Rokiškis Rabinovičius

Vienas iš keisčiausių sovietmečio fenomenų buvo radijo imtuvai. Tiksliau, netgi ne tai, kad radijo imtuvai, o imtuvai „VEF“. Ir netgi ne tai, kad šiaip kokie imtuvai „VEF“, o radijo stotys, kurių žmonės klausydavosi per tuos imtuvus „VEF“. Ir netgi ne šiaip radijo stotys ir jų klausymasis, o tai, kokiais mastais tai buvo išplitę. Tiesiog neįsivaizduojamais mastais. Tas reiškinys sunkiai suvokiamas šiais laikais, nors anais laikais jis buvo toks pat natūralus, kaip ir nesuvokiamo ilgio eilės parduotuvėse.

Tas radijo imtuvas „VEF“ išties tapo simboliu. Visos virtuvinių disidentų laisvės simboliu – tos laisvės, kai gali sėdėti virtuvėje, užsidangstęs langus ir tyliai klausyti, ką pasakys Amerikos Balsas, Laisvės Radijas, Laisvoji Europa ar Vatikano Radijas. O kokį kartą ar du per savaitę – netgi paklaustyti naujausios rock ir heavy metal muzikos, kurią transliuodavo BBC. Nors su muzika visgi buvo kiek paprastčiau – naktimis būdavo galima išgirsti ir Liuksemburgo radijo, kuris visai gerus rock hitus leisdavo. Ir tai netgi vidutinėmis bangomis – t.y., netgi ir su paprastesniu radijo imtuvu.

Virtuviniai disidentai. Tie patys, kurie patyliukais dalindavosi samizdato knygomis. Samizdatas eidavo perspausdintas spausdinimo mašinėlėmis, o vėliau – ir kopijavimo aparatais. Pirmas Sąjūdžio laikraštis „Sąjūdžio žinios“ – irgi buvo samizdatas, ištisai kopijavimo aparatais nelegaliai spausdintas. Bet Sąjūdis buvo vėliau, o samizdatas – išvis tik pas užkietėjusius. Kiti gi apsiribodavo kur nors iškastomis Tarpukario knygomis (ypač – kokia Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“), o kai kada net ir be tų knygų. Tačiau visvien su „VEF“ radijo imtuvais.

Prisiminkim vieną dalyką: Stalino laikais vienu metu kai kuriuos žmones net už patį radijo imtuvo turėjimą sodindavo – tai buvo nelegalu. Kažkuriuo metu visi radijo imtuvai buvo surašyti, didesne dalimi atimti, o jei kas nors turėdavo ir NKVD kažkaip sužinodavo – tai žmogų suimdavo.  Nes nėra čia ko iš neaišku kur klausytis visokių ten radijų.

Apie 1950 metus paistaikydavo ir tokių fokusų, kai važinėdavo po kaimus mašinos su antenomis ir ieškodavo heterodinų signalo (heterodinas – toks tarpinio dažnio maišytuvas, kuris radijo imtuvuose naudojamas, norint kanalų selektyvumą padidinti ir imtuvo schemą supaprastinti, nors ai, nevermaind). Žodžiu, tuos nelegalius imtuvus aptikdavo, o jų savininkus žiauriai bausdavo. Kadangi niekas tiems savininkams apie tuos aptikimo būdus neaiškindavo, tai dažniausiai žmonės įtardinėdavo, kad kokie kaimynai paskundė. Išties tai buvo paprasčiau – technika jau anais laikais daug ką leisdavo padaryti.

Formaliai tuos radijo imtuvus reikėjo registruoti, o turėti buvo galima tik su leidimu. Paskui, laikui einant, kažkaip ta tvarka supaprastėjo – „patikimi“ partijos nariai ir šiaip visokie komjaunuoliai gaudavo leidimus ir talonus tiems imtuvams pirkti, paskui jau apie patikimumą būdavo nusprendžiama tiesiog išduodant taloną ir svarstant, ar talono gavėjas to imtuvo nusipelnė.

O dar paskui radijo imtuvai pasidarė jau pakankamai įprastu daiktu, kad niekas pernelyg net negalvodavo apie tai, kad kažkas gali paklausyti kokių nors užsienio laidų. Juoba kad per kelis sovietmečio dešimtmečius praktiškai išnyko žmonės, suprantantys užsienio kalbas. Čia tik šiais laikais atrodo, kad anglų kalba tokia įprasta, kad sunkiai įmanoma jos nemokėti – sovietmečio pabaigoje moksleiviai, puikiausiais pažymiais baigę mokyklą ir turėję gerus pažymius už anglų kalbą, dažniausiai nesuprasdavo nei žodžio, pasakyto angliškai.

Buvo ir kita problema, dėl kurios Sovietų Sąjungoje leisdavo radijo imtuvus: kad ir kaip norėta visur įrengti laidinį radiją (per jį tikrų radijo transliacijų nepasiklausysi niekaip), SSRS buvo baisiai atsilikusi, tad tie laidiniai radijai buvo tiktai miestuose, o ir tai ne visuose butuose. O sovietinę propagandą transliuoti reikėjo visur. Dar didesnė problema buvo tame, kad SSRS teritorijos buvo didžiulės, tad ir vidutinių bei ilgųjų bangų siųstuvai visų kampų nepasiekdavo. Ir tai net nekalbant apie kokį nors Sibirą – prisiminkim, kad netgi vidutinėmis bangomis transliavęs Lietuvos Radijas buvo beveik negirdimas vos už kelių šimtų kilometrų nuo Vilniaus esančioje Klaipėdoje. Žodžiu, gavosi taip, kad norom nenorom reikėjo ir transliacijų trumposiomis bangomis. Ir todėl nesigaudavo pilnai imti ir uždrausti tų radijo imtuvų.

Čia kiek nukrypstant, reikia pasakyti, kad tarkim Vokietija II Pasaulinio karo išvakarėse ir to karo metais turėjo dalinį sprendimą šitoms problemoms – Gebelso imtuvus (Volksempfänger), dirbusius tik vidurinėmis ir ilgosiomis bangomis. Tai buvo primityvūs radijo imtuvai, kurie praktiškai negalėjo priimti užsienio radijo stočių – jie buvo klaikiai menko jautrumo ir selektyvumo. Užtat labai pigūs, o dar ir valdžios finansuojami. Britai, tiesa, tą blogą radijo imtuvų kokybę visgi apėjo, pastatydami milžiniškos galios radijo siųstuvus BBC transliacijoms – tokius, kad netgi tie Gebelso snukiai (išties tuos imtuvus taip ir vadino – Göbbels Schnauze, nes savo išvaizda truputį kiaulių snukius priminė) radijo laidas priimdavo. Per kratas, jei naciai aptikdavo, kad radijo imtuvas nustatytas BBC dažniais, imtuvo savininkams kai kada tai baigdavosi sušaudymu ir praktiškai visada – suėmimu ir išsiuntimu į koncentracijos stovyklą.

SSRS atveju teritorijos buvo tiek didelės, kad taip paprastai nieko padaryti nesigavo – nei apsiriboti žemo jautrumo imtuvais, nei vien tiktai vidutinių ir ilgųjų bangų diapazonais. Teko gaminti ir trumpųjų bangų imtuvus, ir jautrumą bei selektyvumą didinti. Ir uždrausti visko irgi nesigaudavo. Žodžiu, tokia komplikuota situacija, kai ir savo tą komunistinę propagandą į galvas reikia kalti, ir kartu, jei tik tą propagandą per radijas transliuoji, tai suteiki ir kažką iš užsienio išgirsti. Taigi, pilnaverčiai Gebelso imtuvų variantai, nors ir buvo daromi Stalino laikais, ilgainiui ėmė nykti. Nors, tiesa, reikia pasakyti, kad visgi dauguma imtuvų neturėdavo trumpųjų bangų diapazono.

Beje, dar kiek nukrypstant: papildomai patobulintą Gebelso imtuvų variantą dabar naudoja Šiaurės Korėja. Tie imtuvai priima radijo bangas, bet išvis, atrodo, tik vienu diapazonu – iš Pchenjano, visai be kokių nors reguliavimo galimybių. Įprastų radijo imtuvų ten žmonės negali įsigyti, nes nėra čia ko klausytis ko nereikia. Kaip ir nacių Vokietijoje, taip ir Šiaurės Korėjoje, už tokio imtuvo perdirbimą, jį pritaikant kitų stočių priėmimui, numatytos žiaurios bausmės.

Taigi, vat taip jau gavosi, kad SSRS kažkaip tų imtuvų reikėjo, o su Gebelso imtuvais ar radijo taškais problemos išspręsti pilnai nesigavo. Ir štai tais laikais (apie 1950) atsirado tranzistoriai, o paskui ir pigesni tranzistoriai, o paskui, visai staiga ir labai netikėtai, latviai iš VEF gamyklos sukūrė radijo imtuvą, kuris turėjo būti labai gero lygio, pasididžiavimą keliantis ir taip toliau. Staiga ir netikėtai.

Radijo imtuvas vadinosi „Spidola“ – anuomet tarp įvairių žmonių jis išvis tapo nešiojamo radijo imtuvo sinonimu. SSRS buvo gerokai atsilikusi – visos gamyklos vis dar gamino tik lempinius gargarus, o štai Tarpukariu užaugusi latvių gamykla VEF buvo visgi modernesnė. Ir joje dirbo truputį ne itin prosovietiniai inžinieriai bei dizaineriai, o kokie tai latviai. Na, jūs supratote.

Žodžiu, keli latviai, inžinieriai Uldis Briedis ir Janis Cerps bei dizaineris Adolfs Irbitis padarė daiktą, už ką paskui netgi gavo kažkokią valstybinę premiją – imtuvą, kuris buvo bent jau panašus į vakarietiškus imtuvus. Paskui, žinoma, valdžia to pasigailėjo, tačiau ragana ištrūko į laisvę ir atvėrė Sovietų Sąjungai vakarietiškus radijo balsus. Kodėl ragana? O todėl, kad Spidola – tai raganos vardas iš latvių mito apie Lačplėšį. VEF gamykla tuos imtuvus ėmė gaminti 1962.

Jau paskui, kiek patobulinus tą „Spidolą“ (ryškiau pasikeitė tik korpusas, o ne elektronika), gavosi „VEF Spidola-10“, o po dar kelių nežymių pakeitimų – „VEF-12“, t.y., tas pats pirmasis legendinis „VEFAS“. Paskui tų imtuvų išvaizda praktiškai nesikeitė, pvz., „VEF-201“, „VEF-204“, „VEF-202“, „VEF-206“ – skyrėsi nuo to paties klasikinio „VEF-12“ daugiau smulkiomis išvaizdos detalėmis, negu kažkuo rimtesniu.

Čia verta pastebėti, kad anuomet, 1962, kai tik atsirado pirmos „Spidolos“, VEF vis dar buvo gana moderni gamykla pasaulio mastais. Ir SSRS tie daugiadiapazoniai tranzistoriniai radijo imtuvai pasirodė vos kokiais 5-6 metais vėliau, nei Vakarų šalyse. Na, tai būtų kažkas tokio, lyg dabar, jei 2017 vis dar egzistuotų SSRS, jie imtų gaminti kokį nors pačių pirmų smartfonų analogą. Atrodytų visai modernu, ar ne? Na, gerai, gal ir nelabai, bet pripažinkim: jei absoliučiai nebūtų jokių kitų smartfonų, tai pirktume juk, tiesa? Tai vat taip atrodė tie radijo imtuvai.

Sąlyginai mažas (bent pagal sovietinius mastus – neįtikėtinai mažas) VEF atsilikimas buvo susijęs tik su tuo, kad tos gamyklos kažkaip iki galo neišdraskė nei pirma sovietinė Latvijos okupacija, nei nacių okupacija, nei antra sovietinė okupacija. O ta gamykla buvo išties tikras gigantas – Tarpukaryje jie gamino ką papuola, radijo imtuvų rinkoje buvo toks didelis žaidėjas, kad galėjo lygintis su kokiais nors AEG ar Phillips. Gamino netgi lėktuvus ir kažkokius motociklus. Ir dar fotoaparatus. Ir dar kažką. Žodžiu, kai Latviją užgrobė SSRS, VEF ilgai buvo didžiausiu visoje Sovietų Sąjungoja radijo ir telefonijos įrenginių gamintoju.

Tai štai dėl to modernumo 1962 metais ir atsirado „Spidola“. O paskui – ir tie garsieji „VEF“. Pastarieji garsiaisiais tapo ne dėl to, kad būtų buvę geresni, o tik dėl to, kad masiškiau buvo gaminami.

Taigi, čia padarėm didelį ekskursą į visokias gamyklas, o pradėjome juk nuo to, kaip ten virtuviniai disidentai sėdėdavo savo virtuvėse ir klausydavosi Amerikos Balso, Laisvosios Europos radijo ir kitų stočių. O klausydavosi sunkiai. Dėl radijo trikdžių.

Pradžioje radijo trikdžiai buvo paprasti – tiesiog cypimas, tiesiog toksai „pyyyyyyyyy…“. Paskui atsirado sudėtingesnis cypimas, o paskui ir rudojo triukšmo generatoriai (nuo baltojo triukšmo jie skiriasi tuo, kad artimesini savo dažniais žmogaus kalbai, tad trukdo girdėti). Paskui atsirado keistos radijo stoties „Majak“ transliacijos, leidžiamos tais pačiais dažniais, kaip ir tos užsienio radijo stotys. O paskui atsirado ir dar keistesnės transliacijos – iš kažkokių įrašų, kurie būdavo sudaryti iš įvairių balsų nuotrupų – tiesiog į vientisą chaosą sudurstyti gabalėliai iš vyriškų ir moteriškų balsų, tik tokie trumpi, kad net negalėtum suprasti, ką ten sako. Maždaug nuo kokio ketvirčio iki sekundės trukmės. Šitie buvo bene baisiausiai užknisantys – nes atrodydavo lyg šiaip prastai girdima radijo stotis, o dėl panašumo į realią kalbą itin klaikiai trukdydavo suprasti, kas sakoma.

Trumposios radijo bangos turi įdomią savybę, dėl kurios jomis galima transliuoti už tūkstančių kilometrų: jos atsispindi nuo jonosferos ir grįžta link žemės paviršiaus. O nuo žemės paviršiaus jos paskui vėl atsispindi ir grįžta link jonosferos. Gerai pareguliavus radijo siųstuvo antenas, galima pasiekti to, kad net už kelių tūkstančių kilometrų radijo transliacijos būtų girdimos kuo geriausiai. Kad signalo lygis būtų geras, siųstuvus amerikiečiai statė išties galingus. Ir vis daugiau, vienu metu transliuojančius kuo įvairesniais diapazonais.

Sovietai su savo triukšmo stotimis irgi nestabdė – statė vis naujas ir galingesnes. Viena iš pirmųjų buvo berods kažkur netoli Algirdo gatvės Vilniuje – galia buvo tokia, kad per kelis šimtus metrų gyvenantys žmonės kartais rodydavo svečiams fokusus: paimdavo neoninę lemputę, prie vieno jos išėjimo prikabindavo metro-dviejų laidą, kitą išėjimą paimdavo į rankas ir paliesdavo radiatorių. Lemputė užsidegdavo. Vien nuo tų radijo bangų.

Amerikiečiai tuos slopinimus puikiai matė, tad irgi žaidė savo žaidimus: vos pasigirsdavo trikdymai, po kelių minučių Amerikos Balso transliacijų dažnis imdavo kažkiek keistis. Kartais – greitai šokteldavo į šoną, o kartais – iš lėto nuslinkdavo kiek toliau nuo triukšmų. KGB darbuotojai, reguliuojantys stotis, ilgokai to nepastebėdavo (nes jiems patiems jų pačių trikdymo signalas girdėdavos labiau, nei bet kam kitam), tad šitaip gaudavosi kažkiek tuos trikdymus apeiti. Tiesiog reikdavo nuolat sekti ir ieškoti tos radijo stoties vis kituose diapazonuose.

Sovietai bandė ir automatines transliacijų aptikimo sistemas: esmė tame, kad jei ta pati radijo stotis transliuoja keliais diapazonais, tai aptikus ją vienoje vietoje, galima automatiškai trikdžius paleisti ir kitose vietose. Taigi, JAV į tai irgi atsakė įdomiais patobulinimais – radijo stočių programos ėmė eiti skirtingais kanalais su skirtingais uždelsimais. Kartais vos ne minutės trukmės. Būdavo kartais taip, kad pasiklausai viename diapazone, pasigirsta trikdžiai, šoki į kitą diapazoną, o tada ten išgirsti pusę minutės teksto, kurio tik ką klauseisi.

Su trumposiomis bangomis sovietams kilo viena problema: jos gana trumpos. Tai reiškia, kad ne taip jau sunku pasidaryti nesudėtingą kryptingą anteną, kuri iš trukdymo stoties signalą priimtų silpnai, o štai iš Amerikos Balso stoties – gerai. Taigi, toliau nuo trukdymų stoties esantys žmonės radijo stotis iš užsienio visvien girdėdavo. Dėl to sovietai apie kokius 1980 metus ėmė vystyti naują trukdymų programą – pradėjo statyti begales mažos galios trukdymų siųstuvų, įvairiausiose Lietuvos vietose. Prie tokių siųstuvų sėdėdavo keli KGB darbuotojai, kurie tiesiog ieškodavo tų pačių radijo stočių, o vos jas radę, įjungdavo savo gana mažos galios (berods gal kokio šimto vatų) siųstuvus. Taigi, triukšmo šaltiniai imdavo rastis iš visų pusių ir radijo transliacijas priimti pasidarydavo sunkiai įmanoma. Bet visvien įmanoma.

Ypač gerai būdavo tiems, kam kokie nors giminės iš užsienio atsiųsdavo tą patį VEF. Kažkaip jau taip veikė ta sovietinė sistema, kad padoresnių vakarietiškų radijo imtuvų įvežti neleisdavo (tam reikdavo radijo mėgėjo licencijos ir specialių leidimų), tačiau VEF būdavo eksportuojami, o paskui – vėl įvežami, tik jau privačiai. Tiesiog dėl vieno įdomumo: juose būdavo kiek kitokie dažnių diapazonai. Ir ypač – labai trumpų dažnių. Pvz., 13, 16, 19 metrų ruožus apimantys. Kaip tik tie, kur bangos trumpos, pusbangiai – dar trumpesni, o ketvirčiai – išvis trumpučiai. Tai reiškia, kad net visai buitinėmis sąlygomis kryptingumas gaunamas didžiulis.

Tie patys radijo dažniai būdavo ir iš siųstuvų, stovinčių Vokietijoje, irgi geriau nukreipiami į didesnius SSRS ribose esančius miestus. Taigi, ir signalo lygis būdavo kardinaliai aukštesnis. Na, jūs supratote, ar ne?

SSRS skirti „VEF“ imtuvai nuo eksportui skirtų skyrėsi tik tuo, kad berods dvi dažnių kontūrus perjumgiančio būgno padalos būdavo tuščios. Pačiame būgne būdavo įkišta kažkiek kondensatorių ir ričių, tad tie, kas geriau pasiaiškindavo schemas, paardydavo sovietines VEF imtuvų versijas ir trūkstamas skyles užpildydavo. Gaudavosi radijo imtuvas, kuris būdavo žymiai labiau pritaikytas visam nelegaliam radijo stočių klausymuisi.

Tie, kurie tokių galimybių persidirbimui negaudavo (retas kuris meistras tą darydavo už pinigus – pernelyg pavojinga), kankindavosi su laidais, įkištais į radijo imtuvo užpakalį. Kankindavosi, tiesiog bandydami kažkaip geriau pagauti Amerikos Balsą ar Laisvės Radiją.

Įsivaizduokit, kad yra kokia nors 8 valanda (jau tiksliai neatsimenu, kelinta, na, bet tarkim), ir jūs užeinate pas draugą į namus. O tasai – sėdi virtuvėje, kurioje pakabintas ilgas laidas ir tą laidą keistai tampo, vienose dalyse susukdamas, kitur – pakabindamas ant virtuvinių spintelių, ant lentynų – keistais vingiais. Ir jūs žinote, ką jis daro – ogi anteną reguliuoja. Bando ištampyti laidus taip, kad iš triukšmų stoties „VEF“ imtuvas signalą priimtų prasčiau, o štai iš užsienio – geriau.

Kažkuriuo momentu iš žemadažnio chaotiško ūžimo ima girdėtis balsas. Amerikos Balsas. Ir jūs sužinote, kad kažkur Baltarusijoje įvyko branduolinė katastrofa.

Tą patį vakarą sovietinė TV praneša, kad nieko neįvyko ir visa tai tėra antitarybinė propaganda, skirta tam, kad apšmeižtų tarybinius pasiekimus ir visą visuomenę. Bet jūs jau žinote, ką tai išties reiškia. Dar po dienos sovietinė TV pasako, kad kažkoks incidentas įvyko ir nieko tokio neįvyko, pasekmės pašalintos ir viskas yra gerai. Dar po kiek laiko ima aiškėti, kas nutiko išties.

Jūs klausotės naujienų. Ir jūs jas girdite per „VEF“ radijo imtuvą. Toks buvo sovietmetis. Kad ir kokie tie imtuvai būdavo seni, jie buvo labai branginami. Jų kaina buvo maždaug tokia, kaip vidutinis atlyginimas – pradžioje berods apie 70 rublių (kokiais 1970), o paskui, apie 1980 pasiekė ir 100 rublių. Ir tie imtuvai buvo deficitas. Vien dėl to, kad priimdavo tuos radijo balsus.

Tiesa, retesnė niša buvo dar ir lempiniai radijo imtuvai – vienu metu per kažkokius neapsižiūrėjimus SSRS paleido į vidinę rinką senus, užsigulėjusius radijo imtuvus, skirtus visokioms Afrikos šalims ir kitiems atsilikusiems regionams. Atsilikę regionai buvo visgi ne tiek atsilikę, kiek SSRS, tad tų imtuvų apie 1960 ėmė nebepirkti. Didžiuliai tų imtuvų kiekiai buvo parduodami SSRS viduje, kur į juos daugelis nekreipė jokio dėmesio, kol nepastebėjo, kad tuose imtuvuose irgi yra tie patys itin trumpų trumpųjų bangų diapazonai – 13, 15, 17 metrų ir panašūs. Paskui tie lempiniai imtuvai greitai tapo deficitu. Ko gero neverta nei minėti, kad tie imtuvai irgi buvo gaminami tose pačiose VEF gamyklose.

Radijo stočių klausymas sovietiniais laikais buvo kažkoks ypatingas reikalas. Tikrai ypatingas.