Yearly Archives: 2015

Kas taps Vilniaus meru?

Kas bus Vilniaus gelbėtojas?

Kas bus Vilniaus gelbėtojas?

Kiekvienas gali nuspręsti, už ką balsuoti. Nenusprendžia tik tie, kas nenueina balsuoti – tada už juos nusprendžia kiti. Ir kai nusprendžia kiti, tai tie nebalsavėliai lieka tiesiog nieko nekeičiančiais nevykėliais. O tuo tarpu keičiančiais vykėliais tampa tie, kas balsavo.

Žinot, kaip gaunasi įdomiai? Koks nors prasigėręs chronius pabalsuoja, o koks nors inteligentiškas hipsteris prisigalvoja kažkokių pasiteisinimų, kodėl nebalsavo. Kas didesnis nevykėlis valstybės mastais tada? Ogi tasai hipsteris, kuris sugalvojo, kad jam sunku balsuoti.

Štai taip ir realizuojamos visų lygios teisės ir galimybės. Štai taip ir gaunasi rinkimai. Už ką balsuosite jūs?

Čia jums kol kas trumpa apklausėlė (ji baigsis ketvirtadienį vakare) – pasistenkite įvertinti ne tai, už ką balsuosite, o pabandykite atspėti, kas išties taps Vilniaus meru. Internetuose atrodo, kad laimės kažkas iš tų, kas žinomi internetuose, bet ar tikrai? Vilniuje dauguma naudojasi internetais, bet didžiulė dalis einančių balsuoti jokių internetų gyvenime nematė. Taigi, pabandom atspėti.

This poll is closed! Poll activity:
start_date 24-02-2015 13:45:29
end_date 26-02-2015 23:59:59
Poll Results:
Kas iš kandidatų taps Vilniaus meru?

Nagi, o jei jau pabalsavote, tai dabar pasidalinkite šita apklausa kuo platesniame ir keistesniame žmonių rate – kuo daugiau įvairių balsuojančių žmonių, tuo artimesni realybei bus rezultatai.

Ir taip, tai tiesa – internetiniai balsavimai nerodo realių balsų pasiskirstymo, tačiau šiokią tokią orientaciją visvien suteikia. Ir jei kažkas iš kandidatų keleriopai lenkia kažką kitą, tai jau kai kurias išvadas galima pasidaryti.

(Kandidatų tvarka atsitiktinė, o kadangi sistema kešuoja, tai balsavimo rezultatai atsinaujina per kažkiek minučių)

Parazitiniai diskursai

Kartais būna taip, kad nei nematai, kas išties vyksta ir kaip knisamas protas. Ypač, kai proto knisimas yra tiesiog visuotinis, o tą daro kone kiekvienas, kas tik netingi. O daro tą todėl, kad patys su praknistais protais. Štai taip paprastai – sėdi galvoje koks nors nenormalus diskursas ir generuoja visokį šlamštą, o paskui tą šlamštą ir kitiems kiša. Ir paskui visi tame šlamšte gyvena.

Oj, kokie mes vargšai, nieko negalime pakeisti, teisėsauga nedirba, valdžioje vieni vagys, viskas blogai, paverkim gaidžio ašaromis, svogūnais akis pasitrynę.

Oj, kokie mes vargšai, nieko negalime pakeisti, teisėsauga nedirba, valdžioje vieni vagys, viskas blogai, paverkim gaidžio ašaromis*, svogūnais akis pasitrynę.

Aš čia apie kai kuriuos tokius diskursus ir noriu pasakyti – jie sklaidosi visaip, o mes nei nepastebėdami, juos paverčiame realybe, o paskui tą realybę paverčiame tų diskursų teisingumo įrodymais. Ir paskui juos platinam. Ir gaunasi kažkoks neurolingvistinis programavimas (aka NLP) pramaišiui su semiotiniais cirkais.

Štai jums keletas (ir labai norėtųsi tikėti, kad ir jūs dar kažkiek pridėsite panašių, identifikuotų):

  • Valdžioje vieni vagys, koks skirtumas už ką balsuoti, jei visvien vogs
  • Visvien nieko neįmanoma pakeisti šitoje sistemoje
  • Teisėsauga nusikaltimų netiria, nėra prasmės skųstis, nes jei dirbtų, tai seniai būtų nusikaltėliai susodinti
  • Tasai iš valdžios vagia, bet bent jau su kitais dalinasi, bet ir kitiems kažką leidžia, bet ir kažką daro
  • Nuo manęs visvien niekas nepriklauso

Pažįstami dalykai? Štai kiekvieną tokį diskursą ir panagrinėkim atskirai. Ir pasižiūrėkim, kaip su kiekvienu atsiranda užburtas ciklas, kaip kiekvienas išties yra neteisingas ir kaip kiekvienas, įsigalėjęs, tampa aiškia priežastimi, dėl kurios ir atsiranda tie blogi dalykai.

Continue reading →

Vasario 16 arba tai, kur slepiasi Laisvė

Šiandien Vasario 16 – mūsų laisvės šventė. Netgi ne šiaip laisvės, o Laisvės iš didžiosios raidės. Laisvės todėl, kad galime būti savimi, kalbėti savo kalba, patys spręsti savo likimus, gyventi savo valstybėje ir niekas mums negali nurodyti, ką ir kaip mąstyti. Niekas negali mūsų kankinti, dusinti ir mulkinti, o paskui sodinti į kalėjimus už tai, kad nesutinkame. Tai yra Laisvė.

Lietuvos vėliava

Už šitas tris spalvas dar ne taip jau seniai buvo galima sėsti už grotų. Už spalvas. Už grotų. Suprantate?

Šiais laikais jau niekas nieko nesodina į kalėjimus už kalbas apie laisvę. Gali kalbėti apie savo laisvę, kitų laisvę, pats spręsti ką daryti. Daug visko pasikeitė. Bet kažkuri dalis nelaisvės liko. Vis dar liko – ta nelaisvės dalis, kurią manosi galintys reguliuoti visokie tipai, įsivaizduojantys, kad jie geriau už mus žino, kaip mes turime mąstyti, ko mes turime norėti, ką mes galime galėti.

Jei valstybės mastais pasižiūrėsime, tai didžiausi laisvės priešai yra įvairiarūšiai stagnatoriai, biurokratai, o bendrai – tai korupcionieriai, nes būtent jie atima iš mūsų galimybes būti savimi, apgaudinėja, dusina ir neleidžia spręsti patiems. Iš nevalstybinių laisvės priešų – tai šiaip nusikaltėliai, kurie riboja mūsų laisves, vogdami iš mūsų, plėšdami ir darydami kitus nusikaltimus. Taip, vienas bruožas yra bendras ir stagnatoriškai biurokratijai, ir paprastam kriminalitetui – jie visi riboja mūsų laisvę.

Iš Ukrainos įvykių puikiai pamatėme, kad būtent įvairiarūšiai korupcionieriai bei nusikaltėliai tampa pagrindiniu ramsčiu ir užsienio valstybių invazijai: korumpuoti pasieniečiai ir muitininkai praleidinėjo ginklus, o paskui ir ištisas nusikaltėlių grupes į Rytų Ukrainą. Kiti nusikaltėliai organizavo riaušes, baugino žmones. Korumpuota pseudoteisėsauga dangstė ir rėmė Rusijos invaziją į Ukrainą. Nusikaltėliai, biurokratai, stagnatoriai – tie patys laisvės priešai.

Laisvė – tai ne šiaip kokia nors abstrakcija. Ir ne tik gebėjimas pasipriešinti invazijai ginklu. Laisvė – tai kiekvieno mūsų gebėjimas pasipriešinti bet kokiam nusikaltėliui, biurokratui ir kyšininkui. Laisvės mes turime tiek, kiek sugebame įduoti tokius veikėjus teisėsaugai ir išlikti nuo jų nepriklausomais.

Labai paprastas dalykas – visa ta Laisvė. Paskelbta beveik prieš šimtmetį. Ir visą laiką išlikusi tiek, kiek mes, mūsų tėvai, seneliai ir proseneliai sugebėdavo pasipriešinti stagnatoriams, biurokratams, vagims ir visiems kitiems, norėjusiems tą laisvę sutrypti.

Su Vasario 16, ponai ir ponios! Būkime laisvais ir būkime savimi!

Vos 36 siužetai apie viską

Kaip sako visokios legendos, kadaise toksai Venecijos dramaturgas Carlo Gozzi pabandė moksliškai panagrinėti visokią literatūrą ir atrado, kad siužetų visuose romanuose ir dramose tėra labai nedidelis skaičius. Pabandęs viską suklasifikuoti, teatrado 36 skirtingus siužetus. Kiek vėliau panašiai suklasifikuoti siužetus vėliau pabandė toksai vokiečių poetas Johann Christoph Friedrich von Schiller, bet anas ir tiek siužetų rasti nesugebėjo.

Čia jūs sužinosite apie visus visų dramų siužetus. O jei galvojate, kad atrasite kokį nors siužetą, kokio čia nėra, tai išties jis arba vienas iš čia esančių variantų, arba tiesiog poros siužetų kombinacija.

Čia jūs sužinosite apie visus visų dramų siužetus. O jei galvojate, kad atrasite kokį nors siužetą, kokio čia nėra, tai išties jis arba vienas iš čia esančių variantų, arba tiesiog poros siužetų kombinacija.

Diskusijos tarp literatų vyko gan ilgai ir smarkiai, o ir dabar tebevyksta. Vieni sakė, kad visgi negali taip būti ir siužetų turi būti daugiau, kiti sakė, kad netgi tiek siužetų nėra (pvz., kai kurie išvis teišskiria kokius nors 7, o aš pats ir visai netgi į vieną galėčiau viską suvesti). Tik anuo metu kažkaip viskas baigėsi tuo, jog visas Carlo Gozzi sąrašas kažkur pasimetė ir kalbos aprimo – teliko tik įtarimai, kad kažkas čia su ta literatūra ne taip.

Praėjus kokiam šimtmečiui, toksai prancūzų teatrologas Georges Polti parašė vieną iš svarbiausių semiotikos istorijoje veikalų – „Les trente-six situations dramatiques„. Aišku, tuo metu žodis „semiotika“ dar neegzistavo ir netgi struktūralistinis požiūris į kalbą tebuvo vos pradėjęs rastis, bet toji Polti klasifikacija taip ir liko vienu iš svarbiausių veikalų.

Taip, jūs teisingai supratote – vos 36 siužetai leidžia aprašyti viską, ką mes patiriame savo gyvenimuose, matome filmuose, girdime dainose, skaitome knygose ir taip toliau. To menko siužetų kiekio pakanka viskam.

Continue reading →

Apie motyvaciją, gėrį ir blogį

Čia toksai dalykas, kuris pernelyg paprastas, kad norėtųsi straipsnį rašyti, bet jis taip dažnai užmirštamas įvairiose įmonėse, kad manau, jog reikia visgi užkabinti, nes tai visiškas beisikas, kurį kaip 2×2 turi mokėti visi vadovai.

Jei išmoksite žaisti gėriu ir blogiu, tai galėsite žaisti. O jei neišmoksite, tai žaidimas nesigaus.

Jei išmoksite žaisti gėriu ir blogiu, tai galėsite žaisti. O jei neišmoksite, tai žaidimas nesigaus.

Yra dvi motyvacijos rūšys: teigiama (paskatinimai) ir neigiama (bausmės). Ir labai dažna situacija, kai vadovai darbuotojams taiko tiktai vieną iš šitų dviejų rūšių, užmiršdami kitą bei išvis nesusimąstydami, kurią motyvaciją kada reikia taikyti. Ir rezultatas būna prastas, tada dėl to prasto rezultato pereinama prie klaikių motyvacinių schemų, nieko iš to nesigauna ir taip toliau.

Įsiminkit paprastą schemelę iš dviejų punktų:

  • Jei norite, kad darbuotojas kažką darytų, duokite teigiamą motyvaciją – pagyrimus, premijas, gerus žodžius, dovanas, etc., ką tik sugalvojate. Už viską, kas yra daroma gero – duokite gėrį.
  • Jei norite, kad darbuotojas kažko nedarytų, duokite neigiamą motyvaciją – nuobaudas, įspėjimus, barimus ir taip toliau. Už tai, kas neturi būti daroma – duokite blogį.

Viskas.

Išties čia visa žmogiška psichologija – mes nenorime daryti nieko, kas nemalonu. Jei darome kažką, kas sukelia nemalonumą, tai išmokstame to nedaryti. Ir kartu mes norime daryti viską, kas malonu. Jei darome kažką, kas duoda malonumą, tai išmokstame tą daryti.

Bausmės niekada nepaskatina daryti kažką gerai, atsiduodant darbui. Kaip ir apdovanojimai nepaskatina nedaryti prasižengimų. Todėl reikia labai griežtai ir aiškiai skirti, koks motyvatorius kada yra taikomas.

Kadangi organizacijos visgi būna orientuotos į pozityvų rezultatą (kad kažkas būtų pasiekta), pagrindiniu įrankiu turi būti teigiami motyvatoriai – pagyrimai, šventės, dovanėlės, džiaugsmai ir taip toliau. Nereikia galvoti nieko pernelyg sudėtingo – išties tai dauguma tų dalykų tėra bendravimas. Kai vadovas elgiasi kaip žmogus, galvoja apie darbuotojus, nori jiems duoti kažką teigiamo. Kartais pakanka šypsenų, kad situacija pasikeistų į gerą.

Netgi įmonėse, kur yra daug daug problemų su darbuotojais, teigiama motyvacija turi siekti apie 80%. Jei pas jus įmonėje teigiami ir neigiami paskatinimai dalinasi maždaug per pusę, aš jus užjaučiu.

Taip, aš žinau, kad būna visokių išimčių, specifinių segmentų, netinkamos komforto zonos, etc., bet turėkite omeny ir tai, kad komforto zona susidaro tada, kai nėra pakankamai teigiamos motyvacijos. Todėl pirmas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį – tai už ką ir kaip bandoma motyvuoti ir ar teigiamos motyvacijos pakanka. Antras dalykas, į kurį verta kreipti dėmesį – tai bendra motyvacinė situacija, kuri nusako ar pats darbas darbuotojui duoda džiaugsmą (kur darbas stresinis, pvz., helpdeskas, ten negiama motyvacija yra savaiminė, todėl teigiamos reikia daug). Ir jau paskui verta galvoti apie kokius nors motyvacijų balansavimus.

Tai vat tiek.