Tag Archives: paveldosauga

Paverk, Drėmaite

Ponia Drėmaite, liūdesėlis ateina ir praeina. Liūdna matyt tamstai, kad rudi sovietiniai balvonai niekada nebus restauruoti ir niekur jie nesugrįš ant jokio tilto. Ir nebebūsite greitai jūs Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininke. Ir netgi paveldosaugininke tamstos nebevadins po kiek laiko. Gal kaip kitaip vadins.

Nukeliami jau tie Žaliojo tilto balvonai. Ir nebebus jų daugiau ten, tegul ir kaip kam nors patiktų sovietiniai rudi daiktai. Labą dieną, ponia Drėmaite. (Nuotr. Saulius Žiūra, Vilniaus savivaldybė)

Nukeliami jau tie Žaliojo tilto balvonai. Ir nebebus jų daugiau ten, tegul ir kaip kam nors patiktų sovietiniai rudi daiktai. Labą dieną, ponia Drėmaite. (Nuotr. Saulius Žiūra, Vilniaus savivaldybė)

Ponia Gražina Drėmaitė įsivaizduoja, kad kažkas (galimai kokio nors aptemimo metu) kažkur kažką įtraukė į kokius nors sąrašus, tai čia jau ir viskas. Nes popierius aukščiau bet ko. Ir jei popieriun kažkas įrašyta, tai jau viskas. Net jei tai bus koks nors balvonas nuo Žaliojo tilto, tai jį visvien saugoti reikės.

Dar daugiau, ponia Gražina Drėmaitė įsivaizduoja, kad netgi ir svarstyt ir diskutuot apie tai niekas negali. Nes neleista. Todėl neturi teisės niekas kalbėt, o balvonai turi būti puoselėjami, tausojami, restauruojami ir statomi taip, kad badytų visiems akis, lyg šūdai eketėje. Ir aiškina dar:

Kol skulptūros yra Kultūros vertybių registre ir yra pagal įstatymą saugomos valstybės, niekas neturi spekuliuoti visokiomis kitokiomis mintimis arba siekiais. – Gražina Drėmaitė.

Pagal tokią logiką, jei kas nors (kokio nors aptemimo metu) įrašys į saugomus objektus kokią nors išmatų krūvelę, paliktą benamio šuns, tai irgi saugoti reikės, ir restauruoti. Ir niekas neturės teisės ginčytis. Nes įrašyta į kokį nors registrą. Ir netgi galvoti niekas negalės nieko kitaip, negu kažkur parašyta. Nes niekas neturi spekuliuoti visokiomis kitokiomis mintimis arba siekiais.

Ką čia daug kalbėti – apie tai, ką išties tos Žaliojo tilto balvonų skulptūros reiškia, aš jau rašiau.

Laba dieną, ponia Drėmaite. Aš jus informuoju, nes matyt jums sudėtinga suprasti: nebebus balvonų ant Žaliojo tilto. Ir niekas jų nerestauruos. Ir jums jau kitur darbo reikia ieškoti, kad nebūtų netikėtumų. Gal būt iš jūsų gautųsi prasta valytoja, nes dabar saugote kažkokias atliekas. Bet nenusiminkite, visada galima kažką sugalvoti gero. Gal ir jums dar pasiseks kaip nors.

Ai, ir dar, ponia Drėmaite. Kas ką nori, tas tą ir galvoja. Aš netgi jums leidžiu galvoti visokias mintis ir spekuliuoti jūsų kokiais nors siekiais. Ir mano leidimas galioja labiau, negu jūsų aiškinimai.

Nebebus daugiau balvonų, paverkit kad Vilnius bus gražus

Vilnius ir Lietuva vis gražėja. Kas metus po truputį, bet kai pažvelgi, kiek mes pasikeitėme per Nepriklausomybės laiką – tai yra neįtikėtina. Pasaulis tiesiog nuostabus. Tačiau, kad viskas būtų gražu, reikia ne tik grožį kurti, bet ir apsikuopti nuo senų šiukšlių. Tiksliau, nepasidrovėkim to žodžio – apsikuopkime nuo šūdų.

Visokių atliekų naikinimu užsiimanti įmonė "Grinda" tvarkingai šalina šūdus iš viešos vietos. Darbininkai už kenksmingą ir šlykštų darbą yra verti premijų, nes daro labai gerą darbą. Nuotraukos autorius - Saulius Žiūra, Vilniaus savivaldybė.

Visokių atliekų naikinimu užsiimanti įmonė „Grinda“ tvarkingai šalina šūdus iš viešos vietos. Darbininkai už kenksmingą ir šlykštų darbą yra verti premijų, nes daro labai gerą darbą. Nuotraukos autorius – Saulius Žiūra, Vilniaus savivaldybė.

Tačiau žiū – pradedi kuopti šiukšles ir jau verkia koloradai, kad verčia balvonus kažkas. Peza apie tai, kad tai esą kažkokia istorija ir kažkoksai paveldas, kuris turėtų kažkam praeitį priminti. Atlekia šimtai ir tūkstančiai koloradinių botų, visokių feikinių ir netgi tikrų Facebook akauntų pas poną Šimašių ir pradeda vaizduoti už balvonų išsaugojimą kovojančias minias. Organizuotai. Matėme jau ne kartą tokius fokusus.

Apie tai, kokią praeitį primena tie balvonai, tai jau Skirmantė parašė savo bloge. Patariu paskaityti, jei dar nepaskaitėt. Sovietinių degradų paminklai savo šlykštiems darbams.

Dar kiti degradai pasakoja, kad čia tik kareivius esą nuimt reiktų, o štai kitus balvonus tai esą palikti, nes esą tie kiti balvonai tai visgi ne okupantai, o nekalti darbininkai, valstiečiai ir studentai, čia jų darbo pašlovinimas tiktai ir taip toliau. Ponas Remigijus Šimašius čia irgi šį bei tą parašė jau apie tai. Tie kareiviai išties gal net mažiausiai šlykštūs, nes mažiausiai melagingi iš vis tų skulptūrų.

Aš dar pridėsiu supratimo apie tai, kas yra propaganda ir kodėl yra siaubinga, kai tokie šūdai stovi Vilniaus centre: Aušvico vartuose yra užrašyta – „Arbeit macht frei“. Irgi esą pašlovinimas darbo. Tik ten yra muziejus, kuris visiems rodo, ką išties tai reiškė šūdinų rudų nacių šnekos. Ką tokios nacių kalbos reiškė išties – žudynes, milijonų žmonių žudynes, kartu viešai skelbiant propagandinį mėšlą. Nusikaltėlių režimai visada stengiasi vaizduoti labai nekaltus, dvasingus ir gerbiančius darbą bei kitokias dorybes.

Deja, Žaliasis tiltas nėra muziejus ir iš principo negali tokiu būti – tai tiesiog tiltas. Beje, gabalais dar ir iš Karaliaučiaus parvežtas, visi turėklai vokiški. Ir iki šiol ten buvo šlykštūs šūdini tamsiai rudi balvonai, skirti sovietų režimo šlovinimui. Bet tų šlykščių balvonų jau nebebus. Turėsime gražesnį Vilnių, be šlykščių rudų konclagerinių stovylų.

Continue reading

Apie biurokratijos ir biurslo saviaugą

Aš jau rašiau apie Maldeikienės problemą (paskaitykit, jei neskaitėt – ten mažiau raidžių, bet užtat yra paveiksliukų, iš kurių nieko neskaitant, galima viską suprasti): šioji yra tame, kad ponia Aušra Maldeikienė kažkaip bando ginti ir laisvą rinką, ir perskirstymą, tuo pat metu užsipuldama ir perskirstymą, ir laisvą rinką Lietuvoje, nes ir su tuo, ir su anuo yra bėdos.

Chimera - toksai keistas padaras - liūtas su ožio galva iš nugaros augančia, o ir uodega - gyvatė. Klaikus, beprasmis, pavojingas ir absurdiškas. Biurokratinė sistema Lietuvoje daug kuo primena šitokį monstrą.

Chimera – toksai keistas padaras – liūtas su ožio galva iš nugaros augančia, o ir uodega – gyvatė. Klaikus, beprasmis, pavojingas ir absurdiškas. Biurokratinė sistema Lietuvoje daug kuo primena šitokį monstrą.

Čia labai paprasta: galėtų veikti ir realiai socialdemokratinis modelis, ir laisvarinkiškas, bet jie tarpusavy nesuderinami ir reikia apsispręsti, ką rinktis. Nes kai bandoma sukurti hibridą, tai gaunasi nei šis, nei tas – kažkoks katšunis ar arkliakarvė, kur naudos jokios.

Taip yra dėl vienos labai nemalonios sisteminės ligos: kai neapsisprendžiama, kuria kryptimi eiti, nuolat priimami kompromisiniai sprendimai – nei šen, nei ten. Atitinkamai, reguliavimai ilgainiui augina ir biurokratiją su visa korupcija, ir išskirtines sąlygas turinčias įmones, kurios vėlgi susisieja su ta reguliavimų sistema. Rezultate gaunasi visas biurslas – oligarcinių ir korupcinių struktūrų simbiozė.

Bet štai mechanizmus nagrinėjant ir ieškant kaltųjų, nereiktų įsivaizduoti, kad yra kažkokie piktavaliai, kurie rezga sąmokslus. Viskas vyksta natūraliai ir savaime: kažkuris verslas tiesiog nori uždirbti pinigų ir puikiai suprantama, kad jie stengiasi, kaip tik gali. Dar daugiau – jei jie nesistengtų, tai ir nekurtų vertės, tad čia džiaugtis reikia, nes verslas atitinka savo paskirtį ir daro viską, kad tik gautų pinigų iš vartotojo, o vartotojas moka už tai, kad sukuriama vertė. Trumpai tariant, nėra čia ką kaltinti.

Kiek sudėtingiau yra su biurokratine sistema: šioji lyg ir turėtų užsiimti vartotojų gynimu, tačiau kažkodėl itin dažnai gaunasi priešingai. Priežastis paprasta – žiūrima savo interesų, kurie absoliučiai nesisieja su tuo, kuo tikimasi: visi norėtų, kad biurokratai gintų jų interesus, tačiau biurokratai kažkodėl gina tik savo pačių veiklą, kuri dažnai būna visiškai priešinga tam, ko norėtume.

Taigi, reguliavimų lygis auga, o nekaltai atrodanti biurokratija tampa būtent tuo esminiu tašku, kuris ir užtikrina, jog viskas liks blogai. Ponia Aušra Maldeikienė kartą man teigė, kad aš pervertinu biurokratijos įtaką. Deja, čia ji labai klysta ir aš tai jums garantuoju: būtent išsipūtusi ir prastai veikianti biurokratinė sistema šiuo metu yra ta problema, kurios dėka vystosi biurslas.

Vat čia ir pažiūrėkim į tą biurokratinio neveiksnumo mechanizmą paprastuoju būdu, per kokio nors išgalvoto atvejo analizę. Kiek tai išgalvota, o kiek realistiška – patys atsirinkite.

Continue reading

Prisimenant Aušros vartų koplyčią

Jau rašiau apie tai, kaip buvo išgriauta Aušrods vartų koplyčia – tą patį rašė ir spauda, ir daugybė portalų. Taigi, atrodo, praėjo šioks toks laiko tarpas, o apie tai, kad visgi už griovimus atsakingas užsakovas – klebonas Jan Kasiukevič, kuris ir buvo asmuo, su kuriuo vykdytojai turėjo derinti visus projektus – lyg ir nei žodžio? Tas pats klebonas Jan Kasiukevič prieš kiek laiko lietuvos katalikų tarpe pagarsėjo tuo, kad draudė platinti lietuviškus katalikų leidinius, kartu visiškai be apribojimų leisdamas platinti lenkiškus.

Štai Naglis Puteikis (ko gero, vienas iš nedaugelio politikų, kuriuos galima pavadinti sąžiningais) paskelbė nuotraukas palyginimams, kas buvo iki griovimų, ir kas po jų – http://puteikis.blogspot.com/2010/03/ar-pro-suniokotus-ausros-vartus-patekes.html

O aš prisimenu labai dar šviežią katalikų kunigų pedofilijos skandalą Airijoje – tada išlindo, kad tenykštė teisėsauga ar tik ne porą dešimtmečių žinojo, bet slėpė visą reikalą, nedrįsdama eiti prieš bažnyčią. Gal ir Lietuvoj tas pat? Nei vienas laikraštis, valdininkas ar teisėsaugininkas nedrįsta?

Toks jausmas, kad bažnyčios tarnai – tai kažkokios šventos karvės.

Aušros Vartų koplyčia

Man susidaro toks įspūdis, kad katalikų bažnyčia patyliukais tiesiog griauna seną paveldą visur, kur tik užsimano ir kur nėra priežiūros. Šlykščiai kičinės plastmasinės skulptūros bažnyčiose seniai tapo įprastomis, bet tai, ką padarė su Aušros Vartais – tai panašu į atvirą vandalizmą. Vieną iš nedaugelio vietų, viskas sėkmingai išsilaikė paskutinius kelis šimtmečius, pavertė į kažkokį, atleiskit, vos ne tualetą su euroremontine apdaila.

Problema, kurią pastebiu – dvasininkai atrodo visad išlipa sausi iš vandens. Ir ar aš čia kažką pražiopsojau, ar iki šiol neįvardinta, kad už šiuos griovimus atsakingas tas ar anas katalikų bažnyčios veikėjas, nusprendęs griauti viską, kas sena ir statyt marmurinius laiptus su stiklinėm durim?