekonominių aplinkybių. Tarkim 1933 m. Vokietijoje balotiravosi nemažai ir nuosaikių partijų, bet rinkėjai pagrinde balsavo už nacius ir bolševikus, vienoje ar kitoje formoje.
Jaunystėje yra tekę bendrauti su visokiais tautininkais, frontininkais, pankininkais ir pan. šušara. Nei vienas iš jų neketina keistis ir pas visus yra mentalitetas – kuo visiems blogiau, tuo jiems geriau – reikia tik išlaukti, o tauta pati susiprotės ir išsirinks tuos, ką reikia. Esu net pats girdėjęs vieną tų judėjimų vadukų, džiūgaujant kaip mažą vaiką, kai 2007 m. kvepėjo labai rimta ekonomine depresija.
Suplakus į vieną krūvą bile ką iš bile kur, gaunasi bile kokios išvados. Kuris kurio judėjimo vadukas džiaugėsi 2007 metų krize? Mano žiniomis krizės sukeltos revoliucinės situacijos laukė tik Gervaldo nacionalsocialistiniai murzilkos. Nuosaikieji tautininkai anaiptol nesiūlo naikinti turimos nepriklausomos Lietuvos valstybės ir žaisti Rusišką ruletę su Tautos likimu.
Tarp kitko, čia svarbus dalykas pamąstymui: žmonės neidentifikuoja skirtumų tarp skirtingų grupių. Distinktyvumo gilinimas jums turėtų būti labai aktualus.
Man neaišku iš kur autorius tą „socializmą“ pas tautininkus rado. Ir kurioje pasaulio valstybėje yra visiškas laukinis liberalizmas, kai valstybė visiškai nesikiša į ūkį?
O kad pasitraukia keliasdešimt trojos arklių, tai tik geriau partijai.
ULL rinkimų programoje buvo valstybinių avialinijų atkūrimas ir panašių socializmų. Visiškas laukinis liberalizmas yra Somalyje.
Linas Balsys buvo išrinktas vis tik. Dar ir apygardoje, kur bent du kartus prieš tai konservatorė Danutė Bekintienė buvo išrinkta.
Asmuo, bet ne partija. Čia visgi pakankamai esminis skirtumas.
tautininkai auga ir stiprėja, atkrenta karjeristai ir populistai.
Paradoksalu, bet mūsų nacionalistai savo pažiūrom kur kas artimesni kremliui, nei oficialiajai LR. Neigiamas žiūri į europą ir ameriką, laisvą kapitalo judėjimą, gėjus, globalizmą.
Vat čia nesipainiokit -- nacinalistiniai judėjimai Lietuvoje yra labai išsibarstę ir neaiškūs, grupių yra labai skirtingų ir įvairių.
Iš esmės, prokremliška pozicija pasižymi dalis nacionalsocialistines pažiūras turinčių -- tiesiog per tai, kad labai jau smarkiai draugauja su visokiais nacionalbolševikais ir įvairiarūšiais putinistais.
Dėl požiūrio į gėjus -- irgi variacija pas juos gana plačiose ribose. Galiu garantuoti, kad daug platesnėse, nei įsivaizduoja dauguma žmonių.
Panašiai įvairiai viskas ir su ekonomika, ir ES, ir JAV.
Problema yra ta, kad nėra aiškaus, struktūralaus ir sistemingo požiūrio, paremto sveiku protu ir supratimu. Ir vat kai to nėra, tai ir gaunasi nelabai aišku, kas.
Net tik ekonomika, bet ir kitos sritys labai jau panašios tiek tautininkų, tiek žaliųjų pusėje -- abi pusės nusiteikusios prieš vakarietišką pasaulį, globalizaciją, abi nenori „amerikono, iš jų žemelės siurbiančio dujas“, branduolinės energetikos ir kt.
Na vėl kažkokia košė malošė. Realybėjė tautininkai:
1. Absoliučiai nėra prieš Vakarų pasaulį, kuris žvaigždžių karų programa privertė SSRS pradėti ją sužlugdžiusias reformas. Mūsų renginiuose dalyvauja daugiau bendraminčių iš vakarų, negu iš rytų kaimynų.
2. Taip esame prieš tautų mėsmalę -- globalizaciją.
3. Jei išties būtų tik siurbiamos dujos -- problemos nebūtų, tik žaliavų mokestį reikėtų pakelti lyginant su dabartiniais juokingais 4%. Mes esame prieš kancerogenų pumpavimą į požeminius vandenis.
4. Nesame prieš branduolinę energetiką, esame prieš Hitachi reaktoriaus afera, kuri iš esmės yra 17 mlrd susimokėjimas už galimybę gamintis 3 kartus brangesnę negu rinkoje elektrą.
Rokiškis nebūtų chazarų vadas, jei neapšmeižtų vienintelės Lietuvos patriotinės partijos…apie kažkokius socializmus ir nesamą partijos skilimą.
Jums reikėtų ne apie šmeižimus kalbėti, o truputį susimąstyti apie tai, kad visa kritika yra pozityvi: ji leidžia pasikeisti ir patobulėti, nes pasako apie problemas, kurias išsprendus, viskas pagerėja.
Giliau pažvelgus, Tautininkų sąjunga gali pasidaryti išskirtinai gerą ir vienalytę ekonominę platformą, apjungdama pridėtinės vertės ciklo struktūrą su tautos augimo idėja. Nes galimybės čia yra puikios.
Tačiau kol tai nepadaryta, tol ir vyksta visokie nubyrėjimai, socialistinės kalbos ir panašiai. Ir reikia ne piktintis tais, kas pasakė apie problemas, o spręsti problemas.
Ta tautininkų sąjunga labai įdomius veikėjus sutraukusi, dauguma iš pažiūros išsilavinę inteligentiški žmonės, kalba lyg ir logiškai, bet kai diskusija pasisuka link konkrečių veiksmų arba ekonomikos tai pas juos įsijungia kažkoks vaikiškas binarinis mastymas, kur tik du variantai blogai/gerai, taip/ne, neleisti kažko/liepti daryti kažkaip.
O poto nori nenori visa diskusija visviena susiveda į kelias pagrindines jų tezes. Aš jų net neminėsiu, ten tarkim apie verslą tai išvien tik lulzai pareina, atitinkami ir rezultatai rinkimuose.
Va ir toks Tomas Bikelis rašo protingai, protingai, protingai, o poto tik pyst kai numes bomba tai net gėda skaityt pasidaro.
Jei mane paminėjot, tai priminsiu, kad esu iš Romualdo Ozolo Lietuvos Centro partijos, o ne iš ideologiškai mums labai artimos Tautininkų sąjungos.
Dar būtų įdomu sužinoti, ką vadinate tomis „bombomis“ -- konstruktyvi kritika visuomet labai įdomi.
Kas išsamiai nežino apie naujuosius kairiuosius, jų naujus motyvus, gali pasidomėti S.Kurginian’o vadovaujamu judėjimu „Sut’ vremeni (t.y. „Laiko esmė“ rusiškai)“.
Yra internete daug medžiagos apie tai, jei trumpai: socializmo (socialinio teisingumo ir pagrindinių žmonių poreikių užtikrinimo) idėjos bandomos apjungti su religinėm ir nacionalistinėm.
Tai Kurginian’as vadina TSRS-2.0 (CCCР-2.0).
Žodžiu, pritarčiau Rokiškiui, kad tikrieji lietuvos kairieji, ko gero, nudreifuotų į Rusijos glėbį (jei kairieji perimtų joje valdžią) arba patirtų labai didelį spaudimą ir Rytų trauką.
Ponas Sauliau, tamsta painiojate Naująją Kairę su elementariais neobolševikais. Tai pakankamai skirtingi ir tarpusavyje nelabai suderinami dalykai.
Tie tamstos minimi neobolševikai išties ir siejasi su įvairiais nacionalbolševikais, truputį persikreipusiais senais komunistais ir panašiai.
Spėju, kad neobolševikų ir naujų kairuolių yra pakankamai skirtingų. Juos vienija tai, kad ypač trečiojo pasaulio šalyse socialinio teisingumo idėjos jau įgauna pagreitį.
O joms oponuojančios liberalios demokratinės, ko gero, savo jau atidirbo, per maksimumą persirito ir toliau rieda nuo galios olimpo. T.y. labai gali būti, kad vienoki ar kitokie kairėjantys stipris savio pozicijas pasaulyje. Ypač jei nutiks koks rimtas karas ar ilgalaikės stichinės nelaimės. Dabar anų (kairėjančių) diskusijų platformose laukiama kas bus su natfos doleriais ir eurais. Ypač kai vis labiau nacionalistiškėjanti Kinija (rinkos ekonomikos komunistuojanti valstybės despotija, realiai turtingiausia ir keisčiausia pasaulio valstybė) dar labiau suaktyvės.
Ne spėkite, o aiškinkitės. Naujoji Kairė -- tai ne šiaip nauji kairuoliai, o maždaug Tarpukario metais pradėjęs rastis judėjimas, paremtas pirmiausiai Herbert Marcuse idėjomis, kurios savo esme neigia seno marksizmo prielaidas dėl klasių kovos ir tos kovos sėkmingumo galimybių, nors kai kuriais totalitarinio pobūdžio svaigimais yra dar labiau nukvakusios.
Bendrai imant, painioti Naująją Kairę su visokiais seno raugo stalinistais -- tai panašiai, kaip painioti arbūzus su krepšinio kamuoliais, nes ir tie, ir anie apvalūs. Skirtumai visgi pernelyg dideli.
Grubiai, kad susigaudyti: visokie ten SSRS 2.0, nacionalbolševikai, nacionalsocialistai, stalinistai ir panašūs, svaigstantys apie sovietūchas -- dabartiniais laikais -- tai neobolševikai, kurie persimaišo tarpusavy taip, kad skirtumai tarp jų išnyksta. Būna atvejų, kur Hitleris garbinamas vienodai, kaip ir Stalinas -- ir beje, logiškai pasiremiant argumentu, kad jokių kardinalių ideologinių nesutarimų nėra, o tai, kad kariavo -- tai tiesiog įtakos zonų dalinimasis, bet ne idėjinė prieštara.
Tuo tarpu visokie veikėjai, kur nuolat skleidžia pasakojimus apie opresinamas moteris, kankinamus gėjus, socialiai konstruojamas lytis, toleranciją, hate speech, patriarchato hegemoniją ir panašius dvasingumus -- tai Naujoji Kairė.
Nieko čia nei keisto, nei nekeisto. Tiesiog politinių krypčių pavadinimai yra be galo sumaišyti ir dviprasmiški -- dažnai specialiai. Taip pvz. naciai pavadinami „kraštutine dešine“, nors su dešine (laisva rinka) nieko neturi bendro, „liberalais“ europietis vadina dešiniuosius, amerikietis -- kairiuosius ir t.t.
Verta skirti tokius dalykus:
a)Ekonominė politika. Kairė -- lygybė, dešinė -- laisvė.
b)Pomėgis primesti savo visiems savo vertybes. Kraštutinai į vien pusę čia ir komunistai, ir naciai (t.y. kas nesibodėjo jiems neįtinkančių net masiškai žudyti), kraštutinai į priešingą pusę -- JAV libertarai. Per vidurį -- tie, kas savo vertybes kažkiek įtvirtina įstatymais.
c)Konservatizmas/novatorizmas: polinkis manyti, kad „gerai, kaip seniau“ arba „tai nauja/modernu, reiškia, tai gerai“ (nepriklausomai nuo to, kas toje vietovėje nauja ir kas sena). Šita tema plačiau rašau čia: http://augustinas.net/kada-konservatizmas-tampa-reformatoriskumu-ese-976
d)Konkrečios neekonominės vertybės (pvz. tautinės, krikščioniškos, musulmoniškos, socialinio marksizmo)
Šios ašys tarpusavy visiškai nesusijusios, kaip rodo istorijos ir pasaulio pavyzdžiai. Tiesiog kad dabar Vakarų Europoje, tarkime A ašies kairieji dažnai nelaiko vertybėmis religijos ar tautiškumo -- bet kitur pasauyje ir/ar seniau buvo kitaip.
Tai ir tautininkai yra iš esmės kairioji partija, kuri turi tautines vertybes, linkusi į konservatizmą. Tačiau ji nėra smarkiai autoritarinė B ašyje (ne ką daugiau autoritarinė, nei kai kurios didžiosios partijos, tik vertybės kiek kitos).
O vertybiniai konservatoriai ir tuo pačiu ekonominiai kairieji iš esmės ir yra tapatūs stalininiam-poststalininiam (iki tol SSSR kaip tik linko į radikalius vertybinius pertvarkymus) sovietiniam komunizmui ir nacionalsocializmui. Tik mūsų tautininkai nėra tik radikalūs „gebėjimu“ primesti savo vertybes, nors atsiradus progai bijau, kad gali būti visko.
Kita vertus, jungimasis su žaliaisiais yra visgi gana keistas, nes jie kaip ir yra viena iš Naujosios kairės atšakų, taigi vertybiniai liberalai, nors ir su įkyriu savo žalumo kišimu.
Žaliųjų Lietuvoje yra bent kelios skirtingos grupuotės. Ir tai, kad vieni iš jų siejasi su Naująja Kaire, nereiškia, kad kiti irgi siejasi.
Iš esmės, verta identifikuoti bent kelias grupes: prunskiniai, rubikiniai, kremliniai, naujakairiniai, fondiniai.
Tarp visų tų grupių yra tam tikrų sąsajų, tačiau neretai tos sąsajos būna tokios labai jau keistos, dažnai netiesioginės ir kartais netgi su tarpusavio pjautynėmis.
Čia būtų labai įdomu sužinoti daugiau, nes aš apie žaliuosius žinau pakankamai paviršutiniškai ir mano požiūris dar (greičiausiai) nemenkai veikiamas vakariečių žaliųjų įvaizdžio. 🙂
Pirmiausiai reikia suprasti, kad žalumas -- tai panašiai, kaip kairumas -- ten tiek skirtingų grupių, kad sunku išvis ką nors suprasti 🙂
Kita vertus, reikia turėti omeny, kad bendrai imant, daugelis politinių grupių, ypač smulkesnių, negalinčių savarankiškai padaryti didelės įtakos, būna maloniai pašeriamos iš kokių nors suinteresuotų rankų. Įvairiarūšiams žaliesiems tai irgi nemenka dalimi galioja.
Prie to dar pridėkite įvairiarūšius kvankštelėjimus (kaip kad chemtreilai, psichotronai ir pan.) -- vat ir visai gausis nesuprantama.
Įdomiausia būtų sužinoti apie būtent lietuviškųjų „žaliųjų“ grupeles ir jų vidinius santykius, nes kiek pats matau apie juos žinau mažokai. 🙂
Su vakarietiškais viskas aiškiau. Nemaža dalis jų būtent naivūs naujakairieji, dažnai naudoti komunistų (o dabar kremliaus) kaip „useful idiots“), dalis šiaip kairieji nudreifavę link žalumo (kai kurie dar ir pakomunistavę ir net teroristinėse organizacijose padalyvavę kaip visokie Fischeriai :)), kiti radikalūs naujakairieji.
O va apie lietuviškuosius sužinoti būtų labai įdomu, nes ten kaip matau tuo labiau ne viskas paprasta.
Aš apie mūsiškus irgi ne tiek žinau, kad galėčiau daug aiškinti 🙂 Taip ar anaip, pagrindines rūšis visgi įvardinau 🙂
Rokiškiui prašant eksportas iš fb. Nors gal ir nevisai aišku į ką čia replikuojama.
„Viskas Lietuvai“ -- čia nėra taip gražu kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Mat dauguma tautininkų „Lietuvą“ supranta net siauriau už Staliną, kuris sakė, kad „Valstybė, tai žemė ir žmonės“. Čia turint penktadalį emigracijoje, o greitai bus beveik tiek ir nekalbančių lietuviškai svetur gimusių lietuvių. „Tautų tėvo“ supratimas beviltiškai pasenęs. O jūsiškiai „Lietuvą“ dažniausiai suvokia dar siauriau, tik kaip save, plius valstybę. Ir px kaip visi kiti. Svarbu man gerai, o valstybė stipri. Bet ne žmogus valstybei, ji nėra joks savitikslis gėris.
Nežinau, ar dauguma taip supranta, bet kad pasitaiko ir taip paprastai galvojančių -- tas tiesa.
Dėl emigracijos -- tai ir turėtų būti didysis iššūkis, tačiau tenai jau reikia keisti paradigmą kardinaliai: norint sugrąžinti lietuvius Lietuvon, reikia kad atsirastų labai rimtos praktinės, o ne tik idėjinės priežastys jiems grįžti.
Įdomi situacija Belgijoje- daugiausia vietų parlamente laimėjusi flamandų partija NVA (Naujasis flamandų aljansas) dažnai žiniasklaidoje vadinama nacionalistine,separatistine ( jai priskiriamas siekis atskirti Flandriją nuo likusios Belgijos) nedalyvauja valdančioje koalicijoje.Tačiau „nacionalistinės“ NVA partijos gretose-marokiečių,nigeriečių,turkų kilmės flamandai.Tos „nacionalistinės“ partijos vienas iš tikslų-konfederacinė,o ne federacinė Belgijos valstybė su didesne autonomija Flandrijai,su savarankišku biudžetu-be jokio socializmo (šiuo metu nemaža dalis olandiškai kalbančios Flandrijos biudžeto keliauja į nedarbo kamuojamos prancūzakalbės Valonijos biudžetą.Kitas tikslas-ginti olandų kalbos teises Belgijoje.Tai sukelia kai kurių Belgijos prancūzakalbių politikų pasipiktinimą-kai kurie iš jų norėtų o;andiškos-prancūziškos dvikalbystės olandiškai kalbančioje Flandrijoje,tuo pačiu paliekant prancūzišką vienkalbystę Valonijoje (išskyrus vokietkalbius rytinius kantonus). Artėjant 2014 rinkimams vis dažniau NVA galima pergalė rinkimuose vaizduojama,kaip pavojus Belgijos,kaip federacinės valstybės išlikimui.
Tai čia yra klasikinis nacionalinio išsivadavimo nacionalizmas, kuris pasireiškia savo valstybės neturinčiose tautose. Ir jis su nacionalsocializmu bendro turi tik tiek, kad iš kitų išsikiria savo tautą. Toks pat nacionalistinis buvo ir pavyzdžiui mūsų Sąjūdis (kuris būtent ir buvo antisocialistinis).
Tiesa, pasitaiko ir visokių hibridų kaip „Kurdistano darbininkų partija“ ar kokie Katalonijos nacionalistai (kurie kaip ir prieš dalinimasi su likusia Ispaniją, bet dalis jų yra už klasikinį socializmą nepriklausomoje Katalonijoje :)).
Žinote tą posakį apie tai, kad nacionalizmas -- paskutinė niekšų prieglauda? Labai dažnai šitas posakis vartojamas visiškai atvirkščia prasme, nei išties buvo pasakytas.
Esmė labai paprasta: komunizmas, kas savo esme yra tiesiog plėšikavimas, banditizmas ir parazitavimas, griuvo su SSRS. Paskui ėmė griūti ir krūvos kitų, švelnesnių kairumų. Atitinkamai, visokie tipažai iš socialistinių grupių ir pasidavė į nacionalizmą.
Paprasčiausiai labai lengva prisidengti nacionalistiniais šūkiais ir toliau kišti savo komunistinius išbuožinimų kliedesius, vaizduojant kovą už tautos gerovę.
Realybė gi kitokia: tautos gerovė -- tai tautos augimas visais atžvilgiais. Kitaip tariant, pridėtinės vertės kūrimas tautos mastais. O tai įmanoma efektyviai daryti tiktai tada, kai efektyviai gali veikti verslas.
Rokiškis: „Žinote tą posakį apie tai, kad nacionalizmas — paskutinė niekšų prieglauda?“
————————————--
Patikslinu:
Šis ypač dažnai įvairių atspalvių kosmopolitų, antinacionalistų bei kitų imperininkų pateikiamas posakis yra absoliuti propagandinė antis -- nes niekada Semiuelis Džonsonas (kuriam yra priskiriama „autorystė“) taip nesakė ir nerašė.
Plačiau čia:
Samuel’is Johnson’as ir sugedęs telefonas („Patriotizmas – tai paskutinis niekšo prieglobstis“)
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=64&t=3337
P.S. Beje, posakio „pseudooriginale“ buvo kalbama apie patriotizmą, o ne apie nacionalizmą.
Tačiau politinis-propagandinis „sugedęs telefonas“ aktyviai dirba toliau ir dėl „politinio pragmatizmo“ bei šiuolaikinių „poreikių“ terminas „patriotizmas“ šiame pseudoistoriniame posakyje jau pakeičiamas terminu „nacionalizmas“. 🙂
Čia verta pastebėti vieną labai ryškų skirtumą tarp vakarietiškų nacionalistinių partijų ir postsovietinėse šalyse esančių.
Postsovietinėms partijoms būdinga, kad jų pirminis impulas -- žlugusio sovietinio multikultūralizmo terpėje, tačiau kažkada pavyko laimėti ir gauti nepriklausomumą. Kita vertus, šios partijos neturi natūralaus supratimo apie ekonomikos pagrindus, t.y., apie tą patį pridėtinės vertės ciklą.
Vakarietiškoms partijoms būdinga, kad jų nacionalistinės šaknys yra dabartinėse multikultūralizmo problemose, o laimėjimo joms dar nepavyko patirti (dėl to jos aktyvesnės -- judėti yra į kur), tačiau jų nariai turi iš tėvų ir senelių gautą suvokimą apie kuriamą pridėtinę vertę.
Žodžiu, tokios partijos daug kuo priešingos, nors pačios to gal ir nepastebi.
Čia vėlgi negalima taip aiškiai išskirti, nes yra tokių pavyzdžių kaip ta pati graikiška „Auksinė aušra“, kuri iš esmės yra klasikinė nacionalsocialistinė partija (už valstybę, prieš blogiečius kapitalistus ir bankus, prieš imigrantus ir šiaip užsieniečius). Nors, socializmas Graikijoje irgi labai pasireiškė (nors ji ir nebuvo rytų bloke).
Graikija yra išvis atskiras briedas. Ten jau istoriniai niuansai kai kurie prasideda. Iš esmės, kuo mes mažiau panašumo turėsim į tą šalį, tuo geriau.
Taigi.. Nors aš ten netgi gyvenau truputi ir nemažai domėjausi, bet man pačiam dar visos smulkmenos sunkiai susilipdo į vieną visumą. Situacija ten panašiai tiek siurrealistinė, kiek aprašyta ankstesniame straipsnyje apie Austriją (ir manau verta atskiro straipsnio su visomis „left behind“ grupėmis, chunta, komunistais ir t.t.).
Taip, Graikijoje vos prieš keliasdešimt metų dar vyko bardakai, kažkuo išties primenantys Tarpukario ir vėlyvojo pokario Austriją.
Bet straipsnio apie Graikiją matyt visgi nerašysiu, nes ten pernelyg jau daug briedo visokio.
Su Graikija yra tik toksai įdomesnis niuansas: kadangi ji buvo viena iš ES ir euro kūrėjų, ji sugebėjo labai ilgai pumpuotis pinigus iš kitų šalių, tais pačiais pinigais šerdama ir taip neutralizuodama (bet kartu nuolat augindama) visokias socialistines grupes.
Atitinkamai jau ir taip buvę poslinkiai link radikalių kairiųjų kliedesių tenai gavosi išauginti iki nesveikai pripampusio lygio. Ir vat dabar parėjo viso to socialistinio augimo rezultatai.
Praktiškai 100 proc. pritarčiau. Tik kas įdomiausia, kad jie nuolat blaškosi nuo vienų radikalų prie kitų, o normalaus vidurinio varianto taip ir neranda.
Ir situacija į Veimaro respubliką, mano nuomone (O ir premjeras Samaras nesenai kažką panašaus pasakė) panaši buvo ne tik po pilietinio karo, bet ir dabar. Jei taip pažiūrėti, atitinka viskas (nelabai veiksni valdžia, pogromai prieš imigrantus, nacionalsocialistų ir komunistų su anarchistais muštynės gatvėse etc.) išskyrus tai, kad kitos valstybės ją ne izoliuoja, o bando palaikyti ir kontroliuoja padėtį.
Vienintelis sąlyginės ramybės laikotarpis, panašu, ir buvo per tą ES finansuotą bumą, kur aišku ir atvedė į dabartinę padėtį.
Rokiški, kažkaip labai jau sureikšmini tą Tautininkų frakciją pas valstiečius. Juk yra dar Tautininkų frakcija ir Tėvynės sąjungoje. Tai apskritai yra mūsų plano užvaldyti Lietuvos politinę sistemą dalis. Greit bus tautininkų frakcijos socdemuose, darbiečiuose ir net liberaluose. Veikiame kaip masonai, tik skirtumas tas, kad atvirai. Mat kai turi daugiau jėgos, nėra ko slapstytis… 🙂
Ne sureikšminime esmė. Jei kalbant be juokų, tai sakyčiau, kad būtent dėl to ekonomikos nesuvokimo gera pusė bėdų ir krūvą kartų kritęs potencialas.
Šitas įvykis su valstiečiais, kad ir koks jis beatrodytų peržengiamas, išties yra tiesiog simptomas. O simptomai visgi šį bei tą reiškia.
Išties juk tų bazinių dalykų, kuriuos pakanka suprasti, nėra tiek jau daug -- reikia tik nepatingėti ir išsiaiškinti šį bei tą apie išlaidų-pajamų balansus, pelno paskaičiavimą, pridėtinės vertės ciklą, matavimus ir kaštų rūšis. Tai nėra labai sudėtiga, bet tas žinias turint, visos diskusijos pakyla į kardinaliai rimtesnį lygį.
Kita vertus, aš galiu jus suprasti -- Lietuvoje pasitaiko net ir ekonomikos mokslų daktarų (iš sovietmečio atlikusių), kurie savo šnekose pajamų nuo išlaidų neskiria.
Spekuliacijos „byrančios“ TS tema prasideda iš nežinojimo kas yra kas pačioje partijoje. Išeidami iš TS kelios dešimtys narių tai aiškiai išsakė savo pareiškime.
Todėl siūlau ir Rokiškiui susipažinti, juolab komentaruose taip pat nemažai tautininkų, kurie net nežino tikrųjų pasitraukimo priežasčių.
TAUTININKŲ SĄJUNGOS NARIŲ PAREIŠKIMAS
Tautininkų sąjungos nariams
Kelias, kurį kartu nuėjome atkurdami ir stiprindami Tautininkų sąjungą jau pakankamai ilgas, kad galėtume apžvelgti mūsų pasiekimus ir nesėkmes, įvertinti partijos raidos tendencijas ir atsakingai apsispręsti dėl tolimesnio dalyvavimo jos veikloje.
Mes apsisprendėme trauktis, nes įsitikinome, kad Tautininkų sąjunga vystosi nepriimtina ir neperspektyvia kryptimi, vis labiau toldama nuo tos vizijos, kuri sutelkė mus bendram darbui steigiamojo-atkuriamojo suvažiavimo laikotarpiu ir vėliau, rengiantis ir dalyvaujant 2012 m. Seimo rinkimuose.
Atkurtąją Tautininkų sąjungą laikėme prieškario tautininkų tradiciją tęsiančia politine jėga, kuri turėjo sustiprinti ir atnaujinti dešiniojo ir konservatyvaus sparno pozicijas, sugrąžindama į politinį gyvenimą patriotizmo, atsakingos, moralios gyvensenos ir politikos vertybes. Moderni, konkurencinga, socialiai ir politiškai stabili valstybė buvo pagrindinis prieškario tautininkų tikslas ir atsakas į ano meto geopolitines realijas. Šios garbingos tradicijos vertai partijai turėjo būti svetimas gatvės politikavimo stilius, bravūriška retorika ir marginalumo sinonimu tapęs deklaratyvus „antisistemiškumas“, pateisinantis įsiliejimą į idėjiškai amorfiškus rinkiminius darinius, aukojant organizacijos politinę ateitį dėl trumpalaikių konjunktūrinių tikslų.
Tautininkų sąjunga galėjo ir privalėjo tapti socialiai ir ekonomiškai aktyvaus viduriniojo visuomenės sluoksnio politinių lūkesčių ir pasaulėžiūros reiškėja. Savo idėjomis ir principinga veikla turėjome pamėginti išjudinti ir į savo pusę patraukti bent nedidelę dalį tos „tylinčios daugumos“, kuriai priklauso ne etatiniai mitingų lankytojai ir kalbėtojai, bet absoliuti dauguma šiandien sunkiai dirbančių ir už būvį kovojančių Lietuvos piliečių, įskaitant smulkaus ir vidutinio verslo atstovus, kultūros ir meno žmones. Deja, tokia į Lietuvos ir partijos ateities perspektyvą nukreipta politinė misija Tautininkų sąjungai pasirodė nepriimtina, o gal tiesiog nebuvo įsisąmoninta. Nueita kitu keliu.
Viešojoje erdvėje abejotinomis akcijomis nuosekliai kuriamas ir tvirtinamas agresyvios marginalų grupės įvaizdis, kurio praktiškai jau neįmanoma pakeisti. Sunku suvokti, ko tokia veikla siekiama, bet visiškai aišku, kad ji niekais verčia pastangas tapti bent minimaliai Seime atstovaujama politine jėga. Paradoksalu, tačiau chaotiška viešųjų ryšių veikla akivaizdžiai trukdo panaudoti partijos įvaizdžio formavimui autoritetą ir galimybes tų partijos narių, kurių nuopelnai Lietuvos valstybei nekelia abejonių ir visuomenei yra gerai žinomi. Traukiamės, nes negalime likti neatsakingai kuriamo partijos įvaizdžio šešėlyje ar juo labiau -- su juo tapatintis.
Mūsų apsisprendimą lėmė ir tai, kad po 2012 m. Seimo rinkimų tiek partijos pirmininkui, tiek jo vadovaujamai Valdybai, tiek ir partijos Tarybai pritrūko valios prisiimti atsakomybę už pasirinktą rinkimų strategiją ir rezultatus. Nežiūrint to, kad toji strategija, kaip paaiškėjo, buvo grindžiama nepagrįstais lūkesčiais ir menkais prognozavimo gebėjimais, nė vienas vadovaujantis asmuo neprisiėmė jokios asmeninės atsakomybės ir nesiėmė iniciatyvos šaukti neeilinį partijos suvažiavimą ar kitaip principingai reaguoti į kardinaliai pasikeitusią partijos situaciją. Tuo buvo aiškiai parodyta, kad vadovybė nesijaučia įsipareigojusi partijos nariams ir nemato būtinybės atsiskaityti už savo veiksmus ir jų padarinius. Vidinės komunikacijos stoka yra rimta mūsų partijos problema, tačiau šiuo ypatingu atveju, manome, buvo peržengta tam tikra riba, už kurios jau nebėra prasmės kalbėti apie politinės veiklos kolegialumą ar partijos narių motyvaciją bei įsipareigojimus organizacijai. Jeigu vadovybė nesijaučia privalanti nedelsiant atsiskaityti ir pasiaiškinti partijos nariams dėl katastrofiškų rinkimų rezultatų, tai kas turėtų nutikti, kad ji pasijustų turinti tokią moralinę ir politinę prievolę?
Nutraukiame veiklą visose institucijose, išstojame iš partijos ir prašome išbraukti mus iš politinės partijos „Tautininkų sąjunga“ sąrašų.
Dėkojame visiems partijos nariams už kartu nueitą kelią. Bendra politinė veikla suteikė mums visiems unikalią galimybę artimiau pažinti daugybę puikių žmonių. Tai didžiausia vertybė, kurią pasiliekame, nutraukdami veiklą šioje organizacijoje.
Labai įdomus pranešimas. Su keliais riebiais prasminiais disonansais pirmoje pusėje, tikslingu konteksto konstravimu antroje pusėje, užuominomis tarp eilučių ir aiškiu diskurso neatitikimu faktui.
Bendrai imant, polidiskursas. O tai, savo ruožtu, reiškia vieną dalyką: jei Tautininkai išties pakankamai gyvybingi ir pajėgūs, jiems šitas laiškas gali reikšti išties apsivalymą, o ne kokį skilimą.
Kita vertus, tai, kad ekonominis disonansas šviečia net ir šiame laiške (užuominos apie smulkų-vidutinį verslą, Tarpukario tęstinumą, marginalumą ir pan.), galiu spėti, kad ir Tautininkų viduje apie ekonominės platformos nebuvimą ar jos socializmą yra suvokimo.
Išties įdomiai viskas čia.
Jei norima apie ką nors rimtai diskutuoti, tai visų pirma vertėtų pateikti tikslius vartojamų sąvokų apibrėžimus. Pradedant čia dažnai vartojama sąvoka „tautininkas“.
Taigi, kad sunkoka šitą sąvoką apibrėžti, nes šiuo vardu save vadina daug pakankamai skirtingas ideologijas turinčių žmonių, kurių vienintelis bendras vardiklis iš esmės yra nacionalizmas.
P.S.1. Bet kuriam Lietuvių tautininkui, nepriklausomai nuo to, kokiai partijai jis priklauso, ar apskritai yra nepartinis, pagrindinėmis vertybėmis yra Lietuvių Tautos, kalbos, tarmių, kultūros, gamtos, paveldo, šeimos ir doros išsaugojimas bei puoselėjimas Lietuvos Valstybėje, lietuvių etninėse žemėse ir išeivijoje.
Tautininkas visada priims sprendimus atsižvelgdamas į tai, ar priimamas sprendimas padės ar pakenks šių vertybių išsaugojimui bei puoselėjimui.
Tai ir yra pagrindinisi skiriamasis kriterijus, kuris ir parodo, ar asmuo iš tikrųjų yra tautinikas, ar tik skelbiasi esąs toks. 🙂
Tačiau jei asmuo sutinka paaukoti šias vertybes kitų -- svarbesnių jam ar jo partijai (jos „elitui“) -- vertybių labui (pvz., ekonominės gerovės siekiui, kokių nors religinių, socialinių, politinių ar ekonominių dogmų įsigalėjimui, sakykime visų rūšių imperijų šalininkų labai mėgstamam laisvam darbo jėgos, prekių, kapitalo judėjimui ir pan.), nors ir pakenkdamas aukščiau išvardintoms tautinėms vertybėms, tai toks asmuo nėra joks tautininkas.
P.S.2. Lietuvoje terminologinė painiava yra susijusi ir su Lietuvos politinės istorijos realijomis, nes tautininkais iki šiol dauguma žmonių laiko tik Tautininkų sąjungos -- vienos konkrečios politinės partijos -- narius.
Kaip tik todėl aš linkęs vartoti tarptautinį lietuviško žodžio „tautininkas“ atitikmenį -- „nacionalistas“, nes jis nėra žmonių sąmonėje automatiškai susiejamas tik su viena konkrečia partija.
Tiesa, ir šiuo atveju turime propagandinę problemą -- sovietų imperijos (o prieš tai Rusijos imperijos) ideologai daugybę metų kalė, kad bet kuris „nacionalistas“ (kurio pagrindinis siekis iš tikrųjų yra imperijos padalinimas į tautines valstybes) yra „imperinio šovinisto“ atitikmuo.
Beje, šitą propagandinę mintį sovietai sugebėjo paskleisti ir Vakaruose, ypač vadinamųjų „kairiųjų“ tarpe.
Kaip tik todėl dabartinėje Rusijos imperijoje „nacionalistais“, kaip taisyklė, save vadina rusų imperiniai šovinistai, siekiantys išsaugoti „jiedinuju i niedielimuju“ imperiją, kaip ir dauguma vadinamųjų „baltųjų“ pilietinio karo metais (šių „baltųjų“ imperininkų „idėjiniais palikuonimis“ yra daugybė įvairių dabartinių Rusijos „nacionalistinių“ organizacijų).
Tiesa, būtent „raudonieji“ ir išsaugojo šią supuvusią imperiją, nauju ideologiniu pagrindu sukurdami Sovietų imperiją (vadinamieji nacionalbolševikai kaip tik ir yra šios sovietinės „raudonosios“ imperinės politikos aktyvūs tęsėjai).
O mūsiškiai „politologai“ bei „politikai“ šią imperinę, antinacionalistinę propagandą irgi aktyviai tebeplatina.
Tikrieji rusų nacionalistai siekia sukurti tautines rusų („maskvėnų“, „naugardiečių“ ir kitas) valstybes istorinėse rusų žemėse.
Iš tikrųjų tai būtų maždaug senosios baltų -- šiaurinių galindų bei kai kurių jau seniai suslavėjusių finų genčių ir tautų (merių, meščerų, muromų ir kt.) žemės -- šie tikrieji rusų nacionalistai tai puikiai žino ir save visai teisėtai laiko tiesioginiais šių senųjų baltų ir finų tautų bei genčių palikuonimis, nors ir nebekalbančiais savo protėvių kalbomis.
Kadangi matau, kad iš esmės save laikote tautininkų, būtų labai įdomu sužinoti apie jūsų ekonomines pažiūras.
Ar Lietuvos ekonomika turėtų remtis laisvąja rinka, vyraujančiu privačiu verslu, siekti kuo daugiau sukaupti kapitalo, pritraukti investicijas -- tuo pačiu iš užsienio.
Ar visgi reikia stiprios valstybės, bandančios pasirūpinti kiekvienu, kad nebūtų turtingų ir vargšų, o stambiosios bendrovės turėtų būti valstybinės? Pavyzdžiui, ar reikia Lietuvai valstybinio komercinio banko?
Be to, ar Lietuva „turėtų užsidaryti savyje“ ir bandyti savarankiškai pasigaminti kiek tik gali, importuoti kiek įmanoma mažiau ir eksportuoti kiek lieka produkcijos nuo vidinio vartojimo. Ar visgi ji turi aktyviai dalyvauti tarptautinėje prekyboje, importuoti tai ką apsimoka, o importą kompensuoti eksportu į tą patį užsienį?
Klausimai nėra tokie trivialūs, jog į juos būtų galima atsakyti trumpai ir nedviprasmiškai.
Ir priežastis akivaizdi.
Man, kaip idėjiniam tautininkui bei buvusiam matematikui, akivaizdu, kad turi būti sudaryta tikslo funkcija kiekvieno sprendimo priėmimui. Aišku ir kokie pagrindiniai kriterijai turėtų būti vartojami, priimant sprendimus įvairiais ekonominiais klausimais.
Problema tame, kad faktiškai neįmanoma optimizuoti sudarytas tikslo funkcijas. Nes nepaprastai daug įvairių tiksliai neįvertinamų bei apskritai dar nežinomų faktorių -- tiek vietinių, tiek ir tarptautinių. Iš tikro tai turėtų būtų tikimybinės tikslo funkcijos, kurių realus atitikimas siekiamai įgyvendinti tikrovei irgi būtų tik tam tikros tikimybės.
Kaip tik todėl tokius klausimus turėtų labai rimtai nagrinėti įvairių sričių mokslininkų kolektyvai -- o ne imti ir „iš lubų“ pateikti atsakymą koks nors politikas ar partija.
Plačiau labai įvairiais klausimais (tame tarpe ir ekonominiais) kaip tik ir diskutuojama mano tvarkomoje svetainėje.
Aš laisvai leidžiu išsakyti savo mintis bei nuomones faktiškai bet kokių politinių, ekonominių, religinių ir pan. pažiūrų asmenims: nuo kraštutinių bolševikų-komunistų ir nacistų bei fašistų iki visokių „spalvų“ bei „atspalvių“ liberastų ir absoliučių antitautinių kosmopolitų, jei tik jie turi ką pasakyti ir nebijo tai daryti mano tvarkomoje svetainėje… 🙂
Kada vienoje vietoje sukaupiamos labai įvairios nuomonės bei vertinimai, galima jau daryti ir kažkokias rimtesnes išvadas -- pvz., kam bus naudingas vieno ar kito sprendimo priėmimas ir kam jis pakenks…
Kaip tik todėl dažnai įkeliu ir įvairius įdomesnius straipsnius iš pačių įvairiausių pakraipų svetainių.
P.S. Tiksliau galėčiau pasakyti tik dėl valstybiniio komercinio banko įsteigimo būtinumo.
Nes dabar jau visiškai akivaizdu, jog Lietuvos valstybinės įmonės, savivaldybės ir kitos „valdiškos“ institucijos vis giliau klimpsta į milžiniškas skolas komerciniams bankams, priklausantiems užsienio valstybėms ir visokiems ne Lietuvos piliečiams.
O tai reiškia ir vis gilesnę politinę priklausomybę nuo neaiškių politinių bei kitokių jėgų, bei vis augantį nesavarankiškumą priimant ypač reikšmingus Lietuvių Tautai ir Lietuvos Valstybei sprendimus.
Žinoma, atskiri klausimai būtų kam, kokiomis sąlygomis ir kokiais kriterijais vadovaujantis toks valstybinis komercinis bankas turėtų teikti paskolas ir apskritai veikti.
Tai, ką kalbate apie tikimybines tikslo funkcijas -- tą savo esme sprendžia atrankos funkcija, liaudyje vadinama laisvąja rinka, kur per konkurenciją atrenkamos efektyviausios.
Dėl bankų -- yra viena gili problema, ukri normalaus sprendimo neturi: ir su komenrciniais, ir su valstybiniais bankais yra paskiros skirtingos problemos, o su mišriais variantais -- irgi.
Rokiškis: „Tai, ką kalbate apie tikimybines tikslo funkcijas — tą savo esme sprendžia atrankos funkcija, liaudyje vadinama laisvąja rinka, kur per konkurenciją atrenkamos efektyviausios.“
————————————-
Kalbant apie vadinamą „laisvą rinką“, tai bet kuris ekonomistas jums paaiškins, kad niekur pasaulyje nėra tikrai laisvos rinkos -- net ir vienos valstybės viduje, o ką jau bekalbėti apie tarptautines (tiksliau kalbant -- tarpvalstybines) rinkas.
Rinka visada ir visur, visais laikais buvo ir yra daugiau ar mažiau suvaržyta įvairiausiais įstatymais, poįstatyminiais aktais, neoficialiais draudimais ir kt. metodais.
Ir akivaizdu, jog tai buvo ir tebėra daroma dėl labai konkrečių priežasčių -- nes tai yra naudinga (arba nenaudinga)tam tikroms, realią įtaką valstybėse turinčioms politinėms -- ekonominėms -- finansinėms jėgoms.
Todėl apie jokią laisvą konkurenciją neįmanoma net svarstyti be šypsenos veide. 🙂
Todėl ir vadinamasis „efektyvumas“ (naudojant bet kokį šito „efektyvumo“ nustatymo kriterijų) yra „iškraipomas.
Žinoma, visų pirma visiškai neaišku, kokiu būtent kriterijumi (ar jų kompleksu) remiantis jūs nustatote vienų ar kitų priimamų politinių sprendimų (o būtent apie tai mes čia kalbame) pasekmių (politinių, socialinių, ekonominių, finansinių, geopolitinių ir t.t.) efektyvumą?
Panašu, kad jūs vieninteliu kriterijumi laikote būsimo gauto pelno dydį, tačiau tokiu atveju pirmas klausimas akivaizdus -- kas būtent tą pelną gaus?
Pvz., jokia ne paslaptis, kad pas mus jau nemažai metų politiniai sprendimai, priimami bankų reguliavimo sferoje, visų pirma ypatingai naudingi Lietuvos bankiniame sektoriuje įsigalėjusiems skandinavų bankams. 🙂
Bet ar tai naudinga Lietuvių Tautai ir Lietuvos Valstybei, aš jau nekalbu apie įvairiausias atskiras Lietuvos ir Lietuvių Tautos socialines grupes?
Lygiai taip pat galima panagrinėti bet kurio Seimo priimto įstatymo, Vyriausybės nutarimo, ministerijų ir departamentų priimtų poįstatyminių aktų, savivaldybių tarybų sprendimų, merų potvarkių ir kt. realias pasekmes -- tiek Valstybei, tiek Tautai, tiek ir konkrečios socialinės grupės ar tam tikros savivaldybės teritorijoje gyvenantiems žmonėms.
Apskritai, akivaizdu, kad priimant bet kokius sprendimus visada bus „laimėtojai“ bei „pralaimėjusieji“.
Ir netgi optimizuojant pagal tam tikrus kriterijus, numatyti tolimesnes politines, ekonomines bei socialines pasekmes yra nepaprastai sunku.
Ir ši problema visame pasaulyje tebėra neišspręsta -- pvz., tai akivaizdu netgi ypatingai liberalioje JAV, kur ką tik „sustojo gyvenimas“ dėl akivaizdžių nesutarimų tarp JAV „elito“ grupių kai kuriais finansinės-socialinės politikos klausimais (medicininis draudimas tėra tik „ledkalnio viršūnė“).
Kaip aš suprantu, tamsta kritikuojate atrankos funkcijos veikimą, remdamasis tuo, kad atrankos funkciją galima uždrausti ar apriboti.
Tai, kad atrankos funkcija gali būti uždrausta arba apribota ar kaip nors reguliuojama (ir nebūtinai teisingai -- tas išties problema) -- tai nėra pagrindas jos veiksnumo neigimui.
Tuo būdu tamstos argumetas dėl atrankos neveiksnumo atmetamas kaip invalidus. Tuo pačiu, remiantis Velnio advokato funkcijos neproduktyvia išeiga, galim teigti, kad atrankos funkcijos validumą tamsta pademonstravote.
Kita vertus, dėl tos problemos, kur neaiškios interesų grupės -- vat ten ir slepiasi biurslas. Visame pasaulyje visais lygiais išplitusi problema, tarp kitko. Ir tai išties yra pagrindinis atrankos funkcijos trikdis.
Jūs pats sau prieštaraujate -- pripažįstate, kad yra daugybė „pašalinės jėgos“ veiksnių (įskaitant neaiškias interesų grupuotes), kurie įtakoja laisvos atrankos funkciją, padarydami ją visiškai nelaisvą, tačiau vis tiek teigiate, kad ta atranka realiame gyvenime vyksta efektyviai… 🙂
P.S. Tiesą sakant, be abejo ji vyksta efektyviai, tačiau tik labai specifinių kriterijų požiūriu -- būtent tų kriterijų, kurie ir yra svarbiausi toms neaiškioms interesų grupuotėms.
O štai pasirinkus kitus kriterijus, pvz. Lietuvių Tautai ir Lietuvos Valstybei ypatingai svarbų -- faktiškai pamatinį kriterijų -- Lietuvybės puoselėjimą, realus ir visiems puikiai matomas rezultatas šios „sąlyginai laisvos atrankos“ yra visiškai priešingas -- Lietuvybė yra ypatingai efektyviai naikinama jau antrą dešimtmetį (žymiai efektyviau nei sovietmečiu 1960-1990 m.).
Ir jei mums nepavyks sustabdyti šį vis greitėjantį Lietuvybės naikinimo procesą, tai Lietuvių Kalba ir Lietuvių Tauta išnyks per artimiausią šimtmetį -- taip, kaip savo laiku išnyko Prūsų Kalba ir Prūsų Tauta.
Ponas Žygeivi, tamsta rašote tarpusavy prieštaraujančius sakinius ir paskui nei į tvorą, nei į mietą sakote, kad aš sau prieštarauju? Taigi išbaninsiu.
Kita vertus, suprantu, ką norite pasakyti -- kad atrankos funkcija tarpais apribojama taip, kad daro ne tai, ką reikia. Bet tai, kad tamsta piktinatės ne tais apribojimais, o pačia funkcija, kurią riboja tie tamstos keikiami apribojimai -- tai yra konkretus WTF.
Žodžiu, pergalvokite.
Pvz. štai kelios temos ir straipsniai, kur minimos bankų keliamos problemos:
J.Valatka. Kas bijo valstybinio komercinio banko?
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=61&t=10129
Vengrija žengia tautinės valstybės link
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=63&t=7507
Kada žlugs euras ir doleris, o po to subyrės ES ir JAV?
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=136&t=6552
Romualdas Ozolas -- Atviras laiškas prezidentei: valstybę būtina atkurti
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=61&t=4156&p=10663
Šiek tiek pasikartosiu, „įmesdamas“ savo gana seną pranešimą -- radau jį dabar benagrinėdams čia aptariamą temą:
„Pradėti reikėtų nuo vartojamų sąvokų tikslių apibrėžimų, kadangi terminu „nacionalizmas“ ir Rytų, ir Vakarų (ypač kairiųjų bei liberaliųjų „rašytojų“ kūriniuose) labai dažnai vadinamas imperinis didžiavalstybinis šovinizmas -- absoliuti priešingybė nacionalizmui.
Nacionalizmo pagrindinė idėja -- kiekviena tauta turi prigimtinę teisę sukurti savo nepriklausomą valstybę savo istorinėse-etninėse žemėse, ir toje valstybėje tvarkytis pagal savas, per amžius susiformavusias kultūrines-istorines nuostatas.
O visų imperijų „apologetai“ (kairieji, dešinieji, „raudonieji“ ir „rudieji“, krikščioniškieji ir islamiškieji, ir dar daugybė įvairių „atšakų“) įvairiais „išaiškinimais“ bando šią prigimtinę tautų teisę paneigti -- tiek neleisdami sukurti tautines valstybes, tiek ir pastoviai kišdamiesi į jau sukurtų valstybių vidaus reikalus.
Pvz., apie kokį nacionalizmą galima kalbėti, kada Rusijos imperija užpuola ir užgrobia Gruzijos teritoriją, arba JAV imperija užpuola ir okupuoja Iraką ir Afganistaną?
Tai yra pačios tikriausios imperinės geopolitikos pasekmės, su jokiu tikru nacionalizmu neturinčios absoliučiai jokio ryšio.
Pastaruosius eilę metų išryškėjęs islamistų siekis sukurti pasaulinį (ar bent jau kokį nors mažesnį) Islamo kalifatą taip pat yra iš esmės ta pati imperinė politika, griežtai priešinga nacionalizmo principams -- normalių tautinių valstybių sukūrimui.
Lygiai kaip imperializmu buvo ir jau galutinai žlugęs pasaulinės komunistinės imperijos sukūrimo pabandymas.“
Rokiški,
o ką galvoji apie dabar aktyviai renkamus parašus dėl „Lietuvos žemės išsaugojimo“, t.y. referendumo dėl žemės pardavimo užsienio šalių piliečiams?
Nors pats labai kreivai į visus tuos tautininkus žiūriu, tačiau būtent ši iniciatyva atrodo dabartiniu laikotarpiu gan reikalinga.
Kiek atsimenu, žemės įsigijimo laisvė -- tai viena iš buvimo ES sąlygų.
Yra aišku, tam tikrų niuansų, kai žemę gali laisvai supirkinėti užsieniečiai, bet Lietuvoje visgi sėdi pakankamai nemažas kapitalas, kad šitai nesukeltų katastrofos.
Yra kiti du niuansai, kurie veikia, kol yra ribojimas: vienas -- tai, kad integracija sunkesnė, įskaitant ir silpnesnius užsienio įmonių interesus dėl Lietuvos stabilumo, ir šiaip sunkesnį investavimą. Antras niuansas -- dabar dominuoja visiškai fufeliški vietiniai žemės supirkinėtojai, kurie kilometrais perka žemę, o paskui ten augina krūmynus biokurui. T.y., situacija kol kas yra prasta ir užsieninio kapitalo atėjimas gali ją pataisyti. Ir čia kai kurių minčių kyla.
Taip ar anaip, nėra šitas klausimas toks paprastas, kad kategoriškai galima būtų kalbėti.
Tai vat, kad užsienio kapitalo atėjimas būtų didžiulis pliusas ir skatintų ekonominį augimą, tačiau visada yra ta rizika, kuri mano galva yra daug realesnė šios dienos geopolitiniam kontekste, jog mūsų žemė atsidurs ne vakarų investuotojų, o rytų „investuotojų“ rankose.
Juk tai būtų tobulas įrankis didinti įtaką Lietuvoje ir netgi stabdyti integraciją į Vakarus.
Gediminas atsakė -- beje, visiškai teisingai numatydamas galimą ateitį -- remdamasis jam rūpimu, tai yra „integracijos į Vakarus“, kriterijumi.
Iš tikrųjų, galima neabejoti, kad žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje supirkinės ir gana turtingi „rytiečiai“, turintys kokios nors ES šalies pilietybę ar leidimus gyventi (juk tokių „rytiečių“ -- savo istorinėmis -- etninėmis -- pasaulėžiūrinėmis „šaknimis“ -- net ir gretimoje Latvijoje jau yra šimtai tūkstančių).
Tačiau lygiai taip pat egzistuoja ir visiškai realus pavojus, jog Lietuvoje įsigalės lenkai-„kresininkai“ -- ypač Pietryčių Lietuvoje.
Ne paslaptis, kad Lenkijoje ir pasaulinėje „polonijoje“ egzistuoja nemažai „kresus susigrąžinti“ siekiančių aktyvių ir pakankamai turtingų organizacijų, kurioms nebus didelė problema skirti kelias dešimtis (o jei reikės, tai ir šimtus) milijonų eurų Lietuvos žemių supirkimui bei gerai apmokamų „savanorių-kolonistų“ išsiuntimui į Lietuvą.
Įdomu tai, kad Lenkų Lietuvoje sąjunga jau seniai aktyviai bendradarbiauja būtent su „rytiečių“ organizacijomis (ypač rusų).
Taigi, visai nenustebsiu, jei Pietryčių Lietuvoje ekonomiškai bei politiškai įsigalėję „kresininkai“ pradės derinti savo politinius veiksmus su „rytiečiais“, kurie irgi įsigis žemes Lietuvoje -- ir susitars dėl „mažojo Molotovo-Ribentropo (tiksliau gal reiktų sakyti Beko)“ sandėrio, pasidalindami Lietuvą (o kaip geopolitinę pasekmę ir Latviją) įtakos sferomis.
Ir tada labai greitai turėsime akivaizdžią politinę ir netgi geopolitinę problemą -- dabar jau turima problema dėl „lenkiškų savivaldybių“ išaugs dešimteriopai.
Apskritai, visada verta pasidomėti kitų tautų bei valstybių analogiškų įvykių istorija -- pvz., šiuo konkrečiu atveju vertėtų mūsų politikams pasiskaityti kaip buvo sukurtas (atkurtas) Izraelis.
Primenu tiems, kas nežino nuo ko tai prasidėjo -- nuo arabų valdomų žemių bei ūkių Palestinoje masinio supirkimo…
Kuo tai baigėsi savo žemes žydams pardavusiems arabams- palestiniečiams, manau, priminti neverta… 🙂
Žvelgiant į galimą (ir beje, ne tokią jau tolimą) ateitį galima net neabejoti, jog Pietų ir Pietryčių Lietuvą po įvairių „perturbacijų“ Lenkija galų gale prisijungs, o Šiaurės Lietuva ir Latvija atiteks Rusijai -- arba tiesiogiai prisijungs, arba sukurs kokią nors marionetinę „NovoLivonijos“ valstybėlę.
O Vakarai (tai yra iš esmės Vokietija, Prancūzija ir Italija) tam tyliai pritars, nes jie ir dabar gerus ekonominius santykius su Lenkija ir Rusijos imperija vertina daug kartų labiau nei kokios nors mažutės ir varganos Lietuvos ar Latvijos interesus.
Vakarų pozicija Kosovo, Abchazijos ir Šiaurės Osetijos etninių-politinių konfliktų atveju jau akivaizdžiai parodė, kad visada nugali „politinis pragmatizmas“.
Dėl kresų -- labai įdomus taškas. BTW, turint omeny, kad jau dabar tenai keliuose rajonuose yra stebėtini NT sektoriaus įdomumai, čia yra labai įdomus scenarijus.
Čia, tiesą sakant ne mano spėjamas scenarijus, o jau parengtas Lenkijos „kresų susigrąžinimo“ strategų planas -- aš jį tik tokiu būdu paviešinau, kadangi mūsų VSD „vadai“ nė už jokius pinigus tai nepadarys, ir netgi neigs, kad toks planas jiems žinomas… 🙁
sveiki
pats balsuočiau už nuosaikius tautininkus, kurie tvirtai formuotų imigracinę politiką, skatintu lietuvišką nacionalinę kultūrą, ribotų rusišką kultūrinę invaziją. Tai turėtų būti kaip atsvara liberalams.
bet negalima balsuoti už tokius debilus, kurie yra pseudo „tautininkai“ ir kovoja prieš viską kas pažangu: ES, JAV, Izraelį, skalūnus ir pan.
tačiau prieš labiausiai LT pisančią jėgą -- Rusiją, šitie „tautininkėliai“ nesišakoja, o kaip tik džiaugiasi vosokiais putinais ir durneliais lukašenkomis.
todėl akivaizdu, kad dabar egzituojantys „tautininkai“ yra rusų išlaikomi, greta su Padleckiu, penkakoloninkai, kurie sutverti, kad tik įvaryti alergiją lietuviškam tautiškumui ir, tuo pačiu, palaikyti debilų antiamerikietišką ir antieuropietišką chorą…
Arklimantai -- pilnai sutinku su tamstos pirmaja pastraipa, bet perskaitęs kitas klausiu: ką rūkote?
Kokiais kriterijais remdamasis sudarėte „pažangumo“ sąrašą? Kas tokio pažangaus pasigailėtinai mažai moksliniams tyrimams išleidžiančioje, bet krūvas pinigų dotacijų žemdirbiams pavidalu užkasančioje ES? Socialistinį „obamacare“ diegiančiose ir dėl bankroto sustabdžiusiose vyriausybės veiklą JAV? Šeštadieniais į pravažiuojančius automobilius akmenis svaidančuose žydų ortodoksuose Izraelyje? Ir priminkite, kokia pažangi technologija yra naudojama nukenksminti hidrauliniam skaldymui naudotam vandeniui? Kur įžiūrėjote tautininkų „kovą“ prieš JAV ir Izraelį?
Tautininkai buvo vieninteliai protestavę prieš finansinėmis aferomis įtariamo Uspaskio netrukdomą išvykimą į Rusiją, ir prieš Gegužės 9 „pergalės“ paradą -- taip kad tamstos teiginys apie tariamą tautininkų nesišakojimą prieš Rusijos įtaką Lietuvoje tėra įžūlus melas, lygiai kaip iš šio melo išplaukianti tokia pati neteisiga „išvada“ paskutinėje tamstos komentaro pastraipoje.
Alergiją tautininkams stengiasi įvaryti „žiniasklaida“, dažniausiai priklausanti vakariečiams (nors kas ten žino), tuo pačiu nepaliekanti lietuviams pasirinkimo: arba Vakarai arba Rusija, o kadangi Vakarais tikrai daugelis nesužavėti ir kuo toliau tuo labiau, tai tokiems belieka ilgėtis gyvenimo „prie ruso“, o Rusijai tik išlaukti tinkamo momento.
Čia buvo atsakymas arklimantui (labai tinkamas vardas, beje).
Arklimantai (tarp kitko, labai jau keistas jūsų slapyvardis? :)), prieš pateikdamas standartinius antitautinius propagandinius kosmopolitų teiginius (niekuo, beje, realiai neparemtus, išskyrus kokios nors „miliūtės“ antilietuviškais iš piršto laužtais svaičiojimais), nepatingėkite ir pasistenkite sudaryti sąrašą jums matomų bei suvokiamų pagrindinių veiksnių, kurie labiausiai šiuo metu kenkia Lietuvybei -- Lietuvių Tautai, Lietuvių Kalbai, tarmėms, kultūrai, gamtai, paveldui, lietuviškai šeimai ir dorai…
Na o po to, kai tuos pagrindinius veiksnius išvardysite, pasistenkite panagrinėti, kas būtent juos labiausiai skatina bei įtakoja, kam tai naudinga, kaip juos galima būtų panaikinti ir kodėl valdžioje sėdintieji to nedaro…
P.S. Tarp kitko būtent tautininkai (turiu omenyje ne tik Tautininkų partijos narius, o būtent visus tautininkus, arba -- vartojant tarptautinį terminą -- nacionalistus) vieninteliai kryptingai ir nuosekliai palaiko Rusijos imperijos (kaip ir visų kitų pasaulio daugiataučių imperijų) galutinę likvidaciją, padalinant ją į normalias tautines autochtoninių tautų valstybes, ir aktyviai remia tuos, kas to siekia.
Labiausiai lietuvybei šiuo metu kenkia kalbainiai. Tai yra faktas, kaip blynas. O vat klausiams, kas juos šitaip įtakoja -- labai įdomus. Matyt, ne veltui kalbainiai sako, kad žodžio „įtakoti“ negalima sakyti…
Tiesiog kai kurie dibylai dėl savo menko protelio nepajėgūs išmokti taisyklingai lietuviškai kalbėti…Savo tautą mylintys turėtų vengti smetimžodžių, bet betaučiams chazarams to nesuprasti…
Nuostabu, kaip kalbainių gynėjai peza kažkokius šūdus, naudodami tas formas, dėl kurių VLKK visus tarkuoja jau gerus porą dešimtmečių.
Tamstai banas, ponuli, nes tamsta būtent toksai.
Teko skaityti,kad Prancūzijoje už nevalstybinių kalbų vartojimą oficialioje sferoje (vieši užrašai,valstybinės įstaigos,oficialus susirašinėjimas ir pan.) baudžiama 500000 eurų bauda bei papildoma bauda po 20000 eurų už kiekvieną valstybinės kalbos įstatymo (loi Toubon)pažeidimo dieną.Išimtis kartais daroma folkloro ar paveldo sričiai.Jei neklystu,Prancūzijoje valstybinėse mokyklose dėstoma tik valstybine prancūzų kalba.Niekas Europos parlamente ar komisijoje dėl tokios kalbinės politikos Prancūzijai nepriekaištauja,Europos tautinių mažumų reikalų komisarai į Prancūzijoją dėl to nevažinėja,niekas nevadina prancūzų nacionalistais.O Prancūzijoje gyvena nemažai tautinių mažumų kilmės gyventojų.Tiesa,Prancūzijoje sąvokos „prancūzas“ ir „Prancūzijos pilietis“ iš esmės reiškia tą patį.Gal Lietuvai reikėtų sekti Prancūzijos pavyzdžiu?
Taigi, kad ne.
http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/6/67/Road_signs_bilingual_Breton_in_Quimper.jpg
http://www.altfuels.org/mbcc2005/graphics/sgnfrnoc.jpg
Dar ir baskiškai, berods, rašo. Anksčiau, taip. Jie diskriminuodavo kitakalbius, bet tie laikai jau senai praėjo.
Išimtys daromos vietinėms kalboms(tarmėms),kurios nėra valstybinės kitose šalyse ir pripažįstamos Prancūzijos kultūriniu paveldu.Elzase ar Lotaringijoje nėra vokiškų užrašų,kai kur yra tik „elzasietiški (alsacien)“ ar „frankiški (francique)“, t.y.vietinės vokiečių kalbos tarmės),“korsikietiški“,o ne itališki.Bretonų kalba taip pat niekur neturi valstybinio statuso.Bretonų kalbą bemoka vos 8 proc. Bretanės gyventojų.
http://en.wikipedia.org/wiki/Toubon_Law
http://en.wikipedia.org/wiki/Language_policy_in_France
Čia panašiai, kaip pas mus karaimams galėtų daryti išimtis.
BTW, būt malonu, jei atsakydamas į komentarą, atsakinėtumete į komentarą, o ne į visą straipsnį -- nes paskui kai susivelia, tai būna visiškai neaišku, kas ten dėl ko ir apie ką.
http://ashleyabroad.com/wp-content/uploads/2013/05/Alsace-and-Karlsruhe-201310-001.jpg pvz? 🙂
Taip,tai yra ,kaip minėjau,užrašai „elzasiečių kalba“-„alsacien“,arba „elsaesserdietsch“,o ne literatūrinė vokiečių kalba.
Na, čia jau subtilybės 🙂 Panorėtų elzasiečiai tų lentelių ir susitarę gautų, o dabar didžioji dalis jų jau jaučiasi pilnaverčiais prancūzais ir tiesiog jų nebereikalauja. Esmė, kad nėra ten niekas „griežtai uždrausta“, nors jokio įstatymo nurodančio, kad jos turi būti irgi nėra.
Pas mus, beje, šitą problemą irgi būtų galima spręsti geranoriško dialogo keliu -- nusileidžiant ir vienai ir kitai pusei.
Taip,tai subtilybės-Elzasas Ir Lotaringija kažkada buvo Vokietijos imperijos ,arba Vokiečių tautos Šventosios Romos imperijos dalis.Palaipsniui Prancūzija užėmė šias teritorijas iki pat Reino.Kai 1870 m. Vokietija užėmė dalį šių teritorijų, pasaulyje tai buvo laikoma Prancūzijos dalies okupacija. Esmė tame,kad Elzase ir Lotaringijos dalyje gyvena vokiečių kilmės prancūzai(jų protėviai-germanų alemanų gentys čia atsikraustė maždaug prieš 1600 metų),jų pavardės-vokiškos kilmės,vietovių pavadinimai-vokiškos kilmės (Strasbourg-Stassburg,Thionville-Diedenhofen,Sarreguemines-Saargemuend ,Haguenau-Hagenau ir t.t.)Pas mus situacija kitokia-aplink Vilnių nemažos dalies gyventojų,nelaikančių savęs lietuviais,pavardės-lietuviškos kilmės,vietovių pavadinimai dažniausiai lietuviški (su retomis išimtimis,dažniausiai vėlesni vertiniai), o lietuviškos kilmės net iki Maladečino, Gardino(jų yra net prie Minsko),Suvalkų , nemažos dalies gyventojų,nelaikančių savęs lietuviais,pavardės-lietuviškos kilmės.Tad ,sekant jūsų pavyzdžiais,teoriškai dvikalbiai pavadinimai galėtų būti nebent tuteišų kalba (pa prostu),o ne lenkiški.