Neturiu šito vengriško banknoto*, nors ir turiu kažkiek ten trilijonų Zimbabvės dolerių. Bet apie vengrišką infliaciją truputį papasakosiu, nes tai yra pati įspūdingiausia infliacija ever. Su ja palyginus, Zimbabvė yra šalis, kur pinigų stabilumas nesuvokiamas. Taip, jūs teisingai supratote – Zimbabvės doleris yra stabilus, palyginus su 1946 metų komunistiniu Vengrijos pengu. Spėkit, kiek nulių buvo didžiausiame pengų banknote?
100 milijonų adopengų netgi nesikonvertuoja į kokį nors aiškų pengų skaičių. Todėl niekas netgi negali aiškiai pasakyti, koks čia išties skaičius pinigų buvo.
Aš jums nepasakysiu, kiek ten nulių. Žinote, su kokiomis nors kitomis hiperinfliacijos istorijomis, kaip kad Vokietijos po I Pasaulinio karo (jei skaitėte Remarko „Juodąjį obeliską“ – tikrai prisimenate), viskas kaip ir aišku: kasdien nuvertėdavo tie pinigai kažkiek procentų. Galėjai vakar už kokį nors milijoną markių nusipirkti dešrą, o šiandien vat tik pusė dešros gaunasi. O ryt – dar mažiau. Bet taip buvo Vokietijoje. 1946 metų Vengrijai šitokia infliacija net į infliaciją būtų nepanaši.
Tarpukariu Vengrijos pengas buvo visai stabili valiuta. Grubiai – du litai už vieną pengą. Ir infliacijos buvo kaip ir nulis. Ir netgi per II Pasaulinį karą infliacija nebuvo visiškai žudanti – karo nustekentoje Vengrijoje valiutos vertė tenukrito kokius 6 kartus – 1944 vasarą už 1 JAV dolerį buvo galima gauti apie 34 pengus.
Viskas pasikeitė, kai pinigais užsiėmė SSRS pastatyta komunistų vyriausybė**, kurie ėmė pinigus spausdinti tokiais tempais, kokių pasaulis realiai nebuvo matęs. Jau 1945 vasarą tas pats doleris pasiekė apie 1300 pengų, o spalio mėnesį – apie 8000 pengų. Ir tai dar pasirodė visai nekalta inlfiacija.
Lapkričio mėnesį sovietinė pinigų mašina paspaudė stipriau ir į mėnesio galą pasiekė 100 tūkstančių pengų už dolerį. Gruodį dar pavarė ir priartėjo prie 130 tūkstančių pengų už dolerį.
Infliacija komunistams pasirodė per silpna, todėl 1946 ji buvo dar paspartinta – 1946 sausio gale doleris priartėjo prie 800 tūkstančių pengų, o kovą – dar milijonu daugiau. Bet čia irgi buvo niekai, nes jau balandžio pabaigoje buvo priartėta prie 60 milijardų pengų už dolerį.
Milijonus ir milijardus skaičiuoti pasidarė sudėtinga – žmonės susipainiodavo nulių skaičiuose. Spręsdama dirbančiųjų nusiskundimus, komunistinė valdžia pervadino pengus į milpengus. Vienas milpengas buvo pengas su 6 nuliais, aka milijonas. O paskui jau ir milpengus pervadino į bilpengus. Vienas bilpengas buvo milpengas su 6 nuliais. Čia jau gegužės mėnesį, kai infliacija nulėkė tiek, kad už vieną dolerį buvo 42 trilijonai pengų.
Ale kaip žinia, komunistai visada nori būti nepralenkiami – kai vengrų pengas pasiekė nesumušamus rekordus, jie pasistengė sumušti savo nesumušamus rekordus taip, kad iš principo sumušti jų būtų neįmanoma: visiškai nuvertėjusiems pengo pinigams jie sukūrė atseit stabilų pakaitalą – adopengo. Kai tik tas adopengo buvo sukurtas, jis buvo į pengus keičiamas santykiu 1:1.
Adopengo idėja buvo tokia: pengai praranda vertę, bet mokesčius gi surnkti tai reikia, nes jei nesurenki mokesčių, tai tenka spausdinti niekuo nepadengtus pinigus, ar ne? Logiška išeitis turėtų būti paprasta – rinkti mokesčius pagal kursą, kokia nors stabilizuota valiuta. Tarkim, valstybei turi sumokėti milijoną adopengų, o per dieną pengai nuvertėjo tiek, kad milijonas pengų pasidarė vertas dvigubai mažiau. Taigi, mokant pengais, teks sumokėti jau du milijonus, kad gautųsi milijonas adopengų.
Problemėlė gavosi tokia, kad žmonėms atlyginimus komunistinė valdžia mokėdavo pengais, tiksliau milpengais ir bilpengais, bet tekdavo kažkiek atvejų ir tuos adopengus į apyvartą paleisti, kad bent kažkur stabiliai atsiskaityti bent kokia nors verte. Žodžiu, adopengai irgi parėjo į rinką su visu tuo plaukiojančiu kursu. Ir taip pat perėjo į infliaciją. Ir dargi taip, kad savo tempais ėmė vytis tuos pačius pengus, o paskui tuos pengus ir iš rinkos išstūmė, ir visai suskairoketino savo nuliais į kosmosą.
1946 sausį, kai už dolerį jau buvo mokami šimtatūkstantiniai pengų skaičiai, vienas pengas buvo lygus vienam adopengui. 1946 vasarą už vieną adopengą jau buvo galima gauti 2 milijardus bilpengų arba 2 milijonus kvadrilijonų pengų. Bet pats adopengas pats dolerio atžvilgiu buvo irgi nuvertėjęs milijonus kartų.
Čia yra toksai nenormalus nulių skaičius nominale, kad vietoje to skaičiaus parašytas skaičius „milijardas kažkokio ten skaičiaus po kažkokį ten skaičių pengo“. Bet šito pasirodė maža. Šitie banknotaigreitai tapo tokiais, kad iš jų nei prasmės neliko.
Vienas bilpengas (b.-pengo) buvo lygus milijonu milpengų (m.-pengo), o vienas milpengas buvo lygus milijonui pengų. Infliacijos periodo pabaigoje vienas adopengas kainavo 2 milijadus bilpengų. Kai Vengrijoje buvo įvestas forintas, už vieną forintą buvo galima gauti 200 milijonų adopengų. Kiek tai buvo pengų – neaišku, nes ten nuliai jau dešimtimis skaičiuojasi.
Tiesiog istoriniam palyginimui: II Pasaulinio karo išvakarėse už vieną JAV dolerį buvo galima gauti 5 pengus. Už tą patį dolerį tais pat laikais buvo galima gauti 5 litus. 1946 pabaigoje už tą dolerį buvo galima gauti 12 forintų, už kuriuos buvo galima gauti kažkiek milijardų adopengų, už kuriuos buvo galima gauti neaišku kiek pengų, nes tokie skaičiai tiesiog beprasmiai.
Aš atsiprašau, jei kur nors susipainiojau su skaičiais, nes tokie skaičiai yra nenormalūs.
————–
* Neškite man grynuosius, menki žmogiūkščiai, nes kitaip mikrokatėmis paversiu!
** Formaliai demokratinė ir išrinkta, o realiai – valdoma Vorošilovo ir Rakosi – su visiškai bejėgiais ministrais, norom nenorom susitaikanti su realybe, visiškai nepriklausančia nuo jų, o tik nuo kelių komunistų, valdančių policiją, pinigų leidybą ir t.t..
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Įdomi istorija 🙂 Buvau ją girdėjęs seniau, bet tų skaičių mastų nežinojau.
Bet jūs pagalvokit, kokie iš tikro geri komunistai -- ne tik kad visus vengrus milijardieriais pavertė, bet dar ir paskatino juos mokytis retai naudojamų dešimties laipsnių pavadinimų (milijardų, trilijonų ir t.t.). O tie, nedėkingieji, ėmė reikalauti banknotų pakeitimų, kad būtų paprasčiau skaičiuoti -- kur tai matyta?! 😀
Vikipedija rašo, kad vienas forintas buvo vertas 2*10^21 pengų. Tai man toks skaičius visai normaliai suprantamas -- kadangi viename kiloparseke yra 3*10^21 centimetrų, tai galiu sakyti, kad už vieną forintą duodavo beveik kiloparseką pengų 🙂
O dabar -- rimtesnis klausimas. O kodėl forintas paskui taip nebenuvertėjo? Valdžia nusprendė nespausdinti daugiau pinigų? Iš kitos pusės -- kodėl prasidėjo tas pinigų spausdinimas? Kokia buvo to priežastis? „Komunistai durniai“ -- nepakankamas paaiškinimas, norėčiau, jei galima, kažko detaliau.
Aš taip mėgindamas įsivaizduoti kam to reiktų sugalvojau, kad reikėjo komunistams kažkokių resursų, kažkokio ženklo ir tai buvo svarbiau už ten kažkokius žmones ar ten ekonomiką ar pinigus.
Arba paklausė ten Stalino, ką daryt, o jis atsakė: „spausdinkit“. Tai jie ir spausdino, o paskui antrą kartą paklausti jau bijojo.
Komunistai durniai ar ne, bet jų tuo metu iš esmės valdžioj nebuvo. Kai sovietai užėmė Vengriją, jie pabandė vakarų raginimu „pažaisti“ demokratija, ir aišku pralošė -- pirmą kartą 1945, antrą kartą 1947. Aišku sovietų jungas jau leidosi, tai komunistai gavo keletą saldainių (valdantieji juos turėjo įtraukt į koaliciją, duoti kelis ministrų portfelius, etc.), bet deja taip supilti visą blogo įrašą, kad komunistai spausdino pinigus yra labai nekorektiška.
O visa hyperinfliacija prasidėjo iš esmės dėl karo -- sovietai bemušdami vokiečius supiso didžiąją dalį infrastruktūros (kokius 80%), kas ten dar liko dalį naciai pasiėmė Vokietijon, kitą dalį sovietai pasiėmė kaip reparacijas.
Jie nebuvo valdžioje tik formaliai -- panašiai, kaip SSRS konstitucija buvo demokratiškiausia pasaulyje. Apie tai, kad komunistai esą gavo keletą saldainių -- čia tipo gavo, kai Vorošilovas viską valdė su Rakosi?
Vidaus reikalų ministras buvo komunistas, valdė policiją ir tuo pat metu kūrė saugumą -- jau 1947 pradžioje, vis dar esant tai pačiai esą nepriklausomai ir demokratiškai išrinktai valdžiai, vyko masiniai areštai, taip pat ir valdžios atstovų, kurie tik buvo neprijaučiantys Rakosi. Visi sprendimai buvo daromi tik su Vorošilovo (o tuo pačiu -- Rakosi) leidimu.
Pats toks valdymo procesas, kai valdo vieni, o kiti formaliai yra lyg ir vadovais, bet išties yra naikinami ir valdomi kitų jėgų, vadinamas saliamizacija. Būtent nuo tos vengriškos situacijos šitas pavadinimas ir kilęs -- apie tai Rakosi pasakė, kad visus, kas jam netinka, kaip saliamį išpjaus griežinėliais. Ir išpjovė, net ne perkeltine prasme, o labai reliai -- su žudynėmis ir kankinimais. Čia kalbant apie tai, kaip ne komunistai valdė.
Kalbėti apie tai, kad hiperinfliacija prasidėjo tik dėl karo -- irgi naivu. Metus laiko po karo beveik nevyko, o paskui ėmė ir prasidėjo staiga dėl karo. Labą dieną. Pinigai pradžioje buvo neribotai spausdinami SSRS karinėse bazėse. Paskui -- su tų pačių komunistų kontrole.
bet tai koks patogumas turejo buti einant apsipirkti -- pasisamdai sunkvezimi,prikrauni pilna priekaba pinigu ir nusiperki duonos,sviesto ir desros uz viska,o daugiau niekam nelieka
Manau, kad priekaba makulatūros vis tik buvo vertesnė už dešros kilogramą 🙂
Tik kol iki parduotuvės prilėkei, jau sunkvežimio neužtenka duonai, reikia 3 sunkvežimių 😉
Čia ne hyperinfliacija, čia radikalus MMT.
Juodas humoras, bet jo. Tie veikėjai čia gal netgi nieko blogo ir nepastebėtų.
O kas tai yra radikalus MMT?
Modern Monetary Theory?
šiaip infliacija labai įdomus procesas. jis vyksta amžiais. net ir Lietuvoje visi savi pinigai nuo 15 a., iš esmės, buvo infliaciniai. netgi visuotinai pripažinta anoniminių monetų chronologijos metodika sako: kuo ankstesnė moneta, tuo brangaus metalo joje daugiau. vėliau jo nenumaldomai mažėja. manau visiems čia žinomas ir Koperniko dėsnis.
kita įdomybė yra ta, kad infliacinis pinigų modelis tinka ne visiems ekonomikos tikslams. nuo seniausių laikų faktiškai egzistuoja kiekvienoje valstybėje 2 sistemos: infliacinė, kurioje pinigų vertė visada mažėja ir elitinė stabilioji, kuri paremta arba auksinėmis monetomis (seniau) arba užsienio valiuta (šiais laikais).
Remarko Vokietijos metais -- elitinė sistema rėmėsi JAV doleriu. Įdomu, kuo rėmėsi Vengrai po WII? gal rubliais :)?