Tag Archives: Tautininkai

Atėjo laikas tautininkams

Kažkodėl taip jau gavosi, kad vienintelė partija, kurios nariai manęs paprašė juos nudrožti ir visaip iškritikuoti, buvo tautininkai. Pirmiausiai socdemus drožiau, paskui konservus drožiau, paskui liberalus drožiau, o dabar vat tautininkus drošiu. Ir žinote kas to paprašė (gal ir juokais, bet aš humoro nesuprantu)? Ogi ne taip seniai kažkaip jau neatsimenu dėl ko kažkokiame portale mane iškeikęs Tomas Baranauskas, kuris buvo neteisus, nes teisus būnu aš, net nesvarbu kodėl. Taigi, brangūs tautininkai, maža jums dabar nepasirodys, nes kai jau kaposiu, tai per tokią vietą, kur jūs nesitikėsit.

Labai aišku tokie mieli kačiukai visi ir taip toliau, bet kačiukai yra katės, o katėms pasigailėjimo nebus.

Labai aišku tokie mieli kačiukai visi ir taip toliau, bet kačiukai yra katės, o katėms pasigailėjimo nebus.

Tiesa, atskirai turiu pasakyti kad tai labai keista – paprastai gyvenime kritikos labiausiai nori tie, kas nori keistis ir gerėti. Man labai keista, kad tautininkai nori keistis ir gerėti. Taip jau priimkim šitai, nors šitai yra požymis, jog viskas yra geriau, nei galima pagalvoti. O aš dėl to nesu tikras. Ir aš viską išdėsiu. Ir pažadu, kad būsite pasigailėję to, ką aš jums parašysiu. Kad maža nepasirodytų.

Continue reading

Atsakas į pono Mariaus Kundroto neiginius

Ponas Marius Kundrotas savo straipsnyje polemizuoja su mano greitu įvykių vertinimu. Iškart pasakysiu: daug kur pono Kundroto požiūris yra elementariai gynybinis (nes užkabinau partiją), o ne holistinis, o iš to – atsiranda vertinimo klaidos, o ir vertinimas gaunasi tiesiog nepakankamas, toks, kai paprasčiausiai nematoma savęs, nes žiūrima gi iš savo pozicijų. O nematoma todėl, kad rūpinamasi partijos reikalais, kas yra labai pagirtina. Bet problema ta, kad kartais reikia pažvelgti iš šalies. Ir vat čia kritiką reikia priimti, kaip didžiulį gėrį, nes ji leidžia atrasti silpnas vietas ir jas pataisyti.

Daugumai atrodo, kad ekonomika labai paprasta. Bet kai pradedi žiūrėti į tai, kas ten gaunasi, paaiškėja, kad viskas yra kažkaip ne taip...

Daugumai atrodo, kad ekonomika labai paprasta. Bet kai pradedi žiūrėti į tai, kas ten gaunasi, paaiškėja, kad viskas yra kažkaip ne taip…

Tasai požiūrio nepakankamumas kyla dėl to vidinio požiūrio taško: iš atsakymo jaučiasi, kad ekonomika ponui Kundrotui atrodo svetima – kaip priedas prie politikos (t.y., kažkoks išorinis procesas). O kai ji atrodo svetima ir išorinė, į ją žiūrima ne kaip į esminį gerovę reguliuojantį pradą ir viso ko aplinką, o kaip į kažkokį antrinį mechanizmą, kur nėra didelio skirtumo, ar taip suktelsi, ar anaip.

Tačiau yra atvirkščiai: būtent politika yra priedas prie ekonomikos, nes ekonomika yra visur, o politika ekonominėje aplinkoje veikia, kaip terpėje. Ir tai yra visur – pradedant rinka ir baigiant tuo, ar mes galime daugintis (taip, gyventojų dauginimasis – irgi ekonominis procesas).

Tiems, kas perskaitė ankstesnį mano pasisakymą apie tautininkus ir seka visą diskusiją, o ir pačiam ponui Mariui Kundrotui pasakysiu gal nelabai daug, bet pakankamai pamąstymo vertų dalykų. Tiesiog pamąstymui, padetalizavimui ir padiskutavimui. Atsakinėsiu ne pagal pono Kundroto punktus, nes jie tiesiog netinkamai sudėlioti (būtent dėl holistinio požiūrio trūkumo: ponas Kundrotas žiūri iš vidaus, o ne iš šalies).

Aš labai tikiuosi, kad tai, ką parašysiu, bus pergalvota, nes ten slepiasi daug daugiau įdomybių, nei galėtų pasirodyti. Ir iš to tautininkai gali išpešti labai daug naudos, jei pažvelgs giliau, kaip į sistemą, kurioje pilna visokių priežasčių ir pasekmių. Tik viskas dažnai kiek kebliau, nei norėtųsi. Todėl ir noriu, kad pergalvotumėt.

Continue reading

Tautininkai byra, bet šansų jiems lieka

Žinot, su tais tautininkais ir žaliaisiais visokiais, kur prasidėjo prieš kelias dienas triukšmeliai dėl Tautininkų frakcijos susikūrimo (beje, kaip įprasta, spauda sureagavo su nuostabiais uždelsimais) – problema yra labai paprasta: Valstiečių ir Žaliųjų sąjunga savo esme yra socialistinė, netgi su visai raudonaisiais (Vitalijus Balkus, beje, vienas iš nedaugelio protingesnių) persimaišiusi politinė grupė.

Kai kam tai gali atrodyti, lyg kažkokia nesąmonė, tačiau šitaip atrodo tik tol, kol nepasižiūri į tautininkų tarpe vyraujančius požiūrius: šie irgi pakankamai nutolę nuo rinkos ekonomikos suvokimo ir linkę remtis ganėtinai socialistiniais (komandiniais ar klasiniais) konceptais. Kitaip tariant, ekonominis požiūris čia kardinaliai kairesnis, negu pas paksuolius, darbiečius ir socdemus.

Kad ir koks tas mielas vaikas būtų, niekas jam neduos spręsti rimtų dalykų, nes visi supranta, kad bardakas bus klaikus. Taip ir su partijomis, linkusiomis į socializmą.

Kad ir koks tas mielas vaikas būtų, niekas jam neduos spręsti rimtų dalykų, nes visi supranta, kad bardakas bus klaikus. Taip ir su partijomis, linkusiomis į socializmą.

Būtent todėl tautininkai ir pakliūna į spąstus: Tarpukaryje turėtas rinkos dėsnių suvokimas, kuris tuomečiams tautininkams buvo absoliučiai natūralus, dabar yra dingęs. Vietoje to – kažkokios postsovietinės žinios, kurios visiškai nesisieja su jokia ekonomine realybe. Gaunasi taip, kad daugelis tautininkų – visiški socialistai, įsivaizduojantys, kad ekonomika – tai kada iš vienų (blogųjų) atimi ir padalini kitiems (geriesiems).

Štai per tą galą ir gaunasi, kad Valstiečių ir Žaliųjų sąjunga gali prisijungti gabalą Tautininkų partijos: juk įsivaizdavimas, kaip reiktų tvarkytis – labai panašus. Giliau kabinant – tiesiog jokio įsivaizdavimo, išskyrus šūkius apie teisingą atimdinėjimą ir padalinimą.

Kažkodėl man tai primena kitą, ne tokį ryškų, tačiau irgi pastebimą procesą, vykstantį aplink tautininkus: nuo tautininkų prie nacionalsocialistų – vienas žingsnis. Ir tai yra būtent dėl socialistinio požiūrio, kuris ir yra nacionalsocializmo esmė (išties nacionalsocializmas – tai ne nacionalizmas, o tik socializmas, pridengtas nacionalistiniais šūkiais). O jau nuo nacionalsocialistų prie nacionalbolševikų – daugų daugiausiai pusė mažo žingsnelio. O vat čia jau ir komunistai, putinistai ir panašūs, kurie daro viską, kad tiktai kažkaip įsikabintų už nacionalistų, patraukdami šiuos nuo Vakarų link Rytų.

Pažvelgę į visas tokias problematikas, matome, kad visų bėdų priežastis yra viena: tautininkai neturi jokios aiškesnės ekonominės platformos, išskyrus kažkokius socializmus. Išspręsti tai būtų įmanoma labai lengvai, tiesiog ėmus dėlioti rinkos palaikymo priemones (parama smulkiam verslui, barjerų verslui šalinimas, rinkos dereguliacija kartu su deoligopolizacija, etc.) – visa tai kardinaliai pakeistų rinkėjų požiūrį ir kartu taptų neperžengiamu barjeru visokiems nacionalbolševikams ar kitoms grupėms, kurios norėtų tautininkus įtakoti.

Rinkėjai irgi nėra buki: per paskutinius rinkimus į Seimą nepraėjo nei viena realiai kairiąsias ekonomines pažiūras turinti jėga. Nei tie patys žalieji, nei tautininkai, nei frontas, nei dar kažkas. Socialistiniais aiškinimais netiki netgi tos bobutės, kurios reikalauja pensijų didinimo bet kokia sąskaita. Realų rinkėjų pasitikėjimą gauna tik partijos, kurios pagal savo ekonomines idėjas yra nuo centro (darbiečiai, paksuoliai, socdemai – visi ryškūs centristai, kovojantys už tai, kad nieko nekeisti) iki dešinės (konservai, liberalai – kovojantys už rinkos liberalizavimą). Trumpai tariant, išvados, į kur orientuotis – aiškios.

Visgi, nors ir atrodo, kad labai paprasta, bet aš abejoju, ar tautininkai sugebės susitvarkyti. Nes tam, kad nuslopintum socializmą ir sukombinuotum laisvos rinkos idėjas su nacionalizmu, reikia labai didelės politinės valios ir sveiko proto partijos viduje.