Nerašysiu jums, kad referendumas yra blogai. Kaip nerašysiu ir kad referendumas yra gerai. Šiaip tai aš kokią nors savo nuomonę gal ir turiu, bet tepasilieka ji pas mane, nes ten kur sprendžia visi, tai gaunasi kažkaip, kad išties nelabai ir aišku, kas ten sprendžia. O žinoti, kaip ten kas – irgi nelabai ir gaunasi visiems. Žodžiu, šiaip tai čia tokia košė su viskuo, kad gerai pagalvojus, nelabai ką ir sugalvoti gaunasi, nes ir iš vienos pusės visokie galai, ir iš kitos pusės – kitokie galai.
Išties pinigai gali išspręsti daugybę visokių problemų. Rinkimines, referendumų problemas – taip pat.
Aš užtat jums geriau apie kai ką kito parašysiu. Vat apie tokį vieną niuansą, kur buvo kalbos, jog ne tai referendumi surinkta parašų gal ir daugiau, nei 300 tūkstančių, bet visgi gal mažiau, nei 300 tūkstančių. O kiek gi tų parašų – visiškai neaišku, nes norint išsiaiškinti – reikia visiškai visus patikrinti. O visiškai visus patikrinti – neįmanoma, nes tiesiog banaliai neįmanoma. Todėl ir lieka tas klausimas, kad gal ir daugiau jų nei reikia, o gal ir mažiau.
Praktikoje kažkokią dalį tų parašų patikrina Vyriausioji rinkimų komisija, bet tik per du mechanizmus:
- Bandoma identifikuoti ir sutikrinti akis badančius dalykus, pvz., kai tuo pačiu raštu keli žmonės parašyti ar šiaip užrašytas koks nors atvejis be adreso ar su kokiu vardu-pavarde kaip Vardenis Pavardenis. Žodžiu, ieškoma kokių nors neteisingumų.
- Bandoma paimti atsitiktinių žmonių rinkinį ir pasižiūrėti, ar ten bus daug netikrų personų bei visokių duplikatų.
Bet kad ir kaip ką betikrintume, visvien gaunasi taip, kad galų gale tiesiog tenka padaryti prielaidą, jog viskas tvarkoje, nes viską pertikrinti – neįmanoma. Aišku, ta prielaida būna pakankamai patikima: pvz., jei yra 330 tūkstančių parašų, o neteisingų dalis juose – kokie nors 5%, gauname, kad maždaug 313 tūkstančių parašų bus visgi teisingi.
Ale įtarimas lieka ir graužia? Ypač kai tas surinktų parašų skaičius labai jau netoli ribos, tiesa? O čia dar prisideda kalbos apie tai, kad tie referendumai brangiai kainuoja, o dar ir žmonės neaišku ko ten nori (nors gal jiems patiems ir aišku), o gal dar kažkam norėtųsi, kad tas barjeras sumažėtų, o tada gi dar tų išlaidų daugiau bus…
Vat čia vienas toks mano draugas ir pasakė kartą sprendimą (aš, beje, ilgai laukiau ir nieko nerašiau, nes norėjau prieš pat referendumą paskelbt šitą mintį): tiesiog reikia, kad referendume ir patikrinamumas geresnis būtų, ir visgi žmonės rašytųsi ne bileką, o pagalvodami – taip visiems būtų aišku, kad su referendumu viskas tvarkoje. Paprasti ir suprantami reikalavimai?
Čia vat pažiūrėkim į tokį scenarijų: tarkime, kad pasirašyti galima tik elektroniniu būdu. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad praktiškai visi rašysis per banką. Ir patogiai, ir lengvai, ir vargti niekam nereikės. Daug lengviau tuos parašus surinkti būtų – tada ir nekiltų problemos dėl kokių nors didelių barjerų. O kad būtų aišku, jog žmogus gerai pagalvojo ir nori prisidėti prie to referendumo – tegul perveda tarkim 20 litų referendumo organizavimui.
Aš sakyčiau, kad tai akivaizdu: juk tie, kas nori kažką pakeisti, iš esmės yra investuotojai į pokyčius. Organizuotojai, norintys kažko rimto ir manantys, kad tai yra verta visos Lietuvos pastangų ir išlaidų. Taigi, natūralu bus, jei pasirašantys parems šitą reikalą. O jei neparems – nu tai reikš, kad visgi reikalas nevertas. Logiška?
Aišku, gali būti ir taip, kad kažkas negali kokiais nors kompiuteriais naudotis. Tai čia irgi paprasta: tiesiog parašų rinkėjai turi turėt kompiuterį, per kurį įveda duomenis apie pasirašantįjį ir kasos aparatą (kurį turėtų apmokėti VRK), su kuriuo kiekvienam pasirašančiam išmuštų čekiuką. Ir apskaitytų. Vienas čekiukas pasilieka pasirašiusiam, o kitas – nueina į VRK. Patikrinimui. Išsyk galima būtų supaprastinti visą reikalą: vėlgi matytųsi, kokiais tempais tie parašai suvesti, atitiktys tarp pavardžių, etc.. Ir noras sukčiauti pas kai kuriuos parašų rinkėjus kardinaliai sumažėtų. Ir patikrinti viską būtų lengva, nes duomenys būtų kompiuteriniai.
Techniškai labai paprasta: pas parašų rinkėjus yra lapai, su eilučių numeriais, kur save įsirašo ir pasirašo žmogus, o į kompiuterį tereikia įvesti numerį eilutės, kurioje žmogus pasirašė. Paprasti šiuolaikiniai skaneriai gali be problemų asmens duomenis į kompiuterį suvesti patys – nuskaito asmens tapatybės kortelę ir viskas. Ir jau pačiam parašų rinkėjui toks kompiuteris išsyk galėtų pasakyti, kad pvz., tam tikras asmuo antrą kartą bando pasirašyti. O juk ir pats parašų rinkėjas suinteresuotas turėtų būti, kad duplikatų nebūtų. Taigi, problemų visiems sumažėja.
Ir svarbiausia – taigi tokiu būdu nekiltų joks klausimas apie tai, kad referendumai bus krūvomis rengiami ir tiek jiems pinigų sueikvos valstybė, kad subankrutuos. Paprastai būtų: jei jau parašai surenkami – reiškia, kad finansavimas yra. O jei parašai nesurenkami – tai reiškia, kad pinigai nueina į VRK – visokioms priemonėms pirkti, kad referendumai būtų lengvesni, patogesni, patikimesni ir taip toliau.
O tai vat dabar gaunasi – rašosi kas nori, o paskui prieštaravimai lenda per visus galus, referendumų organizatorius vadina visokiais durniais ir panašiai. Ir dar kaltina referendumininkus pinigų švaistymu. O kai pinigai referendume atsirastų – jokių tokių pavadinimų ir neliktų: jei žmogus gali skirti 20 litų savo pozicijai išreikšti – tai reiškia, kad ta pozicija yra verta. Ir tada ir visos tos košės neliktų. Būtų visiems geriau.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Taigi buvo tokiu bauginimu is referendumo priesininku,kad elektroniu budu pasirasyt gali vienas seimos narys uz visus.
Na, sakyčiau, kad gal tai ir gali išties tapti kontr-argumentu būtent prieš elektroninį pasirašymą. Kita vertus -- pati esmė visgi yra tai, kad jei žmogus pasirįžta sumokėti kokią nors nelabai didelę, bet visgi juntamą sumą, tai reiškia, kad jis ne šiaip sau, o su rimtu klausimu eina. Ir tai reiškia, kad žmogus turi būti išgirstas, nes sutinka pats savo nuosavais pinigais organizuoti referendumą.
Lovoj fiti miti, o politiniame gyvenime priešai 😀
Visai nebloga idėja. Kaip ir idėja, kad valstybė turėtų prekiauti balsais (t.y. už kokius 30 lt legaliai atsisakai teisės balsuoti). Irba commonsense pasiūlymas, kad kiekvienas balsas rinkimuose turėtų būti įvertinamas pagal tai, kiek autorius sumokėjo mokesčių (verslinikų balsai vertingesni nei pensininkų).
Bėda -- kad visos šitos mintys yra utopinės.
Na, balsą pagal mokesčius vertinti -- vargu ar teisinga, nes ne visos vertės yra įkainojamos. Dėl valdiško balsų supirkimo -- tai turėtų daug mažiau neigiamų konsekvencijų, o teigiamų -- būtų neblogų.
O vat dėl referendumo -- čia kalba eina ne apie balsų apmokestinimą, o tik apie išlaidų padengimą, kitaip tariant -- referendumo finansavimo mechanizmus. Ir čia viskas labai normaliai turėtų būti -- svarbu, kad kiekvienas pasirašantis žmogus būtent iš savo pinigų mokėtų (t.y., parašo pirkimas būtų baudžiamas taip pat, kaip ir balso pirkimas -- to, beje, reikia ir šiaip).
O kitu atveju referendumus galėtų rengti Seimas -- nemokamai. Žodžiu, paprasta viskas.
„parašo pirkimas būtų baudžiamas taip pat, kaip ir balso pirkimas“
Kaip tą užtikrinti techniškai? T.y. kaip užtikrinti, kad žmogus tikrai iš savo pinigų sumokėjo į kasos aparatą, o ne parašų rinkėjas „uždėjo“ už tą žmogų? Turiu omeny situaciją, kai pasirašoma ne per el. bankininkystę.
Apmokėdamas per elektroninę bankininkystę, žmogus irgi gali gauti pinigus už parašą. Ir nors tokiu atveju privalėtų pinigus pervesti per savo sąskaitą, išties papirkimo rizika yra kardinaliai didesnė, nes operacija atliekama iš šono nestebimu būdu. Praktikoje toksai gaudymas gal ir nebūtų lengvas, bet visgi įmanomas -- panašiai kaip ir balsų pirkimo atveju. Ir čia nebūtina pernelyg gilintis -- pakanka to, kad pakiltų barjeras.
Balsų pirkimo atveju pats rinkėjo balsas skirtingose vietovėse kainuoja 10-20 litų, nors pačios suminės išlaidos siekia apie 100 litų. Faktiškai tai jau tampa šiokiu tokiu ribojančiu veiksniu, dėl kurio balsų pirkimas vykdomas tada, kai reikalingas sąlyginai nedidelis kiekis persvarai gauti. Didelė balso kaina atsiranda dėl gana aukštų rizikų. Vat su parašais irgi būtų panašiai matyt -- svarbu tik kad būtų numatytos bausmės už papirkimą.
Lukjanenko kažkurioj knygoj šitokia visuomenės santvarka aprašyta. Įdėja buvo maždaug tokia: laikai pinigus valstybiniam banke be jokių palūkanų (kuriuos valstybė naudoja infrastruktūrai kurti etc). Priklausomai nuo to kiek pinigų laikai, toks tavo balso svertinis koficientas. Įdomi įdėja.
Svarsčiau ir aš apie tai. Svarsčiau netgi dar toliau.
Tarkim nubalsuoja už. Aš kaip savininkas (tarkim paveldžiu žemę), manau, kad tai prieštarauja ES sutarčiai ir Konstitucijai, t.y. veiksmas (sprendimas referendumu) yra neteisėtas. Jau vien dėl to, kad būtų draudžiama nuosavybę turėti ne tik užsieniečiams, bet ir juridiniams asmenims -- nežinau, kaip būtų Lietuviškiems UAB’ams, kurie turi fabrikus, sandėlius ir žemę po jais, ŽUBams, ofisų savininkams, daugiabučių bendrijoms, kurie išsipirko žemę ir kt.
Taigi neteisėtu sprendimu padaroma žala visiems, juridiniams asmenims, kurie turi žemės ir privalėtų parduoti su nuostoliu. Yra tikimybė, kad po 3-5 metų bylinėjimosi tokią žalą pavyktų prisiteisti. Bet dabar ją sumokėtų valstybė, t.y. visi, įskaitant tuos, kurie balsavo prieš tokį sprendimą. O tai jau neteisinga. Mokėti turėtų tik tie, kad priėmė neteisėtą sprendimą.
Galima atsakomybė už sprendimą priverstų pagalvoti.
Kita vertus, yra ir daug prieš tokią atsakomybę. Pagrindiniai anonimiškumo nebuvimas, „paprasto žmogaus“ neišmanymas ir veikimas be kaltės (nežinant ir nesuprantant galimų padarinių)…
Konkrečiai dėl žemės referendumo -- tik fizniakai tegalėjo būti žemės savininkais iki kokių gal ~2000 ar panašiai. Nepaisant to, įmonės kurdavosi -- ant vieno žmogaus žemė, ant kito -- įmonė, ar dar ten kas, susikombinuodavo viską, tik paskui būdavo visokios bėdos, kai tekdavo forminti viską paskiromis sutartimis su skirtingais įsigaliojimo terminais, o todėl tekdavo finansinę pusę perkelti ant vienos iš sutarčių (praktikoje -- ant NT), kitą pusę paliekant simboline (žemė po pastatais ir sklypas aplink -- už litą). O jau to pasekmėje prasidėdavo visokių įstaigų siautjimas, kai prisifantazuodavo visokias vertes ir bandydavo antrą kartą apmokestint.
Bendrai imant, ribojimas, leidžiantis įsigijimą tik fiziniams asmenims, yra gana nesunkiai apeinamas -- žemė įkainojama, pasirašoma sutartis su keliais specifiniais punktais -- žmogus įsipareigoja įmonei neperleisti savininko teisių į žemę niekam kitam ir neturėti jokių jokių pretenzijų į žemės naudojimą, kartu suteikdamas įmonei sutarties galiojimo laiko finansinį įsipareigojimą lygų žemės vertei su privalomu perleidimu kitam asmeniui įmonės pasirinkimu, o įmonė savo ruožtu įsipareigoja mokėti tam tikrą mokestį ir t.t.. Tai vat panašiai ir vykdavo -- formaliai žemė pas žmogų, o realiai -- pas įmonę.
Dėl pokyčių kainos -- kaip kad priverstinis žemės pardavimas su nuostoliu -- jo, tas būtų. Bet dauguma atvejų būtų gana neproblemiškai, išskyrus tuos kai kokius variantus, kai kokie nors seimūnai sugalvoja reguliavimus, pagal kuriuos tu net ir pirkėjo negali pasirinkti. Vat tada tai jau būtų taip, kad maža nepasirodytų.
O šiaip, dėl teisėtų ar neteisėtų sprendimų -- referendumu priimti sprendimai savaime tampa teisėtais. T.y., kad ir prieštarautų kažkas kieno nors sveikam protui, tai yra teisėta ir viskas. Išskyrus, tiesa, tokį dalyką, kaip tarptautinės sutartys -- jos visada laikomos aukštesnėmis už nacionalinę teisę, kas reiškia, jog šalies viduje teisėtas sprendimas netampa teisėtu užsienyje, kas sukelia krūvas visokių konsekvencijų.
Žiurkėnai, tamstos paskutinis sakinys apie tarptautines sutartis mažmožiausiai netikslus, arba iš blogo išsireiškimo, arba iš nežinojimo. Lietuvos teisės sistemoje įtvirtinta Konstitucijos viršenybė Seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių atžvilgiu (nekalbam apie ES sutartis), todėl referendumu pakeitus Konstituciją, jai prieštaraujančios tarptautinės sutartys automatiškai negalėtų būti taikomos ir jas reikėtų taisyti/nutraukti. Tuompat teiginys „šalies viduje teisėtas sprendimas netampa teisėtu užsienyje“ yra ganėtinai bereikšmis, nes Lietuvos Konstitucija ir taip užsienyje negalioja. Just saying… 🙂
Ponas, taigi tas ir yra -- jei pasirašytos sutartys, jas reikia vykdyti. Jei jos nutraukiamos arba nevykdomos, tai sukelia teisines pasekmes.
Kitaip tariant, pasirašydama sutartį, valstybė įsipareigoja jos vykdymą ir tuo pačiu netiesiogiai garantuoja, kad savo vidaus teisėje užtikrins tą vykdymą. Tai reiškia, kad tarptautinės sutartys gauna viršenybę prieš vidinę šalies teisę.
Žodžiu, nesuprantu, ko tamsta ginčijatės 😀
O jei be pinigų? Su elektroniniu parašų rinkimu referendumui, viskas yra itin paprasta, nes pasirašiusio asmens tapatybė turi būti aiški (priešingai nei e-balsavimo atveju). Bet čia matyt iškyla ta problema, kad jei labai lengva surinkt parašus, tai ir referendumų galima dešimtimis per metus paskelbt, kur jau reiktų balsuoti tradicinėmis priemonėmis ir būtų brangu. Tai kodėl tada nepadarius vienos „referendumų dienos“ per metus? Ateini pvz. kokią gruodžio dešimtą ir subalsuoji už visus iškeltus klausimus. Ir išlaidos referendumo rengimui kas met tokios pat:).
Šiaip mintis dėl referendumų kartą per metus -- graži, tik vat su dviem niuansais: viena vertus, kartais reikia referendumų greičiau, nei po metų. Antra vertus, visvien išlieka klausimas, kaip užtikrinti, kad nebūtų referendumų pvz., dėl triusikų spalvos.
Tai vat tuos klausimus ir išsprendžia mokamumas: viena vertus, jei susirenka tiek parašų, kiek reikia -- tai ir pinigai referendumui atsiranda iš to paties. Antra vertus, jei žmogus turi sumokėti kad ir nelabai didelę sumą, visgi žmogus pagalvoja. Ir jei nusprendžia finansuoti referendumą iš savo kišenės -- reiškia, kad dalykas pakankamai svarbus.
Šveicarai nesvarsto ar gerai referendumas -- ten jis privalomas ir būna viduniškai 12 nacionalinių per metus plus vietniai. http://en.m.wikipedia.org/wiki/Mandatory_referendum
Jie taip pat nesvarsto ar karinė tarnyba yra gerai -- ji irgi yra privaloma, todėl kiekvienas laiko po automatą namie ir kartą metuose dalyvauja pratybose. http://en.m.wikipedia.org/wiki/Conscription_in_Switzerland
Labai pritarčiau. Beje manau visai net nereikėtų nei parašų rinkėjų, anei kasos aparatų jiems -- elementarūs perlo paslaugų terminalai, esantys kiekvienam kaime, mielai suteiktų šitą paslaugą.
Dar norėčiau, kad visokiuose delfiuose, lrytuose ir pan. komentuoti galėtų tik registruoti vartotojai, susimokėję kokį simbolinį litą -- daug purvo nusifiltruotų.
O kaip del turtingu dedziu, kurie galetu tiesiog sumoketi po tuos 20lt (ar dar uzmesti) kiekvienam pasirasiusiajam? Tada parasai irgi nebutu labai ,,autentiski“.
Tas pats pasirašančiųjų papirkinėjimas gali vykti ir dabar, nes niekas netrukdo to padaryti tiems turtingiems dėdėms. Bet įvedus pinigus referendumui, neišvengiamai didėja papirkinėjimo kaštai, kas reiškia, jog pati pasirašančiojo asmens papirkimo galimybė smarkiai mažėja.
Ryšium su šiuo straipsniu ir referendumo pasiūlymais mažinti barjerą kyla tokia bedieviška mintis: o gal rinkti reikia ne n parašų, o n litų? Nu arba kokia tais kombinacija parašų/litų. Po litą dėl visuotinio acto garinimo niekaip nesumes 10 lemų, bo 100k turėtų po Daukantą mest. Įvedus mokesčio lubas automatiškai atsiranda minimali parašų riba, tačiau kretiniškas klausimas nepraeis piniginio sanity check’o.
Rezultate win-win: debilavotas klausimas nepririnks visokių tipo neįsigilinusių parašų; parašai būtų dedami ant kokio tais fiskalinio dokumento, automatiškai už klastojimą pagal BK.
Apsauga nuo turtingo dėdės -- check,
apsauga nuo parašų klastojimo -- check,
apsauga nuo triusikų spalvos -- check,
apsauga nuo spamo ‘lai kompensuoja žalą valstybei’ -- check.
Referendumas neturi tikslo surinkti pinigų. Pinigai tėra priemonė, kuri reikalinga referendumui surengti ir kartu leidžianti įvesti šiokį tokį patikrinimą.
O dėl kombinacijos iš parašų ir litų -- tai taip ir gaunasi, kai parašo rinkimas su pinigais -- sandauga vieno iš kito 🙂
Mano pasiulymas butu siek tiek modifikuotas:
Renkami parasai ar elektroniniu ar rankiniu budu
Referendumas vyksta esama tvarka
Referendumui ivykus sekmingai (prabalsavo pakankamai gyventoju), jokiu mokesciu netaikyti, nes visuomene nusprende, jog klausimas vertas demesio ir pasisake
Referendumui sekmingai neivykus (neatejus balsuoti reikalingo balso teise turinciu zmoniu kiekiui), referendumo kastus apmoka tarp saves pasidaline uz referenduma pasirase zmones (pasirase du kartus ir moka dviguba mokesti etc), tokiu budu nebus sudaromi barjerai visuomenei reiksti nuomone tikrai reiksmingais klausimais, taipogi nesamoningu klausimu kiekis turetu buti limituojamas.
O parasus tikrinti ir viska sistematizuoti as siulyciau VMI. Jie turi praktikos apdoroti didelius duomenu kiekius (deklaracijos), taipogi kaip paskata galima nesekmes atveju parasams teikti svertini koeficienta pagal tai kaip lengva buvo tuos duomenis apdoroti (elektroninis parasas vs popierinis parasas). Taip pat VMI galetu visus siuos mokescius nuskaiciuoti kartu su pajamu mokesciu deklaracijom.