Ponia Drėmaite, liūdesėlis ateina ir praeina. Liūdna matyt tamstai, kad rudi sovietiniai balvonai niekada nebus restauruoti ir niekur jie nesugrįš ant jokio tilto. Ir nebebūsite greitai jūs Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininke. Ir netgi paveldosaugininke tamstos nebevadins po kiek laiko. Gal kaip kitaip vadins.
Nukeliami jau tie Žaliojo tilto balvonai. Ir nebebus jų daugiau ten, tegul ir kaip kam nors patiktų sovietiniai rudi daiktai. Labą dieną, ponia Drėmaite. (Nuotr. Saulius Žiūra, Vilniaus savivaldybė)
Ponia Gražina Drėmaitė įsivaizduoja, kad kažkas (galimai kokio nors aptemimo metu) kažkur kažką įtraukė į kokius nors sąrašus, tai čia jau ir viskas. Nes popierius aukščiau bet ko. Ir jei popieriun kažkas įrašyta, tai jau viskas. Net jei tai bus koks nors balvonas nuo Žaliojo tilto, tai jį visvien saugoti reikės.
Dar daugiau, ponia Gražina Drėmaitė įsivaizduoja, kad netgi ir svarstyt ir diskutuot apie tai niekas negali. Nes neleista. Todėl neturi teisės niekas kalbėt, o balvonai turi būti puoselėjami, tausojami, restauruojami ir statomi taip, kad badytų visiems akis, lyg šūdai eketėje. Ir aiškina dar:
Kol skulptūros yra Kultūros vertybių registre ir yra pagal įstatymą saugomos valstybės, niekas neturi spekuliuoti visokiomis kitokiomis mintimis arba siekiais. – Gražina Drėmaitė.
Pagal tokią logiką, jei kas nors (kokio nors aptemimo metu) įrašys į saugomus objektus kokią nors išmatų krūvelę, paliktą benamio šuns, tai irgi saugoti reikės, ir restauruoti. Ir niekas neturės teisės ginčytis. Nes įrašyta į kokį nors registrą. Ir netgi galvoti niekas negalės nieko kitaip, negu kažkur parašyta. Nes niekas neturi spekuliuoti visokiomis kitokiomis mintimis arba siekiais.
Ką čia daug kalbėti – apie tai, ką išties tos Žaliojo tilto balvonų skulptūros reiškia, aš jau rašiau.
Laba dieną, ponia Drėmaite. Aš jus informuoju, nes matyt jums sudėtinga suprasti: nebebus balvonų ant Žaliojo tilto. Ir niekas jų nerestauruos. Ir jums jau kitur darbo reikia ieškoti, kad nebūtų netikėtumų. Gal būt iš jūsų gautųsi prasta valytoja, nes dabar saugote kažkokias atliekas. Bet nenusiminkite, visada galima kažką sugalvoti gero. Gal ir jums dar pasiseks kaip nors.
Ai, ir dar, ponia Drėmaite. Kas ką nori, tas tą ir galvoja. Aš netgi jums leidžiu galvoti visokias mintis ir spekuliuoti jūsų kokiais nors siekiais. Ir mano leidimas galioja labiau, negu jūsų aiškinimai.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Manau, kad viena didžiausių nepriklausomos Lietuvos istorijoje padarytų klaidų buvo beveik neatlikta desovietizacija. Visiems kuo puikiausiai suėjo AMB ir kitų panašių paaiškinimai, neva, jie ir tada dirbo Lietuvai. Aš kažkaip sunkiai įsivaizduoju, kad pokarinės Vokietijos kokias nors reikšmingas valstybines pareigas galėtų užimti buvęs koks nors SS oberšturmfiureris. O Lietuvoje po Sąjūdžio į valdžią grįžo tie patys komunistai, tik jau kailį išvertę. Tai nėra dėl ko stebėtis, kad visokios drėmaitės (iš mažosios raidės) toliau siautėja, kaip tada, kai ji ir į ją panašūs „irgi dirbo Lietuvai“.
Šiaip kas nors, kas netingi, galėtų atlikti didelį darbą ir surinkti informaciją apie šią ponią, konkrečiai, kada ir kokią mokymo įstaigą baigė, kokią specialybę, kokių straipsnių ar disertacijų yra prirašiusi „anais laikais“, kokias pareigas užėmė. Tuomet ir paaiškės, iš kur tokia drėmaitės meilė sovietiniams balvonams. …
Tėvas Vladas Drėma: 1940 m. dalyvavo „Agitpropo“ veikloje. 1940–1941 m. LTSR švietimo liaudies komisariato inspektorius. 1940–1941 m.
1954 m. baigė Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. 1957–1995 m. dirbo Lietuvos dailės muziejuje grafikos ir tapybos restauratore, grafikos restauravimo skyriaus vedėja. 1958 m. Maskvoje baigė I. Grabario restauravimo mokyklą, įgijo temperinės ir aliejinės tapybos restauratoriaus diplomą. 1959 m. stažavosi Varšuvoje (Lenkija). 1962 m. baigė Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą, chemikė analitikė, apgynė diplominį darbą apie popieriaus restauravimą. Restauravo Lietuvos muziejų eksponatus, daugiausiai popierinius. 2000 m. suteikta restauratorės ekspertės kvalifikacija.
1995–1999 ir 2001–2003 m. Valstybinės paminklosaugos komisijos pirmininkė, 1999–2001 m. pirmininko pavaduotoja. [1][2] Nuo 2009 m. Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė. [3]
1990 m. su kitais įkūrė Lietuvos restauratorių sąjungą, iki 1996 m. jos pirmininkė. Parengė keliasdešimt popieriaus restauravimo specialistų lietuvių ir užsieniečių. Vilniuje (1968, 1977, 1984 ir 1993 m.), Maskvoje (1977 m.), Rygoje (1978 ir 1987 m.) bei Taline (1981 ir 1990 m.) surengė grupines Lietuvos dailės muziejaus restauravimo centre restauruotų kūrinių parodas, sudarė jų katalogus. [4] Kartu su Lenkijos restauratoriais ir kitais specialistais 2001 m. surengė konferenciją „Lietuvos dvarai – praeitis, dabartis ir ateitis“, 2002 m. – seminarą „Kultūros paveldo apsauga karo ir ekstremalių situacijų atvejais“ ir 2003 m. – konferenciją „Gynybinis paveldas Lietuvoje“. [5]
2000 m. ir 2004 m. nesėkmingai kandidatavo savivaldybių tarybų rinkimuose bei rinkimuose į LR Seimą. [6][7][8]
https://lt.wikipedia.org/wiki/Gra%C5%BEina_Dr%C4%97mait%C4%97
Na, aš taip smarkiai nekrykštaučiau iš džiaugsmo, bo įmanomas ir toks variantas: pinda Drėmaitė, kuriai kažkodėl tie špižiniai pomnikai kažkaip išskirtinai brangūs (nors formaliai viskas užmaskuota po biurokratiniu stropumu laikytis teisės aktų -- ale ant visokių griūvančių provincijos dvarų tai times paveldosaugininkams giliai nasrat’ ir teisės aktai jiems ten neskauda), pasikraips į teismą, o teismai yra neprognozuojama stichija ir lieps pomnikus pastatyt į vietą (kaip liepė nezacher kažką ten Juodkrantėj nugriaut, o paskui kiti pasakė, kad nereikėjo nugriaut ir dabar Neringos savivaldybė bėgioja už subinės susiėmusi). O jei teismo parėdymas bus nevykdomas, tai kam tada tuos Garliavos kedistus apšaukti valstybės priešais, kad jie teismo sprendimo vykdyti nenori?
Teismas, laikydamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų turės pripažinti, kad svarbiau buvo išgelbėti nuo užgriūvančių balvonų tiltu praeinančius vaikus ir nėščias moteris, negu sovietinių lervų jausmus abejotinos vertės „paveldui“.
Aišku galėtų ir įpareigoti jas suremontuoti, kai Vilniaus savivaldybė padengs visas savo skolas, visi darželinukai galų gale gaus vietą vaikų darželyje, bus pabaigtas vakarinis aplinkelis, o dviračių takeliai bus saugus su dviejų lygių sankryžomis, kaip Švedijoje.
Jeigu žiūrėti grynai iš teisinės- biurokratinės pusės, tai, manau, šį reikalą irgi daugiau mažiau galima paprastai išspręsti. Man atrodo, šios skulptūros bus įtrauktos į nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių registrą. Tik nežinau ar kaip bendras objektas kartu su tiltu (šis reikalas biurokratiškai būtų sudėtingesnis), ar kaip atskiri objektai. Bet visgi, manyčiau, kad bus įtrauktos kaip atskiri objektai, kadangi neretai į registrą įtraukiamos skulptūros kaip atskiri objektai, nepriklausomai nuo vietovės, kurioje jos randasi. Tokiu atveju jas galima paprastai nukelti ir palikti kur nors Grindoje, kad toliau rūdytų, arba atiduoti tam pačiam Malinauskui į Grūto pramogų parką. Tokiu atveju, manyčiau, net nereikia braukti iš to nekilnojamosios kultūros paveldo objektų registro, nes jos realiai egzistuoja, tik randasi jau ne ant tilto, o kitoje vietoje- Grindoje, pas Malinauską ar kokiame krūmais apaugusiame griovyje (jokio didelio skirtumo). Aš asmeniškai jas nukeltau į genocido aukų muziejų, kad kiekvienas atėjęs galėtų pamatyti sovietų lozungus ir tą visą purviną realybę- nukankintus, ištremtus ar iššaudytus žmones.
Na o grįžtant prie kultūros paveldo politikos, pastebiu vieną tokią absurdišką situaciją: kartais lengva ranka įrašomas bet koks šlamštas realiai neturintis anei istorinės, anei kultūrinės anei kokios kitos reikšmės, o kiti pastatai, jau įtraukti į registrą, ta pačia lengva ranka be vargo išbraukiami (mat toje vietoje reikia statyti maksimą, automobilių stovėjimo aikštelę ar šiaip vilaitę). Tekę apie tokius dalykus ne sykį ir ne du girdėti. Vienas toks visos situacijos absurdiškumą atskleidžiantis pavyzdys -- XVIII a. statyta šešiakampė medinė Antanavo koplyčia. Jai pradėjus griūti, paaiškėjo, kad ji nors yra registre, bet savininkų neturi. Tada vietos bendruomenė pradėjo vaikščioti po visokius kabinetus su prašymu leisti ją suremontuot ir pritaikyti religinėms apeigoms. Pasirodo, bendruomenė to daryti negali, nes tai kultūros paveldas, kad ir be šeimininkis. Žmonės tol varstė duris, kol ji visiškai sugriuvo. Ir tik tada, kai koplyčios vietoje beliko griuvėsiai, griebtasi realių veiksmų, kad ją atstatyti. Va tai tau ir kultūros paveldas ir va tai tau registras- tegul griūva, nes daryt nieko neleisime, o kai sugrius, tada kažką darysime. Kiek žinau, kažkada gerb. Rokiškis apie kultūros paveldo politiką jau yra teisingai rašęs (manyčiau, laikas tą straipsnį vėl ištraukti į paviršių nūdienos tilto balvonų erzelio kontekste). Tad realiai tų balvonų klausimą būtų galima paprastai išspręsti, bet matyt, kažkam jie labai patinka.
P.s. atsiprašau už stiliaus ir gramatines klaidas, mat skubėdamas rašiau.
‘galbūt’ rašomas kartu, ‘vis vien’ -- atskirai. otherwise puikus entris.
Man tai gėda skaityt, kad dabar, 2015 metų vasarą, mano mieste, kažkokiam neaiškiam XXX komitete sėdi tokie „specialistai“, kurie soc-realizmo štampovkes laiko meno kūriniais ir paveldu. Tokiu atveju ir Leninai kievienam mieste buvo baisūs menai, kodėl ne ? Beje, tuo pačiu sovietiniu laikotarpiu buvo sukurta tikrų meno kūrinių, buvo nemažai tikrai gerų architektūrinių sprendimų.
Pažiūrėjau -- Drėmaitė yra paveldosaugininkė ir chemikė. Suprantu, žmogus nesusilaikė, čia rimtas iššūkis specialistui restauruot tokias surudyjusias skulptūras, bet spręsti turėtų turintys architektūrinį ar meninį išsilavinimą.
Natūralu, kad restauratorius nori restauruot ir nieko daugiau nemato, bet tai kuo mes kalti ?
kompleksuoti kvailiai savo noru nuima turistinę atrakciją, mūsų pergalės prieš sovietus trofėjus; puikiai pagyvinančius mūsų miesto koloritą. aišku, ginčytis su puritonais moralizmo srityje -- beviltiška. bet prie ko čia jūs, Rokiški? nejau irgi mokate tik rypauti ir aimanuoti, kaip baisu, kad skulptūra neiššautų? gal irgi jaučiate vidinį kompleksą, kad neatsispirsite jų propagandinei žiniai? nejau, neturite humoro jausmo ir negalite pažiūrėti į juos kaip į sovietinio marazmo trolius, ir savo vaikams parodyti? dabar, kaip ISIS fundamentalistas visas persigandęs dėl savo vidinių kompleksų ir baimių siūlai netgi nepaisyti įstatymo.. liūdni jūsų pokštai; o skulptūras ir kitą architektūrą Vilnius augino daug amžių; ir turi teisę į šį koloritą; ir į humoro jausmą, iš aukšto žiūrintį į tegu pagrįstus, bet graudžius, silpnus kompleksus, pasiduodančius rusų propagandinių provokacijų dūdelėms.
1. Simbolikos nukabinimas nekeičia fakto, jog Lietuva absorbuota buvusių KGBistų visuose valstybės lygiuose. Akivaizdi neteisybė, suformuota dėl neišvalytos sistemos jos susiformavimo ištakose, suponavo iki šiai dienai neblėstančią ‘meilę’ savai valdžiai.
2. Skulptūrų nukabinimas demonstruoja Lietuvos politikos realiją t.y. tokią pačią pilamą propagandą tik jau iš kitos pusės. Tipo ‘savos’. Bet ką kapitalizme reiškia ‘sava’ pusė? Kodėl niekam neužkabina kitose vietose egzistuojančios statulos? Man pvz, nepatinka 1968 pastatytas mano kaimynų namas. Jis simbolizuoja sovietinę valdžią. Nugriaukim!
3. Kaip ten bebūtų, buvo tam tikras istorijos tarpsnis, kurio niekas neištrins. Tai slėpti, naikinti, yra savęs klaidinimas. Kaip tik reikėjo išryškinti ir aiškiai priedu prirašyti, jog visi žinotų kas tuomet vyko. Po kurio laiko jaunimas manys, jog ta okupacija nieko nepakeitė, nieko ten baisaus mat niekas neišliks, kas tai patvirtintų.
4. Turkai saugo ‘mažojoje Azijoje’ graikų laikus menančius griuvėsius, nors galbūt tai jiems ir nepatinka. Makedonija nuėmė Didžiojo Makedoniečio statulą, mat ji jiems ‘nepatinka’ arba tiksliau, netinka, mat jos šaknys glūdi senovės Graikijos istorijoj. Ir ta istorija naujajai Makedonijai neparanki. Aušvicas vis dar stovi. Kaži, kodėl nenugriauna… Vž, istorija varto kaip kas netingi. Viskas priklauso nuo tuo metu esančios/vykdomos politikos.
5. Konkrečiai tos statulos pastatytos 1952 m. Pagal atliktą gyventojų surašymą prieš II pasaulinį karą, Vilniuje save Lietuviais laikė mažiau nei 10% gyventojų. Taigi, tos statulos statytos tuo metu, kai Vilnius vis dar buvo daugumoje lenkų-rusų. Po karo, prijungus Vilnių prie Lietuvos tarybų sąjungos, gyventojų skaičius, Vilniuj esant ‘sostine’, gerokai ūgtelėjo ir didžiausią prieaugį gavo iš Lietuvos. To pasekoje dabar apie 70% gyventojų save laiko Lietuviais. Taip kad, žiūrint į 1952 metų kontekstą, Vilnius nebuvo Lietuvių apgyvendintas miestas. Tą reikėtų suprasti. Lietuva kaip po tokia, niekada Vilniaus neturėjo. Vilnius buvo LDK sostinė, kas yra visai kita istorija. Tie žmonės sunaikino LDK, paskui 120 metų tempė caro jungą. Taip kad, per tą laiką daug kas pasikeitė. Kaip kad matot, ir Vilnius vos per 70 metų tapo Lietuvių miestu, nors taip ir nebuvo. O kam buvo, tam matyt ir Klaipėda buvo… ps. Klaipėda po I pasaulinio buvo ‘žaliųjų žmogeliukų’ iš Lietuvos pusės užimta. Iki tol, ji nuo pat kryžiuočių laikų buvo Vokietijos sudėtyje. ‘Sukilimo’ metu ten gyveno dauguma vokiečiai. Lietuviais save laikė ne daugiau 30% gyventojų. Ir tai, smetona sukūrė filmuką apie Klaipėdos krašto ‘atvadavimą’. Juokdariai.
Taip kad, puoselėkite savo kultūrą ir plėskite savo pasaulėžiūrą tuo pačiu ir valstybės ribas, nes dabar matomai Lietuva nyksta.
Su „laikė save lietuviais“ gezistuoja tokia problema-jau caro laikais viešai prisipažinti esant lietuviu,reiškė karjeros nebuvimą valstybinėje tarnyboje , įvairių sunkumų valdiškuose namuose. Kalbos (lietuviškos mokyklos,spauda) draudimas caro,lenkmečio laikais irgi davė ženklius rezultatus. Be to,nereikia tikėti tais caro ir lenkmečio laikų surašymais. Kita vertus, lietuviai tautybę dažnai tapatina su kalbos mokėjimu-pavyzdžiui „seneliai kalbėjo tik lietuviškai,o anūkai save jau laikė lenkais“. Geriau pasidomėkite žemėlapiu „Lietuvių kalba XVI amžiuje“-lietuvių kalbos arealas tada siekė Minską (lietuvių salos -ir už jo į rytus),į pietus nuo Gardino, Bialystoką. O ,pavyzdžiui,škotų tautinė savimonė visai kitokia- nors tik apie 10 proc. škotų moka senąją keltišką škotų kalbą gaidligh,kiti kalba angliškai arba Scots-anglų k. tarme su skandinaviškų ir keltiškų žodžių priemaišomis,bet dauguma jų save laiko škotais,o ne anglais (panašiai ir airiai).
http://www.alfa.lt/straipsnis/49882635/balvonu-tipai
na šiaip tai aš laba džiaugiuosi, kad tie balvonai nusibalvonino ir, tikuosi, nebegrįš. Obettačiau, kiek girdėjau viešus pasisakymus (jeiką praleidau-pardon), tai ta jūsų koniaveikiama (lietuviška tradicija -- apšik) Drėmaitė kalbėjo tik apie teisinę reikalo pusę. Tipo -- kol institucijos nepasakė kitaip, galioja teisinė (būtent TEISINĖ) nuostata, kad jų kažkur realizuoti ar kitaip pakišti negalima. Kai tos institucijos nuims apsaugą, tada prašau. Na šiaip tai aš laikausi nuostatos, kad turėtume vieną kartą sutarti -- arba mes teisinė valstybė 24/7/365 , arba ne. Na neturėtų taip būti -- čia grojam, o čia daunuojam. Yra toks ruskas pasakymas -- нельзя, но если очень хочется, то можно. Taip galima galutinai nugrybauti. O Drėmaitės veide ir kalboje tikrai nepajutau vatnikų režimui. Ir tikrai nemanau, kad Putinas davė jai zajavkę išsaugoti tuos balvonus.
Žinot, linkęs sutikti su Sigitu. Jei kontekstas Drėmaitės kalbos (jos negirdėjau) yra tas, kad „būkit malonūs sutvarkykit ir oficialiuose sprendimuose tą“, tai jai pritariu.
Ir būtų proga Šimašiui pasirodyt kaip tvirtam merui, ne vien piaru užsiimančiam: „nusprendė meras ir taryba ir nėr čia ko visokiems koloradams šiauštis“. O tai paskui labai patogu būna slėptis po aptakiomis frazėmis „tauta taip norėjo, tai bendros opinijos ribose…“ 🙂
Problema nėra tik teisinių formalumų sutvarkyme. Iš pradžių buvo bandoma viską daryti kaip ir priklauso, bet ta pati komisija su ta pačia Drėmaite priešakyje pareiškė, kad socialistinis realizmas yra labai didelis menas, negalima taip Rusijos pykdyti ir šiaip dar neaišku ar nesugrįš jie, tai ką apie mus pagalvos jei jų balvonus nuimsim. Ir neleido balvonų nuimti. 🙂
Tik po to buvo sugalvotas šitas nuėmimas per kitą galą, o Drėmaitė dabar labai pyksta, kad jai visgi nepavyko balvonų apginti.
Drėmaitė yra kaip tik tas asmuo, kuris ir turėtų užsiimti teisinės pusės sutvarkymu, o ne aiškinti, kad kažkas kitas neatitinka. O apie formaliąją teisę -- ji negali būti aukščiau prigimtinės teisės, tad jei formali dalis neveikia ar prieštarauja sveikam protui, reikia remtis bendromis prigimtinės teisės ir sveiko proto principais.
BE PYKČIO Gavau sovietologo Viliaus Ivanausko pozicija šiuo klausimu. Man ji atrodo mažiau politizuota nei konservatoriams aiškiai atstovaujančio A.Anušausko: „Visa tai -- susitarimo reikalas. Menotyrininkai išsakė savo nuomonę, kad vertės yra kaip istorinio meninio kūrinio, istorikai laikytų, kad tai istorinis dokumentas. Klausimas- laikyti ten pat ar kitur.Dabartinis nuėmimas -- istorijos politikos laukas, sprendžiant tapatybinius dalykus (šiaip galvojau, kad turime stipresnę tapatybę, kad skulptūrų atžvilgiu nepateiksime kaip arba-arba egzistencinio pasirinkimo) ir tam tikras desovietizacijos procesas, supolitizavus viską ir pateikus kaip vienintelę alternatyvą, abejojančius ar matančius kitus racionalius sprendimus (pvz. narvų idėja ir pan.) parodant kaip vatnikus ar jiems artimus. Čia didesnė bėda nei pats skulptūrų nuėmimas. Desovietizacija lyg ir geras dalykas, ypač jeigu politinis elitas sutaria ir žymi visuomenės dalis pritaria, tačiau tada reikia nustatyti jos ribas ir nedelsiant atlikti (kaip chirurginį pjūvį), bet vėliau atimti galimybę iš naujo spekuliuoti. Kitu atveju -- turėsime permanentinę desovietizaciją kaip tam tikram elektoratui periodiškai skirtą „maisto ir pramogų erdvę“, prieš rinkimus ar nusilpus reitingams peridoiškai išmetant vis naują „pavojingų objektų“ ar net žmonių sąrašą tuo sėkmingai mobilizuojant palankumą sau, iki galo nepasakant, kur ribos . T.y. toks gyvenimas nesibaigiančioje traumoje ir jos mobilizavime naudos sovietmetį kaip nuolatinę žaliavą, mažins argumentuotų diskusijų galimybę ir nuolat dominuojančiu mūsų tapatumo bruožu laikys „kančių patirtį“.
Jei b būtų problema tik oficialiuose sprendimuose, tai ji būtų taip ir pasakiusi. Čia tarnybinės subordinacijos problema -- parodė, kad ant ponios komisijos pirmininkės nusičiurkšt.
Apie desovietizaciją, tai facebooke įdėta mano kursioko Viliaus Ivanausko citata, su kuria kategoriškai nesutinku. Desovietizacijos laikas buvo katastrofiškai praleistas. Čia visų mūsų inteligentų žydrųjų svajų apie Lietuvą, kaip apie Mindaugo puodą iš spektaklio, pasekmė. Visi vaizdavosi, kad dainuojanti revoliucija ir šimtatūkstantiniai mitingai tęsis iki begalybės. Kol vieni kalbėjo apie puodą, t.y. Lietuvą, kiti kniso puodus tiesiogine prasme, t.y. susišlavė resursus. Todėl AMB ir liko ant bangos. Jis, beje, mano miesto garbės pilietis. O mūsų inteligentai, kurių gyvenimo moto yra „Be pykčio“, taip iki šiol ir nesuprato, kad vieninga visuomenė niekada nebuvo ir nebus. Ir šunuodegiaudamas puodo nesulipdysi. O Drėmaitė yra klasikinis tokio inteligento šiltoje vietoje pavyzdys. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
su tavimi ir sutinku (dėl desovietizacijos, ir nesutinku (dėl Drėmaitės). O kaip gali (galės, gal būt) įvikiai toliau -- Šimašius (na gerai- Vilniaus valdžia) , nelaukdama apsaugos nuo balvonų nuėmimo, juos parduoda , sakysime, Malinauskui. Tada koks ivanovpetrovsidorov ( sakysime, Zuoko paragintas) paduoda Viln valdžią į teismą ir šis, net neabejoju, nutaria, kad balvonai nukelti , nerestauruoti ir nepasodinti atgal ant žalaitilčio nesilaikant LR įstatymų reikalavimų. O tada jau, gerbiamieji, reikia vykdyti teismo sprendimą. Ir terminai atsiranda ir visa kita. Ir visais tais bla bla bla nebeatsišaudysi. Ir tada visi sužiūra ne į Drėmaite (ajajai -- kokia kAlabarantė) , bet į Šimašių (Zuokas dar pakusins, kad tai kuo aktyviau įvyktų. ) Lietuvoje yra labdidelė problema -- žmonės labai jausmingi (teatralų tauta) , visiškai negeba racionaliai mastyti, todėl labai lenvai pasiduodantys visokiems manipuliavimams
Drėmaitė ne kolaborantė, o idealus sovietinės sistemos produktas: „entelegentas“, gavęs valdžią. Kai valdžios yra, a smegenų nerasta. Apie lietuvius, kaip teatralus dar Lievenas rašė, tai čia nieko naujo. O balvonų nuėmimas ir padarytas racionaliai. Pastebėjote -- be visaliaudinės šventės su kiaušiniais. Teoriškai teismas gali įpareigoti atstatyti, bet negali nustatyti terminų, pagal ką galima restauruoti 😀 Čia irgi tipinis sovietinės sistemos padarinys: „yra įstatymas, yra ir apstatymas“ 😛 Žodžiu, visi žaidžia sovietinės sistemos smėldėžėje. Ir dabar tik klausimas, kurie šitą audrą po kilimu laimės.
Man šioje istorijoje kelia juoka visiškas istoriku, menotyrininku ir kitu specialistu menkinimas. Tada taip ir tenka kvatotis už pilvo susiėmus, kad sovietines skulptūras šluojantys liberalai, būstinę Vilniuje įkūrė viename ryškiausiu stalinistinio ampyro pastatu Visiškai žudo kai kuriu politologu, publicistu reakcionieriška pozicija į paveldosaugos argumentus. Išmokime argumentuoti, pagrįsti, išaiškinti, bet čia vyksta teatras isterija-misterja
10 balų
Namas turi funkcinį pritaikymą ir koks skirtumas kokio stiliaus name įsikurti, jei vidaus patalpos tinkamos, kaina, vieta irgi? Skulptūros tuo tarpu praktinės vertės neturi, tik meninę (kurios čia nekažką) ar idėjų propagavimo (t.y. popagandinę). Toks ir pagrindinis skirtumas.
Čia beje atsakymas ir tiems „tai nugriaukit ir daugiabučius, ir vaikų darželius“. Daugiabučiai turi praktinį pritaikymą ir juos galima naudingai panaudoti, nesvarbu kokio režimo jie būtų statyti, o skulptūros jokios naudos neduoda, tik vietą užima.
Net ne praktinis pritaikymas yra esmė. Paprasta situacija čia: vergovinėje sistemoje vergai statė namus, o valdžia (vėlgi vergų rankomis) statė propagandines stovylas, vaizduojančias, kokie tie vergai laimingi.
Dabar gi trenkti vatnikai viską verčia aukštyn kojomis -- esą ne tie įverginti žmonės, o kažkokia abstrakti sovietinė valdžia statė namus („ačiū kompartijai, Leninui ir TCKP Centro komitetui už mūsų laimingą gyvenimą“), o tos stovylos išties buvusios apie kokį tai laimingumą, kuris esą buvęs.
Tai elementarus smegenų neturėjimas.
Kaip istorikas aiškinu visiems nedakeptiems ir nedadarytiems tundroms, ką iš tiesų reiškia paminklas. Tai vaizdinis simbolis, įkūnijantis žodį „MANO“. Ir šitie paminklai yra elementarūs sovietų sąjungos žymenys. MANO ir taškas. Tokia yra esminė paminklo paskirtis nuo ženklų, išrašytų akmenyje, iki karalienės stovylos. Argumentacija -- jei asmuo yra normalus, tai jam ir taip aišku. Jei žmogus yra durnas, nepaisant, kiek diplomų pas jį dulka, jam jokia argumentacija nepadės. Čia tas pats, kaip argumentuoti, kad dangus mėlynas, žemė apvali ir sukasi. Protingas žmogus asmenį, paprašiusį argumentuoti tokius reiškinius, pasiųs toli toli. Nes argumentuotai aiškinti durniams yra beviltiška. Todėl liberalai ir nesiginčija. Jie ėmė ir padarė.
popala pod loshad (C)
Sakyčiau, kad mažai kam tie balvonai rūpi, kai jau nukelti, o tiems, kam dar rūpi, rūpės labai neilgai. Kažkur visiškai kitur tuoj atsiras nauja tema pasiskėryčiavimui, balvonų fanai staiga pamirš šitą temą ir bėgs prie naujos parėkauti.
O jei prieis iki teisminių dalykų (nors manau, kad neužteks kiaušų), teismas, vadovaudamasis protingumo kriterijais, nugesins procesą su palinkėjimu „nepatinka -- skųskite sprendimą“. O tuo metu jau bus primiršę ubliudkai, už kokius balvonus kovojo ir kam jiems to reikėjo.
Pingback: Vamzdžio nekenčia balvonai, balvonų neliko, o vamzdis stovės | Rokiškis Rabinovičius
Man įdomu yra gryninti tuos kurie tiesiog nori kelti šeršalą (kaip kokis Kiguolis): iš pradžių pradeda „bet tai ar kam trukdė“, po to „bet tai vistiek kultūros ir istorijos dalis“ gavę gerus argumentus apie avarinę būklę ir panašiai, tada „o tai ko taip brangiai kainavo“. Ir va čia turėtų prasidėti kognityvinis disonansas tos statulos, tai vertybės, nevertos brangaus nukėlimo. Nors ką ten brangaus -- žmonės tiesiog nemoka sąmatų sudarinėti darbams aukštyje ant tilto po darbo valandų…
Pingback: Vieni balvonai vietoje kitų balvonų | Rokiškis Rabinovičius