Kadaise rašiau apie tai, kas gaunasi iš noro didinti minimalius atlyginimus: konkurencingumą didinantis vidinių išlaidų mažinimas gautų postūmį į visiškai priešingą pusę. Lietuva, kuri kelis metus vykdė vidinę devalvaciją, t.y., mažino savo pačios darbo jėgos ir kapitalo vertę lito atžvilgiu, taip mažindama eksportuojamų produktų savikainas, padidinusi minimalų darbo užmokestį, imtųsi priešingų veiksmų. Bet aš čia pradėsiu nuo kito dalyko, kuris kontekstui suvokti skirtas – nuo pastovumo ir tęstinumo.
Tęstinumas ir viena kryptis – būtina sąlyga darbo užmokesčio pokyčiams
Kad ir ką būtų galima kalbėti apie kokių nors reformų teisingumą ar neteisingumą, visada turime prisiminti vieną punktą: pokyčiai turi būti tęsiami. Netęstinumas yra kardinaliai didesnė bėda, nei kokie nors ne patys geriausi sprendimai. Čia turiu pasakyti, kad visgi dabartinė Vyriausybė išlaikė kryptį ir prieš savivaldybių rinkimus MMA nedidino. Ir netgi dabartinės kalbos apie tai, kad didinti, sukėlė isterikas visokiems komunistams, kai šie išgirdo, kad kalba bus apie 50 litų padidėjimą. Taigi, tęstinumas buvo. Jei jo nebūtų, tai būtų reali tragedija, nes kai tęstinumo nėra, tai gaunasi pravalas.
Įsivaizduokime, kad darome taburetę. Atsipjauname gabalą lentos, ištekinam jai kojas. O paskui nusprendžiame, kad darysime spintelę. Ir imame daryti spintelę. Žaliavos, skirtos taburetei – sunaudotos, darbo įdėta, tačiau taburetės nėra. Vietoje to vėl pjaustome lentas jau spintelei. Tada, nei nesurinkę spintelės, vėl apsigalvojame ir pradedame daryti stalą. Tą įpusėję – dar kartą apsigalvojame ir pradedame daryti fotelį. Ir taip toliau, ir taip toliau. Rezultatas puikus, tiesa?
Norėdami gauti išties prasmingą rezultatą, turime tęsti iki galo. Net jei taburetė buvo negraži ir per maža, mes galime gauti taburetę, jei baigsime ją daryti. Bet posūkis prie spintelės griauna planus ir galų gale mes negauname nei taburetės, nei spintelės. Todėl turi būti planų tęstinumas. Čia, beje, prisiminkime vieną iš Demingo principų. Bet čia šiaip, tarp kitko visa tai aš jums pasakoju, nes išties noriu visus subalamūtinti.
Sūrstriomas savo esme labai primena visas minimalaus darbo užmokesčio reguliavimo teorijas: jis smirda, yra šlykštus ir jį perka visokie dibilai.
Aš noriu užkabinti kitą pusę reikalo: prieš kelias dienas* pakalbėjau su anokiu R.K., katrą jau esu berods kažkur minėjęs. Ir tasai pre kelias minutes sugriovė mano visą įsivaizdavimą apie esmines minimalaus darbo užmokesčio problemas. Aš kadaise rašiau, kad minimalus atlyginimas Lietuvoje turėtų būti apie 200-300 litų: tai atitiktų pigiausiai apmokamo nelegalaus darbo dydį gilioje provincijoje. Bet yra ir asisteminis požiūris, kuris, kaip čia pasakius, out of the box. Tai vat aš jums tuo požiūriu ir duosiu per smegenis, kad dingtų noras apie tuos MMA kalbėti.
Pernelyg nesigilinant, kai nagrinėjamas MMA, dažniausiai kalbama apie du aspektus:
- Viena vertus, minimalus darbo užmokestis yra per mažas, nes viskas kainuoja per daug, kad galėtum kažko nusipirkti pakankamai pragyvenimui. Išties, tai liūdna realybė. Kai nedidelio buto mėnesinės šildymo išlaidos yra didesnės (ir jei prisiminsim šildymo kainas – tai netgi dvigubai) už tą minimalų DU, tai kalbėti apie tokio atlyginimo adekvatumą ko gero neverta.
- Kita vertus, tasai minimalus darbo užmokestis yra neadekvačiai didelis, jei lyginsime jį su apyvartomis, kurias įmanoma daryti kaimo vietovėse ar šiaip smulkiose įmonėlėse. Ir jis yra neadekvačiai didelis, jei kalbėsim apie, pvz., fermos naktinio sargo galimybę pragyventi kaime (kur turi daržą ir kūreniesi malkomis): šis galėtų gyventi net ir gaudamas dalį tos sumos. Ir realybė tokia ir yra: kaimo vietovėse neretas dirba nelegaliai, tegaudamas į rankas pusę minimalaus DU ar dar mažesnę sumą.
Kai pabandome panagrinėti šitų žirklių priežastingumus, atsiremiame į vieną gilią problemą: darbo našumas Lietuvoje yra liūdinančiai mažas. Jei darbo našumas padidėtų keletą kartų, problema dingtų: netgi pigiausius darbus dirbantys jau natūraliai uždirbtų daugiau.
Kai kas nors pastebi, kad lietuviškuose supermarketuose daugelis prekių yra brangesnės už tokias pačias Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje, dažnas galvoja, kad priežastis – perteklinis vietinių supermarketų godumas. Aišku, godumas yra nepaneigiama visų mūsų savybė. Tačiau kainų priežastis yra kita – savikainose. Ir tai nėra dėl to, kad Lietuva būtų maža, tai nieko bendra neturi su masto ekonomija (prisiminkim, kad Liuksemburgas – bene didžiausią pasaulyje produktą gyventojui sukurianti valstybė). Tai yra susiję tiesiog su darbo organizavimu: jei dirbama efektyviai, kiekvienas žmogus sukuria daug, o jei dirbama neefektyviai – sukuria mažai.
Bet grįžkim dabar prie tų minimalių atlyginimų bei užburto rato, kuris tenai sukasi.
Užburti ratai ir mirties spiralės
Vadyboje užburtu ratu arba negatyviu ciklu vadinamas toksai procesas, kuris neneša naudos, kenkia pagrindinei veiklai, tačiau yra pats save palaikantis. Beje, kai kuo tai primena mirties spiralę, tačiau ir skiriasi: mirties spiralė yra visą verslą ar kokį nors kitą dalyką žlugdantis procesas, kuris stiprina save dėl to paties blogėjimo, kurį sukuria, o tęsiasi tol, kol sužlunga ir viskas. Užburtas ratas nepereina į kolapsą, sukasi vis toliau, tačiau kaip ir mirties spiralė, optimizuoja save į kuo daugiau blogio atnešančią būseną.
Pavyzdžiui, jei policija kokioje nors šalyje korumpuota ir gina nusikaltėlius, tai gyventojai neremia policijos, į ją nesikreipia dėl nusikaltėlių, todėl nusikaltėliai gali terorizuoti gyventojus ir dar lengviau papirkinėti policiją, o to pasekoje visas reiškinys tik stiprėja, kol policija tampa tiesiog tų pačių nusikaltėlių.
Būtent taip įvyko Gruzijoje, kai Eduardas Ševardnadzė nuvertė prezidentą Zviadą Gamsachurdiją: mafukų siautėjimas per kelerius metus pasiekė tokį lygį, kad riba tarp nusikaltėlių ir policijos elementariai išsitrynė. Kai Lietuva apie kokius 1995 sugebėjo sutramdyti ir susodinti nusikaltėlių gaujas, Gruzija to nepadarė ir nusirito į tikrą nusikalstamumo bedugnę. Jau vėliau, kai valdžion atėjo Michailas Saakašvilis, jis tiesiog paleido visą policiją, į jos vietą priimdamas naujus žmones. Tai buvo fenomenalu: kelias dienas, kai Gruzijoje policijos nebuvo išvis, nusikalstamumas sumažėjo keleriopai.
Užburtas ratas, skirtingai nuo mirties spiralės, nesibaigia kolapsu. Jis sukasi nuolat. Jis save maitina svetimais resursais, parazituodamas ir išsunkdamas visus gerus procesus. Ir įveikti užburto rato neįmanoma, bandant jį pakeisti kaip nors tiesiogiai: jis paprasčiausiai suėda visus rezsursus, kurie naudojami jo pagerinimui. Įveikti užburtą ratą galima tik vienu būdu: jį laužant. Štai čia keletas esminių punktų, kodėl:
- Kadangi užburto rato procesas yra ciklinis, bet kurios jo vietos gerinimas arba didina visą užburto rato našumą, jei tai siauriausia rato vieta, arba didina užburto rato perkrautumą (t.y., stabdo naudingą veiklą), jei tai ne siauriausia vieta
- Kuo labiau bandai padidinti našumą procese, kuris yra užburtame rate, tuo labiau primaitini užburtą ratą
- Užburtas ratas linkęs sunaudoti visus resursus savo reikmėms, o tai reiškia, kad gerinimui skirti resursai neduoda juntamos naudos
- Gerinimui skirti resursai sustiprina užburtą ratą, o todėl jį paskui žymiai sunkiau pataisyti
- Užburtas ratas visada duoda blogas pasekmes, todėl jei tik jis gerinamas, galutinis rezultatas viskada blogėja
Tarp kitko, jei norite itin gero užburto rato pavyzdžio, pažiūrėkite į bet kokią valdišką biurokratinę skylę. Ten jūs tikrai tą atrasite: kuo daugiau visokių reikalavimų, tuo sunkiau su jais tvarkytis. Kuo sunkiau su jais tvarkytis, tuo daugiau reikia biurokratų. Kuo daugiau yra biurokratų, tuo daugiau visokių reikalavimų. Kuo daugiau biurokratai dirba, kuo jie labiau stengiasi, tuo blogiau. Užburtas ratas visame gražume.
Aš jums specialiai neduodu biurokratinių užburtų ratų pavyzdžių, nes aš galiu garantuoti, kad jūs patys tokių galit papasakoti, kad net ir man baisu pasidarytų. Kafka valdo, o biurokratiniai užburti ratai mirties spiralėmis per krizes nuleidžia žemyn visą Lietuvos ekonomiką.
Užburtas žemo našumo ratas
Dabar grįžkime prie mūsų avinų**. Tiksliau, prie minimalių atlyginimų, žemo našumo ir viso to priežasčių. Tarkim, verslininkas nori kažkaip padidinti pelningumą. Ar jis bandys kažkaip kardinaliai perorganizuoti visą savo įmonės veiklą, tam kad ši dirbtų geriau? Sakyčiau, menkai įtikėtina. Nedaugelis linkę tai daryti, nes rizikos aukštos, o garantijų nėra. Žymiai paprasčiau yra priimti dar vieną darbuotoją, kuris gautų minimalią algą. Arba išmesti vieną kvalifikuotą darbuotoją, gaunantį porą tūkstančių, o į jo vietą priimti vėlgi du, kurie gautų minimalią algą. Paprasta, tiesa?
Dėl tokios situacijos verslas dažnai stengiasi ne didinti darbo našumą, o tiesiog mažinti išlaidas. Juk viskas elementaru, kaip tie 5 procentai***: kvalifikuotas darbuotojas kainuoja daug, tai geriau imti pigesnį, nekvalifikuotą. Apie darbo produktyvumą, apie priklausomybes niekas negalvoja.
Čia juk kiekvienam žinomas (vieniems – girdėtas iš draugų, o kitiems – ir praktikoje pergyventas) pavyzdys apie kai kurias kontoras: įmonė priimdinėja darbuotojus bandomąjam laikotarpiui, o po bandomojo išmeta, nes taip pigiau. Ir išmesdama net neatsiskaito, nes bandomąjam priima kartais net be darbo sutarties. Juk taip pigiau.
Įmonės šitaip apsitvarko kai kurias bėdas, tačiau nei viena taip dirbanti įmonė netampa sėkminga: ji sukasi užburtame rate. Ir tokios įmonės užburtas ratas yra paprastas: kadangi darbuotojai itin pigūs, o dar ir nauji, neįsidirbę, tai darbo kokybė – kraštutinai prasta, klientų pasitikėjimas – artimas nuliui. Todėl vienintelis būdas jai laikytis – tai kiek įmanoma labiau mažinti išlaidas. Ir kieno sąskaita išlaidos mažinamos? Aišku, kad darbuotojų, o tuo pačiu – produktyvumo, kokybės ir našumo sąskaita. Ir todėl tokia įmonė toliau sukasi, kaip visiška atsilikėlė. Taip neįmanoma tapti sėkmingu.
Aišku, galėtume tarti, kad tokie degeneratiški atvejai esą tik išimtis, bet deja, tai ne išimtis. Tokių įmonių – krūvos. Ir dar blogiau, kad panašiai neretai elgiasi ir didesnės įmonės. Metodų yra įvairių – ir apdėti kokiomis nors nesąmoningomis baudomis kasininkes, ir nemokėti atlyginimų padavėjoms, ir neatsiskaitinėti su statybininkais, ir taupyti statybų projektų rengimui, ir taip toliau, ir taip toliau. Ir visur – užburtas ratas: įmonė pati mažina savo našumą, atsikratydama kvalifikuotų darbuotojų, į jų vietą priimdama pigesnius nekvalifikuotus, o jei jau geresnio specialisto nepavyksta atleisti, nes jam nėra pakaitalo, tai toksai būna paverčiamas atpirkimo ožiu, kuris kaltas dėl visko, dirbti normaliai negali ir rezultate vėlgi panaudojamas neproduktyviai.
Apie visokius psichologinius momentus aš čia išvis nekalbu: baimė, nusivylimas ir totalinė demotyvacija – būdingas daugybės lietuviškų įmonių bruožas. Kartais būna, kad užeini į kokią nors kontorą ir norisi išsyk apsisukti: tiesiog, matęs krūvas visokių įmonių, kartais per kelioliką sekundžių gali identifikuoti, kad valdymas ten pagrįstas teroru.
Beje, esant tokiam valdymui kartais būna ir didelių atlyginimų, tačiau darbuotojų kaita – neįtikėtina. Esu matęs vieną labai rimtą įmonę, kuri nesugebėdavo rasti darbuotojų, nes niekas į ją nenorėdavo eiti dirbti. Ir tai – nepaisant atlyginimų, kurie buvo trečdaliu didesni, nei įprasta tam segmentui. Darbuotojų rotacijos vidutinis periodas ten buvo apie kokį pusmetį. Valdymas – paremtas teroru. Ir nuolatinis vadovybės nerimas, kad kažkas kažko nepadarys, kad kažkur kažkas paluš, etc.. Irgi užburtas ratas: dėl teroro darbuotojai nesistengia, stresuoja, bėga iš įmonės, nauji darbuotojai dėl to nesugeba dirbti gerai, neturi net iš ko perimti kompetencijos, todėl įmonės vadovybė stengiasi viską valdyti kieta ranka. Aišku, apie didelį darbo našumą kalbėti čia vėlgi neverta.
Užburti ratai, tiesa?
Kaip sulaužyti užburtą minimalių atlyginimų ratą
Galime nesunkiai suprasti, kad užburtas ratas, susijęs su darbo apmokėjimu ir mažu našumu, veikia tiktai tol, kol yra daugmaž tos pačios sąlygos. Bandant nesmarkiai padidinti minimalius atlyginimus, niekas iš esmės nepasikeis. Bandant nežymiai sumažinti tuos atlyginimus – irgi niekas nepasikeis. Vienintelis būdas kažką pakeisti – tai destabilizuoti užburtus ratus taip, kad įmonės, turinčios labai žemą našumą (ir dėl žemo našumo – mažus DU), tiesiog užsilenktų, o įmonės, kurių našumas aukštas (o dėl to ir DU didelis) – laimėtų. Bet koks mažas pokytis – tai tėra žingsniukas pirmyn ar atgal. Todėl reikia viską keisti taip, kad judesys būtų stiprus – pakankamas pokyčiams****.
Čia pastebėkime, kad netgi darbo užmokesčio reguliavimų pašalinimas dar negarantuotų tokios destabilizacijos, kad užburtas mažo našumo ratas griūtų: mažo našumo įmonės galėtų išlaikyti konkurencingumą, mažindamos atlyginimus. Garantuoti našumo didėjimą gali tik vienas metodas: labai greitas minimalios mėnesinės algos padidinimas iki tokių ribų, kur žemo našumo įmonės tiesiog imtų masiškai užsilenkinėt, o tos, kurios nenorėtų užsilenkinėt, imtų paniškai greitai persitvarkinėti savo veiklas, ieškodamos, kaip darbo našumą padidinti keletą kartų.
Taip, ponai ir ponios, jei jau kalbam apie DU reguliavimą, kaip apie kokią nors naudą galintį duoti įrankį, tai didinti minimalų atlyginimą reikia išsyk iki kokių 1500-2000 litų, t.y., iki dydžio, kuris lenkia momentinę DU medianą. Žodžiu, didinti taip, kad maža nepasirodytų. Aišku, apie pašalinius efektus aš čia nekalbėsiu, nes manau, kad patys juos suvokiate, kas vyksta, kai būna lūžiai ir šoko terapijos.
Visos šnekos, kad reikia minimalų darbo užmokestį padidinti šimtu ar keliais šimtais litų – tai tėra tuščias populizmas: tai ne tik nepagerintų situacijos, bet ją dar ir pablogintų, nes dar labiau atitolintų skurdžių regionų darbo jėgos kainų atotrūkį nuo normos***** ir negana to, dar sumažintų konkurenciją darbo samdoje dėl atlyginimų skirtumo sumažėjimo tarp gerų ir prastų įmonių.
O kokį kelią jūs rinktumėtės? MMA panaikinimą, kuris duotų galimybę ilgokai vegetuoti visiškiems atsilikėliams ar šokinį didinimą su visa šoko terapija?
———–
* Tos kelios dienos jau berods pavirto į metus ar du. Kadaise rašiau apie tą problemą, kaip tinklaraštyje kaupiasi nepabaigti straipsniai. Šitas – dar vienas iš tų nepabaigtųjų. Vieną kitą linką, vieną kitą redagavimą pridėjau, bet šiaip jau imkit ir skaitykit taip, kaip yra, nes kitaip niekad nepabaigsiu.
** Šioji išnaša yra skirta specialiai tiems, kas nežino, ką reiškia posakis „grįžkime prie mūsų avinų“. Jei jūs nežinote, ką šitas posakis reiškia, tai ir reiškia, kad jūs esate avinas. O visiems kitiems čia aišku, kad avinai niekuo dėti.
*** 5 procentai – tai iš tokio anekdoto, kuris klaikiai juokingas visiems, išskyrus tuos, kas susidūrę su turginio lygio vertelgomis praktikoje. Tai iš anekdoto: susitinka du buvę klasiokai, vienas iš jų – buvęs pirmūnas, matematikas, gyvenantis už varganą dėstytojo algą, o kitas – buvęs dvejetukininkas, dabar tapęs turtingu vertelga. Matematikas ir klausia: „tai kaip tu uždirbi?“ O vertelga ir sako: „taigi paprasta, svarbiausia čia matematika: perku Kinijoje kojines po pusę lito, o čia parduodu po penkis litus. Taip iš tų penkių procentų ir gyvenu.“
**** ToC kūrėjas Elyahu Goldratas sakė, kad kompromisiniai sprendimai nebūna geri. Taip išties ir yra: sprendimas turi būti kardinaliai viską keičiantis, nes kitaip gaunasi, kad bandant išsaugoti avį ir sočiu išlaikyti vilką, nuo avies nupjaunami gyvos mėsos gabalai vilkui maitinti, vilkas dėl nepakankamo šėrimo badmiriauja, o galų gale padvesia abu.
***** Darbo jėgos apmokėjimo atotrūkis nuo normos – tai ir yra ekonominės migracijos pagrindinė priežastis: iš ten, kur uždirbama mažiau, migruojama į ten, kur uždirbama daugiau. Jei prisideda barjerai, draudžiantys mokėti mažiau, nei MMA, apmokėjimas daliai tampa lygus nuliui. Tai reiškia, kad migracija dar labiau išauga. Čia jums pamąstymui tiesiog, kokiu būdu neadekvačiai aukštas MMA Lietuvoje yra viena iš esminių emigracijos priežasčių.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Pavyzdys su taburete ypač tinka mūsų energetikos politikos reikalams. Dabar socdemai, kažkada patys nusprendę daryti taburetę, ragina daryti spintą.
Puikus straipsnis ir labai gerai atspindi realią situaciją kodėl pas mus yra maži atlyginimai.
Kaip sykis šiandien susirašinėjau su senu pažįstamu, kuris pasirodo emigravo į Angliją. Pabandžiau pakamantinėti priežastis -- „tai kad lietuvoj viskas brangu, krize, o anglijoj ten tai gyvenimas verda, nepalyginsi su lietuva..“.
po to tema apie darbus, kad pradžioj sunku buvo, dabar priprato ir viskas ore. Užklausiau kodėl sunku buvo ir gavau labai konkretų atsakymą, kuris tinka prie šio įrašo:“visur uzsieniuos sunku dirbt nemanyk kad cia kai lt dura stumt“.
Viskas manau tuo ir pasakyta.
O mano nuomone šioje vietoje dėl neefektyvumo yra kalti ne tik darbdaviai, kurie nenori efektyvinti veiklos, bet ir patys darbuotojai, kurie nenori ar nesistengia efektyviai dirbti.
Dabar gaunasi vėl užburtas ratas tokiu atveju -- darbdavys efektyvina veiklą, bet darbuotojai tam nepasiduoda, priešinasi, o atleisti darbuotoją ne visada yra paprasta.Galbūt šioj vietoj reikėtų šiek tiek liberalizuoti ir darbo santykius?
Taip, darbo santykių tvarka irgi nepasižymi dideliu adekvatumu. Valstybė sakosi užtikrinanti darbuotojo interesų apsaugą, tačiau užmiršta, kad bet kuriame sandėryje yra dvi pusės. Ir kad verslas nėra socialinės pagalbos institutas.
Jau net ir provincijoje MMA nebetenka prasmės. Bent jau mano regione pasamdyti darbuotoją, kad ir už 1000Lt. jau nebeįmanoma. Tokie darbuotojai geriau kokioje nors Olandijoje ar Norvegijoje ravės ten kokias morkas ar dirbs kokiame nors žuvies fabrike, nei kad čia dirbtų už lietuvišką minimalų atlyginimą.
O čia kas tokia pas tamstą per provincija, jei aš žinau konkrečiai, kur už ~50km nuo Vilniaus žmonės už 400 į rankas dirba ir džiaugiasi?
Jurbarko raj. ~50km. nuo Kauno.
Na yra ir pas mus tokių kurie džiaugiasi,dirbdami tik už maistą ir galimybę gyventi kambaryje įrengtame kokiame nors tvarto kampe. Bet čia labiau jau išimtys.
O situacija pas mus tokia, kad stambieji ūkikai vis plečiasi bei modernizuojasi. Prie naujos technikos kuri kainuoja dešimtimis ar net šimtais tūkstančių, visokie „buduliai“ neprileidžiami net ir per saugų atstumą. Vietoje jų dabar samdomi vos keli, bet jau pakankamai gerai apmokami darbuotojai.
Kiek kitokia situacija su smulkiais ūkiais. Smulkūs ūkiai nei anksčiau, nei dabar neturi galimybių įdarbinti pastovių darbuotojų. Jiems paprasčiausiai neapsimoka sudarinėti ilgalaikes darbo sutartis dėl vos kelių dienų ar poros mėnesių darbo per metus. Tad ir čia tas mėnesinis minimumas neaktualus.
Čia rėžei kaip reikiant kognityvinio disonanso…
Mano intuityvia nuomone kalbos apie tą darbo našumą yra pernelyg spekuliatyvaus pobūdžio. Čia tokia abstrakcija, kai galų gale lieka neaišku -- ar griovakasys per lėtai su lopeta darbuojasi, ar darbdavys tyčia ekskavatoriaus neperka, ar darbų vadovas liepia kasti ne ten, kur reikia. Manau reikėtų aiškiau įvardyti, kad kalčiausias yra neefektyvus vadovavimas. Jeigu darbuotojas prastai dirba -- kaltas ne jis, o jo vadovas, kad tokį lodarių laiko, nesugeba suorganizuoti darbo, arba paskiria dirbti ne tą, ką reikia.
Nu pvz. nelabai tikiu, kad prekybcentrio kasininkė turi daug galimybių iš esmės pagerinti asmeninį darbo našumą, kad ir kiek pakeltum jos algą. Ale Londono kasininkės alga vistiek yra bent keturis kartus didesnė už Lietuvos kasininkę. Tas pats liečia ir daugybę kitų profesijų, nuo grioviakasio ar valytojos iki mokytojo ar policininko. Kol nebus konkrečių sprendimų iš tų darbuotojų vadovybės pusės -- jie geriau dirbti nepradės. Išimtis nebent tie, kurie dirba patys sau -- jeigu neinvestuoja į žinias, įrankius ir įvaizdį -- tai nieko ir neuždirba.
O tas minimalios algos pekėlimas iki 1500 ar 2000, tai manau daug šaraškino kontorų pravalytų. Čia būtų panašiai kai užsilenkė senosios iš sovietų paveldėtos įmonės -- žmonės vietoj to, kad lauktų pusmetį vėluojančių algų -- pamažu susirado kita darbą.
Bet pradžioj tai būtų tikras šokas:
-- staigiai išaugtų oficialių bedarbių kiekis
-- daugybė smulkių įmonių prieš užsilenkadamos pasitrauktų į šešėlį, samdytų žmones nelegaliai.
-- šokteltų prekių ir paslaugų kainos, bent jau tų, kur reikia grubios darbo jėgos.
-- po kurio laiko kainos šokteltų dar labiau, dėl sumažėjusios konkurencijos bankrutavus daug įmonių.
Bet ilgainiui viskas susinormalizuotų, nusistovėtų. Išlikusios įmonės padidintų savo efektyvumą, taptų konkurencingesnės. O visos Lietuvos pragyvenimo lygis užsifiksuotų kur kas aukštesniame lygyje, nei dabar.
Čia tamsta su tomis kasininkėmis ir pataikot į vieną momentą, kurį aš suformuluosiu tamtai geriau: Londono kasininkė, per kurią praeina tas pats prekių skaičius per laiką, dirba keleriopai našiau už Lietuvos kasininkę, skaičiuojant pinigais.
Pinigai yra našumo matas, o ne neaiškios apimtys. Pagal Kaizen žiūrint, kas galutiniame rezultate nevirsta pinigais -- tai muda, kuri arba savaiminė, arba kyla dėl muri ir mura.
O vat jau kai šitą apibrėžiam, tai galim imti nagrinėti, kur ten ta muda slepiasi. Ir tada paaiškėja, kad vien lokaliais parduotuvės optimumais sužaisti neina -- reikia pagalvoti apie visą valstybę.
Na kažkas nesenai minėjo, kad jei anglų kepėjas iš tų pačių miltų bandelę parduoda ne už litą, o už svarą, tai kepėjo našumas be jokių pastangų kaip ir gaunasi keturis kartus didesnis.
Bet man kažkaip intuityviai neatrodo kad tipinis londodientis kasdien apsipirkinėtų už keturgubai didesnę sumą. Ir nemanau, kad jie keturis kartus daugiau suvalgo, o ir daugelio kasdieninių produktų kainos nėra keturis kartus didesnės. Todėl, aš ir paėmiau kasininkes kaip pavyzdį. Kažkada maniau, kad algų atsakymas slypi neįtikėtinai sparčioje prekybos tinklų plėtroje -- kažkas gi už visą tą plėtrą sumoka… Bet dabar turiu įtarimą, kad kažkur kažką pražiūrejau…
Čia nėra taip paprastai. Su tais kainų skirtumais yra įdomumų: britų darbuotojas uždirba tarkim 4 kartus daugiau, nes jo našumas yra 4 kartus didesnis. O tai reiškia, kad jo laikas yra irgi 4 kartus brangesnis. O tai reiškia, kad atitinkamai kartų brangiau jam bus išlaidos susijusios su gabenimo uždelsimais. Tai reiškia, kad produktas būtent ten vietoje bus ir dėl savikainos brangesnis pinigais, ir pagal iš buvimo vietoje gaunamą vertę irgi bus brangesnis.
Žodžiu, nelabai trivialūs dalykai, bet esmė čia paprasta: nors ir atrodančios vienodai, bandelės išties skiriasi ir jų skirtumai bei atitinkama vertė yra jų buvimo vietoje.
Viskas būtų puiku dėl minimalios algos pakėlimo, jei visi iki vieno Lietuvos gyventojai dirbtų privačiame sektoriuje, o bedarbių skaičius būtų arti nulio. Drastiškai pakėlus MMA iki 1500-2000 Lt/mėn. ilgainiui apsivalytume nuo neaiškių kontorų ir galiausiai persikvalifikuotume į tas sritis, kurios atnešą didesnę vertį ir naudą visiems. Bet.. O bet atsiranda šiuose vietose, kurios straipsnyje iš esmės ir nebuvo paliestos giliau:
-- Viešasis sektorius. Paimkime mokytojus, gaisrininkus, bibliotekininkus, gydytojus, slaugytojas ir visas kitas sritis, kur nesukuriama jokia pridėtinė vertė išreikšta pinigais. Tad MMA padidinimas neturės jokio efekto šiose srityse, nes knygų bus išduota tiek pat, užgesinta gaisrų ar išmokytų mokinių irgi tiek pat, o pinigų iš biudžeto reikės žymiai daugiau. Šios sritys iš prigimties aptarnauja (tarnauja mūsų gerovei), bet nekuria nieko.
-- Socialinė apsauga ir visokio tipo pašalpos ir išmokos. Jau dabar turime įdingai daug lodorių ir visokio plauko tipų, kurie geriau numirs, nei eis dirbti. Gaudami pakankamai dideles išmokas (MMA atžvilgiu) jie puikiai egzistuoja ir į dirbančius už MMA žiūri kaip į debilus. Tad pakėlus MMA ir pravalius nenašias įmones taip įaugtų piktybinis nedarbas (nes efektyviau ir našiau (pinigų atžvilgiu) yra sėdėti namie), kad su jokiu ekskavatoriumi neišrausime.
-- Verslas. Iš vienos pusės mokesčiai dirbančiam ir taip dideli, nes reikia išlaikyti du aukščiau esančius punktus. Iš kitos pusės -- patys žmonės įprato dirbti už MMA, tad dabar daugeliui labai sunku įrodyti, kad plaunant indus ar sėdint kasoje sukuriama didesnė, nei MMA dydžio vertė. Gaudami mažiau, mažiau duodame ir aukščiau dviem esantiems punktams.
Tad „užburtą ratą“ galbūt verta būtų pjauti ne vienoje vietoje (ties MMA), bet dar keletoje (rankos knieti ties tom pašalpomis ir visais lodoriais), kad visa ši bestija mirtų greitai ir be skausmo.
Su viešuoju sektoriumi ir valdininkija būtų kiek per kitą galą: kiltų labai didelės problemos su finansavimu, todėl prasidėtų atleidimai. Turint omeny, kad tenai darbo efektyvumas yra toksai blogas, kad net prasčiausia verslo kontora dažnai atrodytų lyg stebuklas, sumažėjęs finansavimas irgi duotų efektų. Tarp kitko, ten sukasi kiti užburti ratai, kuriuos tai padėtų palaužyti.
Dėl pašalpininkų -- ten situacija yra tokia apleista, o tų visokių ratų yra tiek daug, kad sunku net kalbėti. Ir MMA, ir Darbo Biržos fenomenas (šioji tuo reikalingesnė, kuo daugiau bedarbių, t.y., pagal savo veiklą faktiškai yra labai suinteresuota kuo didesne bedarbyste), ir patys pašalpininkai su paradoksu, kai bedarbio pašalpa gali būti didesnė už MMA, etc.. Ten taip blogai, kad tamsta teisus. Tą daiktą reiktų pirmiau naikinti.
Taip, ratų pakankamai daug. Kompleksiniai užsiratavimai tiesiog.
Tai Uspaskichas su savo 1509 LTL projektu kaip ir teisus?
O čia labai įdomus klausimas: o ar jis dėl tokios šoko terapijos siūlo? Ir ar jis išties ruošiasi tai daryti?
Ir dar: ar jisai galvoja apie tai, kad norint padaryti tą šoko terapiją, paraleliai reikia imtis ir dar kai kurių veiksmų? Pvz., kad ir aukščiau komentaruose minėtų pašalpininkų problemų sprendimo.
Tai, kad vienas požymis sutampa, tai nereiškia, kad sutampa sistemos.
Jei būtų rezervų -- tada galbūt ir taip (bet tikrai ne per tokį trumpą laiką, kaip iki 2013 m. pabaigos, ką skelbia savo programoj).
Kadangi rezervų nėra, o yra tūkstantis priežasčių, kurios eliminuotų padidėjusio MMA naudą, tai turėtume dar didesnę juodą skylę biudžete.
Jei tęsiant Darbo partijos temą, radau įdomų punktą jų programoje:
-- įgyvendinsime žmogiškųjų išteklių plėtros politiką, kad kiekvienas, norintis ir galintis dirbti mūsų šalies gyventojas, rastų savęs vertą darbą ir savo darbu užsitikrintų tinkamą gyvenimo lygį;
Tas nekaltas žodis „norintis (dirbti)“ ir sudaro visą esmę. Jei žmogus tikrai nori dirbti, jis pasistengs, kad jo darbo našumas būtų kuo didesnis (kas teoriškai sąlygos ir didesnis jo pajamas bei mokesčius į biudžetą) ir iš esmės MMA nefiguruos kaip apribojimas negauti didesnių pajamų.
Bet juk žmogus nebutinai turi norėti. Jis gali ir nenorėti. Ir tų nenorinčių tendencija didėja. Tai kas padengs jo nenorėjimą? Ir prie ko tada čia MMA didinimas?
Labai ilgas ir painus straipsnis su gera pradžia, iliustracija pvz apie taburetę.
Bet prieš pradėdamas rašyti apie mūsų „žemą našumą“ ir Liuksemburgo pvz. galima pasidomėti kaip jis skaičiuojamas. Tai yra vulguarus BVP padalintas iš dirbančių asmenų sugaišto laiko. Paklauskime kodėl Liuksemburge didžiausias „našumas“ -- todėl kad ten registruojama daugiausia korporacijų holdingų su mažiausiai žmonių. Todėl kad ir kaip mechanizuotumėm gamybą ar dirbtume visą parą niekada nepriartėsime prie jų. Koroporacijos outsourcina darbus Azijoje, valdymą kokioj UK, o mokesčius optimizuoja per holdingą Liuksemburge. Todėl mūsų „našumo“ rodikliui didžiausia įtaką turi Marcinkevičiaus ir Avulio holdingų išsikraustymas iš LT. Arba paimkim Apple -- gamina velniaži kur o registruoti Californijoj kaip ir daugelis kitų -- todėl ten BVP nerealiai didelis kaip ir „našumas“. Aišku neneigsiu kad kokios IKEA užsakymai LT didina tą našumą palyginus su tų pačių darbuotojų darbu kokiame garažėlyje ar savo daržinėje. Arba emigrantų pinigai. Paradoksalu kad kuo daugiau emigruoja -- tuo daugiau siunčia į LT t.y. BVP didėja o žmonių mažėja. Todėl mes turime augantį statistinį „našumą“. Bet realiai jis neteisingai traktuojamas kaip burtažodis.
Kiek aukščiau komentaruose paskaitykite apie bandelių kainas.
O tamstos prielaida, esą Liuksemburgo našumas išties yra ne toks, koks yra -- neteisinga. Jis išties ir yra toksai didelis, nes tenykščiai dirba našiausius darbus. Įmonių organizavimas, finansinės operacijos, prekės ženklų auginimas ir pan. -- vienos iš našiausių sričių. Tas pat ir su aukštomis technologijomis, etc..
Tai, kad dabar tai atrodo sunkiai įmanoma Lietuvoje -- tai tik todėl, kad nuo žemo našumo prie aukšto nesigauna pereiti šuoliškai (BTW, Mao Didysis Šuolis -- įspūdingas pavyzdys). Bet tai, kad vienu šuoliu iš taško A į tašką B nušokti neįmanoma, tai nereiškia, kad neįmanoma tiesiog iš taško A pereiti į tašką B mažais žingsneliais.
Kai nėra atramos, tie kas į ją remiasi -- nugriūna. Todėl nebūčiau toks tikras, kad panaikinus minimalią algą viskas būtų blogiau. Aš kaip tik manau, kad tada yra tikimybė visiems stipriai persitvarkyti. Žinoma, kurį laiką tas 800 kabės atminty.
Panaikinus -- irgi būtų geriau. Tasai dabar nustatytas lygis yra klaiki problema -- jis tiesiog užstabdo visą darbo rinką išskirtinai blogoje būsenoje.
Jūsų minėta Gruzija turi mažiausia MMA Kaukazo regione -- apie 12 USD/mėn privačiame sektoriuje. Kaip tada galima būtų paaiškinti tai, kad jie pastaruosius 5-7 metus turi didžiausią arba beveik didžiausią vidutinę algą?
Turiu giminių tame regione ir žinau, kad Gruzija iš aplinkinių valstybių siurbte siurbia eksportuojančius verslus. Net Kremliaus dosniai remiamų separatistinių provincijų piliečiai tūkstančiais plūsta „agresoriams ir imperialistams“ tualetų plauti. Ar Lietuva nesulauktų visokių Armėnijų ir Adžarijų likimo, manydami, kad kaip garsiame anekdote -- stuktelsime plaktuku į vieną vietą ir sistema suveiks?
Po mūsų kojom yra aukso kasyklos: dešimtys tūkstančių Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos smulkių verslininkų, dirbančių tik eksportui, migruoja į ES. Jiems Pabaltijis yra labai įdomus -- nepalyginamai mažiau biurokratijos, korupcijos ir bezpridelo, nėra kultūrinių skirtumų. Šiai dienai, didžiąją dalį to aukso lietaus sugeria Estija, kuri, nors ir turi didesnį MMA, bet jos mokesčiai mažesni ir biurokratinė našta gerokai lengvesį už mūsiškę.
Ar nebūtų protingiau mažinti reguliavimą ir apmokęstinimą ir taip pritraukti daugiau užsienio kapitalo?
O taip pat ar nemanote, kad pakankamai didelė Lietuvos problema -- mažai privataus verslo, taps dar gilesnė, kai bus pakeltas įėjimo slenkstis į rinką?
Paaiškinu tamstai kaip nesupratingam: esmė yra užburtas ratas, o ne pats MMA dydis. Jei užburtas ratas sukasi -- tai ir padaro tai, ką padaro. O jei ratas kaip nors lūžta -- rezultatas atitinkamas.
Lietuva, jei sumažintų MMA iki kokių 200 litų, tai irgi po kiek laiko imtų kilti ir ekonomika, ir atlyginimų vidurkiai. Bet mes turime keletą bet.
Vienas iš tų „bet“ yra tai, kad yra bedarbių pašalpos, kurios praktikoje gali būti didesnės už tą MMA. Kitas iš „bet“ yra tai, kad kas tik nori, iš Lietuvos gali važiuoti į užsienį, kur atlyginimai didesni.
T.y., gaunasi taip, kad staigaus MMA didinimo scenarijus gali būti potencialiai produktyvesnis. Bet, vėlgi su vienu „bet“: daugeliui verslų maža nepasirodytų ir bankrotai kurį laiką eitų masiškai.
O dėl kitko, pvz., „ar nebūtų protingiau mažinti reguliavimą“ -- tai nėra prieštaravimas, nes niekaip neprieštarauja tam pačiam MMA keitimui.
Tarkime padidiname MMA iki 1500-2000 Lt. Jūsų prognozuojama šaraškino kontorų bankrotų banga paliktu daugelį žmonių be darbo. Taip, kvalifikuotas personalas ras kur dėtis, o visi vos pakrutantys juodadarbiai išsilakstys į užsienį, arba bus scenarijus, kaip Kalifornijoje, kai mielai plūs nelegalūs emigrantai padirbėti juodai. Baltarusijoje ir Ukrainoje jų yra marios, o kur dar visa vidurinė Azija, kuri geriau važiuos pas mus, nei į Rusiją, kur algos panašios ir galvas juodašikniams periodiškai nuiminėja.
Kentės tik skurdžiausias sluoksnis, kuris į rinkimus ir atveda negalvojančius populistus, pritriedžiančius socialinės gerovės, kurios bankrotina šalis.
Aš atvirai sakau, kad klausimas yra toks sudėtingas, kad aš nežinau kaip jį spręsti, bet nesutinku su one size fits all sprendimu. Aš mačiau, kas darėsi statybų rinkoje su nepadoriai aukštais atlyginimais statybininkams, ir visišku kokybės nebuvimu. Buvo kiekybė, bet iš to naudos jokios, nes mūsų šalis gyvena iš eksporto. Jei neturėsim kokybės, reikės orientuotis tik į rytų rinkas, kurioms nereikia aukštos pridėtinės vertės ir kurios pasižymi labai nepastoviais pelningumais (priklausomai nuo naftos kainų, vietinių perversmų, etc.).
Vien riestainiu arba vien bizūnu efektyvumo nepakelsim, nes kiekvienam reikalinga individuali šių priemonių kombinacija. Todėl ar negeriau būtų užburtus ratus laužyti pašalpų kraniukų užsukinėjimais ir mažinant biurokratinį aparatą?
Nesigilinant į scenarijų, pažiūrėkim taip: kentės labiausiai tasai sluoksnis, kuris labiausiai ir nori, kad MMA būtų padidinta iki 1500-2000 litų. Argi tai blogai? 🙂
O dėl klausimo sudėtingumo -- taip. Čia gi neieškom vieno gero sprendimo, o nagrinėjam galimybes.
O dėl tamstos teiginio, kad „ar negeriau būtų užburtus ratus laužyti pašalpų kraniukų užsukinėjimais ir mažinant biurokratinį aparatą“ -- tai jau sakiau: tai nėra alternatyva, kadangi niekaip neprieštarauja situacijos gerinimui per kardinalų MMA politikos keitimą. Kitaip tariant, tai nėra prieštaravimas, kuris ką nors neigtų.
Kodėl manote, kad juodadarbiai turės darbo vietas, kurios mokės 1,5-2k? Ar taip mažai tikėtina, kad runkeliai liks savo pašiūrėse pilstuko gerti, o už juos dirbs Mustafa ir Saidas iš saulėtojo Tadžikistano? Toks staigus pokytis perkels į šešėlį nemažą dalį verslo, kur jis samdys tik tuos, kurie nesiraukys dirbti už juodus, baudžiavinėmis sąlygomis. O neišvengiama armija naujų reguliuotojų, su mūsų tiesiog į genus įaugusiom korupcijos tradicijom, bus elementoriškai papirkta, dėl ko savo kvotas drožti n verslininkų jie eikvos ant tų, kas dirba švariai.
Amerika su savo kosminėmis technologijomis nusgeba sustabdyti nelegalių darbo emigrantų. Taigi -- mūsų runkeliai būtų pasmerkti prarasti darbus kitataučiams varguoliams, kurie nemokės mokesčių, o visus neišleistu pas mus pinigus siųs į savo tėvynes.
Mane labai žavi Lenkijos, Estijos ir Gruzijos pavyzdžiai. Jų valdžios beprotiškai daug jėgų išleidžia šalies marketingui ir kviečia užsienio verslus pas save. Pas mus lyg ir tas pats vyksta, bet marketingas yra arba neegzistuojantis (ačiū Konstitucijos garantui) arba pasibaisėtinas (ačiū 80% europarlamentarų), o vaikomasi yra visokių IBM’ų ir Microsoftų, nesiūlant jiems jokių saldainių.
Berods, Saakšvilis yra sakęs, kad jam įdomiau iš JAV vidurio atvesti 100-150 sielų darbinantį smulkų (JAV masteliais) stabdžių trinkelių gamintoją arba PAR ūkininkus iš kurių valdžia jau kuris laikas kėsinasi eksproprijuoti žemes ir visiems jiems padėti ant stalo kokius 7 metus tax free. Anot jo, su tokiais subjektais Gruzijai nereikia nuolankiai leisti drąskyti rudę, o know-how ir darbo kultūrą atsiveža apytikriai tokią pačią.
Geras pavyzdys užkrečia ir mūsiškiai darbdaviai privalės keistis, nes praradinės ne tik darbuotojus (kas jau vyksta), bet ir savo rinkas (prisiminkim tamstos postą, NT ir užsieniėčius).
Ponuli, iš pirmo tamstos klausimo suprantu, kad tamsta ir toliau vis diskutuojate su savo projekciniais fufeliais.
Bet šįsyk dar atleidžiu, kadangi likusi tamstos pasažų dalis visai įdomi.
„Kai kas nors pastebi, kad lietuviškuose supermarketuose daugelis prekių yra brangesnės už tokias pačias Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje, dažnas galvoja, kad priežastis – perteklinis vietinių supermarketų godumas. Aišku, godumas yra nepaneigiama visų mūsų savybė. Tačiau kainų priežastis yra kita – savikainose.“
Na na. Negi visokie Marketavičiai nesiunčia savo šnipų į Walmartus, Lidlus ir Teskus, kad pažiūrėtų, kaip gi tie užsienio konkurentai taupo kaštus?
Žinote, nuvažiavo kartą kolūkietis į Olandiją, pažiūrėti, kaip olandai pomidorus augina. Mato -- visi pomidorai buteliuose auga, hidroponika visokia.
Parvažiavo atgal, primetė, kiek kainuos -- brangu labai, neapsimoka. Ir toliau augina žemėje.
Rezultate pas mus pigesni pomidorai iš Olandijos. O kolūkietis tuo tarpu pasakoja, kaip čia tie olandai tyčia vietinius pomidorus dempinguoja, nes juk negali taip būti, kad jie pigesni.
Pavyzdys geras, aišku. Bet ten jie nevisai kolukiečiai, man atrodo. Ir todėl netikiu aš, kad lietuviški marketavičiai būtų tiek daug kvailesni už teskavičius, lidlavičius ir walmartavičius :-).
Nebent norėtum išvesti kokią lietuvių nepilnavertiškumo teoriją :-).
Ta proga- konkretus klausimas: kokios yra pagrindinės IKI, Maximos, Norfos klaidos, kurios taip išpučiančia jų kaštus?
Ne kvailumas esmė, o esmė tame, kad vadyba nėra paprastas dalykas. O kaštus labiausiai pučia sandėliai.
Man atrodo prie našumo tinkama informacija:
http://vz.lt/?PublicationId=3f88da31-6809-4805-bc59-4e9b539d6dae
vat čia iš dalies atsakymas, kur dingsta tas „našumo“ skirtumas tarp atlyginimų švedų ir lietuvių darbininkui, kurie prie tokių pačių staklių prištampuoja lygiai tokį patį kiekį detalių 🙂