Tag Archives: Bertrand Russel

Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams ka nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus. Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Dėl kalbainių nekompetencijos

Šito straipsnio nerekomenduoju skaityti kalbainiams ar kitiems iš tipų, kurie aiškina, jog „ta kompiuterinė ir matematinė logika netinka kalbai“ ar „kalbininkų pajautimas yra svarbesnis, nes jie profesionalai“. Tokiems tipams niekas jau nepadės, todėl jiems čia skaityt ir nereikia. Nes kai žmonės pasakoja, kad logika netinka kalbai ir taisyklės netinka logikai, tai čia telieka pasakyt, kad tokie žmonės netinka diskusijoms, kadangi kogitofobija su diskutavimu yra nesuderinama. Ir ypač jiems ne vieta tokiose temose, kur kalba yra apie mokslo santykį su šarlatanizmu.

Baisioji matematika

Kalbainiai kraupsta nuo anglų kalbos ne todėl, kad toji kažkokia jiems baisi, o todėl, kad ji daug matematiškesnė, analitiškesnė. Bet labiausiai kalbainiai kraupsta nuo matematikos. Netgi 2x2=4 jiems yra tokia nesuvokiamybė, kad jie pradeda tampytis konvulsijose, vos tik kažkas ima apie tai kalbėti. Taip yra todėl, kad kalbainiai turi silpną protą. Tuo jie ir skiriasi nuo kalbininkų.

Žodžiu, reikalas yra labai paprastas, netgi nesigilinant į visokias Allan Turing mašinų pakankamumo idėjas ir Kurt Godel nepilnumo teoremas, kurias anksčiau vietomis kabindavau, kalbėdamas apie kalbą. Viskas yra tiesiog vaikiškai primityvu. Ir aš jums tai parodysiu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Bacevyčia ir semiotikos lūžis. Semiotikos ratas ir eksceptologija

Daugiau, kaip pora dešimtmečių bandymo suprasti, vis daugiau ir daugiau žinių, o supratimas – vis menkesnis. Čia aš apie save. Ir dar – apie Kęstutį Bacevičių, labiau žinomą, kaip Bacevyčia. Jis irgi kažką tokio kalba. Ir apie save, ir apie semiotiką, ir apie įvairias poststruktūralistines sroves, bandančias dekonstruoti struktūralistines problematikas.

Sako, kad istorija sukasi ratais. Nežinau, kaip ten ratais, bet semiotika, atrodo, apsisuko. Ir netgi gal ne vieną kartą, o dar sudėtingiau – ratų ratais ratais susiratavo, išvirsdama simuliakrų simuliacijų simuliakrų simuliakrais.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter