Tag Archives: spalvos

Ruda sovietinė estetika

Juodaodis baltu kostiumu

Man nepavyko rasti jokios nuotraukos su tokiu rudu kostiumu. Užtat jums duodu nuotrauką to, ko sovietiniame pasaulyje pamatyti buvo neįmanoma.

Tamsiai rudai pilkšva… Pilkšvai ruda spalva… Kaip susenusios geležies rūdys, kaip kanalizacijos dangtis. Taip, senas aprūdijęs ir pajuodęs kanalizacijos dangtis savo spalva primena tą slepiančią prasto, negražaus ir pigaus kostiumo spalvą.

Žinot, su kuo man asocijuojasi žodis „sovietžmogis“? Su labai specifiškai apsirengusiu 40-mečiu žmogėnu, tokiu, kokių pilna būdavo Vilniaus gamykliniuose rajonuose ar aplink stotį. Suvargęs, nelabai linksmas, dieną geriantis kefyrą, o vakare, jei pasiseks – taurelę-kitą degtinės, nutrintais beformiais batais apsiavęs žmogelis. Kelis mėnesius neplauti marškiniai, iš tolo dvelkiantis neplautų kojinių, pigių cigarečių („Prima“ arba „Astra“) kvapas ir tamsus pilkšvai rudas kostiumas – toks, kokius sovietinėje SSRS dar prieš II Pasaulinį karą nešiojo visokie tarnautojai. Būtent tokie žmonės buvo tikruoju sovietmečio simboliu, tačiau jie liko nepastebėtais ir užmirštais. Jie buvo pernelyg nematomi, kad į juos kreiptume dėmesį.

Ta sovietinė ruda spalva buvo ypatinga, su niekuo nesupainiojama. Tai buvo tikras gamyklinis kamufliažas: kaip chaki spalva tampa visos gamtos spalvų vidurkiu, užmaskuodama žmogų visur, taip ir ta sovietinė ruda tapdavo visos gamyklinės aplinkos vidutine spalva, paslepiančia žmogų bet kur, kur tik jis bedirbtų. Sumaišykite geležies rūdžių, išmatų, mazuto, asfalto, sukrešėjusio kraujo, pilkų dulkių, suriko, suodžių ir molio spalvas – gausite kažką panašaus. Tamsiai rudai pilkšvas, o gal pilkšvai rudas audinys – prastas, bet gana tvirtas, pigus, svarbiausia – toks, ant kurio visiškai nesimato jokių dėmių. Tai tikrojo sovietžmogio apranga.

Ta apranga kažkiek tobulėjo, einant dešimtmečiams: kadaise buvę medvilniniai rudi kostiumai į sovietmečio pabaigą buvo imti išstumdinėti tokių pat klaikių, tik dar pamoderninto kirpimo sintetinių kostiumų (savo fasonu kažkuo primenančių vidurinių klasių mokyklines uniformas). Bet naujesni buvo tiktai dar klaikesni, tačiau visvien tos pat spalvos – lyg būtų nudažyti rūdžių, dulkių, tepalo, išmatų ir kraujo mišiniu. Kažkiek į šią spalvą panašėjo mokyklinių mergaičių uniformų spalva, tik pastaroji buvo stebėtinai sodri, skaidri ir ryški, lyginant su tais visiškai purvinai rudais kostiumais.

Kai aš pirmą kartą gyvenime pamačiau baltai apsirengusį žmogų – man buvo šokas. Aš negalvojau, kad gatvėje įmanoma kažką panašaus pamatyti. Buvo gal kokie 1977 metai, brežnevizmas, vasara, o maža gatvele ėjo visiškai baltai apsirengęs žmogus. Baltos kelnės, balti marškiniai, netgi balti batai. Ir, negana to, tai buvo negras. Negras, kaip iš kino filmo.

Rudas kostiumas, sovietinis plakatas, giriantis pensijų sistemą

Net ir į plakatus tie rudi drabužiai prasimušdavo. Aišku, išgražinti, paryškinti ir nudailinti iki visiško neįmanomumo. Sovietinėje propagandoje net ir kokia beliašais prekiaujanti Baba Niura būtų pavaizduota, kaip dvasinga kovotoja už komunizmą, panašesnė ne į save, o į kažkokią kino aktorę.

Jūs galite įsivaizduoti, kad sovietmečiu negrai buvo kažkokiu mistiniu, sunkiai suvokiamu laimingų Vakarų, nepasiekiamos laisvės ir turtingo gyvenimo simboliu? Tokiu simboliu, kad tai atrodė nelyg laimingi angelai, kurių neįmanoma sutikti gyvenime. Neįmanoma sutikti, nes tokių nebūna, jie tik filmuose pasirodo. Švytinti balta kostiumo spalva atrodė neįmanomai kontrastuojančia su tais rudais šlykščiais kostiumais. Juodas, kaip naktis, sotus ir patenkintas negro veidas atrodė neįmanomai kontrastuojančiai, lyginant su pilkšvai balkšvu, net pamėlusiu, pagiringu ir neprivalgiusiu sovietinio darbininko veidu.

Buvo dar dvi spalvos – panašaus į tą rudą šlykštumo pilkšvai rusvai žalsva, matyt labiau pritaikyta kokiems nors kolūkiečiams, tačiau realiai labiau mėgta visokių ispalkominių tarnautojų ir veteranų. Ji priminė karišką žalią chaki, tik vėlgi buvo kažkokia pilkesnė. Ir dar kita – žymiai retesnė, išvis neaišku, kam skirta mėlyna, savo mėlynumu primenanti su purvu bei išmatom sumaišytą mėlyną rašalą. Kiek panašią, tačiau visgi truputį menkiau bjaurią spalvą turėjo mokyklinės berniukų uniformos.

Šventėms visokie daugiau pasiekę tarnautojai ar veteranai pasipuošdavo juodais kostiumais, tačiau net ir ta juoda būdavo ne juoda, o kažkokia pilka, nei iš tolo neprimenanti tikro juodumo – greičiau tiesiog tamsią, gerokai dulkino asfalto spalvą – tokią pat pilką, kaip senos apsitrynusios padangos. Taip ar anaip, dažniausiai pasitaikydavo visgi ruda spalva – ji tiesiog dominavo.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Naujos Omnitel spalvos: ružavos, purpurinės, violetinės

Drąsius Kedys ir Omnitel Purpurinė naktis

Spalvos nekoreguotos, viršuje - Drąsius Kedys, apačioje - Omnitel Purpurinės nakties puslapis

Naujas Omnitel veidas, tfu, spalvos (apie jas dar berods oficialiai nepaskelbta) man kelia aiškias asociacijas. Tokias aiškias, kad nei neabejoju kažkodėl, kad jie patys irgi tas asociacijas žino, nes juk turėjo apgalvotai viską daryti. Juk Omnitel rimtai žiūri į savo įvaizdį.

Aš, tiesą sakant, dar net tiksliai nežinau, kokios tiksliai tos spalvos bus – ar violetinės, ar purpurinės (čia arčiau raudonos), ar ružavos. Taip ar anaip, gandai pasklido per pakankamai rimtus šaltinius, tad vargu, ar verta abejoti, kad ta įprasta Omnitel žydra bus keičiama į kažkokią ružavą, violetinę ar purpurinę. Gal dėl to, kad žydra – nelietuviška, o violetinė – jau lietuviška.

Manau, kad labai gerai, jog vyksta pokyčiai, Omnitel jau seniai laikas atsinaujinti, pagyvinti daromą įspūdį, nes tai juk viena iš trijų pirmaujančių mobilaus ryšio kompanijų Lietuvoje, prentenduojanti net ir pakilti į antrą vietą tarp telefono paslaugų teikėjų.

FlyLAL logoFeličytavą veidą įgijo ir violetinėm bei purpurinėm spalvom pirma Lietuvoje pasipuošt sugalvojo FlyLAL kompanija (bent jau iš tų įmonių, kurios didesnės). Ta pati FlyLAL, kuri jau seniai subankrutavo, sukeldama didelius skandalus bei abejones tuo, kad Lietuvoje išvis įmanoma ką nors padaryti su tomis maklėmis, kai viena firma dirba nuostolin, o susijusi kokia nors – pelningai. Nors riksmų buvo daug, kalbos apie kai kuriuos aukštus šulus, galimai susijusius su tuo reikalu irgi buvo garsios, bet taip niekas nieko ir nepričiupo. Tik susisiekimo ministerija sugalvojo, kad niekai tie bankrotai, viskas atsigaus savaime ir į viską nusispjaut. Taip Lietuva kuriam laikui tapo faktiškai atkirsta nuo pasaulio. Kaip tik tuo metu, kai turėjo kilti turizmo pikas dėl Vilniaus – Europos sostinės. Būtent nuo to laiko FlyLAL ružavos spalvos tapo labai specifiniu simboliu versle, turinčiu visokių įdomių prasmių.

O jau paskui violetinės ir purpurinės spalvos tapo kovos prieš pedofiliją simboliu – Drąsiaus Kedžio dėka. Iki šiol niekas nesupranta tos visos istorijos, kuri buvo nesuvokiamai pasąmoninga. Spėju, kad ji taip ir liks pilna mįslių, konspiracijos teorijų bei paslapčių. Tačiau būtent dėl tos istorijos violetinė ir purpurinė staiga tapo natūraliomis, visai įprastomis Lietuvai spalvomis. Pirmiausiai krūvos violetinių drabužių pasirodė Norfoje, paskui – ir kituose prekybos tinkluose. Dar paskui – violetinės spalvos tapo įprastomis visoms drabužių parduotuvėms. Gatvėse atsirado daugybė žmonių, apsirengusių violetine spalva. Ir netgi visai ne kokių nors kedofilų – tiesiog spalva ėmė darytis įprasta.

Man tik vieną klausimą kelia šitas reikalas – jei jau Omnitel keičia tas spalvas, kodėl jie tai daro? Gal dėl to, kad nori pasinaudoti Drąsiaus Kedžio įvaizdžiu, ar dėl to, kad nutarė užimti FlyLAL spalvas, kaip ženklą, kuris liko nenaudojamas, ar dar dėl kokių nors priežasčių? Gal tiesiog kažkoks rebrandingas, skirtas tam, kad visi galutinai užmirštų kokias nors senas negražias Omnitel istorijas? Kažko aš čia nesuprantu, kas jų galvose vyksta. Nors, turint omeny tas jų reklamas iš serijos „vejasi banditai, ką daryti, prisijungti prie internetų su omniu“ – gal ir nenuostabu. Taip ar anaip, džiugu, kad tokioje rimtoje kompanijoje vyksta dideli įvaizdžio pokyčiai.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Dar visokių tautinių ir netautinių spalvų, pagal vėliavas

Jau kai parašiau apie spalvas, tai liaudis kad pasiuto, kad pasiuto… Žydra mat visiems esą patinka, o ruda esą nepatinka. Kai kurie pablūdėliai netgi apkaltino mane kažkokiomis valstybės išdavystėmis ar tai kažkuo panašiu, mat aš truputį pabandžiau išvesti kokia vidutinė Lietuvos vėliavos spalva – tąkart gavosi kažkokia žalsvai ruda. Nors tas ir šiaip akivaizdu, kad ruda spalva Lietuvoje labai mėgstama, aš ir pats ją mėgstu. Tai gintaro, žemės, rugių, pajūrio smėlio ir rudens spalva.

Na, bet kadangi visokių pridūrkų esama, tai neverta stebėtis, kad tokie baisiai pasipiktina. Šiaip jau būna ir tokių, kurie mane fašistu, komunistu, LLRI veikėju, Kubiliaus pakaliku, Paleckiuko propagandistu ar dar visaip vadina. Tai čia kad visos tautos būtų lygios, truputį dar duosiu vėliavų, kurias galima bus palyginti su Lietuvos vėliava:

Rusijos vėliava ir spalvos

Rusijos vėliava

Rusijos vėliava, spalvos išmaišytos dešinėje

Štai, pavyzdžiui, Rusijos vėliava – balta, mėlyna, raudona. KPŠ, jūs pasakysit, kas čia dabar per Kedžio spalvos atspalviai išlenda? Nežinau – štai, ką aš jums atsakysiu. Nežinau, iš kur tie atspalviai, gal iš Rusijos.

Raudona akivaizdžiai susimaišo su mėlyna, duodama tokią violetinę spalvą, kuri atskiedžiama balta. Štai ir gauname beveik pačią tą spalvą, kuria buvo nuspalvintas A+A Drąsiaus Kedžio megztukas, tapęs tokiu ryškiu ženklu (nors tai ir atrodo keista, mąstant paprastai, bet bendruomeninės pasąmonės keliai – nesuvokiami).

Sąmokslo teorijos lenda, ar ne? Tai jau ne kitaip, kad tiktai taip.

Čia dar galim prisiminti, kad mėlyna, balta, raudona – tai išties liberté, égalité, fraternité, kitaip tariant, laisvė, lygybė, brolybė, atėjusi iš prancūzų revoliucijos, bet kad keisti istoriniai Rusijos paradoksai čia viską verčia aukštyn kojomis, tad viską suprasti reiktų greičiau priešingai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Lietuviškos spalvos ir jų prasmė

Atsimenu, kaip vaiku dar būnant, pasitaikydavo nuvažiuot į Baltarusiją. Jokios sienos, jokių aiškesnių požymių, kad pakliuvai į kitą šalį, miškai tokie patys, laukai tokie patys, viskas taip pat, išskyrus vieną dalyką – namai kitos spalvos. Šiaip jau namai Baltarusijoje, bent netoli nuo Lietuvos – irgi būdavo tokie patys. Tos pat verandos, tos pat langinės, tų pačių formų langai, tokia pat puošyba. Tik spalva kita. Lietuvoje namai tradiciškai dažomi rudai arba žaliai, o Baltarusijoje – žydrai. Skirtingų tautų pomėgiai pasimato išsyk.

Taigi, kokios tos lietuvių mylimos ir nekenčiamos spalvos, kokias mūsų tauta labiausiai mėgsta, o kokias norėtų tiesiog išnaikinti?

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Irenos Smetonienės spalvos

Glamūriškas Irenos Smetonienės abrozdėlis, kurio spalvas pažiūrėsim. Čia dar spalvos natūrinės, į žodžius nepaverstos

Su vienu draugu taip bekalbant apie svetimybes ir VLKK vykdomą semantinę cenzūrą, kilo mintis tą reikalą vizualizuoti. Labai jau iš manęs menkas menininkas, bet kažkas ir gavosi. Ir netgi ne kažkas, o kažkas, keliančio labai įdomių minčių.

Trumpai tariant, iš lietuvių kalbos cenzūruojamos visokios spalvos – nei ten ružava leistina, nei ten feličytava, nei kokia nors bordinė ar ryža. Taigi, imam ponios Irenos Smetonienės abrozdėlį, ir pažiūrom, kas ten iš to gausis, spalvas pagal VLKK nurodymus išcenzūravus.

Drįstu manyti, kad būtent Valstybinės Lietuvių Kalbos Komisijos pirmininkės atvaizdas – idealus taikinys mūsų kalbiniams-spalviniams eksperimentams. Čia, tarp kitko, dar ir semiotinis aspektas yra: spalvos irgi tampa ženklais, o atvaizdas – tam tikru sakiniu, tekstu, nešančiu prasmę, iš tų spalvų – ženklų sudarytu, tad viskas net ne perkeltiniu, o labai tiesioginiu būdu atvaizduja tekstų cenzūravimo, prisidengiant „kalbos grynumais“, pasekmes.

Dar labiau nukrypstant – taip, paveiksliukas – tai gramatinė struktūra, susidedanti iš ženklų (pikselių, žodžių), išdėstytų tam tikra tvarka. Sintaksė – paprasta: rašoma nuosekliai, o kas kažkiek simbolių, keliama į naują eilutę, taip sudarant dvimatį tekstą. O į pačias JPEG kodavimo subtilybes nesigilinkim.
Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter