Tag Archives: norfa

Pabiros apie Lidl procesus. Skiriama Rimi, Iki, Norfa ir Maxima tinklams.

Aš buvau Lidl jau pačią pirmą dieną. Tiesiog išėjau pasivaikščioti vakare, einu netoli Lidl – žiūriu, eilė. Galvoju – neisiu. Staiga žiūriu – jau nėra eilės. Kažkur ji dingo per minutę laiko. Užėjau. Pamačiau. Viskas užėmė kokį pusvalandį. Papasakosiu dabar jums tai, ko daug kas nepastebėjo.

Kažkas gal ir matė Lidl prisigrūdusį žmonių. Aš tai pirmą kartą visą tą salę pamačiau tuščią. Kai kas gal ir norėtų, kad taip ir būtų tuščia. Bet taip nebus. Bus kitaip.

Kažkas gal ir matė Lidl prisigrūdusį žmonių. Aš tai pirmą kartą visą tą salę pamačiau tuščią. Kai kas gal ir norėtų, kad taip ir būtų tuščia. Bet taip nebus. Bus kitaip.

Vis dar yra tokių, kas bando šaipytis iš žmonių, stovėjo eilėse prie Lidl. Bet tokių besišaipančių mažėja. Ir jų veidai niaukiasi, kai jie sužino apie realius kainų skirtumus – kai kurios prekės atrodo besančios du-tris kartus pigesnės. Tačiau tai tėra niekai. Greitai besišaipantys pasidarys visai paniurę, kai suvoks, jog į Lidl eina kaip tik tie, kas taupo savo laiką.  Labiausiai visgi paniurs tie, kas organizuoja esamus prekybos tinklus.

Taip, pirmą dieną prie Lidl buvo eilės. Bet sprendžiant iš to, kaip greitai Lidl dirba kasos ir kaip yra organizuotas salės darbas, visas tas stovėjimas eilėje prie parduotuvės, apsipirkimas, o paskui vėl stovėjimas eilėje prie kasų žmonėms turėjo užimti panašiai, kaip ir šiaip įprastas apsipirkimas įprastame prekybos centre.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kada atsidarys Lidl ir ką tai pakeis?

Ponai ir ponios, geri metai, kaip visus vis labiau nervina ir erzina (gerąja prasme) Lidl parduotuvės, kurios vis statomos, statomos, jų vis daugiau, ir vis atrodo, kad greitai greitai jau atsidarys. Mano šviežiausi nugirsti gandai (šiuo atveju visgi dar nelabai patikimi ir nepriklausomų patvirtinimų neturintys) sako, kad jau šį pirmadienį.

Ne, čia dar ne Lietuvoj, o kažkur nesvarbu kur. Didžiojoje Britanijoje. Kaip Lietuvoje.

Ne, čia dar ne Lietuvoj, o kažkur nesvarbu kur. Didžiojoje Britanijoje. Kaip Lietuvoje.

Taip, jau prieš mėnesį atsidarė Lidl logistikos centras – netoli Kauno, Ramučiuose. O prie daugelio Lidl parduotuvių jau galima pastebėti ir besibūriuojančias žmonių grupeles, ir stovinčias lengvąsias mašinas, ir jau pastatus dengusi plėvelė nuimta, ir iš vidaus šviečia visokios šviesos ir švieslentės, ir netgi iškabos vakare švyti. Gal tai tik pastatų ir įrangos bandymai, gal dar kas nors, bet vaizdas toksai, jog pasiruošimų etapas baigiamas.

Kažkur buvo jau lyg ir patikimesni gandai – kad Lidl skelbė, jog atsidarys dar pirmą šių metų pusmetį. Tas pusmetis jau visiškai eina į pabaigą ir jam teliko pora savaičių pavasario. O paskui – jau prasideda kitas sezonas, į kurio vidurį pataikyti būtų nefektyvu.

Sodros duomenys rodo, kad šiuo metu Lidl turi jau apie 1400 darbuotojų. Prieš mėnesį jų tebuvo apie 400. Negana to, po trijų masinio darbuotojų įdarbinimo etapų (per savaitę maždaug po 300-400) jau pora savaičių, kaip įdarbinimo skaičiai stabtelėjo. Išties maždaug tokio laiko pakanka didesnės dalies žemesnės kvalifikacijos darbuotojų apmokymui, tuo tarpu aukštesnės kvalifikacijos darbuotojai keliais etapais buvo priimdinėjami anksčiau – prieš metus jų tebuvo vos šimtas. Pagal darbuotojų skaičiaus augimą ir dabar matomą stabtelėjimą galime numanyti, kad Lidl startuos jau tuoj tuoj. Kita vertus, kiek tas tuoj tuoj truks – kol kas neaišku. Aš pats visgi manyčiau, kad mažiau kaip mėnesį. Porą savaičių. Ir tos pora savaičių jau praėjo.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kalafiorai: akcijos rezultatai

Turiu pasakyti, kad stebėjau tą akciją ir jos rezultatus. Tegul ir neplatinau jos, dalyvavau kaip ir gana pasyviai (kai maitiniesi geriausiuose ir prabangiausiuose restoranuose, tai supermarketų banaliai nereikia), bet sutinku su visa akcija dėl to, kad faktas kaip blynas: vidurinio prekių ir paslaugų segmento kainos Lietuvoje yra ženkliai didesnės, nei panašaus ekonominio išsivystymo Lenkijoje. Pakankamai akivaizdu, kad smulkūs prekeiviai per daugelį metų daugmaž išdusinti, tad konkurencija labai šluba. Negana to, Statistikos departamentas netgi nesugeba to įvertinti, nes segmento, kuriame auga kainos, elementariai nestebi.

Kaip benorėtų kalafiorai priešintis, visvien jie eis pas poną Pomidorą, nes taip jau yra, tokia realybė.

Kaip benorėtų kalafiorai priešintis, visvien jie eis pas poną Pomidorą, nes taip jau yra, tokia realybė.

Taigi, kokie gi supermarketų boikoto akcijos rezultatai, jei jau nemažai žmonių tame dalyvavo?

Visų pirma, supermarketai, kas ką bepezėtų, pajuto skausmelį. Gal nelabai didelį, bet pajuto. Visur prasideda masinės akcijos, nuolaidos ir panašiai – kaip atoveiksmis visam tam boikotui: „žiūrėkite, kokie mes geri, mažiname kainas“. Ir tai yra labai gerai – didieji prekybos tinklai pamato, kad poveikis yra, o pirkėjai pamato, jog jie visgi gali daryti poveikį. Žodžiu, atsiranda toksai savotiškas dialogas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kalafiorų ekonomika

Ponai ir ponios, šito kalafiorų buzo pagrindu aš jums duosiu šiek tiek pastebėjimų. Tiesiog padrikų, bet kad būtų aiškiau ir mažiau kliedesių. O tai jau visai – vieni pusdurniai šūkauja kaip blogai, kiti pusdurniai šūkauja kaip gerai, o treti visai jau įsiautėja ir pereina į visiškai nesąmoningus fufelius.

Gražus ir kažkuo ten maistingas, kalafioras pasižymi tuo, kad tai tiesiog žiedinis kopūstas, kuris nei skanus, nei kažko vertas.

Gražus ir kažkuo ten maistingas, kalafioras pasižymi tuo, kad tai tiesiog žiedinis kopūstas, kuris nei skanus, nei kažko vertas.

Šiaip tai kalafioras aka žiedinis kopūstas yra daržovė. Tai nuo to ir pradėkim: naudinga daržovė, kuri man šiaip jau gana šlykšti (visvien kopūstas, tegul ir žiedinis), o dar ir paruošti jų niekas nemoka. Vieninteliai valgomi kalafiorai yra tokie, kurie staigiai ir kietai apskrudinti, taip kad viduje išlaikytų traškumą, o išorėje būtų gelsvai apkepę (labai nedažna šeimininkė tai moka), bet net ir tokie nėra kažin kas įspūdingo. Į kalafiorus panašūs brokoliai yra dar bjauresni ir jų skaniai paruošti išvis beveik neįmanoma.

Taigi, pirmoji išvada yra labai paprasta: kalafiorų buzas yra apie daržovę, kuri neturi prasmės, nes pagrindinės aplinkui kalafiorus kovojančių žmonių pusės yra kulinariniai nevykėliai, kurie tų pačių kalafiorų neatskirtų nuo pūdytais kopūstais pasmardinto cukinijos gabalo.

Vat čia, įsisąmoninę patį esminį momentą, kad kalafiorų buzas visai jau gryname pavidale yra gana keistas, užsiduokite sau klausimą, kodėl šitas KPŠ dabar taip intensyviai vyksta. Aš jums į tą klausimą neduosiu atsakymo, bet vat kad vyksta labai konkretus KPŠ – tai faktas kaip blynas. Todėl pirmas patarimas, kurį norėčiau duoti kiekvienam – tai stabtelti ir paklausti labai konkretaus klausimo: KPŠ, kad toks buzas lygioje vietoje?

Kai Maxima sugalvoja kreiptis į VSD (o aš šitą straipsnį jau belenkiek laiko bandau užbaigti – per tą laiką jie irgi matyt kai ką tą patį pastebėjo), tai nėra vien kažkokia kova prieš neaišku ką. Kaip tik dabar galime stebėti, kaip visokie koloradai kuo gražiausiai infiltruojasi į visas protesto grupes, bandydami sukelti ir pasipiktinimą ES, ir kišdami vėl eilinius referendumus, ir kalbėdami apie tai, kad reikia versti valdžią. Beje, jei pastebėsite tuos hiperaktyvius kovotojus prieš valdžią, tai paaiškės, kad didelė dalis jų nei Lietuvoje negyvena, o dar kita dalis – išvis neegzistuojantys žmonės, tiesiog fake Facebook akauntai.

Aišku, kitas reikalas, kad buzas tikrai ne tik apie kalafiorus, bet ir apie kitus maisto produktus. Ir išties nėra viskas taip paprasta. Ir pradžia šito buzo matyt ne nuo koloraduojančių durnių (o jei ir susijusi, ir tikslingai organizuota – tai tikrai ne durnių rengta). O dabar pereikime prie kai kurių ekonominių ir semiotinių, t.y., įdomesnių pastabų.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kontroliuok procesą arba feilinsi kaip Norfa

Aš kažkada rašiau berods, kad Norfa yra geriausias prekybos tinklas, nes nekruša proto visokiomis nesąmonėmis, o tiesiog pigiai pardavinėja tai, ko žmonėms reikia, kitaip tariant, galvoja apie klientą ir į jį orientuojasi. Bet dabar taip jau nėra, nes jie jau ne geriausias prekybos tinklas, o į jų supermarketus eiti gal ir neverta. Dėl vienos bukos priežasties. Elementariai bukos. Ne dėl to, kad ten prekių nebūtų, o tiesiog dėl to, kad procesas lūžta.

Ne, į Norfą nereikia eiti ne dėl to, kad jie irgi pradėjo idiotiškas akcijas iš serijos „apsipirk už 250 litų per mėnesį ir laimėk melejoną“. Tokios akcijos yra labai blogos, nes visokie klientai supranta, kad juos taip durnina ir jų pinigus atiduoda kokiems nors laimėtojams. Bet tai smulkmena, nes Norfos feilas yra tokioje vietoje, kurios niekas (bent jau iš vadovybės) nesupranta, kol pirštu neparodai. O kai parodai pirštu, tai tada visi sako: „taigi čia savaime aišku, mes ir patys tai žinojome„. Tik kažkodėl tie žinotojai nežino, kol nepasakai.

Aš šiandien užėjau į Norfą, kuri buvo labai jau man pakeliui. Ir aš afygiel. Ir kaip aš supratau, tai jau tęsiasi ne pirmą dieną. Pirmas dalykas, kuris nustebino mane, vos užėjusį – tai neįtikėtinai mažas žmonių kiekis. Buvo kaip tik tas metas, kai visi važiuoja namo iš darbo, parduotuvės tuo metu būna pilnos, bet Norfoje buvo kaip kokioje bažnyčioje – tylu ir tuščia. Anei vieno žmogaus prie kasų, nors anksčiau ten užėjus netgi kokią 9 ryto ir tai daugiau pirkėjų būdavo. Per visą parduotuvę – gal kokie 5-6 norintys apsipirkti žmonės. Tuštuma, kuri tiesiog nesuvokiama. Aš tą tuštumą supratau, priėjęs prie kasos – nebuvo maišelių.

Taip, tokių fokusų parduotuvių vadovybė neretai nepastebi. Kodėl nepastebi? Ogi todėl, kad negalvoja. O kodėl negalvoja? O todėl, kad nesupranta elementarios tiesos: ne pirkėjas turi taikytis prie parduotuvės proceso, o parduotuvė turi taikytis prie pirkėjo proceso. O pirkėjo procesas – labai paprastas. Vat žemiau paveiksliuke jis grubiai pavaizduotas maždaug taip, kaip yra.

Pirkėjas supermarkete, procesas

Čia vat tas žalias - tai pirkėjas, o žydras - tai supermarketas. O visi raudoni - tai feilai, kurie gali ištikti pirkėją, o tuo pačiu - ir parduotuvę. Nes ne parduotuvė reguliuoja pirkėjo procesą. Pirkėjas tiesiog arba gauna savo procesui tai, ko reikia, arba pasirenka kitą tiekėją.

Kaip matome, jei tik pirkėjo procesas kažkurioje grandyje lūžta, tai pirkėjas baigia tuo, kad arba nenusiperka prekių, arba jei ir nusiperka, tai lieka tokiu klaikiai nepatenkintu ir pasipiktinusiu, kad antrą kartą daugiau neateina, o eina ten, kur tokių bėdų nėra. Ir jei tas pirkėjo procesas lūžta paskutinėje grandyje, tai kažkam gali atrodyti, kad visgi viskas veikia – nusipirko gi pirkėjas prekes. O jau paskui – taigi pirkėjo problemos.

Pasižiūrėję, galim pastebėti, kad visi galimi feilai – labai natūralūs. Jei žmogus neturi, kur pasistatyti mašinos – jis važiuoja kitur. Jei neranda krepšelio prekėms (Rimi, atsimenu, prieš kokius porą metų buvo ta problema) – tai paieško, bet jei visvien neranda, tai eina kitur. Jei neranda kokių nors būtinų prekių (pieno, makaronų ar dar kažko, ko jam būtinai reikia nusipirkti) – tai ir vėl eina kitur. Jei prie kasų susiduria su eile, kurioje gali tekti laukti pusę valandos – tai ir vėl gali nueiti kitur. O ką daryti pirkėjui, kuris jau susimokėjo, jau turi savo nuosavus daiktus, o tų daiktų nėra kaip išsinešti? Vat čia jau pirkėjui nelieka nieko kito, kaip tik prekes kaišiotis į kišenes, o paskui prakeikti parduotuvę. Ir nebegrįžti į ją.

Prekių maišelis kainuoja labai nebrangiai. Supermarketai ir šiaip visokios parduotuvės įsivaizduoja, kad tas maišelis neneša pelno, nes labai jau pigus. Nors yra ir tūpų parduotuvių, kurios galvoja, kad gali fufelišką plastmasinį maišiuką parduoti už litą. Bet tai elementarus pirkėjo proceso nesupratimas: jei pirkėjas negauna maišelio, lūžta pirkėjo procesas. O pirkėjas niekada nenorės turėti reikalų su tiekėjais, kurie jam laužo procesus.

Kai Vakaruose jūs gaunate supermarkete maišelius už dyką*, tai yra ne šiaip sau. Tai yra tik dėl to, kad supermarketai maišelių išvis netraktuoja, kaip prekės. Jiems tas maišelis – tai pirkėjo proceso užtikrinimo priemonė. Eneibleris, kaip sakant. Jei eneiblerio nėra – viskas bus blogai. Būtent todėl eneibleris pirkėjams tiekiamas už dyką – kad neduok tu dieve, kas nors nesugalvotų paoptimizuoti tiekimo pagal tokį principą, kad geriau tegul maišelių atsargos nesikaupia, nes pelno iš to visvien neuždirbsim.

Ponai ir ponios, orientacija į klientą – tai absoliučiai būtina verslo sąlyga. Aš jums tą sakau ir geriau jums manim patikėti.

 

————-

* Kažkada Vokietijoje tie nemokami maišeliai labai stebindavo lietuvius. Netgi Rytų Vokietijoje, jau nekalbant apie Vakarų Vokietiją. Bet vėliau, kai visokie iš Rytų Europos plūstelėjo ir ėmė krūvomis tuos maišelius nešt, parduotuvės ėmė stabdyt – vienur tiesiog ribotą maišelių kiekį duot, o kitur irgi mokamais padarė (kad barjeras atsirastų). Dabar toks pasiskirstymas gaunasi – kuo toliau į Vakarus, tuo labiau visur nemokami maišeliai. Kita vertus, Gariūnuose nemokami maišeliai seniai tapo įprastais. Matyt Gariūnai visgi yra ta vieta, per kurią į Lietuvą dar ir šiais laikais ateidinėja verslo procesų supratimas.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter