Rokiškis Rabinovičius

Neseniai vienoje diskusijoje supratau, kad kai kurie dalykai, kurie dirbantiems vadyboje atrodo tiesiog savaime aiškūs, kitiems visiškai nesuprantami. Normatyvų žala – vienas iš tokių atvejų. Man ar kolegoms žodis „normatyvas“ skamba panašiai, kaip gydytojui skamba „urinoterapija“, bet štai kažkam kitam ir urinoterapija, ir normatyvai gali atrodyti visia geru, naudingu dalyku, padedančiu nuo kokių nors ligų.

Normatyvų žalą kadaise atskleidė dar Adam Smith, kalbėdamas apie vergovės neefektyvumą. Adam Smith buvo tas pats XVIII amžiaus ekonomistas, kuris buvo ir pirmu ekonomistu pasaulyje bendrai, padėjusiu visus pagrindus šitam mokslui. Adam Smith įtaka buvo tokia didelė, kad visa pasaulio ekonomika dabar jau gali būti skirstoma į du periodus: iki Adam Smith ir po jo. Iki jo buvo pilna žmonių, kurie galvojo, kad vergovė ar baudžiava gali būti kaip nors efektyvi. O po jo visi pamatė, kad ilgainiui visada laimi tie, kas turi laisvą rinką, laisvus žmones ir laisvą ekonomiką. Pasaulis tada link to ir pasuko – ilgainiui visur laisvoji rinka ir ėmė dominuoti.

Taigi, vienas iš esminių dalykų, ką įvardino Adam Smith, buvo vergovės neefektyvumas. Ši sistema, jo teigimu, buvo pati neefektyviausia iš visų, kokios tik gali egzistuoti. O priežastis buvo labai paprasta: vergas visada suinteresuotas dirbti tiktai kuo mažiau ir prasčiau, nes jis negali spręsti, ką ir kiek jam dirbti. Jis tik gali būti vergu. Taigi, vergas visada ir mažina savo darbo kiekį, bet kokiais įmanomais būdais. Atitinkamai, vergovėje darbo našumas būna kraštutinai žemas.

Sudėtingiausias dalykas su vergove yra toks: jei esame vergvaldžiais, mums visus vergus reikia valdyti. Jie negali spręsti už save, todėl mes viską turime už juos nuspręsti. Pasakyti, ką, kur, kiek jie turi dirbti. Ir tada dar priversti juos dirbti. O vergai to darbo vis bandys išvengti, todėl vergvaldys vis kažkaip turės tuos vergus pergudrauti.

Iš to seka, kad vergovė nėra vien tik šiaip kažkoks žmonių laisvės atėmimas – išvystyta vergovė yra dar ir gana kompleksiška vadybos metodologija, kuri yra katastrofiškai žemo efektyvumo, bet kartu pakankamai sudėtinga. Ta vadybos metodologija paprastai vadinama tiesiog normatyvais arba normatyvine sistema. Jos esmė – viskam sukurti normas – kiek darbų žmogus turi padaryti per dieną, kiek vienas darbas turi užimti laiko ir taip toliau.

Iš esmės vergovinė darbo sistema buvo ir baudžiava – ilgiausiai ją išlaikiusi Rusijos imperija tapo Europos subine – ekonomika atsiliko nuo pasaulio tiek, kad tai valstybei teliko žlugti. Paskui vergovinę sistemą dar pabandė ir sovietai, vergovę diegę lageriuose. Kadangi lageriuose niekas nenorėdavo dirbti, tai visiems būdavo nustatomos išdirbio normos, o kas jų nepadarydavo – negaudavo valgyt. Dar didesnės, strateginės normos būdavo nustatomos ir ištisiems lageriams, kolchozams ar gamykloms. Tai vadinosi metiniai ir penkmečių planai. Taip sakant, strateginiai normatyvai, neturintys nieko bendra su normaliu planavimu.

Kuo baigėsi SSRS – visi žinom. Į pabaigą SSRS gyventojas uždirbdavo apie 100 rublių per mėnesį. Juodojoje rinkoje už tuos pinigus toksai žmogus galėjo nusipirkti 5-10 dolerių. Štai ir viskas. Normatyvinė ekonomika visame gražume.

Kita vertus, klausimas apie vergovinę sistemą nėra toksai jau paprastas: daugelis SSRS gyvenusių galvoja, kad jie nevergavo. O daugelis gyvenančių laisvoje rinkoje, įsivaizduoja, kad jie vergauja kokiam nors darbdaviui. Vergovė išties nėra vien kokios nors grandinės – vergovinė santvarka visada būna gana kompleksiška. Vergoviškumo lygis visada gali būti nustatomas būtent pagal tai, kiek smarkiai valdyme naudojami normatyvai.

Šiandien straipsnis bus apie blogį. Ne apie tai, kaip daryti gerai (protingas planavimas, tikslai, į klientą subordinuoti rodikliai, paslaugų pateikiamumas, etc.), o apie tai, kas būna, kai būna taikoma bloga praktika. Ir apie tai, kokia viena iš blogiausių praktikų – valdymas pagal normatyvus.

Žaidimų teorija, vergas ir prižiūrėtojas

Žaidimų teorija sako, kad jei yra du žmonės, kurie lošia vienas prieš kitą, tai mes galime panagrinėti jų elgesį ir pasižiūrėt, kaip kuris prieš ką laimės, jei elgsis tam tikru būdu. Atitinkamai, galime pabandyti rasti ir kokią nors gerą žaidimo strategiją. Žodžiu, galime pamodeliuoti ir gauti kažkokį rezultatą.

Iš to modeliavimo galima nustatyti ir optimalias strategijas kiekvienam žaidėjui, ir paprognozuoti, kas prieš ką laimės, ir išvis koksai bus rezultatas.

Taigi, įsivaizduokim vergo ir prižiūrėtojo situaciją. Buitiškai. Be jokios matematikos. Pasižiūrėkim į pvz., situaciją, kur vergas turi kasti bulves.

Vergas nenori dirbti, o prižiūrėtojas bando jį priversti dirbti ir kasti bulves lauke:

• Vergas: aš nenoriu dirbti, tingiu, bulves kasti – beviltiškas darbas
• Prižiūrėtojas: mušiu tave už tai, kad nedirbi. Mušiu tol, kol iškasi bulves
• Vergas: gerai, gerai, dirbu (apsimeta, kad dirba, bet išties stengiasi nieko nedaryti)
• Prižiūrėtoas: gerai, esi užimtas. Dirbk.
• Vergas: labai daug darbo, baisiai daug darbo… Man reikia pailsėti, nes kitaip mirsiu.
• Prižiūrėtojas: gerai, pailsėk, o paskui dirbk.
• Vergas: labai sunku….
• Prižiūrėtojas: pala pala, kiek gi tu čia pridarei per visą dieną? Ogi nieko! Net pavienės bulvės neiškasei! Per 12 valandų tu neiškasei nei vienos bulvės!!!
• Vergas: pabandyk tu padaryti, jei toks gudrus – tik komanduoti temoki!
• Prižiūrėtojas: ghrmz… Na, sugalvokim tau normą, pvz., 200 kilogramų bulvių.
• Vergas: gali mane užmušti dabar čia pat. Tu šneki nesąmones. Nori mane užmušti – tai užmušk, bet nesityčiok. Užmušk mane ir liksi visai be bulvių.
• Prižiūrėtojas: ghrmz… Na, gal bent 100 kilogramų?
• Vergas: nekalbėk nesąmonių. Žudyk mane dabar pat!
• Prižiūrėtojas: na, gerai, tada pats pasakyk, kiek bulvių tu gali iškasti per dieną.
• Vergas: na… Reikia paskaičiuoti… Gal jeigu gaučiau pagalbos… Tris žmones… Gal nežinau…
• Prižiūrėtojas: sakyk, kiek!
• Vergas: naaaa… Sunku pasakyti… Didelis darbas…
• Prižiūrėtojas: gerai, darom taip. Iškasi 50 kilogramų bulvių per dieną. Arba negausi valgyt ir gausi bizūno!
• Vergas: na, pabandyk pats iškast 50 kilogramų bulvių per dieną. Visi jūs čia išmanot.
• Prižiūrėtojas: aš prižiūrėtojas, o ne vergas, ką tu sau galvoji, kad aš bulves kasčiau???
• Vergas: na, matai… Tai ir nesupranti, koks čia sunkus darbas…
• Prižiūrėtojas: gerai, 20 kilogramų per dieną. Arba aš tave užmušiu. O tavo maistą atiduosiu šunims.
• Vergas: na gerai, gerai.. Tu kankintojau…
• Prižiūrėtojas: gerai, dirbk.
• Vergas: dirbu…
• Prižiūrėtojas: gerai, dirbi. Dirbk.
• Vergas: vaje, kaip nusivariau, jau dienos galas… Kiek daug padariau darbo…
• Prižiūrėtojas: palauk, o kodėl tavo visos bulvės gabalais sukapotos, jų gi valgyt neįmanoma bus?
• Vergas: o ko tu nori, per dieną 20 kilų bulvių prikast, taigi tik taip ir išeina!
• Prižiūrėtojas: o tai kaip jas virt ir valgyt, kai jos su žemėm permaltos?
• Vergas: o ką aš žinau… Tu čia viršininkas, tu ir spręsk, ką su bulvėm daryt…
• Prižiūrėtojas: klausyk, o tu gali kaip nors atsargiau jas kasti?
• Vergas: tai ir taip jau nebespėju, vos įstengiu 20 kilogramų iškast per dieną….
• Prižiūrėtojas: na, gerai, žirūėk, gal tu kask 15 kilogramų, bet nekapodamas jų.
• Vergas: neįmanoma.
• Prižiūrėtojas: na, gerai, 10 kilogramų bulvių per dieną.
• Vergas: 5, bet turėsi man maisto davinį padidinti.
• Prižiūrėtojas: 8, ir maisto davinys padidintas.
• Vergas: tu kankintojas… Sadistas tu…
• Prižiūrėtojas: dirbk, dirbk!

Esmė tame, kad ilgalaikėje perspektyvoje prižiūrėtojas neturi jokių įrankių, kurie paskatintų vergą dirbti našiau. Jis gali susitarti su vergu dėl normatyvo, bet vergas niekada to normatyvo neviršys, netgi jei tas normatyvas labai menkas. Atvirkščiai – vergas darys viską, kad tik tas normatyvas būtų dar labiau sumažintas.

Kadaise skaityta istorija sako, kad senais laikais, kai Lietuvos pakraštyje atsirado tokia Paulavos respublika (panašu, kad inspiruota tuo metu vis dar naujų Adam Smith idėjų), tai per pirmą dešimtmetį joje gyvenusių valstiečių darbo našumas išaugo kelis kartus. Ir visa tai – tik todėl, kad buvo faktiškai panaikinta baudžiava, lažas ir visos kitos nesąmonės. Sako, kad Povilas Ksaveras Bžostovskis, kuris lažą pakeitė į tiesiog piniginius mokėjimus, savo pajamas pasididino keleriopai. Kodėl? Ogi banaliai neliko normatyvų, kurie visada veikė baudžiavoje, per lažą.

Ir atvirkščiai – atsimenate, kaip buvo sovietmečiu? Taip ir sakydavo gi: „mes apsimetame, kad mes dirbame, o jie apsimeta, kad mums moka“.

Normatyvai sovietmečiu buvo visur, kur galima sugalvoti. Ir jie neveikdavo. Juos bandydavo didinti, bet rezultate b8davo daromas brokas. Kai jų nedidindavo, rezultate visvien būdavo daromas brokas. Kai kabinėdavosi dėl broko, tai sumažėdavo našumas.

Procesas, apibendrinus, visada būdavo toks:

• Vergas daro maksimumą nekokybės ir niekad neviršija normatyvo.
• Bet koks kokybės reikalavimas tampa įrankiu normatyvo sumažinimui.
• Po kiek laiko kokybė visvien krenta, o sumažintas normatyvas visvien neviršijamas.
• Galų gale normatyvai lieka minimalūs, kokybė irgi minimali, o tiktai prisidaugina prižiūrėtojų.

Edwars Deming, šiuolaikinės vadybos tėvas, irgi apie normatyvus aiškindavo paprastai – kad jie turi būti išgyvendinti visiškai. Tiesa, Edwards Deming supratimas jau buvo labiau generalizuotas: jis sakydavo, kad turi būti panaikinamos visokios kvotos ir išankstiniai planavimai, kurie ne pagal poreikį, o pagal neaišku ką. Čia irgi yra gili mintis: kai iš lempos prisiplanuoji kažką, tai paskui padalini tą prisiplanuotą kažką iš žmonių skaičiaus ir dienų skaičiaus, o taip galų gale ir gaunasi tie patys normatyvai.

Kadaise, kai rašiau apie 7 mirtinas Edwards Deming įvardintas įmonių ligas, minėjau dvi – viena buvo vertinimas tik kiekybiškai, pagal kiekybinį našumą, o ne pagal kliento poreikius. Antra buvo vertinimas tik pagal matomus skaičius, kai užmirštama realybė. Tai vat, normatyvai yra dvi ligos viename. Dvi ligos iškart.

Dar pridėkit dabar tai, kad normatyvus paprastai diegia įmonės, kur jau ir šiaip pilna mažesnių vadybos problemų, tokių kaip „pas mus specifika“, „mes praėjom LEAN kursus“, „dėl visko kalti blogi darbuotojai“ ir panašiai.

Normatyvų didinimas nepadeda. Netgi kai jis koks nors gudrus. Bene ryškiausiai tą demonstravo sovietiniai socialistiniai lenktyniavimai, kur darbuotojams būdavo pažadamos premijos, jei jie viršys planus arba bus pirmaujantys. Negana to, kad būdavo pridaroma nekokybės, atsirasdavo prirašinėjimai ir visokie falsifikavimai, kur kelios brigados susimesdavo ir padarydavo darbą už kitą, o ta kita pasidalindavo premijomis su visais. Žodžiu, galutinis rezultatas tik pablogėdavo, o išlaidos padidėdavo.

SSRS viską taip organizuodavo ir planuodavo normatyviniu būdu (t.y., atvirkščiai, nei reikia planavimui). Su ta savo iškreipta planine ekonomika gamindavo vis daugiau ir daugiau, bet galų gale likdavo tik nenaudojamu šlamštu perkrauti sandėliai ir tuščios parduotuvių lentynos.

Kadaise mačiau statistiką, kad link sovietmečio pabaigos SSRS gamyklos gamino kaliošus tokiais kiekiais, kad per metus po kelias poras kiekvienam gyventojui padarydavo. Bėda tik, kad niekas tų kaliošų nenešiojo. Bet normatyvai buvo vykdomi.

Paprastų pavyzdžių jums

Aš čia tiesiog tokių gyvenimiškų pavyzdžių jums duosiu. Kad mažai nebūtų.

Ugniagesiai-padegėjai

Pats paprasčiausias pavyzdys, kodėl nereikia tų normatyvų – tai gaisrininkai. Pabandykit įsivaizduoti, kas gausis, jei bus nustatyta, kiek gaisrininkų brigada privalo užgesinti gaisrų per dieną ar mėnesį.

Jei ugniagesiai nespės užgesinti daugiau gaisrų, negu numatyta – tai viskas gi tvarkoje, nes normatyvas įvykdytas, o tai kas, kad kažkas dega? O jei gaisrų nebus… Kas tada?

Kadaise man pasitaikė tokią istoriją paskaityti: vienas JAV gaisrinės postas dėl per mažo gaisrų kiekio ėmė atrodyti nereikalingu. Žodžiu, atsidūrė ant uždarymo ribos, nes gaisrų per mažai buvo. Tai gaisrinės viršininkas sugalvojo išeitį – ėmė padeginėt pastatus. Kaip tik tiek, kiek reikia. Negyvenamus, apleistus kokius nors – kad kuo mažiau žalos būtų, bet kartu kad būtų ką gesinti. Viskas tęsėsi keletą metų – tol, kol jo nesugavo.

Paskui kilo klausimas, kad gal visi gaisrai buvo to viršininko sukelti, o gal ir ne visi, bet po ilgų ginčų žmonės susiprato, kad nieko gero iš to gaisrų skaičiavimo nesigaus. Taigi, bet kokius normatyvus tiesiog panaikino. Mintis buvo tokia: jei gaisrininkai nedirba – tai ir gerai, tegul rūpinasi prevencija. O jei gaisrininkų nebus, o gaisras kils, tai bus blogai. Taigi, bet kokie normatyvai ir panašūs reikalavimai dingo.

Gaisrų ėmė mažėti, mažėti, gaisrininkai ėmė rūpintis jau net ne tuo, kad gaisrus gerai gesint, o tuo, kad gaisrai išvis nekiltų – taip gaisrai iš esmės ir baigėsi.

O gaisrinė stotis taip ir liko netgi po daugybės metų. Nes vietiniai pasiskaičiavo ir primetė, kad daug pigiau yra turėti gaisrininkus, kurie negesina gaisrų, bet užsiima prevencija ir dėl viso pikto budi – taip ilgalaikė nauda būna didesnė.

Žinote, kas baisiausia su normatyvais, kai jie taikomi gaisrininkams? Ogi tas, kad jei gaisrų kyla mažiau (ugniagesiai dirba geriau, prevenciškai), tai jie už tai yra baudžiami, nes neįvykdo normatyvų!

Normatyvai žlugdo bet ką, nes veikia visada atvirkščiai – taip, kad būtų kuo blogiau.

Nusikaltimų normatyvai

Sovietmečiu milicijai būdavo nustatomi normatyvai, kiek reikia pagauti nusikaltėlių ar girtuoklių per mėnesį. Tai tada vykdavo taip, kad mėnesio pradžioje būdavo gaudomi visi, kas papuola. Kad tik pagauti ir užpildyti normatyvus. Netgi nekalti.

O mėnesio gale būdavo ignoruojami netgi visiškai atviri atvejai, nes normatyvų niekada negalima viršyti – jei tik viršysi planą, tai kitą mėnesį gausi dar didesnį!

Taigi, nusikaltėliai įsisavindavo tai – mėnesio pradžioje tyliai slėpdavosi, o mėnesio gale – siautėdavo nebaudžiami.

Milicija tada imdavo gaudyti ką papuola. Kartais ir niekuo dėtus žmones, jei kaip nors pasipainiojo netinkamai. Dažniau visgi iš anksčiau žinomus nusikaltėlius, kuriems ką nors pripaišydavo.

Būdavo ir nusikaltimų išaiškinimo normatyvai. Kad reikia, jog ne mažiau kaip tokią ir tokią dalį nusikaltimų išaiškinti. Jūs, manau, jau nuvokiate, kaip dalis nusikaltimų būdvao išaiškinama – tiesiog kokiam nors pagautam nusikaltėliui užkabinant kitą bylą. O kad klausytų – atidaužant kepenis bananais.

Panašiai būdavo ir su išgėrusiais, kuriuos milicija gaudydavo. Mėnesio pradžioje žmonės rizikuodavo pakliūti į blaivyklą vien už tai, kad šiaip buvo su kvapu. Mėnesio gale girtuokliai gulėdavo vidury dienos priešais milicijos skyrių – ir visi ignoruodavo. Nes neduokdie viršysi planą – taigi normatyvus dar padidins!

Normatyvai kažkodėl duoda visai kitokį rezultatą, nei tikisi jų kūrėjai, tiesa?

Mirčių normatyvai

Kartais normatyvai būna ir nerašyti. Pvz., tokie, kurie niekur neįvardinti, bet visi žino, kad jei nesutilpsi – gausi velnių. Arba, pvz., prarasi finansavimą.

Bene baisiausią normatyvų atvejį neseniai sužinojau – jis buvo apie ligonines ir vėžiu sergančių žmonių hospitalizaciją dėl kitų ligų. Jei trumpai, tai esmė tokia, kad vėlyvose vėžio stadijose žmogaus organizamas ima tiesiog byrėti. Visi organai ima atsisakinėti. Bet gyvenimą dar galima pratęsti – kartais savaitėmis, kartais mėnesiais. Tam reikia žmogų guldyti į ligoninę, ir gydyti ne nuo paties vėžio, o nuo jo sukeltų pasekmių.

Problema yra ta, kad labai daug tokių žmonių miršta. Ir tada ligoninių rodikliai pablogėja. Bet pagal tuos rodiklius ne žiūrima, kas ir kaip – tie rodikliai naudojami ne kaip rodikliai, o kaip banalūs normatyvai. T.y., kiek mirusių leidžiama turėti, o kiek neleidžiama. Tokie normatyvai yra, atrodo, neformalūs, bet visgi yra. Tipo, jei mirčių bus per daug – tai gali finansavimą nukirsti ar dar kažką ten, o gal ir iš darbo atleisti.

Rezultatas – vėlyvose stadijose yra baisiai sunku žmogui atsigulti į ligoninę. Ligoninės tiesiog kratosi. Dėl to, kad neduokdie viršys neformalią mirčių normą.

Paradoksas čia toks: kai ligoninėms kad ir neformaliai yra ribojamas leistinas mirčių skaičius, ligoninės atsikrato tų mirštančiųjų, jie miršta ne ligoninėse, o rezultate galutinis mirčių skaičius per žmogaus gyvenimo žmogmečius ilgėja. Tikras, galutinis rodiklis gaunasi blogesnis. Bet normatyvas tai tvarkoj, ko jūs norite!

Bendrai tai medicinoje normatyvai yra sukaišioti visur per visur. Ir pasižiūrėjus į medicinos problemas, galima atrasti, kad jos didesne dalimi būna susijusios su normatyvais. Pradedant normomis, per kiek laiko gydytojas turi aptarnauti pacientą ir baigiant visokiomis kvotomis tyrimams, iš anksto nustatytomis (ir neretai nesąmoningomis) gydymo trukmėmis ir taip toliau.

Normatyvus turinti sveikatos apsaugos sistema trumpina mūsų gyvenimus.

Vogimo normatyvai

Durniausia būna, kai atsiranda netgi vogimo normatyvai. Esą visvien pavogs, tai skaičiuokim su vogimu. Tokie normatyvai visada reiškia, kad leidžiama vogti – tik tokį kiekį, kuris normatyvuose numatytas.

Sovietiniais laikais iš statybų vogdavo viską. Pastatai būdavo statomi baisiai ilgai – nes statybininkai tiesiog išvogdavo medžiagas, o paskui neturėdavo iš ko pastatus statyti. O statydavo irgi, beje, pagal normatyvus. Kokius 10 kartų lėčiau, nei dabar. Dabar per keletą mėnesių plytinis namas pastatomas, kai sovietmečiu būdavo statomas kelerius metus. Statybos technologija ta pati, bet tempai – dešimtį kartų besiskiriantys.

Grįžkim prie vogimo normatyvų – geriausią istoriją apie tai girdėjau labai seniai. Žodžiu, apie kokius 198x metus SSRS įvyko keletas labai baisių katastrofų, kur tiltai nugriūdavo. Kiek tas griuvimo priežastis aiškinosi – paaiškėjo, kad pagrindinė problema buvo vagiama plieninė armatūra ir cementas. Rezultatas būdavo toks, kad tiltai byrėdavo, neatlaikę visai normalių apkrovų.

Nors dėl tų griūvančių tiltų pasodindavo ką papuola už ką papuola, bet problema nedingo, taigi suprendimas buvo padidinti vogimo normas. Šiaip jau gana didelės vogimo normos būdavo nustatytos jau anksčiau, bet tiltų atveju normas padidino iki tiek, kad armatūros ir cemento būtų numatoma kelis kartus daugiau, nei reikia.

Taigi, čia priešistorė. O istorija tokia, kad kai statė naują Žvėryno tiltą, normos buvo tik tik šviežiai padidintos. O vogė visi kaip įpratę, ir ne pagal Rusijos gilumai būdingas normas, o pagal Lietuvos SSR įprastas – t.y., vis dar su sveiku protu. Kad nenugriūtų tiltas.

Taigi, vogimo normos pasikeitė, o vogė kaip ir anksčiau. O einant statyboms į pabaigą, kad nebūtų tilto griūties, viską patikrinti nutarė OBHSS (tokia ekonominių nusikaltimų milicija). Patikrino ir rado didžiulį medžiagų perteklių. Išsyk pradėjo bylą, ėmė tampyti po tardymus visus, nes tipo jei medžiagų atlieka per daug, tai reiškia, kad kažkas negerai – matyt dar didesnė afera, nei įprasta.

Galų gale kažkaip tardytojams statybininkai išaiškino, kad viskas čia tvarkoje, bet medžiagų perteklius liko, tad bylos nutraukti tardytojai negalėjo. Išsisprendė problema tik tada, kai statybininkai išgabeno ir kažkur išmetė visą tą statybinių medžiagų perteklių. Taip ir buvo įvykdyti normatyvai.

Normatyvai blogam aptarnavimui

Kasdieniai normatyvų atvejai irgi būna prasti, bet būna labai dažnai. Tik dažniausiai neformalūs. Savaiminiai. Tokie, kur verslo vadovai tikisi, kad normatyvų gal ir nėra, bet paskui paaiškėja, kad iš kažkur tie normatyvai kažkaip atsirado ir kažkodėl viską gadina.

Tie, kas mane seniai skaito, gal dar prisimena, ką rašiau apie Tim Woods ir švaistymus? Normatyvai čia labai susisiekia su mura ir muri konceptais. Perteklinės sąnaaudos (muri) ir procesų neatitaikymai (mura). O rezultate gaunasi muda (nereikalingas darbas).

Pabandykit įsivaizduoti, kad kažkas nustato normatyvus kaboke, padavėjoms. Pvz., aptarnauti tiek ir tiek klientų per valandą.

Įsivaizduojate, kas bus? Jei skaitėte atidžiai ir supratote, kaip veikia normatyvai, tai įsivaizduojate pakankamai gerai, kad į tokį kaboką gyvenime neitumėt. Bet net ir tada, kai kabokuose normatyvų kažkas lyg ir vengia, kartais normatyvai atsiranda neformaliais būdais. Kartais tiesiog visiškai netikėtai.

Žinot, vienas draugas kartą įkūrė kaboką. Na, nueinu aš ten, jo nėra. Ir išvis aš vienintelis žmogus visame kaboke. Yra tik padavėja. Aš atsisėdu, praeina kelios minutės. Padavėja mane mato, bet kažkodėl nereaguoja.

Galų gale padavėja pasižiūri į laikrodį ir atneša meniu. Aš išsirenku. Laukiu kol padavėja prieis. Ji mane mato, ji nereaguoja. Po kiek laiko pasižiūri į laikrodį, tada prieina, priima užsakymą.

Panašūs delsimai kartojasi ir atsiskaitinėjant.

Kitą kartą užeinu į kaboką – tas draugas sėdi. Papasakoja, kaip tvarkosi. Pasirodo, nuo pirmų dienų paaiškino padavėjoms, kaip dirbti: kai klientas ateina, tai reikia jam duoti apsiprasti, nereikia išsyk šokt vos įėjus su savo meniu. Galima palaukti. Kiek palaukti? Na, gal penkias minutes. Paskui klientas rinksis iš meniu, tai galima palaukti, kol išsirinks, kol sugalvos. Kiek palaukti? Na, iki dešimties minučių. Ir taip toliau.

Get it, padavėjos neformaliu būdu gavo normatyvus. O aš gavau tokį lėtą aptarnavimą, kokį retai galima sutikti.

Taip, kai padavėja žiūrėjo į laikrodį, tai ji skaičiavo normatyvo minutes.

Normatyvai yra blogis.

Kompleksiniai normatyvų kompleksai

Aš žinau, ką daugelis čia skaitančių vis dar galvoja – ogi tą, kad nu gal negali būti taip blogai. Gal galima sukurti geresnius normatyvus, daugiau jų, taip, kad jie prisitaikytų prie visko.

Na taip, normatyvai nurodo, kad reikia padaryti tiek ir tiek darbo, net jei darbo nėra. Na taip, normatyvai skaičiuoja kiekybiškai ir neatsižvelgiant į realybę – jei paaiško, kad darbai 10x didesni, nei numatyta, jų reikia padaryti tiek pat. Ir taip toliau, ir taip toliau.

Bet gi jei sukursime normatyvus ir sudėtingesniems atvejams, tai juk veiks, ką?

Pvz., jei kaboke virėjas daro 50 skirtingų patiekalų, o jiems padaryti reikalingas darbas yra skirtingas, tai gal padarykim tada 50 skirtingų normatyvų ir pagal juos skaičiuokim, sumuodami viską?

O jei reikia skirtingą kiekį laiko skirti skirtingos ligos gydymui, o tų ligų yra tūkstančiai, tai irgi galim visoms joms sukurti atskirus normatyvus, tiesa?

Praktikoje visi bandymai pagerinti normatyvus baigiasi tuo, kad pridaroma kompleksinių normatyvinių sistemų. Normatyvų vykdytojai dėl to ima nesusigaudyti ir viską ignoruoti, išskyrus keletą patogiausių ir keletą nepatogiausių normatyvų.

Tada patys patogiausi (lengviausiai įvykdomi) normatyvai imami tiesiog drožti, nesibodint ir falsifikacijų, kad tik būtų įvykdyti planai. O patys nepatogiausi normatyvai tampa draudimais – paprasčiausiai atsisakoma daryti tam tikrus darbus. Formaliai atsisakymams visada sugalvojamos priežastys.

Kai kurie visai jau nupušę normatyvininkai tada ima kurti normatyvų normatyvus, pagal kuriuos ima reikalauti, kad būtų įvykdyta tiek ir tiek tokių ir tokių normatyvų. Pvz., kad per mėnesį būtų tiek ir tiek susirgimų gripu, tiek ir tiek susirgimų kraujagyslių ir širdies ligomis, tiek ir tiek apendicitų ir taip toliau.

Kaip jau įprasta, reikalavimai neretai užmaskuojami – pvz., sakant, kad tai yra kvotos, pagal kurias negalima skirti daugiau kaip tiek ir tiek finansavimo už gydymą. Arba kad tai koks nors statistinis vertinimas. Arba dar kaip nors.

Būna ir mokėjimo normatyvų, kai atlyginimas skaičiuojamas iš darbo normatyvų – pvz., kiek padarei tam tikrų operacijų, tiek ir gauni. Tai visi tada ima daryti tik tam tikros rūšies darbą, iš kurio uždirbtų daugiausiai. O kitus darbus daryti atsisako. Pastaroji problema neretai būna įmonėse, kurių pardavėjai prekiauja keliais produktas, iš kurių dalis parduodama labai lengvai, dalis yra menko pelningumo, bet strateginiai, ir t.t.. O paskui įmonėse vadovai sprendžia didžiąją problemą – kaip padaryti, kad pardavėjai pardavinėtų tai, ko išties reikia, nes kažkodėl parudoda tiktai tai, kas jiems patiems patogu.

O galų gale normatyvai išvirsta ir standartiniais darbo užmokesčio normatyvais – darbuotojas, padaręs du kartus daugiau darbo, gauna atlyginimą irgi pagal bendrą atlyginimo normatyvą. T.y., ne daugiau, nei tiek, kiek numatyta. T.y., kaip visi. O visi gauna tiek pat, nepriklausomai nuo darbo padarymo kiekio.

Versle normatyvų blogis pakankmai gerai žinomas, tad dauguma vadovų stengiasi tų normatyvų išvengti. Deja, kartais tie spąstai suveikia netikėtai – pradžioje pabandoma pasitvarkyti rodiklius (kas yra labai gerai), tada pabandoma nustatyti ribas, prie kurių reikia žiūrėti, kas negerai (kas irgi gerai), tačiau po kiek laiko tos ribos tampa reikalavimais, o per tai ir rodikliai tampa normatyvais. Taip jau yra, kad stagnacija, kaip koks chaosas, linkusi rastis iš niekur. Taip ir normatyvai atsiranda.

Blogu atveju normatyvų kompleksai būna tokie kompleksiški, kad tampa organizacijos gyvenimu. Ir tas gyvenimas nebūna geras.

Butelio kakliukas

O dabar įsivaizduokim organizaciją pagal apribojimų teorijos paradigmą. Šioji sako, kad visada yra tiesiog kažkoksai srautas (prekių, pinigų), o tas srautas teka per kažkokius žmones, įrenginius ar dar kažką – kaip procesas. Vienas iš esminių tokios paradigmos teiginių – kad jei tik srauto kanalas nėra tolygaus pralaidumo, tai visada atsiranda ir siauriausia vieta.

Siauriausia vieta arba apribojimas – tai tas taškas, kuris apkrautas labiausiai, nes jį praplatinus, padidės ir visos sistemos pralaidumas.

Ir atvirkščiai – galime belenką platinti kitose vietose, bet organizacija neims dirbti geriau, jei kakliukas nebus praplėstas.

Taigi, naudojant apribojimų teoriją, visa organizacijos gerinimo seka yra labai paprasta:

1. Išsiaiškiname, kas ką dirba ir identifikuojame apribojimą
2. Imame išnaudoti apribojimą būtent tiems darbams, kur jis būtinas
3. Visus nebūtinus darbus nuo apribojimo nukrauname į kitur
4. Išplečiam apribojimą

Labai svarbu: jei nori išlaikyti maksimalų organizacijos pralaidumą, apribojimo negali užversti jokiais darbais. Jei apribojimas retkarčiais bimbinėja – tai yra puiku, tegul bimbinėja, nes turės tuoj vėl darbo tiek, kad maža nepasirodys (apribojimas visada užverčiamas darbu, jei tik išvis organizacija darbo turi).

Jei nuo apribojimo galime nukrauti darbus, kuriuos gali daryti kažkas kitas, o tuo pačiu apribojimo bimbinėjimo laiką bent kažkiek padidinti – tai yra tiesiog fantastiška, nes tai reiškia, kad mes realiai padidiname maksimalų galimą organizacijos pralaidumą! Ir visi uždirbsime daugiau pinigų!

O dabar pažiūrėkim, kaip viskas veikia normatyvų paradigmoje:

1. Turim tuntą darbuotojų-vergų, į kuriuos nei nežiūrim kaip į žmones
2. Nustatome, kad jie turi dirbti tiek ir tiek valandų ir daryti tiek ir tiek darbų
3. Jei pamatome, kad kas nors bimbinėja, tai jiems užkrauname daugiau darbų
4. Jei pamatome, kad kažkas nespėja, tai nubaudžiame

Normatyvinėje arba vergovinėje paradigmoje apribojimo nėra, nes niekam neįdomu, kad vergas gali būti svarbus. Yra tik normatyvai. Ir jie užkraunami ant apribojimo. Ir neduokdie apribojimas pabandys bimbinėti – jis bus užverstas dar papildomai. O jei nespės – gaus bizūno.

Iš to seka ir fundamentalus mechanizmas – normatyvinė sistema veikia taip, kad maksimaliai iššvaistytų apribojimą. Ne išnaudotų jį naudingai, o tiesiosg iššvaistytų.

Dabar sudėkim šitą švaistymo mechanizmą su žaidimų teorija, kuri sako, kad bet kuris darbuotojas (ir apribojimas) ilgainiui darys viską, kad tik nusikrautų nuo savęs kažkiek darbo ir pakeistų normatyvus į sau patogią pusę. Ir ką tada gausime?

O taigi akivaizdu, ką gausime. Gausime stagnaciją, dėl kurios organizacijos našumas gali kristi net ne keletą o keliasdešimt kartų.

Ir visa ta stagnacija bus tiesiog užtvindyta kompleksinėmis normatyvinių vertinimų nesąmonėmis. biurokratija ir jos valdymas bus tokie, kad vien visokių formų pildymas gali sueikvoti daugiau kaip pusę darbo laiko.

Normatyvai yra ne šiaip sau blogis – jie yra vergovinės sistemos blogis. Ir kiek bloga, beprasmė ir amorali yra vergovinė sistema, tiek amoralūs, beprasmiai ir blogi yra tos vergovinės sistemos metodai. Normatyvai.