Yearly Archives: 2015

Aušvicą prisimenant

Aš manau, kad turėtum jaustis laimingu, žinodamas, kad košmaras baigėsi. Košmaras, kuris nesibaigė tiems, kas buvo nužudyti. Nes mirtis – tai nėra košmaro pabaiga. Tai tiesiog nutrūkęs gyvenimas. Nutrauktas, nužudytas gyvenimas. Milijonai nužudytų gyvenimų. Senų gyvenimų, jaunų gyvenimų, subrendusių gyvenimų ir vaikiškų gyvenimų.

Kai patenki į Aušvicą, tai privalai registruotis - vietoj vardo/pavardės, gauni numerį. Bet tai padarai tik perėjęs vieną koridorių. Ten tave ir registruoja, ir eini toliau. Aš turėjau šalia survivorių - vyrą, kuris kalėjo ir turėjo būti sušaudytas (nes bandė bėgti ir peršovė jį), bet still sugebėjo išlikti nepaisant nieko. Šiandien jis ėjo lygiai tuo pačiu koridoriumi. kuris anuomet jo vos nenužudė.

Kiekvienas, patekęs į Aušvicą, privalo praeiti šį koridorių ir užsiregistruoti, gaudamas lagerio numerį vietoje vardo ir pavardės. Šiuo koridoriumi jau antrą kartą gyvenime eina Henry Greenbaum (Chuna Grynbaum). Pirmą kartą jis ėjo prieš 70 metų.

Senais laikais tas koridorius buvo vadinamas Zentralsauna – atseit pirtis. Išties tai nebuvo jokia pirtis – tiktai pastatas, kuriame atimdavo daiktus, drabužius, nuskusdavo plikai, nuliedavo duše ir paskirstydavo į barakus. Vėliau dauguma mirdavo.

Daugeliui netekdavo net pakliūti į barakus – moterys, vaikai ir senukai būdavo siunčiami tiesiai į dujų kameras. Chuna Grynbaum turėjo mirti, nes kartu su savo sese bandė bėgti iš koncentracijos stovyklos ir buvo pašautas. Išgyventi jam nebuvo šansų – žudydavo visus, kas tik bandydavo išsigelbėti. Jo sesę naciai nušovė bebėgančią, bet jis kažkaip išgyveno. Išgyveno labai nedaugelis.

Henry Greenbaum (Chuna Grynbaum) po 70 metų priešais Aušvico vartus.

Henry Greenbaum (Chuna Grynbaum) po 70 metų vėl Aušvice. Išgyvenęs tai, ko nebuvo įmanoma išgyventi. Pasižiūrėkite į veidą žmogaus, kuris visą tai patyrė, prarado viską, išgyveno košmarą. Ir liko gyvas. Ką jis jaučia? Ką sako jo akys?

Juos varė į mirtį kaip gyvulius, ne kaip žmones. Varė tie, kurie buvo praradę žmogiškumą ir negebėjo turėti jausmų. Varė į mirtį. Varė suaugusius, vaikus. Senelius, moteris. Visus varė į mirtį. Nes kodėl gi nežudyti žmonių, jei negebi jiems nieko jausti, jei negebi mylėti, jei negebi jiems duoti nieko gero? Kodėl gi nežudyti, jei negali jausti to, ką jaučia tie, kuriuos žudai?

Išties gal netgi ne kaip gyvulius. Kaip tiesiog vienetus (vokiškai – Stuck). Pramoniniu būdu. Kaip gamykloje, tūkstančiais per dieną. Milijonais. Be jokio gailesčio ir be jokios minties apie tai, kad žudomi žmonės.

Ponas Augustas Didžgalvis pasidalino keliomis nuotraukomis, kurias man leido paskelbti savo bloge. Jis pagavo tą jausmą. Tą, kuris sklando Aušvice. Tą patį jausmą, kuris apima, kai supranti, ką jaučia žmonės, praradę viltį išgyventi. Praradę tikėjimą ir tegalintys gal būt vieni su kitais atsisveikinti. O gal ir to negalintys. Pasmerkti mirti ir žinantys apie tai. To jausmo dvasia vis dar sklando ten. Holokausto dvasia. Košmaras iš realybės.

Šešėliai. Mirusiųjų šešėliai ir gyvenančiųjų šešėliai. Košmaro šešėliai. Tai ką, atsimename ir tai, ko neatsimename. Tai, ką reikia pajusti, jei nori, kad košmaras nepasikartotų.

Šešėliai. Mirusiųjų šešėliai ir gyvenančiųjų šešėliai. Patyrusių tai šešėliai ir nepatyrusių to šešėliai. Košmaro šešėliai. Tai ką, atsimename ir tai, ko neatsimename. Šešėliai šviesoje, mirties stovykloje.

Nesvarbu kaip jums pasaulis atrodo dabar. Pažiūrėkite, pajuskite tą jausmą. Tiesiog pajuskite, negalvokite apie tai protu, nes visvien tokių dalykų neįmanoma suprasti. Tiesiog pajuskite ir sužinosite, kas tai. Ir ko reikia, kad tai daugiau nepasikartotų.

Vadybinis anekdotas

Yra šiek tiek visokių vadybinių anekdotų, kurie suprantami tiems, kas užsiima visokių organizacijų valdymu. Bet ir kitiems jie irgi naudingi, nes pamokantys. Vat čia šiandien irgi šioks toks labai dažnas elgesio modelis, kurį verta pažiūrėti ir pataisyti.

Kartais reikia pamąstyti, ponai ir ponios. Štai ši beždžionė meldžiasi man, nes daviau jai proto ir ji dėl to gavo bananų.

Kartais reikia pamąstyti, ponai ir ponios. Štai ši beždžionė meldžiasi man, nes daviau jai proto ir ji dėl to gavo bananų.

Trumpai tariant, mokslininkai nutarė padaryti bandymą, ar skiriasi nuvuorišo intelektas nuo beždžionės. Uždarė beždžionę ir nuvuorišą į narvus, pastatė po stulpą narvo vidue, pakabino po bananą ir laukia, kas bus.

Beždžionė pamatė bananą, užsliuogė stulpu, nurovė ir suvalgė. Nuvuorišas pabandė užsliuogti, suprato, kad nieko nebus ir ėmė kratyti stulpą. Nuo kratymo bananas nukrito, nuvuorišas jį paėmė ir suvalgė.

Na, pirmas etapas sėkmingas – mokslininkai nutaria padaryti uždavinį sudėtingesniu, pažiūrėti, ar kas pasikeis, jei stulpą tepalu išteps, kad beždžionė neužliptų ir vėl pakabino bananą.

Vėl beždžionė pamatė bananą, pabandė užsliuogti stulpu, nesugebėjo, tada ėmė kratyti stulpą, bananas nukrito, beždžionė jį suvalgė. Nuvuorišas irgi pakratė stulpą, bananas nukrito, nuvuorišas irgi jį suvalgė.

Tada mokslininkai nutarė uždavinį padaryti dar sudėtingesniu – bananą tvirtai prikabino, kad nukratyti jau niekaip nepavyktų. O į narvus ir beždžionei, ir nuvuorišui įmetė po pagalį.

Vėl beždžionė pamatė bananą, pabandė pakratyti stulpą, nukratyti nepavyko, pabandė užsliuogti – irgi nepavyko, tada pamatė pagalį, pabandė juo pasiekti – ir vėl nepavyko, tada ėmė mėtyti pagalį į bananą – gavosi numušti. O vat nuvuorišas tuo tarpu priėjo prie stulpo ir krato. Ir krato, krato, krato. Valandą, kitą, trečią. Pailsi kažkiek ir vėl krato.

Mokslininkai, galų gale neapsikentę, priėjo prie nuvuorišo ir klausia:
– Žiūrėk, o kodėl tu vis kratai tą stulpą?
– Kad bananas nukristų.
– Na, pažiūrėk, vis nesigauna tau, o pagalys guli šalia, supranti, paimk tą pagalį ir gal pagalvok kažką.
– O ką čia galvot? Nėra čia ką galvot, čia kratyti reikia!

Moralas išties toksai, kad jei keičiasi kažkokios sąlygos, seni veiklos modeliai nustoja veikti. Ir štai dėl to kartais reikia tiesiog sustoti ir pagalvoti, o ne kartoti ir kartoti tą patį. Tačiau mes labai natūraliai darome sprendimą kartoti ir kartoti seniau pasiteisinusius veiksmus, save jiems atiduodami visu pilnumu, nors jie tiesiog neveikia.

Ponai ir ponios, kai kažkas nesigauna, visgi verta pergalvoti. Net jei atrodo, kad elgiatės teisingai. Kartais galite nustebti, kiek akivaizdūs buvo sprendimai ir kaip jūs gebėjote tų sprendimų nematyti ir nepastebėti savo vis tęsiamo seniai išmokto, bet jau seniai neteisingo elgesio. Tas neteisingas elgesys gali būti ir šiaip išmoktas, ir įtvirtintas organizacijos taisyklėmis, ir netgi paremtas kažkokiu gilesniu neteisingu situacijos supratimu.

Tiesiog kartais, kai atrodo, kad vis kratyti reikia, o nesigauna, reikia sustoti ir sugalvoti naują elgesio modelį.

Unikalaus džiaugsmo paieškos

Vos vakar rašiau apie tai, kokios dažnos paieškos atveda žmones į mano blogą, o vat dabar duosiu jums unikalių frazių. Tokių, kur tikros ir nuostabios, nes rodo ir demonstruoja visą šiuolaikinių žmonių mąstymo galią. Nes čia pamatysite visą esmę, kuo užsiima įvairūs žmonės, ko jie ieško internetuose ir išvis kas jų galvose dedasi.

Čia jums ne kažkokia nesąmonė, nes dugumai žmonių tai atrodo normalus gyvenimiškas vaizdas.

Čia jums ne kažkokia nesąmonė, nes dugumai žmonių tai atrodo normalus gyvenimiškas vaizdas.

Aš jums noriu pasakyti, kad normalių žmonių nėra. Visi aplinkui nenormalūs, ir jūs irgi nenormalūs. Taip kad negalvokite, jog čia tik pas jus vienus tokios keistenybės galvoje, nes jos ir pas kitus panašiai. Tiesiog iš proto kiekvienas kraustosi savitai ir unikaliai. Tai vat čia pasižiūrėkite, paskaitykite – tai tiesiog jums visas vaizdas, ko žmonės pas mane bloge ieško ir kaip suranda kažką. Nežinau, ko jie čia nori.

Continue reading

Paieškos atradimų jūsų džiaugsmui

Suprantu, kad labai jau seniai nerašiau apie tai, kaip mano blogą atranda visokie bepročiai iš internetų. O ir sužiūrėti tą darosi sunkiau, nes Google, gerindami savo paslaugas, beveik nustojo rodyti paieškos rezultatus, o ir išvis tuose Google Analytics reikaluose pasidarė beveik neįmanoma susigaudyti.

Net jei visi tokie, visgi kažką galima padaryti. Visada galima surasti kokią nors pozityvią išeitį netgi tiems, kas jau visai kvankšt.

Net jei visi tokie, visgi kažką galima padaryti. Visada galima surasti kokią nors pozityvią išeitį netgi tiems, kas jau visai kvankšt.

Po to, kai anie nuostabų Google Plus patys sugebėjo suknisti taip, kad tiesiog į komentarus atsakinėjant, tektų tampyti 5 skrūlbarus, viskas būtų rodoma neperskaitomu būdu dviem stulpeliais, o paskui dar uždėjo neišjungiamus filtrus, pagal kuriuos ne pats nusprendi, ką nori matyti, o jie už tave sugalvoja, tas daiktas tapo sugadintu galutinai. Ir jie dar išnaikino iš Google+ RSS, paskui uždarė tą Google Reader, o dabar vat Google Analytics irgi pavertė į kažkokį nesuprantamą bardaką. Jie susirgo stagnacine liga, todėl jau teks jiems sužlugti.

Bet visgi nuobiros statistikų ateina. Šiokios tokios. Aišku, jei patartumėte kokį kitą įrankį, kuris su WordPress gerai integruotųsi, tai būtų gerai. Bet ir taip kažką išrankiojau jums.

Continue reading

Finansų uždavinys

Pagalvojau, kad gal ir žinote, bet visvien bus smagu apie buhalterinę apskaitą uždavinukas. Kadaise jau esu davęs uždavinį apie balansų skaičiavimą, o čia vat – irgi apie balansus, bet klausimas, ar bent jau klasifikuoti ir atskirti mokate, kur išlaidos, o kur pajamos? 🙂

Tai mažas manęs garbinimo altorėlis, ant kurio kukliais pokeliais man visi neša ir aukoja savo nykias santaupas.

Tai mažas manęs garbinimo altorėlis, ant kurio kukliais pokeliais man visi neša ir aukoja savo nykias santaupas.

Taigi, tarkim labai hipotetiškai (nes išties aš niekam nieko neskolinu), pasiskolinate jūs iš manęs 10 eurų, nutariate nueitį į parduotuvę, saldainių nusipirkti. Pasiimate porą dėžučių saldainių po 1 eurą, atsistojate į eilę prie kasos – žiū, ogi pinigų neturit. Ale tokia laimė, kad prie kasos kitas pažįstamas, kuris ima ir paskolina jums dar 5 eurus.

Po viso šito jūs susitinkate mane ir grąžinate man 3 jums likusius eurus, taigi, liekate skoloje man dar 7 eurus. Ir dar tam savo pažįstamam liekate skoloje 5 eurus. Taigi, turite 12 eurų skolos. Ir dvi dėžutes saldainių po 1 eurą. Iš viso gaunasi 14 eurų. O skolinotės iš viso 15 eurų, ar ne?

Taigi, dabar išanalizuokite man čia šitą prisiskolinančių veikėjų logiką, kodėl jie neteisingai skaičiuoja ir kur čia šuva pakastas. Balansų skaičiavimą pritaikykit 🙂