Tag Archives: transakcinė analizė

Karpmano Dramos trikampis ir santykiai tarp gydytojų ir pacientų

Pasitaikė čia man perskaityti naują, bet visiškai tipišką, pasikartojančią istoriją iš lietuviškos medicinos: žmonės atvežė močiutę į ligoninę, močiutė sirgo, ligoninėje – dar labiau apsirgo, visokios komplikacijos prasidėjo, o paskui dar ir medikai kažkaip reagavo ne taip kaip reikia, ir visai ten kažkaip viskas pasidarė blogai.

Būna baisu, kai lyg ir lygioje vietoje kyla Drama. Tad šiandien apie tai ir pakalbėsime – kaip kyla dramos, kodėl jos kyla, ką daryti, jei jau kilo ir ką daryti, kad išvis tų dramų nebūtų.

Aišku, kalčiausiu šioje istorijoje liko kažkoks gydytojas rezidentas, nes močiutės giminės pamatė, kad anas, paėmęs kažkokius popierius (gal ligos istoriją), kažką daro su savo telefonu, kažą ten skaito. Matyt feisbukus naršo. Suprantate, internetus brauzina, vietoje to, kad gydytų ar kažko ten mokytųsi.

Istorija, nors ir tipiška, visgi įdomi, nes aspektų joje atsiskleidžia daug – pvz., akivaizdus, akis badantis mechanizmų dėl artimųjų informavimo trūkumas: artimieji paskambina į ligoninę, o ligoninė informacijos nesuteikia, nes juk slapta viskas. Ir lyg ir paprasta tai suprasti, ir lyg ir procedūros neleidžia, ir neaišku, ką tada daryt.

Sprendimas čia būtų paprastas: pakaktų ligoninėje išduoti unikalų identifikacinį kodą ir pagal jį galima būtų gimines informuoti, nepažeidžiant jokių ligos slaptumų. Tai padaroma su faktiškai nulinėmis investicijomis, bet tam reikia trupučio procesų valdymo žinių.

Akis bado ir aiškus pacientų ar jų giminių nesuvokimas, kad gydytojai šiais laikais Internetu (ypač Pubmed ir pan.) naudojasi kraštutinai aktyviai, ir tai padeda išgelbėti gyvybes. Ir ypač tuo naudojasi naujesnė gydytojų karta. Ir ta pati naujesnė gydytojų karta labai dažnai dar ir tarpusavye konsultuojasi – ir wow, tas daroma per tuos pačius Facebook messengerius bei panašias programas. Pacientai dažnai tiesiog nesuvokia, kad gydytojas, čatinantis feisbukuose ir besikapstantis po internetus, dirba daug daug geriau.

Visgi dar įdomiau yra tai, kaip ir kodėl išvis išsivysto tokios dramos, kai pacientai ar jų artimieji, netgi esant geram gydymui (ir jau juo labiau esant blogam gydymui, o toks kartais irgi būna) sukelia didžiulius skandalus, pasiekiančius spaudą. Ir ką reiktų daryti, kad būtų kitaip.

Šiame straipsnyje aš pradėsiu nuo šiokio tokio ekskurso į transakcinės analizės ir Karpmano Dramos trikampio pagrindus, paskui panagrinėsime atvejį, kuris kažkiek kažkuo primintų kažkokį realų (bet tai nebus realus atvejis, nes aš jį išsigalvojau), o tada – sprendimo mechanizmus. Pamatysime, kaip kai kurie dalykai gali būti gerai pataisomi, jei tik supranti, kaip tie dalykai išvis veikia.

Continue reading

Kas vyksta tose galvose: asmenybės sutrikimai ir neurozės

Visų pirma, aš nesiūlau šio straipsnio skaityti tiems, kas mėgsta užsiimti savidiagnozėmis. Ir nesiūlau pagal tai diagnozuotis. Ir nesiūlau diagnozuoti kitų. Ir jau juolab nesiūlau išsyk pulti savęs ar kažko kito skirstyti į kokius nors tokius tipus. Geriau čia pamąstyti apie savo paties būdus suvokti pasaulį – tai žymiai produktyviau.

Kartais atrodo, kad pasodinsi žmogų dirbti ir jis dirbs. Tiesiog kažkodėl skirtingu našumu ir su skirtingomis problemomis, bet visvien – nu ką ten, darbuotojas ir viskas. Bet kartais būna kiek kitaip, taip, kad nei suprasti nesigauna. O norint suprasti paprastesnius atvejus, reikia pirma suprasti ryškiausius, kraštutinius atvejus.

Antra, šitas straipsnis nėra skirtas šiaip pop-psichologijos mėgėjams – jis apie gilesnius reikalus, nei kokie nors psichologijos žurnaluose aprašomi charkterio tipai. Čia aš rašau pirmiausiai apie tai, kas yra tikri sutrikimai, ir kaip tie sutrikimai gali kelti problemas ar kaip tik tapti privalumais darbinėje veikloje. Taip, kartais asmenybės sutrikimas tampa labai dideliu privalumu, kartais ten slepiasi stebuklingi darbuotojai. Bet kartais – tai gali būti ir problema. Ir įmonių vadovams dėl to reikia žinoti ir suprasti kai kuriuos psichologinius reikalus, kokių kartais būna.

Tiesa, išsyk pasakysiu vieną svarbų dalyką: visus visus šių aprašomų sutrikimų požymius turi visi žmonės. Kiekvienas iš mūsų. Jei pastebėjote, kad kažkurio sutrikimo požymiai pas jus pernelyg ryškūs – nesidiagnozuokite pats, o geriau pasitarkite su psichoterapeutu. Nes daugelis šiems sutrikimams labai artimų požymių yra visai įprasti visiems žmonėms.

Įsivaizduokite tokį žmogaus mąstymo ir pasaulio supratimo sutrikimą, kur viskas viskas, kas bebūtų, jam yra blogai, nieko gero nėra ir nieko gero išvis nebus. Tokį sutrikimą, kur ateityje viskas blogai, niekas niekada nepasitaisys, kur žmogus ir pats niekam tikęs, ir kur visi aplinkiniai – ištisai negeranoriai. Aš manau, kad visiems yra tekę patirti panašią būseną, ypač jei dar teko pakliūti į juodą nesėkmių periodą – gal valandoms, gal savaitėms, o gal net ir mėnesiams.

Tai visiškai natūralu: mes visi esame subjektyvūs, mes visi pasaulį ir save pačius suvokiame per savo anksčiau gautas subjektyvias patirtis ir supratimus – o tai reiškia, kad visi suvokiame daugiau ar mažiau perkreiptai, kitaip tariant – neurotiškai. O neurotiškas suvokimas yra linkęs kažkiek užsiciklinti, save auginti ir stiprinti – tad ilgainiui mes natūraliai gauname kažkokius bent jau kažkiek perkreiptus mąstymo, pasaulio ir savęs suvokimo požymius.

Skirtumas tarp paprasto neurotiko ir žmogaus, kuris turi asmenybės sutrikimą – labai paprastas ir labai stiprus: tiesiog neurotikai būna visokie – skirtingu metu skirtingi. Neurotikas vieną minutę gali mąstyti kaip narcizas, o po kelių minučių – jau kaip histrionikas. Vieną gyvenimo dalį neurotikas gali praleisti taip, lyg didesne dalimi būtų ribinis, bet po kažkiek metų gali pasikeisti ir imti elgtis daugiau kaip depresyvinis. Žodžiu, neurotikai keičiasi. O štai asmenybės sutrikimą turintys – nesikeičia. Jie lyg užstrigę viename mąstymo būde, o kitų – tiesiog nemoka, net nelabai suvokia, kad kokį nors kitą pasualio suvokimą išvis galėtų turėti.

Žmogus su asmenybės sutrikimu būna ne šiaip sau linkęs į kažkokį specifišką mąstymo ir pasaulio vertinimo būdą – jis iš principo nesupranta kitų suvokimo būdų ir viskas, nes tų kitų suvokimo būdų gali būti tiesiog net ir nepatyręs.

Tas amžinas nekintamumas, tas perkreiptas mąstymas visose srityse, kokias tik galima sugalvoti – tai ir yra tikro asmenybės sutrikimo požymis. Žmogus būna lyg sustabarėjęs, užsidaręs kažkokiame mąstymo modelyje, kuris niekaip nesikoreguoja, trunka visą gyvenimą ir reiškiasi tiesiog visur, visose veiklose.

Continue reading