Kai prieš kokią savaitę savo kalendoriuje pastebėjau iš kažkur atsiradusį užrašą apie kažkokį plovo valgymą, nieko nesupratau. Paskui dar pastebėjau užrašą, kad čia toksai Regimantas Dima organizuoja kažkokį vakarėlį.
Na, galvoju, tiek jau to su tais vakarėliais – visos dienos užimtos, vakarai užimti, darbų iki kaklo ir išvis čia kažkas neaiškaus. Ale taip gavosi, kad tą dieną atsilaisvino kažkas ir nutariau, kad tiek jau to – dar pažiūrėjau, kad krūva pažįstamų iš internetų žada dalyvauti. Kažkodėl matyt susidomėjimas maisto gaminimu yra didelis. Daug supermamų tuo domisi, košytės ten visokios, žinote.
Taigi, nuvykau. Plovo kažkodėl nebuvo, kokios nors kitokios košės – irgi. Suprantate, ponas Regimantas Dima, vietoje to, kad būtų surengęs kažkokią plovo vakaruškę, surengė savo kulinarinės knygos pristatymą. Apie tai, kaip galima virti kaukazietišką plovą, kazachišką plovą, tadžikišką plovą, afrikietišką plovą ir dar belenkokį. Ir dar pristatė kažkokią grikių košės receptūrą su voveruškomis, kurią pavadino Vilniaus plovu.
Ir netgi nebuvo plovo. Buvo Justinas Žilinskas, buvo manęs pasidrovėjusi Cponkė (aka Urtentic), buvo netgi Tomas Bikelis (jis kažkoksai brangus Žilinsko draugas gal, kad į tuos pačius renginius vaikšto?). Dar buvo legendinė Geležinė Lapė. Ir aišku, buvo pats Gyvenimo Stebėtojas. Bet plovo nebuvo. Tik ta receptų knyga apie košių gaminimą.
Kažkodėl į visą tą košių pristatymą buvo pilna prisigrūdę žmonių. Tiek daug, kad per duris neįmanoma buvo įeiti. Ir netgi į pastatą neįmanoma įeiti, nes buvo prisigrūdęs ir pilnas koridorius, ir pilnas prieangis. Aš, žinote, nesu matęs dar, kad šitiek žmonių prisigrūstų į kažkokios košės receptų pristatymus, net jeigu tai kažkokios tautinės košės ar netgi koks nors prabangus plovas iš Japonijos imperatoriaus rūmų.
Ne, nu jūs pagalvokite patys – kažkokia košė, kažkokie receptai, supermamos visokios pramaišiui su teisininkais-prokurorais iš kažkokio Riomerio. Ir visa tai – dėl kažkokios knygos.
Tenai buvo netgi Rimvydas Valatka ir Aurelijus Katkevičius. Ką jie tenai veikė, labai didelis klausimas, nes nemanau, kad šiaip sau dėl košės būtų atėję.
Aš manau, kad visos tos košės – tai tiesiog kažkoksai kodas. Užuominos kažkokios. Panašiai, kaip irgi nesuprantamas leidyklos pavadinimas – „Tyto Alba“.
Aš paskui pavarčiau visą tą Regimanto Dimos receptų knygą. Ir žinote, kai kurie tos košės receptai atrodo gan keistai, nes labiau primena kažkokias scenas iš vos ne porno filmų, ir košės nerasta, tačiau visi dulkinasi. Kažkokie 50 pilkų atspalvių. Ir dar visi šnipinėja vieni kitus dėl kažkokių ten košių receptūrų. Ir žudo vieni kitus.
Ir visa ta knyga dar buvo dedama į žydomasoniškus mėlynos spalvos maišiukus, simbolizuojančius gal kokią nors Europos Sąjungą, nes daugiau neaišku, ką dar galėtų simbolizuoti ta mėlyna spalva.
Ne, nu aš suprantu, gal ir visai originalus būdas rašyti apie receptus. Maždaug taip:
„Pergulėkite su savo bendradarbio žmona, tada nužudykite kaimyną iš gretimo namo, pavokite košės receptą iš seifo ir tada pabėgę nuo persekiotojų, suberkite ryžius į puodą. Dar suberkite daržoves, kurias atėmėte per anksčiau surengtą apiplėšimą turguje, o taip pat mėsą, kurią jums perdavė lagamine. Valgykite, gulėdami su kito savo bendradarbio žmona, lovoje. Jei apsibarstysite vienas kitą maistu, tai vienas nuo kito nulaižykite„.
Aš suprantu, kad taip gal įdomiau. Dar įdomiau, kad visokie ten plovų ir kitokių košių receptai su šampanu, konjaku, ketčupu, austrėmis, kalmarais, raudonaisiais ir juodaisiais ikrais, vieversių kepenėlėmis ir taip toliau.
Gal būt tobuliausias košės receptas – tai plovas su mažyčiais cepelinukais, kurie specialiai išverdami atskirai, o paskui pateikiami su plovu, kaip koksai priedas.
Ponas Regimantas Dima parašė nuostabią knygą, kurioje žaismingai, sąmojingai ir įdomiai aprašomi įvairiausi kruopų valgiai. Tik klausimas man toks: tai kur tas plovas, ar spėjot viską vienas suryt, ponas Gyvenimo Stebėtojau?
O jeigu rimtai, tai ponai ir ponios, aš jums rekomenduoju. Pirkite šią knygą ir tai bus verta tų pinigų, kuriuos išleisite. O likusius grynuosius atiduokite man.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
raudonaisiais ir juodaisiais ikrais, vieversių kepenėlėmis
autorius supainiojo.Iš tikro naudojami vieversių liežuviai.
https://en.wikipedia.org/wiki/Larks%27_Tongues_in_Aspic
Ponas Linai, nu aš gi negaliu neigti to, ką savo knygoje rašo žymus kulinarinių receptų šnipas.
Keletas užuominų nesupratusiems žydmasoniškų mėlynų maišėlių:
susirinkimo vieta -- ta pati, kurioje būvodavo filaretai, filomanai -- galvojat sutapimas. Galvokit ir toliau.
Šiaip sau tiek daug šalių receptų apimta. Vėl sutapimas. Žydmasonai veikia visur!
Vien ingredintai -- visokie ikrai, galvojat prasčiokam tai. Galvokit toliau.
Kad jau apie tai pradėjom, tai gerb. Justinas Žilinskas yra tauteniekų šnipas tolerastų tarpe. Bet tai tik tarp mūsų.
o kur netikrus elektroninius pervest tau
žagt
Offtopic: keista, bet aš kažkodėl visada galvojau, kad Geležinė Lapė -- vyras.
Na, pati įsivaizduokite. Vyras. Su tokiu vardu ir pavarde -- Geležinė Lapė. Jūs gerai pagalvokite, ką čia man parašėte.
Vienas iš keisčiausių skaitytų knygos pristatymų 🙂 Ir tiesa sakant nelabai geras, jei konkrečiai apie knygą…. nes taip ir ne iki galo aišku apie ką (čia taip sakant pastaba, kad literatūriniam fronte žiurkėnas dar turėtų tobulėti :))
Iš kitos pusės vieną tikslą pasiekė: gūglinau, kad sužinot +/- apie ką. Siužetas tikrai sudomino, bet hmmm… į lietuvių autorių gebėjimą rašyt trilerius žiūriu atsargiai. Gal kas jau perskaitėt? galit pasakyt nuomonę skaitytojo?
Kaip tai apie ką? Apie košeles.
Knyga objektyviai labiau žemaič-lietuvių pasaulinį sąmokslą aprašantis istorinis romanas negu trileris, bet skaitosi labai gerai. Paėmęs į rankas atidėjau kažkodėl nesveikai populiarius „Sostų karus“.
Žodžiu rekomenduoju perskaityti -- ir skaityti įdomu ir daug negirdėtų istorinių faktų sužinosi.