Taikūs Šiaurės Korėjos traktoriai pasiryžę visais savo ginklais atremti imperialistų smūgį. Tuo tarpu JAV siunčia savo lėktuvnešį prie Šiaurės Korėjos, kad toji nesugalvotų daryti branduolinių bandymų ar vėl bandyti tarpžemyninių branduolinių raketų. Jūs suprantate, apie ką čia viskas? Taikūs kolūkiečiai ruošiasi karui – štai apie ką.
Kai kas nors pamato tokį vaizdą iš Šiaurės Korėjos, tai paprastai ima žvengti. Tiems, kas susigaudo, tie traktoriai atrodo daug baisiau už tankus: tai reiškia ne šiaip kariuomenę, o totalinę militarizaciją, kur netgi kolchozai yra paversti į realius karinius dalinius.
Tie, kas po Šiaurės Korėjos reikalus kapstėsi kiek giliau, žino kad atvejis čia ne toks, kaip kad Irako ar Sirijos. Šiaurės Korėja, nors ir visai nedidelė, nors ir neturinti resursų bei labai atsilikusi, yra košmariška šalis, kuri kariniu atžvilgiu yra labai nemaloni.
Įsivaizduokite, kad mūsų Lietuvoje yra 100 tūkstančių žmonių aktyvios kariuomenės (ir milijonas vis apmokamų rezervistų), kokie 10 tūkstančių dotų, bunkerių ir kitokių slėptuvių, negana to, kiekviename kaime yra įtvirtinimai bei sukarintas būrys su kulkosvaidžiais, granatosvaidžiais ir minosvaidžiais. Ir dar visur nenormalios krūvos ginklų sandėlių, kuriuose – kad ir pasenęs šlamštas, bet tas šlamštas tinka šaudymui ir jo daugiau, negu įmanoma įsivaizduoti. Ir dar visa tai – kalnuotoje teritorijoje, kur sunku pravažiuoti. Ir visa tai – Lietuvoje. Įsivaizdavote?
Aš suprantu, kad tai įsivaizduoti gana sunku. Štai todėl čia bus tiesiog apžvalga apie tai, ką ta Šiaurės Korėja turi ir ką ji gali. Ta pamišusi valstybė, kuri begalę laiko egzistuoja kaip kažkoks koncentracijos stovyklos ir tvirtovės hibridas, kuriame viskas skirta vien karui.
Pradėkim nuo paprasto fakto: Šiaurės Korėja yra labiausiai militarizuota valstybė pasaulyje. Joje yra apie 25 milijonus gyventojų ir daugiau kaip milijonas žmonių aktyvios kariuomenės. Palyginimui, Lenkija turi 38 milijonus gyventojų ir 120 tūkstančių kariuomenės. Ukraina, kur gyvena maždaug 42 milijonai žmonių ir kur vyksta karas, turi 250 tūkstančių žmonių kariuomenę. Netgi Rusija, kur gyvena apie 150 milijonų, turi maždaug 800 tūkstančių žmonių kariuomenę. Čia viskas – skaičiujant be aktyvaus rezervo.
Šiaurės Korėjoje tarnyba kariuomenėje privaloma visiems, moterims – 3 metai, vyrams – 10 metų. Taip ir gaunasi virš milijono kareivių. Jūs suprantate valstybę, kur ištisai visur kariuomenė ir kariuomenė? Skaičiuojant su rezervistais, Šiaurės Korėjos Liaudies Armija sudaro maždaug apie 10 milijonų žmonių. O turint omeny, kiek valstybė yra militarizuota, tai rezervistai ten matyt nelabai formalūs, o pakankamai realiai priskirtini armijai. Kitaip tariant, ta valstybė kariškių skaičiumi išties atsiduria šalia tokių šalių, kaip Kinija, JAV ar Rusija, t.y., realiai bando spraustis į karinių supervalstybių kategoriją. Vien dėl nenormalaus militarizavimo, kuris apima visą visą visuomenę.
Primityvesnių ginklų, kaip kad automatai, Šiaurės Korėja turi pakankamai daug. Sudėtingesnės ginkluotės, aišku trūksta, tačiau irgi yra. Kai kuriuos ginklus Šiaurės Korėja gaminasi pati, ir dar ir eksportuoja. Jei ne dešimtis metų besitęsiančios sankcijos, Šiaurės Korėja galėtų būti viena iš didesnių pasaulio ginklų eksportuotojų, juoba kad kai kurios technologijos tenai gana neblogai atidirbtos. To, beje, nelabai supranta žmonės, kurie pamato kokiuose nors Šiaurės Korėjos paraduose paprastus traktorius.
Kai kurie iš Šiaurės Korėjos turimų ginklų realiai yra labai modernūs: pvz., savaeigis 170mm Koksan pabūklas, kuris apie 1980 buvo išvis bene toliausiai šaudantis savaeigis pabūklas pasaulyje – 43km šaudant įprastais sviediniais, o reaktyviniais – 54km. Palyginimui, vos ne 20 metų naujesni Lietuvos įsigyti PzH 2000 šaudo 30km nuotoliu įprastais sviediniais, o reaktyviniais – 40km. Yra įtarimų, kad po Kuveito karo Šiaurės Korėjai savo technologijų galėjo perduoti Irakas (Gerald Bull konstruoti pabūklai), o tai gali reikšti, kad Šiaurės Korėja gali turėti ir kažkurių Al Fao pabūklo analogų (pastarasis įprastiniais sviediniais šaudė iki 56 kilometrų atstumu). Kažko panašesnio (mobilesnio) į PzH 2000 Šiaurės Korėja irgi turi – tai savaeigiai Chuche-Po pabūklai.
Pokpung-Ho tankai, nors ir atsilikę nuo vakarietiškų, visgi nėra toks šlamštas, kokiu buvo ginkluotas Irakas ar Sirija – iš principo jie jau pajėgūs kovoti ir su vakarietiškais. Nors tokių tankų Korėja turi sąlyginai nedaug (kelis šimtus), jie yra pakankamai rimtas dalykas, kai gali veikti palaikomi senesnių tankų.
Tankų kiekiais (apie 3-4 tūkstančiai) Šiaurės Korėja gali išties nustebinti: nors pati ir nepajėgi tų tankų gaminti, tačiau pajėgi juos modernizuoti, o šarvuotą techniką saugo ir vis atnaujina dar nuo Korėjos karo laikų. Tarp ginkluotės – bent 1500 daug kartų modernizuotų T-54/T-55 bei Type 59 (kinietiškas T-54 variantas) tankų, ir daug T-62, ir T-72, ir pan.. Byrant SSRS, Šiaurės Korėja sugebėjo gauti ir kažkiek T-80, kuriuos ardė ir paskui gautas žinias taikė kitų tankų modernizavimui. Labai smarkiai Šiaurės Korėja stengėsi supirkinėti ir senesnių modelių, tačiau SSRS modernizuotus tankus – pvz., jau po SSRS subyrėjimo įsigijo kelioliką T-55 iš Baltarusijos – atrodo vien todėl, kad tie buvo smarkiai atnaujinti, t.y., tinkami kaip pavyzdys savam modernizavimui.
Kiekvienas didesnis ginklas Šiaurės Korėjoje yra saugomas karui, modernizuojamas, tobulinamas ir kažkaip vis remontuojamas. Kad būtų lengviau susivokti – netgi T-34 ten iki šiol yra kariuomenėje, neperdirbti į jokį metalo laužą, o tik krūvą kartų atnaujinti ir ilgainiui paversti mokomosiomis mašinomis, savaeigiais artilerijos pabūklais ar dar kuo nors naudingu.
Kai kuriais atvejais Šiaurės Korėja tankus pirkdavo netgi kaip metalo laužą, kurį paskui kardinaliai suremontuodavo ir sugebėdavo paversti dirbančiais – savo laiku taip jie įsigijo kelis šimtus T-72, kuriuos paskui dar ir smarkiai modernizavo, naudodami kratinį iš kažkokiais būdais gautų T-80 ir T-90 tankų technologijų – pastarąsias, atrodo, tiesiog pirkosi iš Rusijos ir Ukrainos.
Vienas iš momentų su tankais yra toks: Šiaurės Korėja yra pristačiusi tiek požeminių gelžbetoninių slėptuvių, kad jų turi daugiau, nei tankų. Visi tankai gali kovoti ir pusiau mobilų, slėptuvinį karą – išlįsti, truputį pavažinėti, pašaudyti ir vėl grįžti kažkur po žemėmis. Tai reiškia, kad netgi smarkiai atsilikę tankai yra labai sunkiai sunaikinami iš oro.
Gal keblesnė situacija yra su aviacija: Šiaurės Korėja turi 40 Mig-29 naikintuvų – tai nei labai geri, nei labai modernūs lėktuvai. Tačiau ten pat yra kone 200 prieš lėtesnius taikinius galinčių kovoti Mig-21 (didesne dalimi – kinietiški klonai – J-7), o taip pat ir 100 Mig-23. Didesnė dalis aviacijos yra modernizuojama – ir naujesne elektronika, ir naujesniais ginklais.
Nors tos oro pajėgos neatrodo labai rimtos, bet turint omeny tikrai labai masyvią priešlėktuvinę gynybą ir labai ilgą naudojimo bei modernizavimo patirtį (beje, Šiaurės Korėja gamina ir oras-oras, ir žemė-oras raketas, ir gana modernias), tikėtina, kad lėktuvai gali turėti ir priemones keistis informacija tarpusavyje, ir su žemės postais (įskaitant ir oro erdvės stebėjimą iš oro), tad gynyba gali būti žymiai efektyvesnė, nei galėtume tikėtis iš panašių pasenusių ginklų.
Vienas kiek menkiau žinomas faktas: savo laiku Šiaurės Korėja buvo viena iš tų šalių, virš kurių skraidydavo SR-71, tad sovietai korėjiečius rėmė gana moderniomis technologijomis. Ir kai kurie apšaudymai būdavo netoli sėkmės – buvo atvejų, kai zenitinės raketos sprogdavo vos per kelis kilometrus nuo SR-71. Aš manau, kad daugiau aiškinti čia nereikia.
Šiaurės Korėjos turimi ginkluotės kiekiai tikrai dideli: apie 8000 pabūklų, apie 5000 salvinės artilerijos pabūklų (taip, kur nuotraukoje matėte korėjietiškus traktorius – įsivaizduokite, kad kiekviename kolūkyje tokių keletas, su reaktyvinėmis sistemomis), 3000-4000 tankų, 2000 šarvuočių, netoli 10000 priešlėktuvinių kulkosvaidžių ir pabūklų, 500 laivų, 700 kovos lėktuvų ir taip toliau. Ir didžiausias pasaulyje specialiąsias pajėgas. Ir dar apie 1000 balistinių raketų.
Galų gale, kad maža nebūtų, Šiaurės Korėja turi labai netipiškai išvystytą alternatyvios ir pagalbinės ginkluotės gamybą – pvz., ten pilna radijo ryšio trikdymų stočių, GPS trikdymo stočių, jie krūvomis perkasi iš Kinijos lazerius, iš kurių daro optinių sistemų slopinimo (ir žmonių luošinimo – apakinimo) prietaisus, gamina tegul ir nelabai efektyvias, bet visgi elektromagnetines impulsines bombas, įvairią karinę techniką dažo radijo bangas sugeriančiais dažais ir pan., turi netgi tuntus keistų pusiau povandeninių katerių, kurie, esant reikalui gali plaukti ir kaip beveik povandeniniai laivai, ir kaip gliseriai. Žodžiu, gyvas galas keistenybių. Jų mintis labai paprasta: gal kokios nors priemonės ir nėra labai efektyvios savaime, bet kai jų yra daug ir skirtingų, jos gali smarkiai pakeisti karo eigą.
Karinė Šiaurės Korėjos doktrina
Visas Šiaurės Korėjos posūkis link karinio nenormalumo prasidėjo 1962 metais, kai Kim Ir Senas (Kim Il Sung) paskelbė keturis esminius (dabar – jau vos ne religinius, į Konstituciją įrašytus ir atmintiinai kalamus) punktus apie valstybės gynybinę doktriną:
- Visi žmonės turi būti apginkluoti
- Visa šalis turi būti fortifikuota
- Visa kariuomenė turi būti apmokyta kaip kadrinė kariuomenė
- Ginkluotė, doktrina ir taktika turi būti vystoma taip, kad valstybė savo gynyboje būtų visiškai savarankiška
Nesunku suprasti, kad tokia doktrina reiškia, jog šalis yra militarizuota tiesiog absoliučiai, visur statomi pirmiausiai įtvirtinimai, o tik paskui kažkas kito, visur nenormaliai daug kariuomenės ir visa šalis dirba taip, kad dėjo kariuomenė ant tų sankcijų, nes geriau tegul vaikai badauja, tačiau raketų bus daugiau. Ir čia ne perkeltine prasme – kai prieš kažkiek metų Šiaurės Korėją nusiaubė badas, mirė begalės žmonių, įskaitant ir vaikus, tačiau kariuomenė toliau vystė savo pajėgumus.
Čia jums filmukas apie tą beprotybę. Išties panašūs kareiviai kare būna laistomi napalmu, tačiau kai jų daug, jie visvien kelia problemas. Beprotybė ir fanatizmas gali labai daug problemų pridaryti. Žiūrėkite, ir kuo daugiau žiūrėsite, tuo jums darysis šlykščiau ir baisiau:
Ginkluotės modernizavimas Šiaurės Korėjoje vyksta gana įdomiai, tačiau procesas labai seniai atidirbtas: Šiaurės Korėja labai mieai tampa tarpininke bet kokiems ginklų pardavimams. Pvz., Kai vyko Irako-Irano karas, daugybė įvairių valstybių rėmė Iraką, tačiau Iranas irgi stengėsi pirkti ginklus. Ta pati SSRS, kuri pardavinėjo ginklus Irakui, į Iraną ginklus tiekdavo per Šiaurės Korėją. O tokiu būdu Šiaurės Korėja gaudavo kažkiek tokių ginklų, kokių šiaip gauti būtų negalėjusi. Kažkuriuo kitu to paties karo metu Šiaurės Korėja be jokių skrupulų patiekdavo ir kažkurių ginklų į Iraką. Kai kuriais atvejais dėl tokio tarpininkavimo Šiaurės Korėja sugebėdavo gauti ir vakarietiškos ginkluotės. Dar kai kuriais atvejais Šiaurės Korėja gaudavo net ne tik ginklus, bet ir ginklų gamybos linijas iš Kinijos – vien tam, kad ta pati Kinija galėtų vykdyti ginklų tiekimą kokiam nors Iranui, vaizduodama, kad ji čia niekuo dėta. Galima suprasti, kad kai esi toks tarpininkas, gali gauti daug visokių karinių technologijų – tegul ir ne pačių naujausių, bet visgi pakankamai naujų. Ir dar dalį ginklų sau kai kada gali pasilikti, nes tarpininkui irgi reikia.
Pagal ginkluotės, amunicijos, kariuomenei skirtų degalų ir pan. atsargas, sukauptas vien įtvirtintose požeminėse slėptuvėse, Šiaurės Korėja atrodo gali kariauti labai intensyvų karą mažiausiai kelis mėnesius iš eilės, nepriklausomai nuo paramos iš užsienio.
Toliašaudžiai pabūklai yra tipiškas Korėjos požeminių slėptuvių naudojimo pavyzdys: kiekvienam pabūklui yra pastatoma bent viena gelžbetoninė požeminė slėptuvė, su aikštelėmis. Karo atveju pabūklas gali išvažiuoti, pašaudyti, o paskui vėl pasislėpti. Ir taip daroma ne tik toje zonoje, kuri netoli Pietų Korėjos – taip daroma išvis visur. Turint omeny, kad Šiaurės Korėjos pabūklai yra labai toliašaudžiai, išnaikinti iš tų slėptuvių juos galima tik raketomis arba bombardavimais iš oro. O kadangi slėptuvių baisiai daug, o jos didele dalim statytos dar tada, kai nebuvo palydovinės žvalgybos – nelabai aišku kur jos išvis yra. Ir kad maža nepasirodytų, panašiose neaišku kur esančiose slėptuvėse dar ir priešlėktuvinė gynyba įrengiama. Kad būtų sunkiau iš oro bombarduoti.
Bendrai imant, Šiaurės Korėjos karinė doktrina yra pakankamai moderni, nors ir ganėtinai savižudiška: dar nuo kokių 1970 metų esminiai akcentai dedami ant kuo didesnio mobilumo ir kuo didesnių specialios paskirties (diversinių, desantinių ir pan.) karinių pajėgų. Kareiviai mokomi karo, kurio esmė – neturėti fronto linijos, o veržtis labai giliai (maždaug per 100km) į priešo (Pietų Korėjos) gilumą. Prasiveržę kariai imtųsi mobilaus karo veiksmų visoje toje 100km zonoje, paversdami Pietų Korėjos gynybą tiesiog neįmanoma, todėl pasku juos galėtų judėti ir kiti, lėtesni daliniai. Visa sunkesnė ginkluotė (pvz., artilerija) skirta pirmiausiai priešo gynybos išsklaidymui, kad per silpnesnes fronto vietas į priešo teritorijos gilumą galėtų prasiveržti mobilios pajėgos.
Visos tos slėptuvės yra vertinamos ir kaip papildoma mobilumo užtikrinimo priemonė: kadangi jų baisiai daug, kariuomenė gali būti permetinėjama iš vienų slėptuvių į kitas taip, kad priešas negalėtų nei nustatyti, kur yra pajėgos, nei tų pajėgų išnaikinti. Žodžiu, tokia nenormali, tačiau karo atveju gana efektyvi eklektika, kuri mažiau militarizuotose šalyse sunkiai įsivaizduojama.
Galų gale, kad visai jau būtų aišku: kai šalyje ištisos kartos gyvena prie visiškai klaikaus stalinizmo, o kariuomenėje smegenų plovimas išvis nenormalus, tai tikėtina, kad tas mobilaus prasiveržimo planas visai gali veikti. Kareiviai ten išprotėję. Video medžiaga, kokią galima pamatyti apie tą kariuomenę – tarpais realiai pamišėliška: kai pamatai vidinei propagandai skirtus vaizdus, kuriuose kareiviai realiai vieni kitus kirviais daužo ir banaliai žalojasi, tai atleiskit, visgi šį bei tą sako apie tą valstybę.
Balistinės raketos Šiaurės Korėjoje
Dar nuo sovietinių laikų Šiaurės Korėja tapo ir aukštesnių karo technologijų eksportuotoja – pirmiausiai balistinių raketų. Ir šita tema – ko gero įdomiausia, jei jau nagrinėjame rimtas karo galimybes. Čia kiek nukrypkim į šalį – apie 1990, kai vyko Irako-Kuveito karas, daugybė trečiojo pasaulio šalių buvo prisipirkusios senų atitarnavusių sovietinių raketū Scud-B. Tos raketos, skrendančios apie 300 kilometrų, savo laiku tiesiog neturėjo konkurencijos: jos buvo gana pigios (tinkamos realiai masinei gamybai), o tuo pačiu – įperkamos ir pusiau laukinėms šalims. SSRS tų raketų prisigamino apie 7000, o kadangi gana greitai perėjo prie modernesnių, tai paskui visai greitai ir masiškai visas pardavinėjo į bet kur, kur tik galėjo.
Vat su tomis raketomis Šiaurės Korėjai nelabai pasisekė: SSRS, nors ir gamino tas raketas, nupušusiam Šiaurės Korėjos režimui kažkodėl nutarė jų neparduoti, nes maža ką anie sugalvos. Bet Šiaurės Korėja raketų norėjo baisiai smarkiai, juoba kad anksčiau SSRS jau buvo pardavusi korėjiečiams Luna (Frog-5) ir Luna-M (Frog-7) raketas – pirmosios veikė 45, o antrosios – 70 kilometrų spinduliu. Raketų buvo mažai, jos buvo nevaldomos, bet korėjiečiams jų norėjosi. Taigi, jie ėmė ardyti ir bandyti susikurti kažką nuosavo.
O tada įvyko Egipto-Izraelio karas, Šiaurės Korėja kažkaip padėjo Egiptui su kažkokia ginkluote ir paskui iš to paties Egipto išsiprašė keleto raketų. Ir apie kokius 1976 metus gavo. Ir tai buvo kardinaliai nauja technologija – Scud-B buvo valdomos, jos skrido 300 kilometrų nuotoliu (t.y., buvo tinkamos ne tik fronto linijai), nešė dvigubai didesnę galvutę, o taiklumas buvo visvien kone dvigubai didesnis, nei Luna ar Luna-M.
Nors tuo metu Scud-B raketos tai pačiai SSRS atrodė jau pasenusios (sukurtos dar apie 1960), Šiaurės Korėjai tai buvo technologinis stebuklas. Pačioje SSRS tos raketos (R-17) buvo kurtos labai kompleksiškai, ir su paleidimo sistemomis, ir su taikymo sistemomis, ir kompiuteriais, ir numatytomis modernizacijomis, Ir tos raketos buvo labai universalios (t.y., ne tipiška pustoninė, o tonos galvutė) – pritaikytos visokiems ginklams nešti, įskaitant ir branduolinį. Ir šaudymo nuotolis pas jas buvo nemažas – t.y., toks, kuris būtų saugus netgi modernesnės artilerijos atžvilgiu – galima į priešo užnugario objektus šaudyti iš labai saugios vietos. Galų gale, tų raketų konstrukcija buvo pakankamai paprasta ir pigi, kad jos tiktų labai masinei gamybai. Žodžiu, visai geros raketos.
Trumpai tariant, Scud-B korėjiečiams pasirodė kaip tikras džiaugsmas. Ir jie ėmė jas klonuoti. Gal per kokius 7-8 metus jiems pavyko pasistatyti ištisas gamyklas, kurių reikėjo raketų komponentams gaminti, o tada padaryti pirmas kopijas, o paskui jas paleisti į serijinę gamybą (apie 1984). Pradžioje klonai buvo beveik tikslūs, tačiau jau po metų, patobulinimai pasidarė visai juntami – pirmiausiai buvo kažkiek padidintas skridimo nuotolis – nuo maždaug 280-300km (koks buvo pas originalias sovietines raketas) iki maždaug 320km. Papildomi 20 kilometrų nėra tiek jau mažai – išties tai haubicos šaudymo nuotolis. Vakaruose tos raketos buvo pavadintos Hwasong-5. Kadange korėjiečiams sekėsi gerai, labai greitai jie gavo užsakymą iš Irano – už pusę milijardo dolerių – tuo metu vyko Irako-Irano karas, o Irakas raketas gaudavo iš SSRS. Iranui reikėjo kažko panašaus.
Paskui per kelerius metus korėjiečiai tas Scud-B patobulino jau žymiai smarkiau – galvutės masę sumažino keliais šimtais kilogramų, raketą pailgino, kad tilptų daugiau kuro, tad pasiekė apie 500km skridimo nuotolį – tos raketos vadinosi Hwasong-6. Ir vėl gavo krūvą užsakymų iš Irano – maždaug tiek, kad apie pusę iš netoli 1000 pagamintų raketų Iranui ir pardavė apie 1989 metus. O kadangi raketos skraidė geriau už sovietines, tai gavo ir užsakymų iš Irako – tiesa, jau sudėtingiau – pagal kai kuriuos spėjimus, savo raketų skydžio nuotolį leidžiančias padidinti technologijas (o ne pačias raketas) perdavė mainais į kažkurias Irako gautas pabūklų technologijas bei kažkurių kitų ginklų pavyzdžių tiekimą (nedaug kas žino, bet apie tą laiką Irakas realiai buvo tapęs pačių tobuliausių patrankų gamintoju pasaulyje). Žodžiu, Šiauės Korėja tapo viena iš didžiausių pasaulyje balistinių raketų gamintojų.
Jau apie 1990 metus Šiaurės Korėja sukūrė ir visai nuosavą balistinę raketą – Rodong-1. Pagal savo konstrukciją raketa buvo panaši į tas pačias Scud-B, tačiau labai smarkiai padidinta, o tai jau reiškia, kad projektavimas, nors ir remiantis ankstesniais sprendimais, buvo visai originalus. Skrydžio nuotolis pas tas raketas siekė apie 1000 kilometrų, kitaip tariant – iš esmės tai buvo žingsnis į vidutinio nuotolio raketas. Pagamino apie 300, raketų technologijas eksportavo į Iraną ir Pakistaną. Aišku, mainais į kitas technologijas, o ir į naftą.
Panaši istorija pasikartojo ir su Scarab-A (Točka) raketomis: 1996 Šiaurės Korėja nusipirko kažkiek tų sovietinių raketų iš Sirijos, o paskui per keletą metų nuklonavo ir ėmė gaminti pati – gavosi raketos, pavadintos Toksa. Lyginant su sovietinėmis, raketos buvo patobulintos (galimai panaudojant iš kitur gautus duomenis apie modernesnes Točka-U raketas), tad skridimo nuotolis pasiekė apie 120km. Skirtingai nuo Hwasong serijos, šios yra daug taiklesnės.
Dar paskui Šiaurės Korėjos raketų programa išsiplėtė tiek, kad jie ėmė gaminti ir realias vidutinio nuotolio raketas, o paskui – ėmė kurti ir tarpžemynines. Šiuo metu Šiaurės Korėja yra viena iš gana nedaugelio pasaulio valstybių, galinčių paleisti netgi ir kosminius palydovus. Nors ir sunkiai, bet gali. Tai yra labai daug.
Kodėl tai pasakoju? O tiesiog tam, kad atsirastų supratimas, jog nors ir kokia atsilikusi ta Šiaurės Korėja atrodo, ji pati sugeba gamintis netgi sudėtingiausių rūšių ginkluotę. Ir jei ne sankcijos, tai tą ginkluotę tiektų išvis kam papuola. Pvz., sudėtingesnės Irano raketos, galinčios skristi didesniais nuotoliais (ir jau keliančios baimę pusei Europos) – tai Šiaurės Korėjos kūryba.
Taepodong ir Rodong raketų serijos, nors atrodo vis dar daugiau bandomosios, jau išaugę iki tokio gerumo, kad gali pasiekti ir už daugelio tūkstnčių kilometrų esančius taikinius. Iš esmės, tarpžemyninės balistinės raketos.
Pukguksong raketos, kurios yra jau ne skysto, o kieto kuro – išvis naujas žingsnis: jos gali būti paleistos per minutes, o skristi – atrodo, kad maždaug iki 3000 kilometrų. Kieto kuro vidutinio nuotolio raketos – tai labai modernios technologijos, kažką panašaus gaminti sugeba vos keletas pasaulio valstybių.
Dar noriu pastebėti, kad tai ką papasakojau – tai tik fragmentėlis iš ganėtinai masinės Šiaurės Korėjos produkcijos. Raketų ta šalis gamina gyvą galą, įskaitant ir įvairias priešlaivines sparnuotąsias raketas, galinčias skristi žemame aukštyje. Ir kai kurios iš tų raketų yra pakankamai modernios – atitinkančios tas raketas, kurios vis dar yra Rusijos ginkluotėje.
Elektronika, nors ir atrodo kad Šiaurės Korėjai svetima, išties ten irgi visai kuriama, ir savo segmente visai ne tokia jau ir prasta: kaip pvz., jie gamina KN-06 priešlėktuvines sistemas, kurios yra sulyginamos su pakankmai moderniomis Rusijos S-300 sistemomis (taip, vertikalaus paleidimo iš mobilių konteinerių), veikia apie 150km nuotoliu, o tose sistemose esantis korėjietiškas radaras naudoja aktyvią fazinę gadelę. Žodžiu, tai yra pakankamai daug, kad maža nepasirodytų. Tas Šiaurės Korėjos atsilikimas yra tikrai daug mažesnis, nei dauguma įsivaizduoja.
Beje, yra duomenų, kad ne tik Rusija ar Kinija parduoda kai kurias technologijas Šiaurės Korėjai – panašu, kad po SSRS subyrėjimo ta šalis ėmė banaliai užsakinėti kažkuriuos projektavimo darbus iš Rusijos karinių gamyklų.
Masinio naikinimo ginklai
O vat dabar labai trumpai apie masinio naikinimo ginklus. Kad irgi maža nepasirodytų.
Šiaurės Korėjos branduolinė programa prasidėjo dar 1956 metais, kai SSRS ėmė jiems rengti branduolinius mokslininkus, o 1965 metais SSRS jiems pastatė pirmą bandomąjį branduolinį reaktorių. Sodrinto urano kurą sovietai korėjiečiams tiekė apie dešimtmetį, tačiau technologijas teikė gana ribotai (čia didelis skirtumas nuo Kinijos, kuriai SSRS pastatė viską, ir paskui dar perdavė branduolinių ginklų brėžinius). Nepaisant gana vangaus finansavimo iš SSRS, Šiaurės Korėjos branduolinė programa augo – viena vertus, korėjiečiai statėsi kasyklas (urano telkiniai ten didžiuliai), o antra vertus – po truputį bandė statytis ir sodrinimo gamyklas. 1974 metais rusišką reaktorių korėjiečiai modernizavo patys – jau turėjo pakankamai daug apmokytų specialistų. 1977 metais patys pradėjo statytis nuosavą, tyrimams (o realiai – panašu, kad plutonio gamybai) skirtą savo konstrukcijos reaktorių.
2016 metų nuotrauka, paskelbta Šiaurės Korėjos naujienų agentūros – jei čia išties atominė bomba, tai sprendžiant pagal gabaritus, ji yra labai nevaikiškai moderni. Pirmoji amerikietiška bomba buvo keturgubai didesnio skersmens. Tai reiškia kokių 64 kartų tūrio skirtumus. Tai yra labai labai aukštos technologijos.
Apie 1980 metus prasidėjo jau ir reali branduolinio ginklavimosi programa – ir pradėtas statyti naujas, grynai plutonio gamybai skirtas reaktorius, ir urano sodrinimo gamykla. 1985 apie tą reaktorių ėmė kalbėti JAV, o nuo kokių 1990 prasidėjo didelės problemos: Šiaurės Korėja priartėjo prie branduolinio ginklo pagaminimo. Paskui buvo daug grasinimų, sankcijų, pasiūlymai nemokamai pastatyti Pietų Korėjos gamybos reaktorių mainais į tai, kad saviškį reaktorių Šiaurės Korėja išrinktų, paskui buvo badmetis, o galų gale – 2003 metais Šiaurės Korėja paskelbė, kad turi branduolinį ginklą. 2006 metais buvo įvykytas pirmas branduolinis bandymas.
Pirmas branduolinis bandymas buvo labai neaiškaus galingumo – panašu, kad mažiau, nei 1 kilotona. Maža galia davė pagrindą visokioms spekuliacijoms, kad bandymas buvo nesėkmingas, tačiau čia reikia atsižvelgti į vieną niuansą: mažiau kaip 1 kilotonos ginkluotė yra įmanoma, ir visai gali būti, kad Šiaurės Korėja būtent tokią (ar nežymiai galingesnę – pvz., 2-3kt) ir pasigamino tikslingai. Šį faktą patvirtintų keli faktoriai: buvusi didelė pagalba iš SSRS, vėliau – galima pagalba iš Kinijos, ilgai trukusios branduolinio ginklo bendradabiavimo programos su Iraku, Iranu, Sirija, Pietų Afrikos respublika ir, galimai Pakistanu. Kitaip tariant, tikėtis galima to, kad Šiaurės Korėjos kompetencijos branduolinio ginklo srityje yra banaliai daug didesnės, nei jos turimi resursai: nors pakanka rūdos ir žinių, banaliai trūksta centrifugų sodrinto urano gamybai. Tokioje situacijoje bandymas pradėti nuo minimalios galios atominių užtaisų – visiškai natūralus, jį patvirtintų ir tai, kad visi vėlesni branduoliniai bandymai (viso jų buvo 5) buvo irgi labai mažos galios.
Mažos galios užtaisai gali būti priauginami, jų galią padidinant dešimtis kartų, jei tik yra pakankamai žinių ir urano. Žodžiu, nieko gero.
Dabar pridėkime ir tai, kad Šiaurės Korėja turi gana išvystytas bakteriologinio ir cheminio ginklo programas. Baktriologinio ginklo kūrimas pradėtas dar apie 1960, vėliau vystyta bakterinių toksinų gamyba, o dar vėliau – ir kitos biotechnologijos. Kadangi technologijos šioje srityje gana sudėtingos (reikia daug daug klaikaus brangumo įrangos ir visokių keistų reagentų), Vakarų šalys šios programos nelaiko baisiai rimta. Kita vertus, turima duomenų apie Šiaurės Korėjos bendradarbiavimą su Iraku, Sirija, Iranu, o taip pat ir šios srities lydere – Kuba. Apie 1990 buvo išlindę duomenų apie tai, kad jų turimos biotechnologijos leidžia užsiimti ir genų inžinerija, ir panašiais reikalais. Tai leidžia spėti, kad gali būti ir kokybiškų bakterinių toksinų gamyba.
Cheminis ginklas Šiaurės Korėjoje išvystytas bene tobuliausiai iš visų masinio naikinimo ginklų. Programa prasidėjo dar 1954, kai SSRS ir Kinija Šiaurės Korėjai perdavė krūvas cheminių ginklų, kuriuos Azijoje buvo palikę japonai. Tuo pačiu buvo perduota ir krūvos visokių cheminių ginklų gamybos technologijų, pradėtos statyti įvairios chemijos gamyklos – esą žemės ūkiui. Apie 1964 buvo gana keista istorija, kai Japonija Šiaurės Korėjai patiekė didelį kiekį žaliavų, skirtų pesticidų (suprantame, kokių) gamybai, o tuo pačiu – atrodo ir gana jutamą kiekį tai gamybai skirtos įrangos.
Maždaug apie 1965-1970 Šiaurės Korėja iš japoniškų žaliavų ėmė gaminti tabūną, ir ipritą, kiek vėliau – ir zariną bei VX. Nors gamybos apimtys nėra aiškiai žinomos, bet spėjama, kad bendras cheminio ginklo atsargų kiekis gali siekti apie 5000 tonų, ir didesne dalimi – tai gana modernūs cheminiai ginklai.
Kaip ir įprasta Šiaurės Korėjai, didelė dalis cheminės ginkluotės turi dvigubą paskirtį: pvz., gaminami pesticidai, kurie ir realiai naudojami žemės ūkyje, tačiau tiesiog labai labai smarkiai praskiesti (kad ir tas pats Vakaruose seniai uždraustas Amiton). Karo atveju kiekvienas didesnis kolūkis tuo pačiu amitonu gali užteršti gana nemažus žemės plotus, sukurdamas nepraeinamas šimtų metrų pločio ir kilometrų ilgio zonas. Taip, Amiton – tai vienas iš V serijos preparatų, nuodingumu galintis lygintis netgi ir su VX.
Žodžiu, mes čia grįžome vėl prie tų pačių traktorių bei taikių uniformomis apsirengusių kolūkiečių. Jie yra daug baisesnis Šiaurės Korėjos karinės galios simbolis, nei galėtų pagalvoti to nežinantys žmonės.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Būtų labai įdomu paskaityti ir apie USA karinius pasiekimus. Na nes jei jau tokia badaujanti valstybė tiek pasiekė, tai kiek yra pasiekę visko pertekliuje turintys veikėjai?
Ta šalis todėl ir badauja, kad to siekia.
Straipsnis įdomus ir beveik bauginantis. Tačiau sakykite, Rokiški, ar sąmoningai rašote netiesą, teigdamas, kad tame propagandiniame filmuke kariai žalojasi, ar iš nežinojimo? Pasiruošusiam žmogui tokie triukai didesnių sužalojimų už mėlynes ir nubrozdinimus nesukelia, o ir tai tik jei nepasiseka. Po tokios netiesos pradedi kritiškiau vertinti ir kitą šalia esančią informaciją.
🙂 na mūsų kariuomenė kažin ar plytas skaldo 😀
Labą dieną, plytos nežaloja, sveikatai niekuo neatsiliepia. Mažiau filmų žiūrėkit.
O tai tie visi karatistai, kur per „Labas Rytas“ ant stiklų gulasi ir plytas skaldo, irgi žalojasi?
Truputį atidžiau pasižiūrėkit, kaip ten daužoma. Pamatysit skirtumų. Kadaise labai jaunystėje, aš esu laužęs kumščiais lentas iki maždaug 2cm storio. Bet plytų šitaip daužyti, kaip jie -- nedaužyčiau, netgi kai tos plytos yra nedegtos, t.y., netikros. Tiesiog dėl to, kad tai, kaip jie daužo -- tai yra banalus savęs žalojimas.
Kaip suprantu, patys durniausi yra „Sostų karų“ aktoriai, nes jiems ten ir rankas kapoja, o neretai ir galvas pasitaiko nuridenti…
Ir norit pasakyt, kad šalyje, kur vitrinose „džiūsta“ netikri greipfrutai, nėra netikrų plytų?
Nepamirškime socialistinių-komunistinių pripučiamų tankų , lėktuvų, raketų. Kokia sovietinė šalis be padidinimo, išplėtimo, pagerinimo
Ponas Rokiški, o kodėl „Šiuo metu Šiaurės Korėja yra viena iš gana nedaugelio pasaulio valstybių, galinčių paleisti netgi ir kosminius palydovus.“? Ar jie yra paleidę kažką, ar tiesiog jų turima šiandien technologija nesunkiai tai leidžia pasiekti?
Tie traktoriai iš kolūkių, tai, matyt, Worker-Peasant Red Guards, uniformos panašios, kiek 20 sekundžių google image search leidžia atskirti nuo KPA uniformų
Yra paleidinėję porą palydovų dėl vaizdo (neaišku kokia nauda), o šiaip -- vidutinio nuotolio raketos reiškia ir kosminius pajėgumus.
O dėl traktorių -- jo. Kolchozų gvardija tenai.
yra jie paleidę du palydovus. Ne nano kaip musiškiai, o tikrus.
en.wikipedia.org/wiki/Timeline_of_first_orbital_launches_by_country
Nors, atsargiau vertinčiau tokį baubą. Sugriuvus sovietų sąjungai amerikiečiai nustebo, kad viskas buvo ženkliai tragiškiau, nei jie įsivaizdavo. Bet faktas, kad jie labai militarizuoti nei Iranas, Afganistanas ar Irakas.
Ačiū už straipsnį, net neįsivaizdavau, kad pas juos tokia karinė galia ir modernumas, visada buvau įsitikinęs, kad jie turi daug senų kalašnikovų ir viskas, tos pabūklų slėptuvės išdėstytos visoje šalyje kelia šiurpą. Pasirodo nors ir moderni Pietų Korėja, bet jie neturėtų vilties laimėti prieš Šiaurę karinio konflikto atveju.
Nei vieni prieš kitus lengvai laimėti negalėtų nei Šiaurės, nei Pietų Korėja. Kas ten jų karo atveju galėtų būti -- tai tiesiog milijoniniai aukų kiekiai. Ir nors Pietų Korėja yra tiek modernesnė, kad karo atveju ilgainiui laimėtų, bet banaliai tai būtų pernelyg baisus karas.
Yra dar psichologinis faktorius -- tokios totalitarinės piramidinės schemos atrodo labai grėsmingai, bet realaus kontakto metu kartais griūna stebėtinai greitai. Stalininė TSRS 1941 metais irgi buvo kur kas geriau ginkluota už Vokietiją, ir atrodė tokia pat fanatiška, kaip dabar Š.Korėja -- bet armija visiškai subyrėjo ir banaliai išsilakstė po pirmųjų kontaktų su vermachtu -- žmonės tiesiog nepanoro kautis už tą režimą, nors prieš politrukus visi buvo labai lojalūs. Tik masinėmis represijomis Raudonoji Armija vėl buvo „motyvuota“ kautis ir galiausiai užspaudė vokiečius tiek savo dideliais resursais, tiek su sąjungininkų pagalba. Š.Korėja tokių rezervų neturi. O tie kolūkiniai gvardiečiai yra labai lojalūs, kol už nugaros stovi prižiūrėtojas, bet karo atveju gali banaliai viską mesti ir išsiskirstyti. Aišku, tai tik prielaida, kuria negalima remtis, planuojant realius karo veiksmus prieš Š.Korėją -- planuoti, be abejo, reikia pagal tą modelį, kad jie ten visi kaip vienas guldys galvas už Vadą
Pas juos visa sistema organizuota taip, kaip pas SSRS antroje karo pusėje -- iš SSRS jie ir mokėsi, ir per Korėjos karą tą sistemą įgyvendino. Su tais pačiais zagradatriadais. Kur nesuveiktų smegenų plovimas, ten suveiktų baimė.
Pranšumai buvo ne vien zagrdaotriadai, dar buvo daug faktorių, kurių Š.Korėja neturi:
1. Karinės technikos kiekiu sovietai n-kartų lenkė vokiečius per visą karą, dažnai ta technika ir kokybiškai buvo geresnė.
2. Didžiulė teritorija leido trauktis belekur, taip labai ištempiant vokiečių komunikacijas.
3. Didžiulė materialinė ir techninė parama visą karą plūdo iš sąjungininkų. Dažnai jie ir antram fronte aktyvizuodavosi, kai sovietams buvo riesta, pvz., 1941 m. rudenį Egipte, 1942 m. pabaigoj Libijoj, 1943 m. vasarą išsilaipino Italijoje, jau nekalbant apie intensyvius mūšius jūroje ir ore, kurie vokiečiams irgi daug kainavo, gal ne tiek mėsos, kiek technikos. Tik rusai mėgsta mojuoti ta legenda, kad buvo „vienų vieni“.
O š.korėjiečiai ko gero tikrai vienų vieni. Ir teritorija nelabai didelė. Ir technika jų silpnesnė gerokai. Bismarkas ir 1870-ųjų pavyzdžio Prūsijos armija tą problemą išspręstų gana greitai, kas be ko prarandant 10-15 tūkstančių pėstininkų. Bet Bismarko ar kažko į jį panašaus nebėra. Ir 10-15 tūkstančių kareivių civilizuotas pasaulis prarasti nepasirašys. Todėl toliau laikysis staus quo -- tie pasikoliojimai vieni prieš kitus per žiniasklaidą vyksta kas keli metai.
Technika Šiaurės Korėjoje silpnesnė, bet jos ten kaip prišikta. Ir ne apie 10-15 tūkstančių pėstininkų čia kalba. Maždaug šimtą kartų didinkit potencialius prarastos kariuomenės skaičius, jei imam blogą scenarijų (o planavimas ir turi būti pagal blogą scenarijų, kompensuojant blogus variantus taip, kad aukų skaičiai mažėtų).
BTW, Bismarko kariuomenė šiais laikais yra pats šūdiniausias ir lengviausiai sudorojamas variantas, kokio neturi netgi šūdiniausios šalys. Nėra šūdinesnio varianto tiesiog. Po I Pasaulinio karo toks kovos veiksmų organizavimas, kaip prie Bismarko, nuėjo tiek į praeitį, kad niekas to nei neatsimena, todėl paskui ir gaunasi, kad išvis nesupranta apie ką šneka ir įsivaizduoja, kad tai kažkas gero. Truputį susivokit, prašom.
Jūs ne visai mane supratot, Bismarko kariuomenė SAVO LAIKU buvo geriausia, nes jiems prireikė kelių mėnesių sumaitoti Austrijai, o paskui -- Prancūzijai, dviems to meto supervalstybėms. Aišku, su to meto ginkluote ir taktika dabar ji kautis negalėtų, todėl jei dabar būtų Bismarkas, jis turėtų ne pėstininkus su durtuvais ir husarus, o šiuolaikinę armiją su šiuolaikine ginkluote. Ką dabar ir turi NATO. Bet NATO neturi Bismarko, kuriam užtektų proto ir ryžto pasinaudoti tuo, ką jis turi. Mes turim tik silpnus žmogelius aukštose pareigose, kuriems Šiaurės Korėja nenugalima. Jiems iš principo viskas nelabai nugalima -- ir ISIS, ir finansų krizė, ir oro taršos atsisakymas ir visokia kita nelabai sudėtinga problematika, kurios kontekste Š.Korėja tikrai atrodo rimtas galvosūkis.
Aš dar šiek tiek pamenu Sovdepiją -- dar kokiais 1986 metais jie turėjo ir bunkerių, ir raketų, ir tankai buvo pasirengę veržtis per Vokietiją ir Prancūziją, ir desantininkai plytas skaldė. Ir gyventojai buvo lojalūs ir žiūrint iš Vakarų -- turėjo atrodyti netgi fanatiški. (Taip taip, 99 proc. buvo lojalūs/apolitiški. Čia dabar visi sako, kad tyliai kovojo savo „mažus karus“, realiai disidentavo vienetai, visi kiti buvo pakankamai lojalūs ir beldė vieni ant kitų). Ir jau po penkių metų metu šita machyna griuvo su visais savo resursais, kokių Š.Korėja net labai įsivaizduoti negali. Š.Korėjos problema nėra neišsprendžiama, jos tiesiog kol kas niekas nesprendė.
Bitlai -- rokas- džinsai- TV- Popiežius -- Gorbis tik korėjietiškai?
Nelabai jūs prisimenate sovdepiją 😀 Kad bunkerių ir tankų turėjo -- jo, vat lyginant su ta Šiaurės Korėja, viso to militarizavimo buvo kokius 10 kartų mažiau. Ir kartu pakankamai daug, kad NATO tikrai negalėjo jų užimti. O dėl gyventojų lojalumo -- tikrai nelabai prisimenat 😀
Šiaurės Korėjoje irgi ne visi lojalūs, bet ten lagerinė sistema. Daug blogiau, negu SSRS buvo prie Stalino. Mažiausiai tiek blogiau už stalinizmą, kiek stalinizmas blogesnis buvo už brežnevizmą. Ir tokioje sistemoje žmonėms labai pačiuožia stogai, ištisinis trauminis suvokimas -- arba tu esi auka, arba tu esi režimo atstovas. Kitai psichologiškai (o ir fiziškai) tiesiog neįmanoma išgyventi.
Jeigu kažkuriuo metu ten tas režimas subyrėtų, labai gali būti, kad pamatytume vaizdų, kaip režimo lyderius gyvus ant laužų kepa (ir gali būti, kad taip keptų ne dešimtis, o tūkstančius tų partinių šulų, gatvėse tiesiog). Bet kol ta sistema laikosi -- tai arba esi auka (ir todėl paklūsti režimui, nes tai vienintelis būdas išgyventi), arba esi režimo atstovas.
Tame nereikia ieškoti racionalumo, kaip nereikia ir mistifikuoti -- čia tiesiog traumų psichologija, labai žiauri ir sunki.
Taip, nesprendžia, bet ir pagrindo „spręsti“ didelio nėra, bent kol tik loja, o ne kanda. Na, tarkim ok, išmuš vadukus, geležį ir pėstininkus. Bet tai vistiek kiek liks pilna fanatikų ant kiekvieno kampo. Bus didžiulė humanitarinė katastrofa (dabartinė „taikos“ metu + papildoma karo, ir čia dar neskaitant to ko šiandien šiaip negirdim) ir neiįmanoma ogranizuoti jokios pagalbos, nes kiekvienam bunkery sėdės snaiperiai, ir taip kokį dešimtmetį kaip tie legendiniai japonai kur nežinodami jog karas baigės dar ilgą laiką visiem nervus kokiose nutolusiose salose gadino 🙂
Plius dabar tuos 20+mln žmonių nuo emigracijos iš bado šalies saugo likę milijonai armijos ir kitų jėgos struktūrų, kas būtų jas išdaužius?
Sutikciau su teiginiu , kad Siaures Koreja , tesiog yra nespresta problema , o ne neiveikiama valstybe . Paprasciausiai sios problemos niekas niekada ir nenorejo spresti . o dabartinio lyderio senelis buvo puikius politikas , tevas izvalgus , o dabartinis tesiog bando isgyventi .
Siaures Korejos egzistavimui pradzia dave dabartinio lyderio senelio sajungos sudarymas su Kinija ir SSRS . Savo amziu tos kartos rezimas nugyveno saugomas siu valstybiu . Sekanti karta su dabartinio lyderio tevu gyveno jau kitokiame pasaulyje . Jie suvoke , kad pasikeite geopolitine situacija . Kinija nuo 8 desimtmecio tapo atvira , sukure savo ekonomines zonas , isileido kapitalizma , Vakaru pramone ir investicija , pradejo milziniska modernizacija , ji jau nebebuvo visai socialistine ir tai matyt “ nekvepejo “ nieku geru Siaures Korejos rezimui . O SSRS buvo “ brezveno ero “ -- stagnacijos , ekonominio sastingio era . Sie pokyciai pas pagrindinius sajungininkus priverte matomai susimastyti gana izvalgu rezima . O ir pagrindinis konkurentas Pietu Koreja tapo atviras pasauliu ir pradejo spraciai vystytis . Savo likima Siaures Koreja pradejo rupintis pati , nepasitikedama vien savo sajungininku saugumo uztikrinimu ir ju suteikta ginkluote .
Pradeta branduoline programa . Ir tai yra amziaus rizika . Ji arba garantuos Siaures Korejos egzistavima ateinancius kelis desimtemcius ar net ilgiau , arba bus jos sunaikinimo priezastis . Taciau tai buvo logiskas ir butinas rezimui zingsnis .
Rasote , kad Siaures Koreja neiveikiama , taciau ji iveikiama . Tesiog uztenka paziureti i sali , kuri taikosi su ja kariauti -- Pietu Koreja . Tokias tempais augant ir ginkluojantis si salis tikrai ne uz kalnu butu pati provakavusi naujo kara , kaip preteksta suvienyti Korejos pusiasali .
Paziurekime realiai ka Siaures Koreja turi ? Praeito simtmecio ginkluote ( ji nera bloga , taciau ji yra praeito simtmecio ginkluote , kuriai tektu kovoti pries 21 amziaus Pietu Korejos ginkluote ) , smarkiai militarizuota visuomene ir didziausiai pasaulyje kariuomene . Taciau priesas jau dabar turi 2 kartus daugiau gyventoju , kelis kartus didesni gimstamuma , geresne demografine situacija ir nors dvigubai mazesne kariuomene , bet tokio pat dydzio rezerva ir dar tokio pat dydzio galimybe mobilizuoti.
( kas sudarytu visa Siaures Korejos gyventoju populiacija , nepamirskime , kad i tuos 25 mln ieina vaikai , senyvi zmones ir moterys -- 2/3 esamos populiacijos galimai nera tinkami karybai — tad ir tie rezervo skaiciai , gali buti su veterenais skaiciuojami ) , labai smarkiai abejoju Siaures Korejos kariuomenes parengimu pries Pietu Korejos kariuomene . Galiausiai nors pagal ginkluotes kieki Siaures Koreja turi jos gal ir daugiau , taciau Pietu Koreja frontinio , totalinio karo atveju nesunkiai galetu trukstamos ginkluotes isigyti is treciuju valstybiu . Galiausiai norint kariauti ilgesni laika reikia tureti -- pinigu ir maisto atsargu . Pinigu , kad butu galima islaikyti valstybes ir arba rezimo aparata ir elita ( kitaip rezime ivyks perversmas “ atsinaujinimas “ taikos deryboms , “ veido pakeitimas “ ) taip vaikams , senyviams zmonems islaikyti ( gal ir lagerine Siaures Koreja , taciau ir jos rezimas turi isipareigojimu bent jau pasyviai visuomenei , kuri ir sudaro didesne dali tu 25 mln zmoniu , kuriems valdyti uztenka baimes atmosferos ir pagrindiniu civilizuotos valstybes pozymiu -- kazkokia svietimo , sveikatos apsaugos sistema , viesoji tvarka , gal ir prastos bukles , taciau bent jau ji turi egzistuoti , kad zmones galetu buti apgaudinejami arba galetu bandyti i itiketi siuo “ geriui “ ) ir galiausiai svarbiausiai -- pramones gaminiu resursu ir maisto . Kariuomenei funcionuoti reikia daug zaliavu , kurie kainuoja pinigus -- pvz kuras , avalynes medziagos ir t.t Net jei tarkime Siaures Koreja ne tik senu ginklu , bet ir visu karo pramones gaminiu asortimento tonomis yra prikaupusi kokiose nors sandeliuose , dar ne viskas .. Reikia maisto . Kariaujantis zmones ne tik nedirba ir neuzdirba pinigu , bet jie ir lauku nearia , neseja , nezvejoja . Juos maitinti reikia , o karo metu reikia maitinti dar daugiau nei taikos metu . O maisto Siaures Koreja neturi . Neturint maisto netemsi tu keliu menesiu . Gal kokia savaite pusbadziu ir issilaikyti , bet ir viskas .
Butent maistas ir maitinimas , bei visa sveikatos bukle . Netikiu , kad salyje , kurioje ne taip seniai buvo badmetis , i visuomene , kur ziurima kaip i “ lagerine “ ir kur itin prasta mityba , o is to ir sveikata ( aisku prideda ir sveikatos apsauga , kuriai matyt neskiriama pakankamai pinigu , taip pat higiena del trukstamu gyvenamisku patogumu kaimo vietovese ) gali buti paruosiama stipri kariuomene . Kokia gali buti stipri kariuomene is paliegusiu “ sakaliu “ visuomenes , kur tik saujele elito gerai nutuke gyvena ? Pries pasiturincios , gerai aprupintos , ir sveikos visuomenes kariuomene -- sunku atsilaikyti butu .
Nei kiek neabejoju , kad Siaures Korejos generolai nera kvaili ir turi sukaupia ir kaupia toliau maisto atsargas kariniams reikalams , taciau kariu mityba is pabegeliu nieko gero nesako siuo klausimu ir kazi ar su tokiu maitinimu tu ilgai pakariausi .
Ilgame , rimtame totaliniame kare Pietu koreja turi daugiau -- zmoniu , pinigu , maisto istekliu , sveikeste , fiziskai geriau parengta visuomene , pramones istekliu , galiausiai ivairesne ginkluote , modernesne ginkluote , pranasesne ginkluote , taip pat ji nera izoliuota -- ji visada karo metu gali ko nors isigyti ( maisto , pramones produktu , ginklu , galiausiai net ir pasiskolinti pinigu karo finansavimui )
Pagrindiniai karinai klasikiniai Siaures Korejos ivardijami privalumai :
Zmoniu skaicius -- issakiau jau abejone
Artlerijos pajegumai ir zala Pietu Korejai :
Seulas ir kiti pasienio regionai . Cia Siaures Koreja padarytu tikrai nemazai zalos . Taciau apsaudyti Pietu Koreja vis delto istekliai yra riboti . Jie apsiriboja 70 km atstumu . Seulas ir kitos labiau apgyvendintos vietoves nutolusios 50 km nuo pasienio ,pasienis yra 4 km plocio demerilizuota zona priklausanti vielos ir minu laukams , lieka apie 15 km plocio ruozas artilerijai . Seulo atveju kelios vietoves , apie 50 km ilgio ruoze . Tai butu Pietu Korejos trumpionojo ir vidutinio nuotoliio , aviacijos artilerijos bombardavimo taikiniai ir pagrindine sausumos ir juros pajegu puolimo kryptis -- nustumti apie 50 km Siaures Korejos pajegas nuo dabartines demarkacines linijos ir padaryti Seula visiskai saugu.
Tai yra vakarine Korejos pusiasalio dalis , upiu sleniai , tad sausumos invazijai gamtiniu kliuciu nebutu , taip pat ir bunkeriu ir sachtu daug siame regione taip pat nera del reljefo .
Korejos pusiasali landsaftas gana paprastas : rytineje puseje yra kalnai , is ju isteka upes , kurios teka i vakarus , i Geltonaja upe , tad priklausomai nuo puolimo krypties ir sudetingumas uziimti skiriasi ivairias Siaures Korejos teritorijas . Vakarine Siaures Korejos dali , upiu slenis , kur sutelkta zemes ukio pramone ir sutelkta salies artilerija taikantis i Seula -- del reljefo nera sudetinga uziimti , jei tai nera pavasaris ar ruduo , kai upes patvitinsta , nors prie siandieniniu kariniu transportavimo ir perkelimo galimybiu -- tai nesudaro problemu matomai tokio modernumo armijoms kaip Pietu Korejos . . Butent sios salies teritorijos uziimo gali pilnai pakakti Pietu Korejai ir karas truktu 2-3 dienas .
Rytine salies dali -- kalnuota , pilna bunkeriu , sachtu ir sleptuviu , kurios buvo pradetos vystyti nuo kalnakasybos sachtu , kur isitvirtinusi yra rimciau siaureciu artilerija ir kur su jais kovoti taptu sudetinga del to -- nepulti . Isitivirtinti uziimtuose sleniuose , atkirsti likusiai salies dali nuo maisto istekliu , suduoti reputacijos smugi rezimui ir visai Siaures Korejos sistemai , laukti ka darys Kinija -- ar palaikys Siaures Korejos rezima , ar vis delto privers pakeisti valdzia ir pasirasyti kapituliacija , jei tarpikinijaunt , kur butu atsizvelgta i jos interesus ( pvz buferine zona nuo Pietu Korejos , pereinamoji valdzia Siaures Korejoje , pereinamasis laikotarpis -- bandymas islosti daugiau laiko iki kol bus rasta iseitis ) faktas vienas -- esamo rezimo dienos butu suskaiciuotos , o Korejos pusiasalio nauja ateitis butu atviras naujas galvos skausmas . O jei vis delto Kinija nesiimtu veiksmu , tada ruosti jurine invazija i siaure , netoli sostines , sausumos pajegomis taip pat zygiuoti i siaure , bandyti atkirsti rezima nuo Rusijos ir Kinijos ir pradeti apsiausties rata -- savaiciu klausimas , kada patys nusautu rezimo lyderius arba kapituliuotu .
Nuo trumpojo ir vidutinio nuotolio raketu Pietu Koreja saugo JAV prieslektuvine sistema
Manau ne tiik , kad imanoma , bet net labai realu , kad Korejos pusiasalis jau butu buves suvienytas pries 10-15 metu , ypac kai mire ankstesnis lyderis pries kelerius metus . Problema , atgijusi Kinijos galia -- kuri nenori , kad butu pakeisti padetis Pietryciu Azijoje , kuri Korejos pusiasali nustatyta paskutinius 60 metu tarp Kinijos ir Pietu Korejos -- Japonijos -- JAV aljanso .
Taip pat karo pabegeliai , zala pasaulinei finansu sistemai ir ekonomikai . Tokios salys , kaip Kinija labai pragmatiskai i tai ziuri .
Bei zinoma keliasdesimt tukstanciu zmoniu zutis tikriausiai . Ciniskai tai nebutu didele auka is pirmo ispudzio , taciau tai butu vos keliu dienu auku skaicius — po to auku skaicius nebutu didelis , nustumus siauriecius i kalnus .
Apie simtus tukstancius -- nesamone . Net ir blogiausiuose variantuose sunku tai isivaizduoti , nebent Siaures Koreja maisiskai panaudotu chemini ginkla -- bet karas jau tada po keliu dienu siai saliai tikrai pasibaigtu .
Menkas pataisymas:tankai ne T-62, o T-64
Šiaip tai T-62 (panašu, kad T-62M, jei visai jau tiksliai), nors gali būti, kad tam tikrą kiekį T-64 jie irgi buvo įsigiję, juoba kad kai kurie iš naujesnių jų perdirbinių (Chonma-ho) yra palengvinti, kaip T-64, o kiti (kaip lyg ir nuosavi, bet toliau turimus tankus vystant sukurti Pokpung-ho) turi 125mm pabūklą. Visgi tai panašiau į pačių korėjiečių darytas modifikacijas, o patys tankai yra visgi T-62 bazėje.
Beje, jų pirkimai būdavo kartais net ir po keletą tankų, ypač jei su kitokiomis modernizacijomis, negu jų pačių turimi -- jie viską ardo, ieško ką pagerinti ir gerina. Po truputį jie taip savo tankų pramonę ir augina, vis ardydami, modernizuodami ir perdirbdami įvairius kitus tankus.
Karo atveju vienintelis efektyvus sprendimas susidoroti su Šiaurės Korėją būtų masinė atominė ataka?
Ir belenkiek milijonų žuvusių?
Beveik taip pat baisiai, beveik beviltiškai atrodė pasaulis prieš keturiasdešimt metų -- Vakarai, užliūliuoti taikaus sambūvio politikos, kasmet po kelias šalis atiduodavo soclageriui, kosmose kaip lygus su lygiais rungėsi TSRS, nenuspėjama Kinija su kultūrine revoliucija ir daugiamilijonine armija etc.
Net pagalvoti negalėjom, kaip pasaulis pasikeis tik po kelių dešimtmečių.
Po to, deja, dar po kelių dešimtmečių.
kažkada skaičiau didžiulį straipsnį (Business Week atrodo) apie Korėjų pajėgumus. tai tikrai, Š. Korėjos armija yra nenugalima. čia rimtai. ją galima sunaikinti tik atominiu ginklu. ir tą visi žino. todėl jokio karo su jokiais šautuvais niekada nebus. arba P. Korėja arba Šiaurės bus sunaikintos per kelias valandas. Viskas priklauso nuo Kinijos pozicijos. Ir Taškas.
Gal vertėtų prisiminti Andrejaus Illarionovo iliustraciją – kaip ten viskas organizuojama (skaitantiems rusiškai): http://aillarionov.livejournal.com/370155.html
Ir įdomu, kiek juos įkvepia tokios liaudies pasakos: https://www.youtube.com/watch?v=JS2UaC9G910
Sovietų sąjungą pražudė puolamasis karas Afganistane. Tad ką turi pulti Šiaurės Korėja, kad ištiktų tas pats?
Š. Korėja baisi savo pajėgumais ir fanatiškumu. Nors yra žmonių pabėgusių iš to rėžimo, siaubinga yra tai -- kad niekas į jį nesikiš, nes viena -- tai nepelninga, antra- būtų politinė savižudybė.
Tik vat, man durnai ir naiviai, kyla klausimas: jeigu mes gyvenam „taikoje“, tai kokio bieso, visi ginkluojasi. Nekalbu apie Š.K., kalbu apie Rusiją, JAV, tas pačias pabaltijo valstybes. Nejaugi žmonės iš istorijos nesimoko? Šaltasis karas vėl? ar visdar? Kaip jūs galvojat?
Kokioje dar taikoje gyvenam? Pasižiūrėkit į Gruziją ar Ukrainą ir bus jums atsakymas.
Būtų labai įdomu paskaityti ir šaltinius kuriais rėmėtės 🙂
Idomiu detaliu staipsnyje yra, bet is istorines perspektyvos ir karines filosofijos . Taciau visa kita -- nesamones . Teiginiai , kad Siaures Koreja galetu ilgai kariauti su Pietu Koreja -- absurdas .
Autorius remiasi statiska , kuria pats nori tiketi , ignoruoja geopolitine situacija ir varzovu isteklius .
Filmukai apie spec pajegas tam ir kuriami , kad sukurtu fanatizmo ispudi . Tai visiska propoganda . Tokiu pat filmuku youtube gali prisiziureti apie Pietu Koreja , Kinija , Vietnama , Taivana . Nieko vertas teiginys .
Visuomenes militirizacija . Taip ji drastiska . Nera pasaulyje labiau tikriausiai sukarintos visuomenes . Taciau kas is to ? Puse tos kariuomenes “ fiktyvi “ ir propogandine .
Siaures Koreja paprasciausiai turi 25 mln gyventoju . Pietu Koreja 52 mln gyventojus . Kitaip sakant , turi du kartus maziau “ gyvos mases “ . Abiejuose salyse karine tarnyba -- privaloma . Taip Siaures Korejoje -- 10 metu , Pietu Korejoje -- 2 metai . Ir is to gimsta Siaures Korejos -- didziausiai pasaulio kariuomene -- 10 metu aktyvios karines tarnybos . Kai kitur -- 2 metai daugelyje pasaulio saliu . Galime isivaizduoti kaip mokomosi 10 metu karinio amato . Realiai ismokti uztenka -- 2 metu per akis , toliau arba ruosiama profesionalui , kam reikia motyvacijos arba vyksta degredacija arba prie labai grieztos tvarkos -- stagnacija . Faktiskai aktyviu kariskiu santykis yra 1:2 . Siaures Koreja turi 1,2 mln , o Pietu Koreja -- 650 tukst . Taciau rezervo abi salys turi po vienodai -- 10 mln gyventoju beveik . Profesionalu Siaures Koreja turi 200 tukst -- kas yra labai mazai zinant situacija . Taip Pietu Koreja turi maziau , taciau salyje yra dislokuotos JAV pajegos + tos pat pajegos yra gretimoje Japonijoje -- kas visiskai kompensuoja mazesni islaikoma profesionalu skaiciu .
Del ko sakau , kad Siaures Korejos militirizacija yra absurdiska apart siu skaciu ? Tai visu pirma ne tik skaiciai , bet tu skaiciu kokybe . Nuo 25 mln gyventoju -- 10 mln rezervas . Tai praktiskai visa karinio amziaus vyriska salies populiacija . Tai yra visiskas absurdas . Tik naivuolis gali tuo tiketi . Statistikai gali duoti kiekvienam salies pilieciu po ginkla , uniforma , priskirti dalini ir isleisti toliau gyventi savo gyvenimo . Kilus karui -- militiarizuoti visuos visuomenes -- neimanoma , nes kariuomene pati is saves neisgyvena .
Kitas klausimas kokios kokybes ta kariuomene . Nepamirskime , kad 1990 metais buvo badmetis . Nukentejo 90 , 91 , 92 metu kartos labai smarkiai . Tai yra 27,26,25 metu amziaus grupes -- vienos fiziiskai pajegiausiu kartu . Is esmes negalima teigti , bet labai realu , kad demofrafine situacija Siaures Korejoje nera ir negali buti normali del badmecio ir didelio mirtingumo -- badmetis labiausiai paliete vyresnio ir butent vaikus , taip pat turejo smarkiai sumazinti gimstamuma bent 5 metams .
Jau nekalbesiu apie kokybinius skirtumus tarp kariuomeniu paruosimo . Siaures Koreja neturi nei pinigu , nei galimybiu daryti plataus masto kariniu pratybu , ko ji ir nedaro , nei karines realios patirties . Paskutiniai realiai rimciau uoste parako siaurieciai -- labai realu dauguma ismire per minetus badmecius . Tuo tarpu pietieciai turi rimtas pratybas su JAV kariskais kasmet , pinigu ir rezersu mokytis ir dalyvauti tarptautinese misijose . Galima gincyti to svarba , bet tai yra svarbu . To nenugincysi .
Ginkluotes paruosimas taip pat visai kito lygio .
Is esmes paruosimas , ginkluote , kariniai resursai , populiacija , ekonomika , kariniai aljansai , diplomatija , pramone , karinis biudzetas , demografija , ginkluotes ivairove -- viskas Pietu Korejos puseje gana zenkliai .
Labiau apsistosiu prie jau minetu propogandiniu dalyku , ka Siaures Koreja daugybe metu akcentuoja -- kariuomenes dydis , visuomenes miltirizacija ir jos fanatizmas -- jau apkalbeti .
Artilerijos pajegumai ir apsaudymas Pietu Korejos . Visu pirma kai apie tai kalbama , dazniausiai minimas Seulas , sostine , vienas didziausiu pasaulio megapoliu . Ir taip Siaures Koreja turi puikiais galimybes si miesta apsaudyti , nes jis tera vos 50 km nuo sienos . Taciau faktiskai ir realiai jis gali buti apsaudytas rimciau tik is vienos Siaures Korejos vietoves , o ne is visos fronto linijos . Ji sudaro 15 x9 km sasiauri priklausanti siaurieciams . Ir tai biski keicia situacija . Nes karo atveju , net nereikia sakyti , kad sis sasiauris butu vienas is pirminiu Pietu Korejos aviacijos ir artilerijos , sausumos ir laivyno taikiniu -- isrukyti is ten Siaures Koreja . Visa Siaures Korejos sekme priklausytu nuo to kiek jiems pavyku islaikyti ilgai fronto linija , net jei jie ir pultu ir pralauztu fronto linija savo spec pajegomis , ir pavyktu sukelti gausiai apgyvendintuose Pietu Korejos teritorijose -- tai butu savizudiskas zingsnis . Pietu Korejos kariuomene visu pirma ir pagrindiniu uzdaviniu laikytu sunaikinti Siaures Korejos artilerija ir jos palikimas be vieninteles realiai galincios sulaikyti Pietu Korejos ir JAV kariskiu pajegu jegos -- spec pajegu -- butu tesiog greitas pralaimejimas . Kad ir ginamos , jos ilgai neisilaikytu del nuolatiniu bombardavimu . O kitas dalykas sekmes -- jau susijes su Pietu Korejos karo civiliams parengimu -- bunkeriai , avuakuacija mieste i pozemines sleptuves ir taip toliau . Tai nera nauja problema Pietu Korejai . Kaip jau 20 metu grasinama sudeginti Seula , taip 20 metu Seulo politikai stato bunkerius , naujas sirenas , mokyklose veda mokymus . Esminis klausimas butu , kas geriau butu pasiruose . Skirtumas tas , kad Pietu Koreja del geresnes ekonomines situacijos tam skiria daugiau pinigu .
Tai kad salis turi platu ir slapta bunkeriu tinkla yra atgyvena . Dauguma jo statyta vadovaujantis , kad bus frontinis karas kaip per Korejos kara arba Siaures Koreja tikejosi antro Vietnamo . Svarbios strategiskai tik tam tikros teritorijos . Pasienio ruozai apsaugant Seula ir slenis uz ju , nustumiant siauriecius i kalnus .
Kodel svarbus bunkeriai dabar ? Viena ir paprasta priezastis -- branduolinio arsenalo su balistinemis raketomis . Kai ju tiek daug , nezinai , kuriame Siaurieciai slepiai savo bombike , o net jei ir zinai , jis gali buti toks gilus , kad jo nepavyks issprogdinti bombarduojant . Tai ir yra priezastis , kodel Siaures Koreja zaidzia sita pavojinga zaidima . Jei ji tures balistine raketa , i kuria tilps branduoline galvute , ji gales ja paslepti bet kuriame is daugybes savo sachtu ir melstis dievui , kad JAV ar Pietu Korejos zvalgyba nesuzinotu kur ( o slepti informacija jiems tikrai puikiai sekasi ) ir bet kokia invazija taptu branduoliniu smugiu tarptautinei bendruomenei .
Paskutinius 20 metu Siaures Korejos rezimas buvo ramus savo saugumu is uzsienio del savo turimos artilerijos nukreiptos i Seula . Siandien tai jau kvestiniotinas saugumas . Galimai tai pareikalautu auku is Pietu Korejos . Taciau tikrai ne milijonu ir ne simtu tukstanciu . Keliu tukstanciu galbut . O tai kam nors gali jau pasirodyti “ priimtina rizika “ bandant suvienyti Korejos pusiasali ir nuversti Siaurieciu rezima . SSRS nebeliko , Kinija pakeite kursa . Tarptautinio uznugario ir nebeliko . O su kiekvienais metais Pietu Korejos pranasumas vis ryskejo , ypac pastaraisiais desimtmeciais . Balistiniu raketu programa -- garantuotu rezimui vel ramu ir saugu miega , per daug neisisokant ir neatkreipiant nereikalingo demesio . Siaures Korejai reikia tesiog pripazinimo , kad yra branduoline valstybe , galinti smogti branduolini smugi bet kuriai Europos ar JAV teritorijai .Visas zaidimas : JAV iesko ekonominio sprendimo , kad nereiktu “ priimti priimtinos rizikos “ karinio sprendimo -- kariniu budu pasalinti Siaures Korejos rezimo . O Siaures Koreja stengiasi kuo greiciau sukurti ginkla , kuris atgrasytu nuo tokiu minciu visus .
Siaures Koreja kara pralaimetu per kelias dienas . O be visu aspektu dar ir del to , kad nesvarbu kokia tavo filosofija , rezimas , fanatizmas -- visada ir visais laikais norint kariauti reikejo vieno dalyko -- pinigu . O Siaures Koreja neturi pinigu ir jokio rezervo is kurio galetu finansuoti savo kara . Galiausiai nors sandeliai luzta , bet karui prasidejus kariuomene maitinti is kazko reiktu ir reiktu kasdien , daugiau 1-2 dienu nevalgiusi ji kapituliuotu . Prastai maitinama laikytusi kelias savaites . O su maistu Siaures Korejoje -- prasta situacija jau senai .
Galiausiai esmines priezastys kodel Siaures Korejos problema yra opi yra net ne karines . Pietu Korejai toks karas butu buves opius pries 20 metu kaip minejau , siandien si visuomene susitavarkytu su netektimis ( kurios kaip minejau tikrai nebutu dideles ) vardant sios problemos issprendimo ir Korejos suvienyjimo , kaip mazesnio blogio pasirinkima i kazka galbut gera . Labiau nukentetu Siaures Korejos visuomene . Ten tikrai butu zuciu per aviacijos bombardavimus . Gal but per absurdiskus rezimo siuntimus dideliu kariniu daliniu mazai ginkluotu pries Pietu Korejos artilerija .
Taciau svarbiausios -- ekonomines . Pietu Koreja yra viena svarbiausia pasaulio ekonomiku , sitas karas itrauktu taip pat ir Japonija , JAV ( 1,3 BVP ) , taip pat Kinija ( 2 BVP ) , jis paskatintu milijonu Siaures Korejos gyventoju begima nuo karo i Kinija del ko tai galetu sukelti rimta krize tiek ekonomine , tiek politine . Taip pat Kinija nera suiteresuota suvienyta Koreja , nes Pietu Koreja yra JAV sajungininke , kuri dislokavusi savo pajegas ir ginkluote sioje salyje -- faktiskai si salis taptu Kinijos kaimyne kartu su JAV kariais ir ginkluote ( o taip pat ir Rusijos ) kas tikrai nezavi siu saliu ir jos nezymai toleruoja ir padeda issisukti Siaures Korejos rezimui JTO arba remia rezima neoficialiai , kad tik sis gyvuotu .
Labiausiai gasdina jei dabar kiltu Korejos pusiasali karas , ne pats karas . Visi apzvalgininkai ir ekspertai ar tai butu Vakaru , ar Rusijos , ar Kinijos -- sutinka tos pacios nuomones -- Siaures Korejos rezimas dabartinemis salygomis turetu galbut 3 dienas po kurios sektu visiska kapituliacija . O gasdina kas bus po Korejos karo ir su Korejos pusiasaliu ir kas laukia pasaulio ekonomikos ir saugumo Pietryciu Azijos ir viso pasaulio . Siaures Koreja yra buferine zona tarp JAV ir jos sajungininkiu ( Pietu Korejos ir Japonijos ) ir Kinijos ( Saltojo karo metu SSRS , dabar Rusijos , kuri regione nevaidina jau svarbaus vaidmens ) , karo atveju , jei Korejos pusiasalis suvienijamas , ko ir siektu Pietu Koreja ( o siandien ji gana galinga valstybe , kurios ignoruoti nelabai galima -- TOP10 BVP , TOP6 reitingas pagal kariuomenes galia ) butu sugriauta pusiasvyra buvusi 60 metu Pietryciu Azijoje .