Tag Archives: Aurelijus Katkevičius

Vilniaus plovas

Receptų knygos viršelis gana neįprastas, bet visai gražus.

Regimanto Dimos košių receptų knygos „Vilniaus plovas“ viršelis gana neįprastas, bet visai gražus.

Kai prieš kokią savaitę savo kalendoriuje pastebėjau iš kažkur atsiradusį užrašą apie kažkokį plovo valgymą, nieko nesupratau. Paskui dar pastebėjau užrašą, kad čia toksai Regimantas Dima organizuoja kažkokį vakarėlį.

Na, galvoju, tiek jau to su tais vakarėliais – visos dienos užimtos, vakarai užimti, darbų iki kaklo ir išvis čia kažkas neaiškaus. Ale taip gavosi, kad tą dieną atsilaisvino kažkas ir nutariau, kad tiek jau to – dar pažiūrėjau, kad krūva pažįstamų iš internetų žada dalyvauti. Kažkodėl matyt susidomėjimas maisto gaminimu yra didelis. Daug supermamų tuo domisi, košytės ten visokios, žinote.

Taigi, nuvykau. Plovo kažkodėl nebuvo, kokios nors kitokios košės – irgi. Suprantate, ponas Regimantas Dima, vietoje to, kad būtų surengęs kažkokią plovo vakaruškę, surengė savo kulinarinės knygos pristatymą. Apie tai, kaip galima virti kaukazietišką plovą, kazachišką plovą, tadžikišką plovą, afrikietišką plovą ir dar belenkokį. Ir dar pristatė kažkokią grikių košės receptūrą su voveruškomis, kurią pavadino Vilniaus plovu.

Ta besijuokianti moteris dešinėje - tai legendarinė Geležinė Lapė.

Ta besijuokianti moteris dešinėje – tai legendarinė Geležinė Lapė. Fotkinta per langą, nes kitaip į vidų pakliūti buvo neįmanoma.

Ir netgi nebuvo plovo. Buvo Justinas Žilinskas, buvo manęs pasidrovėjusi Cponkė (aka Urtentic), buvo netgi Tomas Bikelis (jis kažkoksai brangus Žilinsko draugas gal, kad į tuos pačius renginius vaikšto?). Dar buvo legendinė Geležinė Lapė. Ir aišku, buvo pats Gyvenimo Stebėtojas. Bet plovo nebuvo. Tik ta receptų knyga apie košių gaminimą.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kai būna bardakas, nebūna gerai

Sako, JAV valdžiažmogiai yra tokie patys šūdžiai, kaip ir mūsiškiai. Nes valdžia visur visus gadina, o pigus populizmas tampa svarbesniu, nei šalies gerovė. Štai ir matome: kai Obama priėjo iki to, kad ėmė net sukti savo socialistinį laivą atgal, kalbėdamas apie didelius taupymus, tam pasipriešino respublikonai ir visos politinės konkurencijos išvirto į trypčiojimus, kur nepriimami sprendimai, tačiau pilasi tarpusavio kaltinimai. Nes politikams tiesiog nusispjaut, jie visada galvoja paprastai: „po mūsų – nors ir tvanas“. Tiesą sakant, ir demokratams matyt nelabai kažkas rūpi, nes jiems irgi reitingai rūpi labiau, nei kokios nors ekonomikos.

Atrodytų tolimi įvykiai išties labai greitai taps mums artimais: menamoji krizė, prasidėjusi 2008, tebuvo daugiau menama, nei reali. Na, smuktelėjo ten prekyba, kažkokie burbulai subliūško truputį, bet tai buvo niekai – daugiau riksmai, nei realus blogis. Daugelis visokių grupuočių yra gan suinteresuotos parėkauti apie baisias krizes, tad kiekvieno burbulo padarytą „pšššš“ ištriūbina, kaip pasaulinę katastrofą.

Kol kas vienintelė tikrai pilnavertė ekonominė krizė buvo 1929 prasidėjusi Didžioji Depresija. Tada buvo realus JAV griuvimas, kuris visam pasauliui sukėlė daugiau nei dešimtmečio trukmės ekonominį košmarą, didžiulį prekybos nuosmūkį, galų gale pasibaigusį pasauliniu karu. Dabar jau kalbam apie griuvimą, kuris gali būti net didesnis, nei 1929. Masiniai bankrotai ir nežmoniškai kylanti bedarbystė pirmiausiai JAV, o paskui – visame likusiame pasaulyje.

1929 griūtis tapo tuo įvykiu, kuris viską visiems pasakė

Čia verta visokius istorinius įvykius atsiminti. Ir labai įdomu, kada bus panaši griūtis. Ryt? Po savaitės? Po mėnesio? Biržų analitikai pastebi, kad paskutiniu metu visi nervingi, kaip per kokį PMS, o kursai šokinėja neprognozuojamai, kartais vyksta išvis kažkokios nesuprantamybės. Klausimas, kada bus bum?

Dar prieš porą metų JAV dolerio palūkanų normos buvo nukritusios iki nulio. Tai išties reiškia, kad valiuta yra tokia prasta, kad neduoda pelno. Ponas Aurelijus Katkevičius, kuris jau yra Google+, dauoda daugiau medžiagos apie tikėtinas finansines tragedijas. Sekite jį.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Stylish Blog Awards proga, sveikinu blogo skaitytojus

Patsai įžymusis Piktas Gnomas Arvydas suteikė Rokiškiui Rabinovičiui iškilmingą apdovanojimą – taip kad savo žiurkiško snukelio dėka, o gal dar ir dėka to, kad loju ant žmonių, kaip šuva, šis blogas dabar skelbiamas, kaip Stylish Blog, ir dar ne šiaip sau kaip nors, o awarded!

Tad net jei čia kartais ir pritrūksta proto, bent jau mano stilingumas – pripažintas ne bet kokio, o įžymaus blogosferos autoriteto 🙂

Ir čia ne šiaip koks rokiškis (iš mažosios raidės) apdovanotas, o jūsų numylėtasis, branginamas ir nekenčiamas chamiškasis Rokiškis iš dižiosios raidės apdovanotas! Taigi, tuo pačiu, ir jūs visi apdovanoti! Nes jei nebūtų jūsų – tai ir Rokiškis būtų be blogo ir neegzistuotų jokiuose internetuose! 🙂

Pagal Stylish Blog Awards reikalavimus, kiekvienas, kas tik apdovanotas, privalo ne tik šį apdovanojimą priimti, bet ir išvardinti apie save 7 įdomius dalykus, geriausia – itin pikantiškas paslaptis, o paskui išrinkti savo nuožiūra būrelį kitų apdovanotųjų. Aišku, išrinkti būrelį kitų – gal ir nesunku, kai skaitai tiek, kad negali apsispręsti, kuriuos skaitai nuolat, o kuriuos – atsitiktinai, užmiršti vienus, atrandi kitus ir neturi jokio RSS readerio.

  1. Taip, aš neturiu jokio RSS readerio ir esu ar tik ne vienintelis toks atsilikėlis mūsų blogosferoje? Skaitau blogus, kurie atmintyje, o kadangi atmintyje telpa vos keletas, tai gaunasi taip, kad kurį laiką skaitau 2-3 vienus, paskui – 2-3 kitus, paskui – dar 2-3 kitus ir rezultate labai daug prarandu, bet kita vertus, ir daug atrandu.
  2. Aš ganėtinai daug valgau. Įprastas mano patiekalas – šeimyninė pica. Kartais – daugiau. Visgi, priešingai, nei teigia kai kurie draugai, dvi šeimyninės picos nėra man įprasta porcija, o greičiau – retesnė išimtis. Paprastai pakanka vienos šeimyninės, o jei smarkiau išalkęs – tai vienos šeimyninės ir vienos paprastos.
  3. Aš neturiu jokio smartfono ir nesiruošiu jo įsigyti. Mano supratimu, telefonas yra telefonas, juo skambint reikia. Turėti navarotlyvi telefonai su internetais kažkodėl būdavo tik mažiau pritaikyti skambinimui. Nešioju telefoną toje pat kišenėje, kur ir raktus. Galit įsivaizduoti, kaip jis atrodo 🙂
  4. Turiu gal kokius 3 ar 4 kostiumus, kurių nei vieno nebuvau apsivilkęs jau bent metus ir tuo labai džiaugiuosi. Nekenčiu kostiumų. Suplyšę džinsai ir koža – va, kur yra patogumas.
  5. Mane kažkodėl nervina SMS. Niekada neatsakinėju į jokias SMS žinutes ir išvis jų niekam nerašau. Jei labai reikia – geriau perskambinu atgal. O šiaip – ignoruoju.
  6. Aš neturiu televizoriaus jau kokius 10 metų. Ir per tą laiką man jo neprireikė. Pastebiu, kad panašių į mane po truputį daugėja. Prieš 5 metus tai dar daugeliui atrodė labai keista, bet dabar – atrodo, jau darosi normalu.
  7. Iš esmės, nevartoju alkoholio, nors ir nesu absoliutus abstinentas. Nes blaivumas – dar malonesnė būsena už apgirtimą.

O dabar – gražioji dalis, nes ne apie mane.

Stylish Blog Awards apdovanojimai nuo Rokiškio

Aš galvojau, kas čia tokie stilingieji galėtų būti. Žinoma, moterys – tai jau neabejotinai. Bet moterys ir taip jau stilingos, net ir be apdovanojimų, o turint omeny, kad ši apdovanojimų banga į Lietuvą ir atėjo iš moterų blogerių, tai sunku ir rasti būtų tokią, kuri dar neapdovanota. Aš tik dar kartą pagalvojau apie tuos, kas įsuko mūsų blogosferą. Apie tuos, kas ją įtakojo ir padarė tokia keista, stipria ir įdomia – štai tie žmonės ir atnešė mums stilių, visai kitą – blogosferinį.

Tad jau nesupykit už mano keistus pasirinkimus ar, gal būt, kiaurą galvą, dėl kurios kažką praleisiu (ne dėl nevertingumo, o gal dėl pirmus požymius rodančios senatvinės smegenų džiūties). Mano supratimu, stilius – ne išvaizdoje, o tik galvoje. Tad pagal tai ir skirsiu „Stylish Blog Award“ apdovanojimus. O kadangi mano keistenybių buvo paminėtos septynios, tai tebūne ir blogeriai septyni.

  • Vienas Toks. Neabejotinai, žmogus, kuris tapo blogosferos krikštatėviu – tai Džiugas Paršonis. Jei ne jis – mes neturėtume tokios didelės ir taip vis augančios blogerių bendruomenės. Šis žmogus yra toks, kad jį savaime galima pavadinti visos lietuviškosios blogosferos stiliumi. Jo įdėto darbo aš pats dar neseniai negalėjau nei įsivaizduoti. Dabar jau truputį įsivaizduoju. Truputį. Ir žinau, kad net jei Lietuvoje yra koks nors blogeris, kuris nežino, kas yra Vienas Toks iš Nezinau.lt, net ir tas blogeris už daug ką galėtų būti dėkingas Džiugui.
  • Karolis Pocius. Jis suregistravo blogerius Tviteryje ir tapo lietuviškos Twitter bendruomenės ašimi. Jūsų dar nėra Twitter? Tai reiškia, kad jūs dar tik viena koja blogosferoje 🙂
  • Artūras Račas. Prisipažįstu, tai žmogus, kurio aš nesuprantu, jo pažiūros visiškai skiriasi nuo manųjų ir mes, man rodos, gal net nei vienu žodžiu nesam persimetę. Tačiau Artūras Račas yra unikalus. Taip, tai žmogus su stilium. Nes tik žmogus su stilium galėtų suburti tokią milžinišką ir neretai – net ir kvankštelėjusią diskutuotojų bendruomenę, akivaizdžiai pademonstravusią mums, kad blogai gali konkuruoti su rimtais žiniasklaidos portalais.
  • Aurelijus. Tiesiog Aurelijus. Jis atnešė į blogosferą ne šiaip stilių, o minties stilių. Lakonišką, aiškų, suprantamą ir paliekantį erdvės skaitytojui. Aurelijaus dėka per kelerius metus rašyti gerus straipsnius išmoko, ko gero, daugiau žmonių, nei sugebėjo išmokinti visos Lietuvos mokyklos, įskaitant ir aukštąsias.
  • Andrius Užkalnis, priešpastatantis save ir Artūrui Račui, ir Aurelijui. Jo dėka mes atradom naują stilių – kad galima juoktis iš bet ko. Juoktis iš visko, net ir iš savęs. Neįtikėtinas balamūtas, turintis genialų talentą užčiuopti silpnąsias vietas bet kur, kur tik įmanoma ir net neįmanoma. Per kokius metus ar du Andrius Užkalnis pridarė tiek smagių bardakų, kad visa blogosfera ėmė keisti savo veidą. Ar atsimenat, kaip prieš porą metų vos ne geru tonu atrodė, jei koks blogeris vaizduodavo sausą, nykų ir nuobodų rimtuolį? O ar liko nors kažkas panašaus dabar? Humoras nugali viską. Tai irgi stilius, neįtikėtinai ryškus.
  • Andrius Kleiva. Žinoma, kaip gi be jo 🙂 Tai vienas jauniausių blogerių amžiumi, bet jau tikrai nejaunas savo blogeriška patirtimi. BlogOUT konferencijų organizatorius, žmogus, į kurį žiūrėdamas, aš pats pagalvoju, kad norėčiau būti kažkuo panašiu.
  • Žavinta. Na, kaip gi be moterų? Žavinta kažkodėl truputį apleido savo blogą, tačiau neabejoju, kad daugelis žmonių jos pasiilgsta. Dar ne taip seniai ji tapo lietuviško Tviterio siela, o dabar kažkodėl aptilo. Žavinta, pradėk rašyti vėl. Tavo gerietiškumas, tavo rūpinimasis kitais – tai tikras stilius!

O dabar einu kiekvienam asmeniškai pranešinėti…

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter