Tag Archives: kinas

Meilės istorija, verta filmo. Ir filmas, vertas jūsų meilės.

Taip, aš jums papasakosiu apie meilę, apie kiną, apie istoriją, kuri verta kino, apie kiną, kuris vertas meilės, apie jausmus ir įvykius, apie tai, kaip tikrovė atrodo lyg iš filmo, o filmas – tėra tikrovės atspindys. Ir apie vyrą, kuris atidavė viską dėl savo meilės. Ir apie moterį, kuri mylėjo – net nepaisant to, kad gyvenimas buvo virtęs tikra katastrofa.

Smurtaujantis tėvas, suluošinęs jos seserį, vėliau – prievartautojas dėdė, košmariškas gyvenimas Irane, emigracija į Prancūziją, siautėjančios gaujos imigrantų kvartale, o sulaukus 14 – ir vėl išprievartavimas, negana to dar ir grupinis. Emma Arbabzadeh (kiti žiniasklaidoje minimi vardai – Yalda ir Sorour) patyrė tiek traumų, kad bandė nusižudyti. Sunku suprasti, kaip ji išgyveno. Realiai sunku suprasti.

Meilė būna visokia. Kartais tokia neįtikėtina, kad tiesiog tuo sunku patikėti. Emma Arbabzadeh ir Florent Gonçalves - tai jums pavyzdys.

Meilė būna visokia. Kartais tokia neįtikėtina, kad tiesiog atrodo, jog negali taip būti. Tačiau būna visko. Emma Arbabzadeh ir Florent Gonçalves – tai jums pavyzdys.

Emma bandė išgyventi, kad ir koks košmariškas buvo pasaulis, kuriame ji buvo. Bandė būti stipri, stipresnė už tuos, kas prieš ją smurtavo. Gal dėl to ji ir pakliuvo į klaikią jaunų nusikaltėlių gaują, pasivadinusią „Le gang des barbares“ („barbarų gauja“). Gal dėl to ir buvo tas nusikaltimas, kuris visai Prancūzijai sukėlė šoką – vos 17 metų mergina įviliojo į spąstus niekuo neypatingą, irgi skurdžiai gyvenusį žydų jaunuolį Ilan Halimi – mobilių telefonų pardavėją, su kuriuo susipažino parduotuvėje, o paskui kartą nuėjo į kavinę.

O dar po kelerių metų kilo kita istorija – tokia, kuria sunku net patikėti. Meilės istorija, kurioje buvo Emma Arbabzadeh ir Florent Gonçalves. Meilės istorija, kuri Prancūziją sukrėtė gal net labiau, nei Ilan Halimi žmogžudystė. Istorija, kuri tiesiog tokia, kokia buvo.

Meilės istorija, apie kurią sukurtas kino filmas – „Éperdument“ (Lietuvoje rodomas kaip „Išdavystė“). Tai meilės istorija, kurios kontekstus aš jums papasakosiu. Ir netgi paspoilinsiu filmo siužetą taip, kad po to jums jį žiūrėti bus dar kelis kartus įdomiau, nei nepaspoilinus. Juoba kad Prancūzijoje, kur filmas buvo pastatytas, visa istorija buvo ir taip visiems žinoma – o būtent apie tokius žiūrovus pirmiausiai ir buvo galvojama, statant tą filmą. Žodžiu, skaitykite toliau ir kai žiūrėsite filmą, bus dvigubai daugiau wow.

Continue reading →

Sekmadienio internetai

Kad jau ponas Kleckas Buržujus rašo savo penktadienio internetus, o didžiausius šedevrus ima ir suignoruoja, nes tai jo nuomonė, tai aš jums duosiu sekmadienio internetų, nuo kurių jūs apspangsit. Ne, čia bus nedaug, vos keli daiktai. Bet visai kitokiam stiliuj. Užtat ir suignoruoti – nes tasai ponas sprendžia pagal save, o kiti – pagal save.

Ponas Jay RSoul pasidalino šitu jo pieštu komiksu, kuris yra apie Grumpy Cat. Jis yra puikus ir apie lietuvius.

Grumpy Cat Lietuvoje

Grumpy Cat - tai lietuviškas katinas, kadangi jis toks lietuviškas

Čia aš jums pasakysiu, kad tai yra visiškai šimtaprocentinė tiesa, nes taip ir yra: iš ko pažinsi tradicinį seno raugo lietuvį? Ogi iš to, kad labai nelaimingas ir nesišypso, o jo mylimiausia TV laida – tai kokia nors legendarinė „Paverkime kartu“ ar „Svetimo skausmo nebūna“. Nes visiems norisi paverkti, o svetimas skausmas yra savas, kadangi dar daugiau galima paverkti apie tai, kaip viskas blogai.

Continue reading →

Du filmai: Inception ir Shutter Island

2010 metai matomai buvo Leonardo Di Caprio dvasingų savieškų metai – šis pakliuvo į cielus du filmus, turinčius veik vienodą siužeto pagrindą ir netgi kiek panašią struktūrą – „Shutter Island“ (vasarį) ir „Inception“ (liepą). Abu filmai tokie panašūs savo esmine mintimi, vystymusi ir pan., kad kyla net klausimas – kas nuo ko kopipyzdino idėją kartu su visu Di Caprio – ar Martin Scorsese, kuris „Shutter Island“ išleido kiek anksčiau, ar Christopher Nolan, kuris, esą, kūrė savo tą „Inception“ ar tik ne 10 metų (blablabla, 20, ne 50 metų).

Abiem atvejais kalba apie tą patį – kur realybė, o kur sapnas, kur riba tarp realaus ir menamo pasaulio, blablabla. Ir pagrindinis herojus – tas pats Di Caprio. Abiem atvejais melodramatiškai nelaimingas ir persekiojamas mirusios žmonos fantomų. Ir vaikų fantomai irgi jį kamuoja. Ir pabaiga, kur klaustukas paliekamas – ar čia jis realybėj, ar toliau kažkokioj menamybėje – irgi. Ir filmų išleidimo datos skiriasi vos pusmečiu.

„Inception“ siužetas ganėtinai banalus (na, taip taip, ne toks banalus, kaip eilinis bojevykas, bet visvien): kažkokį mistinį bendro sapnavimo prietaisą turintys veikėjai bando šnipinėti informaciją iš svetimų galvų per sapnus, tuose sapnuose sapnuoja kitus sapnus, etc., kol galų gale susipainioja tiek, kad ima neskirti, kur ten tikras sapnas, o kur realybė. Filmas kimšte prikimštas bojevykiškų scenų iš tų sapnų, visi šaudo gaudo, nesvarumai, tratata, tratata, sapnas šen, sapnas ten, vėl bach, tratata, tratata, o herojų asmenybių gylis – maždaug, kaip kokiame Rambo, tratata, tratata, bach bach. Ir tai nepaisant visokių ten besikartojančių scenų su dvasingu Di Caprio, dvasinga Di Caprio žmona ir panašiai. Visi kiti aktoriai atrodo išvis pastatyti tik dėl vaizdo, pakeitus juos į kokius nors South Park herojus – filmas ne tik kad smarkiai nepablogėtų, bet gal net ir taptų juokingesniu, tratata, tratata, tratata, bach bach. „Inception“, atrodo, susilaukė puikaus populiarumo – IMDB reitingas 9,2, o balsavusiųjų skaičiumi jau aplenkė gerokai anksčiau išleistą „Shutter Island“. Jei nesigilinate į siužetą, o kokie nors „Čarlio angelai“ jums atrodo geras filmas – nueikite į „Inception“, galėsite pasijusti pakylėtu ir paskui ištisus metus kalbėti visokiom filosofinėm temom apie tai, kur realybė, o kur tikrovė.

„Shutter Island“ siužetas – gerokai sudėtingesnis, kardinaliai logiškesnis, ir tiesiog nesulyginamai dailiau atidirbtas. Čia nėra jokių stebuklingų technologijų. Tikroviškumas – detalėse. Scenaristo skrupulingumas – stulbina.  Vietoj sapnų – realybė. Ir psichiatrinė ligoninė. Herojaus paranoja. Kliedesiai ir haliucinacijos. Nenormalūs daktarai. „Skrydis virš gegutės lizdo“ kažkuriuo momentu pasirodo, lyg banalybė, palyginus su šiame filme perjaustu ir tyčia neišsakytu netikrumo, nepasitikėjimo, baimės pojūčiu – kam sakyti tai, kas baisu? Nežinomybė baisesnė. Čia nėra skerdynių. Čia tik vieniša sala, paskirta psichiatrinei ligoninei. Sala, kur laikomi pavojingi pacientai. Sala, kurioje ieškoma pabėgus pacientė. Ir nuostabu – tas pats Di Caprio šiame filme atgyja. Taip taip, šita melodramatiškai tauriaveidė vaškinė lėlė irgi ima rodyti emocijas, tarpais – atvirai kraupinančias (negi čia Di Caprio?). Taip, čia yra ir kiti aktoriai – asmenybės, o ne statistai. Kažkuriuo momentu kyla mintis, kad žiūri siaubiaką. Čia nėra jokių scenų, primenančių žaidimus, tačiau kiekvieną minutę matome tiesiog klasikinį operatoriaus, scenografo ir režisieriaus meistriškumą. Tobulą meistriškumą, kuriam kompiuterinis montažas – ne tikslas, o tiktai tikslingai naudojama priemonė. Ir siužetas, vis lūžtantis keisčiausiu būdu tada, kai jau ima atrodyti, kad viskas aišku. IMDB reitingas – lygus 8. Jei jums nieko nesako Scorsese pavardė – į filmą neikite. Tik veltui sugaišit laiką.

Tokie panašūs savo siužetų pagrindu, abu filmai skirtingi tiek, kad atrodo, jog atėję iš nesusijusių pasaulių. Ir nors pagrindinis herojus – tas pats Di Caprio, bežiūrėdamas ir belygindamas – supranti, kad visgi aktorius – tėra lėlė režisieriaus rankose. Būtent todėl išties rekomenduoju pažiūrėti abu. Būtent tam, kad pamatyti, kaip smarkiai ir kardinaliai gali skirtis du filmai, pasakojantys lyg ir apie tą patį.