Rokiškis Rabinovičius

Štai čia aš jums tiesiog noriu duoti analizės ir palyginimų, kaip internetų prognozės atitinka realą, o realas – internetus. Nes jau viskas vyksta kitaip, nei anksčiau – korekcijų daugumoje segmentų reikia gana nedidelių. Kaip žinia, internetiniu balsavimu dėl to, kas taps Vilniaus meru, daugelis abejojo, bet štai dabar jau ir galime pasižiūrėti, kokio lygio išties tos abejonės, kokio teisingumo prognozės ir kaip viskas atitinka.

Kaip matome iš grafiko, nors vietomis ir yra nuokrypių, koreliacija yra labai labai aiški ir daug ką parodanti. Artūro Zuoko atveju manęs gerbėjų spėjimas buvo išvis neįtikėtinai tikslus – 18,4% jis surinko ir internetuose, ir reale, visiškai vienodai.

Na, pasižiūrėkime, kaip tie kandidatai į Vilniaus merus atrodė reale ir internetuose detaliau.

Štai čia jums pilna lentelė, kur palyginimai surašyti, kiek kuris kandidatas gavo balsų mano bloge, o kiek – per realius Vilniaus miesto savivaldos rinkimus:

Kandidatas į Vilniaus merus	Internetų balsai	Realo balsai
Remigijus Šimašius	57.2%	34.5%
Artūras Zuokas	18.4%	18.4%
Mykolas Majauskas	13.3%	8.9%
Naglis Puteikis	2.6%	8.2%
Julius Panka	2.4%	0.5%
Valdemar Tomaševski	1.6%	17.3%
Indrė Kleinaitė	1.1%	0.7%
Gintautas Paluckas	0.9%	3.8%
Petras Gražulis	0.8%	4.6%
Jonas Pinskus	0.7%	2.6%
Virginija Vingrienė	0.6%	0.4%
Vitalijus Balkus	0.3%	0.2%

Kaip matome, kai kurie kandidatai yra žymiai populiaresni internetuose – pvz., Remigijus Šimašius, Mykolas Majauskas, Julius Panka čia gavo ryškiai daugiau balsų. Su kai kuriais kitais – atvirkščiai, pvz., Valdemaras Tomaševskis internetuose buvo nulis, o vat reale – prie stipriausių.

Bendrai čia jau matome tendenciją: tie, kas yra labai gerai susišnekantys su žmonėmis internetuose, kaip kad Facebook, paprastai sugeba surinkti daug balsų ir reale.

Reale stipresni nei internetuose

Pati ryškiausia išimtis iš dabar jau matomos internetinio populiarumo tendencijos – Valdemaras Tomaševskis, kuris internetuose beveik neegzistuojantis (aš netgi nesuradau jo asmeninio profilio Facebook), bet užtat turi keistą, įprastomis sąlygomis beveik nematomą elektoratą, kuris pribalsuoja reale tiek, kad maža nepasirodytų. Taip, Valdemaras Tomaševskis yra tiesiog fenomenalus. Ponai politikai, jei kada nors su ponu Tomaševskiu norėsite konkuruoti, tai žinokite, kad per internetus jums tai nepavyks.

Gana ryškiai išsiskiria ir Naglis Puteikis – internetuose jis gana aktyvus, nors gyvesnio bendravimo visgi kažkiek gal ir trūksta. Tuo tarpu reale jis surenka balsų tiek, kad tikrai nesigautų jo priskirti smulkioms žuvims. Sava auditorija, aiškūs rezultatai.

Atskira grupe verta paminėti dar tris kandidatus – tai Gintautas Paluckas, Petras Gražulis ir Jonas Pinskus. Iš pirmo žvilgsnio grafike jie atrodo labai panašūs: partijos pakankamai stiprios, internetuose skaičiai labai maži, reale – daug didesni. Visgi tie kandidatai yra absoliučiai skirtingi.

Gintautas Paluckas, manyčiau, dar tik pradeda veiklą internetuose, tad paprasčiausiai yra mažai žinomas, juoba kad socdemai internetuose ir reiškiasi ne per aktyviausiai. Jei pats ponas Paluckas dirbs ir bendraus Facebook tinkle, kaip jau pradėjęs, gana greitai jis taps tokiu, kurio populiarumą jau ima lemti internetai. Ir išaugti jis gali netgi labai juntamai.

Petras Gražulis – pavyzdys, kai politikas, atrodo, išvis nesugeba suprasti, kas darosi internetuose, todėl įsivaizduoja, kad masiniai šposai iš jo „Už Lietuvą, vyrai“ ir panašių bajeriukų – tai tikras populiarumas ir idėjų palaikymas. Realybė yra tokia, kad exactly opposite.

Galų gale, Jonas Pinskus – man įspūdis toks, kad jam internetai gali būti išvis nelabai įdomūs ir nelabai žinomi, tad ir rezultatas atitinkamas.

Internetuose stipresni nei reale

Visgi, kaip jau matėme, tendencija darosi tokia, kad internetų rezultatai ima atitikti realybę. Anksčiau internetai tiesiog lenkdavo realybę kokiais metais ar pan. (t.y., rodydavo pokyčių tendencijas), bet dabar atitiktis žymiai ryškesnė: Artūras Zuokas mano bloge buvo sureitinguotas dešimtųjų procento dalių tikslumu. Aš net nežinau, kokia tikimybė taip tiksliai pataikyti, bet sakyčiau, kad pakankamai maža. Netgi dešimt kartų mažesnis tikslumas jau reikštų nenormaliai gerą atitikimą.

Taigi, čia verta pažvelgti paprastai: jei politikas yra populiarus internetuose, tai reiškia, kad jo šansai geri ir jei jis labai populiarus internetuose, tai tie šansai netgi labai geri. Ir jei politikas internetuose populiaresnis, nei reale, tai reiškia, kad reale jo populiarumas smarkiai augs.

Beje, nukrypstant kažkiek – savo laiku ir Naglis Puteikis internetuose buvo žinomesnis, nei reale, todėl paskui sukėlė lengvą šoką daugeliui kitų politikų, kurie to populiarumo nematė. Taigi, darykitės išvadas.

Remigijus Šimašius – virtualių Vilniaus mero rinkimų laimėtojas, internetuose 3,1 karto aplenkė Artūrą Zuoką. Reale gi aplenkė tik 1,9 karto. Aplenkimo nuokrypis – 1,7 karto, kas yra visgi mažiau, nei pats aplenkimo lygis. Žodžiu, rinkėjų preferencijos, renkantis Remigijų Šimašių, atsiranda ne virtualiai, o realiai.

Mykolas Majauskas – internetuose buvo daug populiaresnis, nei reale. Maždaug 1,5 karto. Bet wait, o ar jis išvis buvo kažkur žinomas dar prieš metus laiko? Populiarumas internetuose aiškiai parodė ir realaus populiarumo augimą – nuo tiesiog 0 link ištisų 8,9 procentinių punktų, kas yra wow, nes tai porą kartų daugiau, nei keletas kitų senų partijų kandidatų. Ponas Majauskai, aš jus sveikinu, nes jūs esate ryškiausias šių metų debiutas!

Julius Panka – gal ir nelabai ryškiai pasirodęs, bet internetuose populiarėjantis. Mano patarimas – visgi reikia pasitvarkyti ir su partijos reikalais, ir su įvaizdžiu. Šita rinkiminė kampanija internetuose buvo visai linksma, bet nu ponai, nu darykite kažką. Nuokrypis – 4,7 karto daugiau balsų internetuose, nei realybėje (tai keleriopai daugiau nei pas bet ką kitą), o tai jau rodo, kad visgi populiarumai yra imaginariniai. Kažką reikia daryti tiesiog kitaip.

Indrė Kleinaitė – visai gal ir aktyvi būtų politikė, bet nu ponia, kai aš jus imu į Facebook friendus ir jūs netgi nepaimate manęs į friendus, nu tai kaip čia gaunasi? Ogi taip ir gaunasi, kad galėtumėt gauti papildomo žinomumo, o negaunate. Ir jei taip vyksta nuolat, tai jūs ir gaunatės 10 kartų mažiau žinoma, nei galėtumėt. Tai vat taip ir rezultatai paskui – į politiką gal ir norisi, bet kai veiksmai yra priešingi savęs populiarinimui, tai ir rezultatas atitinkamas – ir FB populiarumo trūksta, ir reale irgi.

Virginija Vingrienė – kaip tik geresnis atvejis: patirties gal ir trūksta, bet štai į friendus mane paėmė be jokių abejonių. Štai ir prašom – tegul ir nuo nulio, bet augimas yra ir viskas. Ir kažkada ir rezultatai bus.

Galų gale, Vitalijus Balkus – čia jau visai kitoks atvejis: internetuose lyg ir auga, bet paskui viską nuterioja, o paskui vėl auga ir vėl nuterioja. Keisti politiniai posūkiai, tad matyt tik tiek rinkėjų ir tetiki juo, kad rezultate – mažiausiai surinktų balsų iš visų kandidatų, kiek tik yra. Kažkas čia neteisingai ir gal būt ir nepataisomai.

Žodžiu, reziumuojant, ponai politikai, taip pasakysiu: internetai jau nėra jūsų ateitis. Internetai yra jau dabar. Ir arba jūs esate internetuose ir čia gaunate populiarumo, arba jūsų internetuose nėra ir populiarumo irgi nėra. Viskas akivaizdu.

Atskirai Artūro Zuoko gerbėjams – pas mane vėl bus balsavimas greitai, apie tai, kas laimės antrame Vilniaus mero rinkimų ture. Ateikite pasižiūrėti ir sužinosite baigtį, nes jau kaip matėte, mano teisingumas yra teisingiausias.