Tag Archives: Rimvydas Valatka

Politikų įtaka internetuose

Manau, kad jau norite susilaukti rezultatų – kas tokie yra įtakingiausi politikai, bent jau lietuviškų internetų mastais. Ir žinoma, kad kai kas čia yra lyg ir savaime aišku. Ir kartu ne taip jau ir aišku, kai pasižiūri atidžiau. Pasiskirstymas lyg ir aiškus, bet ne toks jau ir aiškus, kai pasiaiškini.

Trys populiariausi politikai ir jų sąsajos (už ką dar balsavo balsuotojai). Dydžiai sužymėti irgi atsižvelgiant į sąsajų skaičių. Šiame grafike slepiasi kai kurie įdomumai.

Trys populiariausi politikai ir jų sąsajos (už ką dar balsavo balsuotojai). Dydžiai sužymėti irgi atsižvelgiant į sąsajų skaičių. Šiame grafike slepiasi kai kurie įdomumai. Jei paspausite – pamatysite kiek didesnį vaizdą.

Pradėsiu gal nuo ryškiausio siurprizo daugeliui (nors kai kam tai visai ne siurprizas): šiuo momentu pats įtakingiausias politikas yra Vytautas Landsbergis. Ir viskas. Ir taškas. Ir nėra čia ką nei pridėti. Paradoksas tame, kad internetuose Vytautas Landsbergis lyg ir nėra kažin kaip aktyviai besireiškiantis, bet visvien faktas kaip blynas – jis yra toks ir viskas.

Antras siurprizas – antroje vietoje Remigijus Šimašius, kuris pagal vertinimus pralenkė netgi Dalią Grybauskaitę. Ir kas įdomu, pralenkė, apklausai jau einant  galą, labai išlėto, vos vos, bet po to, kai apklausos sąrašas buvo dar ir permaišytas, ir patsai Vilniaus meras atsidūrė kažkur sunkiau surandamoje vietoje. Žodžiu, šitai irgi šį bei tą sako.

Trečias siurprizas – nors Dalia Grybauskaitė ir trečioje vietoje pagal internetų vertinimus, bet visokiuose tyrimuose jai populiarumu prilyginami politikai išvis dvigubai nuo jos atsilieka. Ir tai nepaisant to, kad Lietuvos Prezidentė nėra kažin kaip stebuklingai aktyvi tuose jūsų feisbukuose. Ir tai irgi šį bei tą sako.

Beje, jei kas nesuprantate, tai apklausa savo esme buvo projektyvinė. O projektyvinių vertinimų esmė yra ne tai, ką žmonės patys sau galvoja, o tai, ką jie pastebi apie savo aplinkos vertinimus. Atitinkamai, vaizdas gaunasi geresnis. Pvz., vietoje to, kad kažkas pasakytų „aš labai pasitikiu politiku X“, tas kažkas pasako „aš gal ir pasitikiu tuo X, bet visi aplinkui mane jį keikia, tai gal jis pusėtinai įtakingas“.

Žodžiu, vaizdas čia gaunasi smarkiai kitoks, kai kuriais atžvilgiais teisingesnis. Kita vertus, neužmirškim, kad čia visgi internetai, o internetuose valdo visai kitokios jėgos, nei balsavimo punktuose. Tad žiūrėkim su šiokia tokia rezervacija. Ir eikim toliau, prie sąrašo.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie naujai kylančius politikus

Šiandien pristatysiu jums nemažai įvairių politikų, kurie turėtų sparčiausiai kilti viršun artimiausiais metais. Juk visiems įdomu, tiesa? Štai ir man buvo įdomu, ir todėl neseniai dariau – apklausą apie tai. Apklausa, aišku, buvo paprasta – galima buvo nurodyti ir savus kandidatus, ir šiaip pabalsuoti už daugybę, esančių sąraše.

Štai taip atrodo neapdirbtas politinių sąsajų chaosas. Būtent dėl tokio chaoso dažnai ir neįmanoma įvertinti, kas ir kaip kils. Tačiau pasiaiškinus, atrasti galima labai daug. Ir aš jums čia padėsiu pamatyti, kas ir kaip.

Štai taip atrodo neapdirbtas ir nefiltruotas politinių sąsajų chaosas – nerišlus, painus, pilnas kažkokio triukšmo. Būtent dėl tokio chaoso dažnai ir neįmanoma įvertinti, kas ir kaip kils. Tačiau pasiaiškinus, atrasti galima labai daug. Ir aš jums čia padėsiu pamatyti, kas ir kaip.

Reitingavimo mintis buvo labai paprasta: visi renkasi tuos, apie ką kažką jau yra girdėję, ką vertina kaip perspektyvius, kad ir oponuojančius, o todėl galime ir įsivertinti, kas realiai kils. Nebūtinai tai tie politikai, kurie patinka. Svarbu tai, kad pagal tokius duomenis galime orientuotis.

Itin įdomiu balsavimo fenomenu tapo šlykštus Facebook personažas – Jonas Jonka, kuris gal ir būtų tinkamas šaipymuisi iš visokių sovietinių atliekų, bet šiaip yra tiesiog pernelyg šlykštus. Turėdamas kelioliką tūkstančių sekėjų Facebook paskyroje, jis tampa gana ryškiu indikatoriumi – kiek gali pasiekti trolinimui skirti personažai. Galima sakyti, kad tas personažas – tai kaip tam tikra riba: politikai, kurie surinko balsų mažiau, nei Jonas Jonka, gali būti nudaužti tiesiog intensyviu trolingu. Politikai, kurie surinko daugiau balsų – turi didesnę galią internetuose ir taip paprastai jų numušti jau nepavyktų.

Mažiausiai balsų apklausoje surinko Daniel Lupshitz, apie kurį galima drąsiai pasakyti, kad jis yra vienas iš tų, kas balsų surinkti galėjo tikrai nemažai – gal kelias dešimtis, o gal ir virš šimto. Fenomenas? Išties Daniel Lupshitz tiesiog pakliuvo į apklausą pats paskutinis – kažkas įrašė du žmones į balsavimą, aš padalinau tuos du žmones per du langelius, antras (su nuliu balsų) atiteko ponui Lupshitz, o tada balsavimas ir pasibaigė. Žodžiu, taip ir gavosi nulis.

Taigi, jeigu jaučiatės kieti politikoje ir internetuose, palyginkite savo balsų skaičių ir tą skaičių, kurį surinko Daniel Lupshitz. Ir čia suvoksite tą visą balsavimo sąlyginumą.

Kita vertus visvien dabar jau galime orientuotis kai kuriose tendencijose. Beje, surinktų balsų skaičiaus šiame straipsnyje tyčia nerašiau (galima pažiūrėti pačios apklausos puslapyje). Esmė yra daugiau pasiskirstymai ir sąsajos, negu pats balsų skaičius.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Vilniaus plovas

Receptų knygos viršelis gana neįprastas, bet visai gražus.

Regimanto Dimos košių receptų knygos „Vilniaus plovas“ viršelis gana neįprastas, bet visai gražus.

Kai prieš kokią savaitę savo kalendoriuje pastebėjau iš kažkur atsiradusį užrašą apie kažkokį plovo valgymą, nieko nesupratau. Paskui dar pastebėjau užrašą, kad čia toksai Regimantas Dima organizuoja kažkokį vakarėlį.

Na, galvoju, tiek jau to su tais vakarėliais – visos dienos užimtos, vakarai užimti, darbų iki kaklo ir išvis čia kažkas neaiškaus. Ale taip gavosi, kad tą dieną atsilaisvino kažkas ir nutariau, kad tiek jau to – dar pažiūrėjau, kad krūva pažįstamų iš internetų žada dalyvauti. Kažkodėl matyt susidomėjimas maisto gaminimu yra didelis. Daug supermamų tuo domisi, košytės ten visokios, žinote.

Taigi, nuvykau. Plovo kažkodėl nebuvo, kokios nors kitokios košės – irgi. Suprantate, ponas Regimantas Dima, vietoje to, kad būtų surengęs kažkokią plovo vakaruškę, surengė savo kulinarinės knygos pristatymą. Apie tai, kaip galima virti kaukazietišką plovą, kazachišką plovą, tadžikišką plovą, afrikietišką plovą ir dar belenkokį. Ir dar pristatė kažkokią grikių košės receptūrą su voveruškomis, kurią pavadino Vilniaus plovu.

Ta besijuokianti moteris dešinėje - tai legendarinė Geležinė Lapė.

Ta besijuokianti moteris dešinėje – tai legendarinė Geležinė Lapė. Fotkinta per langą, nes kitaip į vidų pakliūti buvo neįmanoma.

Ir netgi nebuvo plovo. Buvo Justinas Žilinskas, buvo manęs pasidrovėjusi Cponkė (aka Urtentic), buvo netgi Tomas Bikelis (jis kažkoksai brangus Žilinsko draugas gal, kad į tuos pačius renginius vaikšto?). Dar buvo legendinė Geležinė Lapė. Ir aišku, buvo pats Gyvenimo Stebėtojas. Bet plovo nebuvo. Tik ta receptų knyga apie košių gaminimą.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Liberalizmas ir perlai, numesti kiaulėms

Ponios ir ponai manęs gerbėjai, aš norėjau parašyti jums priešrinkiminę apžvalgėlę apie visokias politines partijas, bet gavosi taip, kad viena politinių jėgų grupė yra tokia primakaluota, jog taip paprastai nesigaus. Todėl šįsyk parašysiu tiktai apie visokius liberalus. O jau kitame straipsnyje pabandysiu apžvelgti ir kitus.

Liberalių ideologijų esmę bene geriausiai nusakytų pasakymas, kad liberalai – tai tie patys anarchistai, tiktai turintys pinigų ir sveiko proto. Ir netgi posakis, kad „anarchija – tvarkos motina“ – irgi kuo gražiausiai atskleidžia visą liberalizmo esmę: ne ribojimai kuria tvarką, o kiekvieno žmogaus laisvas apsisprendimas. Ir tai visiškai natūralu, nes visi procesai, visos organizacijos ir valstybės yra vienaip ar kitaip paremtos žmonių apsisprendimu. Ten, kur jis laisvas – žmonės būna laimingi, o kur ribojamas – kenčia nuo totalitarinio teroro.

Tačiau kai pažvelgi į visokias liberalaus raugo partijas, greitai supranti, kad iš pirmo žvilgsnio beveik neįmanoma susigaudyti, kur liberalai, o kur tiktai šūkalojančios bezabrazijos. Štai todėl aš ir ėmiau rašyti šitą nuobodžiai ilgą straipsnį – kad pasidarytų bent truputį aiškiau ne tik jums, bet ir man pačiam. Štai todėl čia nebus rimta, bet bus daug visokių šiaip nerišlių pastebėjimų, kurie ką nors gal ir pozityviai subalamutins: juk giluminės liberalų idėjos visgi yra gražios.

Skraidanti lėkštė kyšo iš už medžių

Atrodo nepaaiškinamai, kaip ir visas liberalizmas su įvairiausiomis liberalų keistenybėmis. Bet kai pasiaiškini, tai viskas daug paprasčiau, nei atrodo: čia ne skraidanti lėkštė, o tiesiog toksai gražus gatvės žibintas, kyšantis iš už medžių.

Grįžtant prie anarchistų – juk šie yra realūs ekonominiai dešinieji, kurie ir pinigų neturi, ir pakankmai pakvaišę yra, kad negalvotų apie kokią nors ekonominę sistemą, nes patys atsidūrę už sistemos ribų, neišvengiamai yra tapę sistemos oponentais*. Ir liberalai, ir anarchistai – tai tiesiog individualistai, sakantys, kad kiekvienas turi teisę tvarkytis savaip. Bet jokia anarchistų partija neina į rinkimus. O eina tiktai įvairūs liberalai.

Kodėl aš kalbu apie anarchistus? Tikrai ne vien todėl, kad įvairių liberalų tarpe yra tiek bardakų ir nesuprantamybių, kad susigaudyti juose beveik neįmanoma. Aš iki šiol net nežinau, kiek yra į liberalumus pretenduojančių partijų Lietuvoje – tai atrodo, kaip koks anarchistiškas chaosas. Aišku, kol nepasigilini, nes kai pasigilini, daug kas paaiškėja. Visgi anarchistus aš čia labiau užkabinsiu, nes palyginime su jais atsiskleidžia ir kai kurios įdomesnės liberalizmo idėjos.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Bankas Snoras užsilenkė

Sukčių bankas

Ne, čia gal greičiau panašu į kokį banką "Sekundė", o ne į Snoro banką, bet visvien gera iliustracija.

Čia jau visi, ko gero, žinote, kad bankas Snoras užsilenkė. Per neeilinį Vyriausybės posėdį buvo perimtas jo valdymas, o greitu laiku matyt šis bankas bus nacionalizuotas. Kol kas yra blokuotos sąskaitos šiame banke, o kalbama, kad gal ateinantį pirmadienį jomis vėl bus galima naudotis. Firmos, kurios savo apyvartines lėšas tame banke laiko, gali dabar tik susilaukti mūsų užuojautos.

Kalbėti apie pačią Snoro situaciją čia matyt nelabai verta, jei neskaitysim to, kad bankas priklauso rusiškam kapitalui, o jau ten galų visokių galima atrasti. Dar galim prisimint, kaip buvo Latvijoje su Parex banku, kuris irgi su rusišku kapitalu buvo siejamas. Ta pati istorija.

Tačiau įdomumas yra tame, kad naujieną apie Snoro banko žlugimą įdomiu būdu paskelbė mums anoksai laikraštis, žinomas, kaip Komjaunimo Tiesa ir Lietuvos Rytas. Anonimiškas straipsnis triuškinančiai skelbė, kad Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, susitarusi su Vitu Vasiliausku, žada užgrobti ir nacionalizuoti lietuviškus bankus. Ir kaip tai baisu, ir kaip ten rengs kažkokias kratas, kaip klaidins visuomenę ir taip toliau.

Čia, nukrypdamas nuo temos, noriu išreikšti pagarbą Rimvydui Valatkai. Ponas Rimvydai, kadangi žinau, kad bent jau kartkartėmis esate mano blogą skaitęs, tai jei ir į šį straipsį netyčia užklysite, sakau tiesiai: pasielgėte teisingai, išeidamas iš to laikraščio.

Grįžtant prie mūsų avinų*, apie kai kurių tų minėtų bankų lietuviškumą niekam klausimų nekilo, nes puikiai žinoma, koks tas lietuviškas kapitalas, sudarantis kontrolinį paketą ir priklausantis kokiam nors Rusijos piliečiui. Straipsnyje grynai dėl vaizdo tebuvo paminėti keli kiti bankai – berods Šiaulių bankas, Medicinos bankas ir Ūkio bankas. Tačiau tie, kam reikia, suprato, kad kalba eina apie Snoro banką. Nes viskas buvo tiesiog pernelyg akivaizdu – jau seniai žinoma, kam priklauso tas leidinys.

Bet bankai bankais, tačiau aš noriu kažkam čia užduoti kelis klausimus:

  • Kodėl bankui buvo leista įsigyti žiniasklaidos priemonę, nors įstatymai berods tai draudžia? Kodėl atsirado tokios galimybės? Kas bus padaryta, kad daugiau tokių cirkų nebūtų?
  • Ar išvis bent kažkiek galime pasitikėti žiniasklaida, kai tokius cirkus daro didžiausias Lietuvos dienraštis, o ir išvis viena iš didžiausių Lietuvoje žiniasklaidos grupių (prisiminkime, kad yra ir Lietuvos Ryto televizija, portalas, dar kažkiek kitų leidinių)?
  • Ar nekyla kokie nors įtarimai apie bendrai povandeninių makliavojimų mastus, jei tokio lygio kliedesiai vyksta? Ką galima spėti apie to paties laikraščio skelbiamą kritiką kuriems nors valdžios atstovams ar, atvirkščiai, kokius dalykus galima įtarti apie tuos politikus, kuriuos tas laikraštis paremia?
  • Ar nesinori kartais prisiminti, kad kažkaip ten įdomiai Lietuvos Rytą kadaise minėjo anokie Wikileaks?
  • Kuo išvis galima pasitikėti, jei žiniasklaidoje matome tokio lygio cirkus?

Trumpai tariant, čia man kyla daug įvairių klausimų. Atsakykite man į juos kas nors.

A, o pinigus laikyti reikia ne banke ir ne kortelėje. Čia dar vienas didelis grynųjų privalumas. Beje, įdomu, ką pasakytų kokia nors Ingrida Šimonytė apie tai, kaip reikia riboti įmonėms galimybes naudoti grynuosius: čia kaip tik ta situacija, kur grynųjų turėję Snoro klientai turi šansą išsilaikyti ant vandens, kai negrynais mokantys dabar raunasi plaukus nuo galvų ir kitų vietų, galvodami, kaip be apyvartinių suktis.

——–

* Kai kuriuos labai nustebina tas pasakymas apie mūsų avinus, nes žmonės įsižeidžia. Tai aš jums paprastai paaiškinu: pasakymas kilo iš vienos istorijos, kai kažkokiame Viduramžių teisme du kaimiečiai ginčijosi dėl kažkokių avinų, kurie ten kažką padarė – ar tai ten avį ne tą iškrušo, ar tai tarpusavy susidaužė, žodžiu, dėl niekų. Teismo metu besibylinėjančių ginčai nuklydo į lankas tiek, kad teisėjas ėmė rėkti – „grįžkim prie mūsų avinų“. Taip ir atsirado posakis, kuris reiškia, kad jei jau nuklydom į lankas, tai reikia grįžti prie pagrindinės temos. Aišku, čia dar galim pastebėti, kad avinais matyt pavadinti buvo tie besibylinėtojai.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter