Ruda sovietinė estetika

Man nepavyko rasti jokios nuotraukos su tokiu rudu kostiumu. Užtat jums duodu nuotrauką to, ko sovietiniame pasaulyje pamatyti buvo neįmanoma.

Tamsiai rudai pilkšva… Pilkšvai ruda spalva… Kaip susenusios geležies rūdys, kaip kanalizacijos dangtis. Taip, senas aprūdijęs ir pajuodęs kanalizacijos dangtis savo spalva primena tą slepiančią prasto, negražaus ir pigaus kostiumo spalvą.

Žinot, su kuo man asocijuojasi žodis „sovietžmogis“? Su labai specifiškai apsirengusiu 40-mečiu žmogėnu, tokiu, kokių pilna būdavo Vilniaus gamykliniuose rajonuose ar aplink stotį. Suvargęs, nelabai linksmas, dieną geriantis kefyrą, o vakare, jei pasiseks – taurelę-kitą degtinės, nutrintais beformiais batais apsiavęs žmogelis. Kelis mėnesius neplauti marškiniai, iš tolo dvelkiantis neplautų kojinių, pigių cigarečių („Prima“ arba „Astra“) kvapas ir tamsus pilkšvai rudas kostiumas – toks, kokius sovietinėje SSRS dar prieš II Pasaulinį karą nešiojo visokie tarnautojai. Būtent tokie žmonės buvo tikruoju sovietmečio simboliu, tačiau jie liko nepastebėtais ir užmirštais. Jie buvo pernelyg nematomi, kad į juos kreiptume dėmesį.

Ta sovietinė ruda spalva buvo ypatinga, su niekuo nesupainiojama. Tai buvo tikras gamyklinis kamufliažas: kaip chaki spalva tampa visos gamtos spalvų vidurkiu, užmaskuodama žmogų visur, taip ir ta sovietinė ruda tapdavo visos gamyklinės aplinkos vidutine spalva, paslepiančia žmogų bet kur, kur tik jis bedirbtų. Sumaišykite geležies rūdžių, išmatų, mazuto, asfalto, sukrešėjusio kraujo, pilkų dulkių, suriko, suodžių ir molio spalvas – gausite kažką panašaus. Tamsiai rudai pilkšvas, o gal pilkšvai rudas audinys – prastas, bet gana tvirtas, pigus, svarbiausia – toks, ant kurio visiškai nesimato jokių dėmių. Tai tikrojo sovietžmogio apranga.

Ta apranga kažkiek tobulėjo, einant dešimtmečiams: kadaise buvę medvilniniai rudi kostiumai į sovietmečio pabaigą buvo imti išstumdinėti tokių pat klaikių, tik dar pamoderninto kirpimo sintetinių kostiumų (savo fasonu kažkuo primenančių vidurinių klasių mokyklines uniformas). Bet naujesni buvo tiktai dar klaikesni, tačiau visvien tos pat spalvos – lyg būtų nudažyti rūdžių, dulkių, tepalo, išmatų ir kraujo mišiniu. Kažkiek į šią spalvą panašėjo mokyklinių mergaičių uniformų spalva, tik pastaroji buvo stebėtinai sodri, skaidri ir ryški, lyginant su tais visiškai purvinai rudais kostiumais.

Kai aš pirmą kartą gyvenime pamačiau baltai apsirengusį žmogų – man buvo šokas. Aš negalvojau, kad gatvėje įmanoma kažką panašaus pamatyti. Buvo gal kokie 1977 metai, brežnevizmas, vasara, o maža gatvele ėjo visiškai baltai apsirengęs žmogus. Baltos kelnės, balti marškiniai, netgi balti batai. Ir, negana to, tai buvo negras. Negras, kaip iš kino filmo.

Rudas kostiumas, sovietinis plakatas, giriantis pensijų sistemą

Net ir į plakatus tie rudi drabužiai prasimušdavo. Aišku, išgražinti, paryškinti ir nudailinti iki visiško neįmanomumo. Sovietinėje propagandoje net ir kokia beliašais prekiaujanti Baba Niura būtų pavaizduota, kaip dvasinga kovotoja už komunizmą, panašesnė ne į save, o į kažkokią kino aktorę.

Jūs galite įsivaizduoti, kad sovietmečiu negrai buvo kažkokiu mistiniu, sunkiai suvokiamu laimingų Vakarų, nepasiekiamos laisvės ir turtingo gyvenimo simboliu? Tokiu simboliu, kad tai atrodė nelyg laimingi angelai, kurių neįmanoma sutikti gyvenime. Neįmanoma sutikti, nes tokių nebūna, jie tik filmuose pasirodo. Švytinti balta kostiumo spalva atrodė neįmanomai kontrastuojančia su tais rudais šlykščiais kostiumais. Juodas, kaip naktis, sotus ir patenkintas negro veidas atrodė neįmanomai kontrastuojančiai, lyginant su pilkšvai balkšvu, net pamėlusiu, pagiringu ir neprivalgiusiu sovietinio darbininko veidu.

Buvo dar dvi spalvos – panašaus į tą rudą šlykštumo pilkšvai rusvai žalsva, matyt labiau pritaikyta kokiems nors kolūkiečiams, tačiau realiai labiau mėgta visokių ispalkominių tarnautojų ir veteranų. Ji priminė karišką žalią chaki, tik vėlgi buvo kažkokia pilkesnė. Ir dar kita – žymiai retesnė, išvis neaišku, kam skirta mėlyna, savo mėlynumu primenanti su purvu bei išmatom sumaišytą mėlyną rašalą. Kiek panašią, tačiau visgi truputį menkiau bjaurią spalvą turėjo mokyklinės berniukų uniformos.

Šventėms visokie daugiau pasiekę tarnautojai ar veteranai pasipuošdavo juodais kostiumais, tačiau net ir ta juoda būdavo ne juoda, o kažkokia pilka, nei iš tolo neprimenanti tikro juodumo – greičiau tiesiog tamsią, gerokai dulkino asfalto spalvą – tokią pat pilką, kaip senos apsitrynusios padangos. Taip ar anaip, dažniausiai pasitaikydavo visgi ruda spalva – ji tiesiog dominavo.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

33 thoughts on “Ruda sovietinė estetika”

Mindaugas Lankauskas 2012/04/12 at 15:22

Man rodos R.Gavelis „Vilniaus pokeryje“ irgi šiek tiek dėmesio skyrė spalvoms ir ypatingai nekentė pilkos, kaip išvis „nespalvos“, neturinčios aiškių ribų, beformės, išplaukusios. Ir tie mistiniai JIE iš romano ją ypatingai mėgo, labiau netgi už blogiui tradiciškai priskiriamą juodą :).

Reply ↓
1. Rokiškis Post author2012/04/12 at 15:39
  
  Neatsimenu to romano jau visiškai. O tie JIE -- tai KGB, kiek suprantu. Jie visad būdavo su pilkais kostiumais. Tie su pilkais kostiumais.
  
  O kitas aspektas tos pilkos -- tai dažų skiedimas. Dažus vogdavo. Ir kad dažų kiekis liktų daugmaž tas pats, juos skiesdavo. Bet atskiedus ir privarius užpildo (pvz., kokios kreidos), spalva gaudavosi per šviesi, tai kad būtų tamsesnė, įvarydavo suodžių.
  
  Rezultate gaudavosi tokia spalva, lyg perpus su pilka permaišyta -- lyg ir ne pastelinė, lyg ir ne tamsi, o tiesiog blanki, purvina ir pusiau bespalvė.
  
  Reply ↓
Vytax 2012/04/12 at 15:37

Rudų tai rodos nebėra. Bet štai maždaug tokių mano palėpėje dar kabo visa galybė:
http://wstaw.org/m/2012/04/12/20092.0.Atvaizd0070.jpg

Reply ↓
1. Rokiškis Post author2012/04/12 at 15:51
  
  Taip, tai būtent tas fasonas. Klasikinis sovietinis kostiumas.
  
  O dar per kažkiek metų nešiojimo jis dar labiau prarasdavo spalvą ir tapdavo išvis tokio absoliučiai tipiniu, visiškai nupurvintu, tobulai reprezentuojančiu visą sovietiškumo dvasią.
  
  Reply ↓
Augusta 2012/04/12 at 15:59

Labai įdomu. Man, kaip sovietų nemačiusiam vaikui, tas laikotarpis vis vien asocijuojasi su ruda spalva. Ir ne vien dėl to specifinio kostiuminio audinio atspalvio (iki šiol seni krienai per šventes tokiais puošiasi), bet ir dėl bobiškų nusmukusių pėdkelnių, rudų užuolaidų, apmušalų ar sekcijų. Ir tai yra žymiai puikiau negu pilka spalva, kuri iš esmės nereiškia nieko (t.y. reiškia „nieką“), nes toji ruda sąsajas kelia labai aiškias: dulkės, purvas, išmatos, kraujas. Ideologiškai labai teisinga ir nuostabu.

Reply ↓
1. Rokiškis Post author2012/04/12 at 20:20
  
  Pėdkelnes moterys nuolat adydavo ir adydavo, nes ne taip paprasta būdavo nusipirkti užsieninių. Lengviau gaunamos sovietinės būdavo kažkokios irgi klaikios -- tuo pat metu ir šleikštokai blizgančios, ir atrodančios lyg dulkių sluoksniu nusėdusios.
  
  Tiesa, su ruda buvo vienas aspektas, jei kalbėsim ne apie tuos mano minėtus nykiausius kostiumus, o apie padoriais, išeiginiais laikomus drabužius: rudą labiau mėgdavo lietuviai kažkodėl.
  
  Vienas iš didžiausių skirtumų tarp žmonių tada ir dabar -- tai, kad pagal išvaizdą dabar jau darosi neįmanoma nustatyti, kur rusas, o kur lietuvis -- rengiasi, šukuojasi, puošiasi visi laisvai ir kartu to pat stiliaus rėmuose.
  
  Sovietmečiu buvo ganėtinai ryški distinkcija: pamatęs žmogų, kuris pasipuošęs ryškiomis spalvomis, o ypač jei tos spalvos dar ir su raudonom, žydrom ir mėlynom -- gan užtikrintai galėjai spėti, kad rusas. Rudai-žaliai-pilkai rengdavosi pirmiausiai lietuviai.
  
  Reply ↓
Marius 2012/04/12 at 17:14

Senose tėvų nuotraukose teko tokius matyt. Ir dar į akis krito šlykščiai oranžiniai marškiniai ir kaklaraiščiai. O fonas irgi panašių spalcų.

Reply ↓
1. Rokiškis Post author2012/04/12 at 20:10
  
  Jo, šleikščios rudai oranžinės spalvos marškiniai su kažkokiu neryškiu pilkšvu atspalviu -- net primiršęs juos buvau. Dar mėlyni irgi būdavo, gan panašaus šlykštumo atspalvį turintys -- vidutinio tamsumo, greičiau link tamsokos pilkšvai žydros.
  
  Ir tamsiai pilkai rudi, labai tamsiai pilki, ir tamsiai pilkai mėlyni, beprasmiškai nykūs, neblizgantys ir nuo lygintuvo apsilydę sintetiniai kaklaraiščiai.
  
  Reply ↓
edwa 2012/04/12 at 19:30

http://www.sl-roman.ru/i/13.jpg
Šitas „kostiumėlis“ filmavimo metu dar turbūt „kvepėjo“ gamykla, panašiai kaip mokyklinės uniformos ~1987-89-tus

Reply ↓
1. Rokiškis Post author2012/04/12 at 20:04
  
  Jo, čia panašus, bet atrodo pagerintas -- vilnonis arba pusiau sintetinis su vilna.
  
  Reply ↓
  1. edwa 2012/04/12 at 22:32
    
    Na, agitpropas tuo metu aktyviai darbavosi, kaip visasąjunginė reklamos gentūra. Dar atsiminiau kaip tas š vadinosi -- kremplenas (crimplene).
    
    Reply ↓
    1. Rokiškis Post author2012/04/12 at 23:41
      
      Taip, nesiglamžantis audinys, matote. Dar praktiškesnis turėjo būt. Bet kai sintetinis drabužis, tai būdavo vis skylutės pradeginamos pas rūkalius (didžioji visos sintetikos bėda -- prasilydo momentaliai). Ir elektrindavosi.
      
      Reply ↓
internetas 2012/04/12 at 20:21

Buvo ir dar vienas mėlynos atspalvis, šviesesnė nei mokinių uniformos, -- tai mėlyna chalato spalva.

Reply ↓
1. Rokiškis Post author2012/04/12 at 20:31
  
  Taip, buvo ir šitoksai. Bet šito gatvėse nenešiojo, jis buvo gamyklų, dirbtuvių ir sandėlių drabužių atspalvis.
  
  Reply ↓
Brigita 2012/04/12 at 20:56

Kiek žinau, tokių spalvų rūbus gali nešioti ilgai -- ant jų beveik nesimato dėmių, spalvos nublukimo (nes ir taip kaip nublukę).
Gal tokiu tikslu buvo siekiama „socialistinės gerovės“, praktiškumo, ekonomijos.

Reply ↓
1. Rokiškis Post author2012/04/12 at 21:08
  
  Taip, tokie drabužiai itin ilgaamžiai. Jie tik išsitampo, einant metams, tampa visai beformiais ir dar labiau praranda spalvą.
  
  Dėl ko dokie būdavo populiariausi -- net sunku pasakyti. Pigūs ganėtinai, labai masiniai, labai patvarūs -- drabužių pasirinkimas tais laikais nebuvo didelis.
  
  Tokie kostiumai būdavo suvokiami kiek kitaip, nei šiais laikais -- tai buvo daugiau darbinis rūbas, kuriuo gali rengtis ir traktoristas.
  
  Reply ↓
sila 2012/04/12 at 21:03

Pėdkelnės buvo timpių storumo ir „kūno“ spalvos, kažkaip rudom nevadindavo.

Reply ↓
1. Rokiškis Post author2012/04/12 at 21:09
  
  Jo, kūno spalvos. Bet visvien rudos. Tiesa, tos storosios tai buvo seniau, o prie Brežnevo tai jau ir normalių, plonų gamindavo sovietinių. Bet labai nekokybiškų.
  
  Reply ↓
pliumbum 2012/04/12 at 21:22

Rokiški, jūs jau rašėte apie tai, kad ruda -- lietuvių mėgstamiausia spalva, ir kažkaip žymiai tauriau tada apie ją atsiliepėte:

http://rokiskis.popo.lt/2011/04/17/lietuviskos-spalvos-ir-ju-prasme/

Tai gal galit paaiškinti visgi savo poziciją, tai bloga ta spalva, ar nebloga? 🙂

Reply ↓
1. Rokiškis Post author2012/04/12 at 22:11
  
  Matot, aš čia jums negaliu pateikti tos šlykščios sovietinės rudos, kad jūs pamatytumėte, kaip ji skiriasi nuo normalios rudos. Tada tamstai nekiltų klausimas.
  
  Vat mattėte gal, kiek aukščiau komentaruose ponas Vytax davė nuorodą į nuotrauką su švarku. Nuotrauka ten blanki, neryški, bet galima įsivaizduoti, koks yra skirtumas to švarko mėlynumo nuo paties sodriausio tropikų dangaus mėlio.
  
  Tai vat, sovietinė ruda nuo gražios rudos skiriasi labai panašiai. Tai visai skirtingos spalvos.
  
  Reply ↓
Kalbajobnutas skaitytojas 2012/04/12 at 21:24

Mane pramušdavo nailoninės, atseit pūkinės striukės. Baisesnių drabužių iki šiol nesu matęs. Kažkokios nykios (ir būtinai murzinos) spalvos, sunešiotos iki negalimumo.

Šiaip to murzinumo buvo visur daug daugiau. Ir gatvėse, ir namų interjeruose. Ryškios šviesios spalvos buvo absoliuti retenybė.

Reply ↓
1. Rokiškis Post author2012/04/12 at 22:14
  
  Būtent dėl to murzinumo ir purvinumo ruda spalva buvo tokia sovietiška. Ant jos nesimatytavo purvo. Nesvarbu, ar tas purvas -- tai molis, ar šūdas, ar kraujas, ar tepalas, ar rūdys.
  
  Ideali spalva. Visiškas kamufliažas, paslepiantis ir darbininką nuo valdžios akių, ir dėmes ant darbininko kostiumo.
  
  Ir kuo daugiau būdavo purvo, tuo labiau viskas būdavo dažoma purvo spalva -- kad nesimatytų, kur purvas, o kur šiaip nudažyta.
  
  Reply ↓
Metallem 2012/04/12 at 21:58

Visą gyvenimą nekenčiu rudos spalvos. Nežinau kodėl. Gal čia paaiškinimas?

Reply ↓
1. Rokiškis Post author2012/04/12 at 22:16
  
  Ruda yra graži, kai ji graži. O kai purvas -- tai kodėl gi ją kęst?
  
  Reply ↓
Mon 2012/04/12 at 22:19

As irgi rudos spalvos kazkaip nemegstun rubuose, bet ar ne per daug reiksmes tam suteikiate? Musu gamta didele dali metu yra pilksvai rudai kazkokia, esame tam tikra prasme pilkos spalvos viduje, todel potraukis tokiems kostiumams nera nelogiskas. Galiausiai, zmones gyveno sunkiai, prekiu buvo mazai, todel rinkosi toki kostiuma, kuris buvo prieinamas ir galejo ilgai tarnauti. Siandien, kai galime rinktis, galbut butu idomu diskutuoti apie aprangos kolorita, taciau tuo metu manau tai tiesiog buvo rubas kuri galejai nusipirkti. Pamenu, kaip mama sakydavo, kad jei netycia uztinki kur pirkti grazius batus- visiskai nesvarbu, ar jie tau pora dydziu per mazi, ar per dideli- daugiau sansas isigyti mandresnius batus gali nepasitaikyti…

Reply ↓
1. Rokiškis Post author2012/04/12 at 22:30
  
  Ponas Mon, apie gamtos spalvas ir rudą rašiau visai kitame straipsnyje. O čia -- apie sovietinę rudą.
  
  O dėl batų -- taip. Įprastas variantas būdavo, kad nusipirkus gerus batus, kad ir netinkamo dydžio, visada juos būdavo galima parduoti kažkam, kas nenusipirko. Ir lygiai taip pat nusipirkti iš kažko, kas nusipirko sau netinkamo dydžio, bet gerus batus. Tarpusavio pagalba tokia gaudavosi tiesiog.
  
  Reply ↓
Metallem 2012/04/12 at 22:34

Ruda yra negraži, bet kokia. Bet čia man.

Reply ↓
julius 2012/04/12 at 23:15

Paskaičiau apie rudus kostiumus, prisiminiau Trololo dainininką.

Reply ↓
1. Rokiškis Post author2012/04/12 at 23:38
  
  A, jo -- spalva panaši tenai. Bet tas kostiumas prabangus. Kita rūšis. Bet irgi ruda.
  
  Reply ↓
mindE_M 2012/04/13 at 09:13

Priminė man anais laikais girdėtą pasakymą: „apsirengsiu rudą kostiumą, apsiausiu rudus batus, užsidėsiu rudą skrybėlę, atsisėsiu kampe -- vaidinsiu šūdą ir visiems gadinsiu nuotaiką“.

Reply ↓
ert 2012/04/14 at 19:22

Aš ne iš tos kartos kuri prisimena sovietmetį ir kai pamačiau tokia slykščia spalva apsirengusią piktus dėdes, maniau, kad čia tik šiaip sutapimus, gal tie rūbai tiesiog pigūs.
Pasirodo čia dar yra ir gilesnės prasmės, bei estetikos. Man tai naujiena.

Reply ↓
skirmantas tumelis 2012/04/14 at 21:24

Man atrodo, kad ta ruda nuo Stalino ir nuo brežnevo -- tie rudi velniai buvo.

O beje, kaip dėl rudos lietuviškos spalvos? Ta mūsų ruda gražesnė ane?

Reply ↓
Pingback: Nebebus daugiau balvonų, paverkit | Rokiškis Rabinovičius

Rokiškis Rabinovičius

Aš esu Rokiškis Rabinovičius ir būsiu Visatos Valdovas. Čia jums ne kokia vieša vieta, čia skirta tik tiems, kam aš leidau.