Turiu pasakyti, kad stebėjau tą akciją ir jos rezultatus. Tegul ir neplatinau jos, dalyvavau kaip ir gana pasyviai (kai maitiniesi geriausiuose ir prabangiausiuose restoranuose, tai supermarketų banaliai nereikia), bet sutinku su visa akcija dėl to, kad faktas kaip blynas: vidurinio prekių ir paslaugų segmento kainos Lietuvoje yra ženkliai didesnės, nei panašaus ekonominio išsivystymo Lenkijoje. Pakankamai akivaizdu, kad smulkūs prekeiviai per daugelį metų daugmaž išdusinti, tad konkurencija labai šluba. Negana to, Statistikos departamentas netgi nesugeba to įvertinti, nes segmento, kuriame auga kainos, elementariai nestebi.
Kaip benorėtų kalafiorai priešintis, visvien jie eis pas poną Pomidorą, nes taip jau yra, tokia realybė.
Taigi, kokie gi supermarketų boikoto akcijos rezultatai, jei jau nemažai žmonių tame dalyvavo?
Visų pirma, supermarketai, kas ką bepezėtų, pajuto skausmelį. Gal nelabai didelį, bet pajuto. Visur prasideda masinės akcijos, nuolaidos ir panašiai – kaip atoveiksmis visam tam boikotui: „žiūrėkite, kokie mes geri, mažiname kainas“. Ir tai yra labai gerai – didieji prekybos tinklai pamato, kad poveikis yra, o pirkėjai pamato, jog jie visgi gali daryti poveikį. Žodžiu, atsiranda toksai savotiškas dialogas.
Kas dar gero? Prasidėjo kalbos (kad ir nelabai ryškios, sakykim, pusiau gandų lygio) apie tai, kaip nekurie didieji prekybos tinklai nudrožia tiekėjus. Iki tiek, kad ir prekės dėl tiekimo kainų mažinimo pasidaro nekokybiškos (už didelę kainą pirkėjui tenka pirkti fufelį), ir negana to, kaip sako, kartais netgi nustatinėjamos minimalios tiekimo kainos konkurentams (būtent dėl šito mechanizmo tinklai apstoja konkuruoti tarpusavyje), ir taip toliau.
Kas dar gero? Ogi prasidėjo realesnė diskusija apie tai, ar viskas su mūsų rinka yra tvarkoje. Ir ar ta rinka išties yra laisva, ar oligopolinė. Ta diskusija jau vyksta ne tik šiaip paskirų žmonių grupelėse, bet ir žiniasklaidoje, ir politikoje. Aišku, politiniai pezalai čia pasiekia absurdo lygį – kažkokias kalafiorų darbo grupes ir šnekas apie kainų reguliavimus ar naujus pažadus didinti atlyginimus, bet judesys visgi juda. Tai yra gerai.
Ir kas dar gero? Esminis dalykas: visi, kas bandė dalyvauti akcijoje, tiesiog norėjo ar šiaip abejojo, labai aiškiai pamatė vieną faktą: jei atmesime keletą didžiųjų prekybos tinklų (tokių, kaip Maxima, Norfa, Rimi ir Iki), gaunasi taip, kad alternatyvų praktiškai kaip ir nelieka. Turgelių beveik nėra, mažesnių aprduotuvių beveik nėra, tiesiog nieko beveik nėra. Alternatyvų nelikę – tik supermarketai.
Būtent tas susipažinimas su realybe ir jos pripažinimas – tai pirmas etapas, kuris būtinas bet kokiems pokyčiams. Ir čia realybė labai akivaizdi: nėra alternatyvų tiems keliems dominuojantiems prekybos tinklams. Jei nėra alternatyvų, o atstumai yra pakankamai dideli, kad pirkėjas realybėje rinktųsi vos iš vienos-dviejų parduotuvių, štai jums ir prašom. Gaunasi geografiniais faktoriais paremta monopolinė situacija.
O ką galima pakeisti? Aš mačiau, kad kai kurie kalba apie tai, kad atlyginimus didinti reikia ar prekybos tinklams kainas reguliuoti. Aš netgi neaiškinsiu, kad tai absurdas – tiesus kelias paskui Venesuelą, kur pabandė reguliuoti atlyginimus, pabandė kainas reguliuoti, o dabar netgi tualetinio popieriaus jau trūksta. Realiai pakeisti galima tik per vieną galą – laisvinant prekybą smulkesniems prekiautojams.
Žodžiu, visai paprastai: jei matote, kad šalia jūsų atsidaro maža parduotuvėlė, eikite pirkti į ją visko, ką galite nusipirkti ir supermarkete. Netgi jei parduotuvėlėje bus truputį brangiau. Jei supermarketui teks konkuruoti su maža parduotuve, supermarketas mažins kainas. Eikite ir turgelius, ir daržovių kioskus, į visas alternatyvias vietas. Tiesa, spėju, kad dar kartą pamatysite, kad tų alternatyvų faktiškai nėra.
Ar reikia panašių akcijų dar? Žinoma, kad taip. Nes tai didina finansinį pirkėjų sąmoningumą, didina konkurenciją, sudaro geresnes galimybes mažiems prekeiviams augti. O visa tai, savo ruožtu, skatina ekonomiką.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
smulkių parduotuvėlių nebuvimas yra labai skaudus Lietuvos ateičiai- tai lyg startupai- žmogus atidaro parduotuvę, o po to žiūri- gal to reikia, gal ano, išmoksta praktikoj apskaitos, skolintis, samdyti žmones, valdyti finansus ir gali judėti pirmyn, gal su laiku kokios gamybos imsis, gal kitas paslaugas teiks- bet tai be galo svarbi grandis kuri generuoja idėjas ir ruošia veiklius žmones. Visi dideli verslai kažkada buvo maži. Jei neatsiras mažų, negims ir dideli- gyvuos gigantai ar retkarčiais užklys investuotojai.
na šiaip tai smulkiąją prekybą, kaip ir gamybą , reikėtų skatinti. Gal per mokesčius, bet čia labai slidus klausimas- ar nebus pažeista konkurencija. Gal riboti didžiųjų prekybcentrių darbo laiką, bet čia vėl ar tai turėtų daryti valdžia (abejoju), ar profsajungos, kurių nėra, nesikuria, o tos kurios yra, save diskreditavo. Manau, kažkiek aiškumo atsiras kai atsidarys Lidlas, bet tikrai nemanau, kad tai humanitarinė, pelno nesiekianti organizacija. Turgeliai, kaip alternatyva? Na kainų vertimas iš lito į eurus 1:1 būtent ir prasidėjo, mano supratimu, turguje. Tie , kurie labiausiai verkė dėl Lito atsisakymo ir galimai didėsenčių kainų , jau vos ne sausio 1 2015 m. tuo sėkmingai pasinaudojo. Kaltinimai Konkurencijos tarybai apskritai kvaili -- jų funkcija ne su kainomis kovoti, bet užkirsti konkureijos pažeidimus. O tam reikalinga patikima info- rašytinė, o ne bezdalų lygyje.
Smulkiesiems verslininkams ne mokesčiai yra didžiausia bėda, o tie visi reikalavimai, popierizmai ir tikrintojai, neretai išaugantys iki absurdo. Jie ir yra didžiausia smulkiojo verslo rykštė.
Problema dėl tikrintojų. Įdomiausia, kad daugiausia prastos kokybės (dažniausiai pasenusių ar sugedusių) produktų aš nusipirkau būtent mažose krautuvėlėse. Kodėl? Nes prekybos centrai tą pačią dieną, kurią baigiasi produkto galiojimas, gaminius išparduoda su 50-70 proc. nuolaida arba utilizuoja. Jie nerizikuoja. Maža parduotuvėlė sau tokio malonumo leisti negali. Jos tikslas -- tikėtis, kad dėl sugižusio pieno, supuvusios vištos ar surūgusio arbūzo žmogus neatmins 25 km iš, tarkime, Pandėlio į Rokiškį, kad pakeistų sugadintą produktą ar atsiimtų pinigus. Jam kelionė kainuos brangiau. Ir pažeidimai tokiose krautuvėlese būna kapitalūs: perklijuotos arba išvis nėra galiojimo datų, viename šaldytuve laikoma gatava ir žalia paukštiena ir t.t. Nes jie negali sau leisti prabangos išimti iš galiojimo netinkamas prekes.
Toliau. Tikrintojai būtini ir dėl to, kad dabar daug supermamelių užsiima mielu versliuku: kremukų, muiliukų, aliejukų gamyba. Kaip manote, daug jų bent jau išmano technologiją, laikosi sanitarinių normų? Žinoma, sakysite, veikia rinka: nekokybiškų prekių pardavėjai neišgyvena, bet nušašus snukį nuo garažinio kremuko, jums nuo to, kad atgrubnagė užsilenkė, niežtėti nenustos.
kas susije su maisto sektoriumi visi tie vadinami popierizmai yra ne del durniaus, o todel, kad sveikata yra brangiausias turtas, o tu visu popierizmu krupstus laikymasis mazina rizika klientui apsinuodyti iki minimumo, nes galima atsekti, kurioj vietoj kas nepadaryta ir kur atsirado gresme. Pas mus visi kazkaip susitaike, kad apsinuodijimas maistu ar sugede produkati tai gyvenimo norma, o reiketu del kiekvieno tokio atvejo nuskalpuoti pardavejus finansiskai uz zala sveikatai kaip reikalas, bet niekas kol kas masiskai to nedaro, o reiketu. Sitoj srity jokiu lengvinimu mazinimu ar kompromisu rizikos didino sakaita tiesiog negali buti.
Tai kad kalba eitų vien apie maisto kokybę….
Šiaip tai dėl nušašusio snukio pats tamsta ir būsi kaltas ir jokie tikrintojai jau nepadės. Čia galima sulyginti su pilstuku: tikrintojai yra reikalingi ir tikrina legalias gamyklas, o pilstkus užraukinėja ne tikrintojai, o policija.
Sigitai, matau, kad esmės nesuprantate. Karteliai yra dalis konkurencijos pažeidimų. Labai svarbi dalis. Ir nei vienas kartelio dalyvis nesiųs Konkurencijos tarybai rašytinio pranešimo, kad yra kartelis. Jei be tokio pranešimo taryba negali nustatyti kartelio, tai akivaizdu -- ji -- neveikianti. Ir kritika visiškai pagrįsta. Kam išvis tokia tokia institucija, kuri gali kažką nustatyti tik tuo atveju, jei būtų pranešimas, kurio net teoriškai negali būti?
Gerb. Žiurkėne, o ką manote apie darbo laiko ribojimą, pvz: visos tinklinės parduotuvės maksimum gali dirbti iki 20val ir draudžiama dirbti sekmadieniais, švenčių dienomis?
Darbo laiko ribojimai -- vienas iš variantų. Kitas variantas -- apmokestinimas už aktyvios prekybos plotą, jei tas plotas viršija, pvz., 200 m2.
Šūkis „eikite pirkti į ją visko, ką galite nusipirkti ir supermarkete. Netgi jei parduotuvėlėje bus truputį brangiau“ gal ir gražiai skamba, bet yra visiškai beprasmis (analogiškas šūkiams „saugokime gamtą“).
Tos „mažos parduotuvėlės“ turi būti kažkuo geresnės už supermarketą, tuomet jose ir bus perkančių, net už didesnę kainą. Tokių yra (pvz šalia namo namų yra maža parduotuviūkštė, prekiaujanti geru alum), bet nedaug. Dauguma tų „mažų parduotuvėlių“ absoliučiai niekuo ne geresnės, o netgi blogesnės (kartais elementariai smirda).
kas blogiausia, dauguma jų savininkų turbūt to absoliučiai nesupranta (kad jie turi atrasti kažką, kuo jie būtų geresni -- ir tai nebūtinai kaina), ir tik verkia apie didžiųjų spaudimą. Taip ir užsidarys, o paskui toliau verks apie valdžios nemylimą smulkųjį verslą.
Mažos parduotuvės gali rastis tik iš savo gamybos. Pvz šalia manęs yra nedidelė kavinė/parduotuvė, kurioje kepamos bandelės. Jos yra skanios, nepigios, bet skanios ir aš jas perku., nes jos skanios, kas kad brangiau ne machimos meistro. Taip pat jeigu būtų būtų bent jau pakeliui parduotuvė kurioje prekiautų mėsos gaminiais savos gamybos ne masiškais, aš juos pirkčiau ir tokių ne masinos gamybos produktų gali būtų daug. Bet kai mažoje parduotuvėje prekiauja ssamsono mėsa tai nafig man jos reikia ten.
Du žodžiai -- Li, dl. 🙂
atvirai pasakius tikrai neičiau į smulkesnę parduotuvę pirkti prekių tokių pat kaip ir prekybcentryje. Ir dar už brangiau. Vien todėl, kad pardavėjas pasiklaustų manęs apie žmoną ir vaikus, tikrai neičiau. Eičiau, jei ten galėčiau nusipirkti išskirtinės produkcijos , kurios nėra PC ir net brangiau. Manau, kad aš toks nevienas.
Išskirtinę produkciją irgi supermarketai perima. Ir neretai paskui ir nudusina, nes jiems pelningumas pasirodo mažas, o vat tiekėjas, kai pasidaro priklausomas nuo supermarketo, paskui paliekamas ant ledo.
Didžiausia manau problema, kad didieji prekybos be problemų bile kokio dydžio parduotuves, bet kur pasistatyti gali.
Paskui jau jie sugebės manau ‘kaip nors sureguliuoti’, kad mažom aplinkinėm parduotuvėlėm būtų padidintos patalpų nuomos tiek, kad tos neišsilaikytų, o ir tiekėjus, kaip sako gandai, jei spustelės tai tos parduotuvėlės gaus tik brangiau.
Patys centrai manau turi ilgalaikes sutartis kokiem 99 metam tiem savo plotam ir jiem kainos nekyla.
Šalia vietos kur dirbu, buvo parduotuvėlė, ir bandeles kepdavo ir viščiukus ir klientų turėjo, tačiau ar nuoma buvo padidinta ar iš vis atsakyta, bet dabar jau antri metai tos patalpos tuščios stovi…
Pasakysiu, kodėl mažiesiems nėra jokių šansu.
Pagrindinė Machimų biznio esmė -- smauk ir melžk. Kai esi mažas, tu neturi jokių šansų pašokinėti, ištekliai ne tie.
Yra du pagrindiniai faktoriai neleisiantys mažiesiems konkuruoti.
Taigi, pirmas blogis yra didžiųjų PC mažieji invaideriai. Tai man jau buvo aišku, kai atsirado pirmosios Saulutės.
Antrasis blogis -- supermarketai miestų centruose. Iš principo, jų buvimas yra paremtas teigiamais ketinimais -- padidinti prekių pasirinkimą ir pasiekiamumą. Ir tai yra gerai.
Bet tai turi šalutinį poveikį. Sudaro visas sąlygas monopolijoms. Nes nesudaro sąlygų kurtis naujiems žaidėjams.
Sprendimas.
Mažieji nėra ginklas kovoje su monopolistais. Tačiau mažųjų prekybininkų tinklų išvystymas turėtų didinti prekių įvairovę ir pasirinkimą. Tam, kad jie galėtų vystyti verslą, reikia sudaryti sąlygas, t.y. sutvarkyti konkurencine aplinką taip, kad tai apsimokėtų. Paprastais žodžiais sakant, apmokęstinti didžiųjų tinklų parduotuves centruose. Apmokęstinti ne pagal plotą, o pagal užimamą rinkos dalį. Tada jokios Saulutės ar Ikiukai nebegalės smaugti mažųjų konkurentų.
Ir atvirkščiai, sudaryti maksimaliai palankias sąlygas kurtis mega-supermarketams periferijose, kad atsirastu žmonėms galimybė atvažiuoti automobiliais, apsipirkti visai savaitei.
Tai būtų galima daryti, kad ir žemės mokesčio pagalba.
Toks mechanizmas turėtų pakelti prekių kainas miestų centruose, bet bendras kainų lygis nukristų periferinių supermarketų pagalba. Reikia suprasti, nori patogumo, turi už tai susimokėti. Negali gyventi pigiai prabangoje.
Deja, bet tam dalykui padaryti, ko gero, prarastas laikas. Mažmeninės prekybos kūrimosi laikotarpiu, tokie sprendimai būtų suformavę teisingą ir konkurencingą rinką.