Dar kartą apie minimalius atlyginimus

Aš jau rašiau, kur link einama su minimalių atlyginimų didinimu. Du metus besitęsęs konservatyviausias ekonomikos reguliavimo procesas, kurio metu buvo bandoma sumažinti darbo jėgos kainą, sukuriant bent jau šiokį tokį Lietuvos konkurencingumą, t.y., vykdant vidinę devalvaciją vietoj išorinės, dabar turėtų virsti fiasko. Visos pastangos – šuniui ant uodegos.

Kodėl? Ogi todėl, kad artėja rinkimai į savivaldybes. Ir priversti dabartinę valdžią padidinti minimalius atlyginimus – kaip tik idealus momentas. Nes valdantieji nedrįs nedidinti. Dar daugiau – jie nedrįs padaryti to, ką seniai reikėjo padaryti – išvis atsisakyti minimalaus atlyginimo reguliavimo. O kas daro šitai? Labai įdomios jėgos – trišalės tarybos atstovai. Profsąjungos ir kelios turtingiausių magnatų grupuotės.

Pastebėkim, kad vadinamieji „darbdaviai“, esą susitarę dėl atlyginimų didinimo ir net menamai tai palaikantys – tėra visiška darbdavių mažuma. Ta grupė vargu ar atstovauja nedidelius verslininkus, tesamdančius vos po keletą žmonių, nei didžiausius Lietuvos darbdavius, tokius, kaip, pvz., Maxima. Taip, aš esu kritiškai Maximos grupės atžvilgiu, bet tai išties didžiausias Lietuvos darbdavys, tad būkim teisingais – Trišalėje taryboje atstovaujami neaišku, kokių grupių interesai. Ir tas „nacionalinis susitarimas“, kuriuo kadais buvo mosuotas – neaišku, kieno susitarimas su kuo.

Niekas nevaržo jokio darbdavio didinti atlyginimus. Įdomu tada, kodėl kažkokios ten verslo konfederacijos, atstovaujančios kažkokias specifines verslo grupes, nori ne pačios didinti atlyginimus, o prašo, kad tai padarytų valdžia? Aš jau nekalbu apie profsąjungas, taip įdomiai apsireiškusias kadais per Sausio 16. Aš jau nekalbu apie tai, kad tas mūsų profsąjunginis tęstinumas – dar iš sovietmečio.

Profsąjungos nori padidinti minimalius atlyginimus – tuos, kuriuos gauna blogiausiai, neretai – dar ir tingiausiai dirbantys, tie, kurie ir yra verti pačios mažiausios algos. Nori padidinti atlyginimus kaip tik tiems, kam ir taip sunkiausia rasti darbą, tiems, kurių ir taip minios. Neverta abejoti – pinigai neatsiranda iš oro, tad ir šiuo atveju jie neatsiras. Prievartaujami verslininkai tiesiog sumažins darbuotojų skaičių. Tie, kurie negalės sumažinti – bankrutuos. Ko siekia tos profsąjungos? Dar didesnės bedarbystės? Jau ir taip bedarbystė muša visus rekordus, kokie tik yra Lietuvoje buvę. Norim dar daugiau?

Aš turiu kitą klausimą: pvz., kokios nors šildymo kainos. Vieta, kur išties nesuvokiama kainodara ir visiškai nepaaiškinami pelnai. Kai kas iš pažįstamų sako, kad net šalčiausią žiemą, net su visomis kapitalinėmis išlaidomis krosnies pirkimui, teišleidžia porą šimtų litų ištiso namo apšildymui. Kai daugelis vilniečių šaltesniais mėnesiais sumoka 800 litų ar netgi dar daugiau – o prisiminkim, kad išorinių daugiabučio namo sienų plotas, tenkantis šeimai – bent keletą kartų mažesnis, nei individualiame name. Tad logiškai mastant, buto šildymo kaina vargu, ar turėtų viršyti 100 litų. Na, gerai, 200. Bet realybėje gauname 800. Iš kur tokios sumos atsiranda, pas kažkokią Vilniaus Energiją, kuri tą šilumą dar ir gamina elektrinėje, t.y., kaip elektros energijos gamybos atliekas?

Užduokim klausimą, kodėl profsąjungos nekovoja prieš šilumenininkus? Jei bent pora šimtų litų sumažėtų eilinio piliečio išlaidos šildymui, galutinis efektas žmogui būtų gerokai didesnis, nei tuo atveju, jei jam pora šimtų litų padidėtų kiekvieno žmogaus atlyginimas. Kiekvieno, o ne tik minimalią algą gaunančio. Ir tai būtų išlošimas be bedarbystės didinimo, be infliacijos auginimo, dėl to džiaugtųsi ne tik dirbantieji, bet ir pensininkai. Bet ar tai įdomu profsąjungoms bei kažkokiems neaiškiems darbdaviams, kišantiems planą, kuris dar kartą kirs per jau ir taip katastrofiškai nukentėjusią Lietuvos ekonomiką?

Yra ne sykį tekę girdėti, kad Vakaruose labiausiai korumpuotomis organizacijomis laikomos būtent didžiosios profsąjungos. O pas mus?

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

26 thoughts on “Dar kartą apie minimalius atlyginimus

  1. baltasisvaiduoklis

    Na taip, kuomet kontroliuojančios institucijos nesugeba sukontroliuoti, man atrodo, Tamsta jau būsite įvardines kaip korupciją. Aš kažkodėl įtariu, kad panašiai yra ir su elektros kainomis, kurios padidėjo neproporcingai nuo IAE uždarymo, bijau, kad aplinkui niekas tokių sumų nemoka (kalbu apie gyventojus, tiek už šildymą, tiek už elektrą), nors googlas tai turėtų žinoti geriau, bet neieškosiu.
    Šiaip logiška būtų jeigu valstybė bandytų dalintis su darbdaviais ta našta, kurią jiems uždeda bent 50/50, bent tai jau būtų nemažas palengvinimas verslui. Na, ekonominė krizė nėra tas laikotarpis, kada reikia spręsti tokio pobūdžio problemas…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Išties, jei žiūrim fundamentaliai, valstybė negali dalintis našta su darbdaviais, nes valstybė pati savaime yra našta darbdaviams. Kitaip tariant, bet koks valstybės dalinimasis našta su darbdaviais tampa dar didesne našta tiems patiems darbdaviams vien dėl administravimo kaštų.

      Ir taip, aš korupcios sąvoką vartoju gan plačiai, t.y., ne tik kaip kyšininkavimą, bet ir kaip įvairius kitus dėl vieno ar kito tiesioginio ar netiesioginio suinteresuotumo kylančius negatyvius dalykus, dėl kurių griūna normalus sistemos veikimas.

      Reply
      1. baltasisvaiduoklis

        Žinau, skaitau, ir toks korupcijos sąvokos išplėtimas man atrodo labai vykęs. Tas pažymėjimas ir buvo toks nedidelis pastebėjimas, jog tvarkant tai, kas iš principo įvardintina kaip korupcija, atvertų pakankamai plačias galimybes pagerinti skurdžiausiai gyvenančių žmonių buitį.
        O dėl fundamentalaus požiūrio, tai galima ir taip jį formuluoti. Nors žiūrint lygiai taip pat fundamentaliai, galimas teiginys, jog valstybė yra sąlyga verslui egzistuoti. Todėl pats naštos dalinimosi principas man atrodo logiškas…
        🙂

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Aš tai sakyčiau, kad ne mano čia išplėtimas, o priešingai -- pas valdžiažmogius dirbtinis susiaurinimas 🙂

          Valstybė nebūtinai yra sąlyga verslui egzistuoti. Bet šiaip tai sutinku, išties santykiai turėtų būti kuo artimesni abipusei simbiozei. Deja, vietoj to dažnai matome abipusį parazitavimą.

          Reply
  2. lonaja

    Tai kas vyksta mūsų valstybėje yra jau nebe korupcija, o tautos naikinimas-genocidas. Kitaip tikrai negaliu pavadinti.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Na, jei griežtai kalbėsim, tai gal dar ne genocidas. Bet taip, kai kurie sprendimai yra pakankamai absurdiški, kad minčių apie tikslingą emigracijos skatinimą kyla.

      Reply
  3. skirtumas

    O dar per seriolus rodo, kad profsajungos tai dar ir mafijos visokios.

    Labai gerai kyšininkauti kontroliuojančioje įstaigoje, kuri kontroliuoja, bet kurios niekas nekontroliuoja.

    Reply
  4. Jurkis

    „sukuriant bent jau šiokį tokį Lietuvos konkurencingumą“. O čia su kuom konkuruojam minimaliais atlyginimais? Su Vakarų Europa?
    „Lietuvoje minimalus atlyginimas buvo 232 EUR. Mažesnis minimalus atlyginimas buvo tik jau minėtoje Bulgarijoje ir Rumunijoje (142 EUR).
    Latvijoje ir Estijoje minimalus atlyginimas yra aukštesnis nei Lietuvoje -- atitinkamai 254 ir 278 EUR. Kaimyninėje Lenkijoje dirbantis visą dieną gali tikėtis bent 321 EUR.“ Tiesa, pagal perkamają galią lenkiame Latviją ir Estiją (nesistebiu, nes dar 200 lt prie minimumo gauname vokeliuose).
    Gal su kokiu Bangladešu ir galime konkuruoti….
    O kad verslininkams niekas nedraudžia mokėti didesnių atlyginimų -- tai tiesa. Tik kad jie nemoka. Vakar žmona parėjo vos neverkdama -- gauna minimumą, o va savininkas sėdi internete ir renkasi džipą už 60 000… Ir tik nereikia commonsence.lt ar LLRI rašliavos, kad „neuždirba, tai ir negauna“.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponuli, konkuruojam eksportu ir gaunamomis investicijomis. O dėl mažesnių minimalių atlyginimų -- kiek atsimenu, pusėje šalių jie išvis nereguliuojami. Užtat vat pagal darbo jėgos kainą, tenkančią našumui -- turime labai nekokius parametrus. Ir dėl apmokestinimo, kuris eina darbo jėgai, o ne pelnui (mažiau mokesčių sumokėti, perkant džipus, o ne mokant atlyginimus), ir dėl reguliacijų.

      Ir būtent todėl savininkai ir gali rinktis džipus, mokėdami minimumą, nes yra 15 procentų bedarbystė. Prisiminkim, kada atlyginimai realiai kilo, be jokių ten minimumų? Kai bedarbystė buvo viena mažiausių ES.

      Reply
      1. anoniminis bailys

        Labai teisinga Rokiskio mintis, savininkui pirkti dzipa yra zymiai patraukliau mokestine prasme. Tarkime jis nuspres priesingai ir tuos 60 000 skirs darbuotoju algoms. Visi „i rankas“ gaus kokiu 150lt daugiau, kas realiai paemus gausis kiekvienam darbuotojui po bandele, tai nepakeis nei ju situacijos, nei buities, nei darbuotojai jausis geriau, o kas svarbiausia nei dirbs nasiau, nei daugiau, o tas 60 000 istirps per pora menesiu, naudos visiskai jokios, pinigai ismesti. O savininkas isigijes dzipa jausis geriau, mokesciu reikes moketi maziau, dar jei pasiseks ir pvm atsiims.

        Is vienos puses lyg ir neetiska, amoralu, bet is kitos puses mes visi norim tokio dzipo, o jis kogero jauciasi, kad ant jo uzdirbo ir jo nusipelne.

        Eilinis darbuotojas atejo i darba 8, isejo 5, telefona isjunge ir viso gero. O direktoriu darbo valandos dazniausiai nera apibreztos, dirba tiek kiek reikia, i skambucius atsakineja ir sekmadieniais ir per kaledas.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Matai, aš gal netgi dar paprasčiau pasakyčiau -- dažniausiai įmonėse darbuotojai gali ganėtinai nesunkiai pasididinti atlyginimą, ypač jei bendrauja dėl to didinimo ne su samdoma vadovybe, o su realiu savininku. Pakanka tiesiog parodyti, kad tu gali atnešti įmonei daugiau pinigų.

          Bet kuris verslas išties yra simbiotinė sistema, gyvenanti klientų, darbuotojų ir investuotojų nerašytu susitarimu. Ir jei tik darbdaviui užtenka proto (taip, yra ir puspročių bei bepročių, bet tai specifiniai, nenormalūs, asisteminiai atvejai), tai darbdavys yra linkęs palaikyti gerą simbiotinį balansą. Ir, žinoma, to paties tikisi iš darbuotojų.

          Bet akivaizdu tas, kad toksai simbiotinis balansas gali reguliuoti pats, tačiau bendras, valstybinis reguliavimas -- dažniausiai klaikiai neefektyvus, o neretai -- ir žalingas.

          Reply
      2. Siluridae

        Patikslinimui. Minimalūs atlyginimai įstatymais vienaip ar kitaip reguliuojami bemaž visose pasaulio šalyse, išskyrus kelias stipriausias Europos ekonomikas (Skandinavai, vokiečiai ir t.t.). Bet ten tą funkciją daug geriau atlieka profsąjungos (tikros) su savo šakiniais ir, svarbiausia realiai vykdomais, susitarimais.

        Ir dar. Teoriškai minimalios darbo kainos nustatymas turi išbalansuoti darbo rinkos paklausos/pasiūlos pusiausvyrą ir padidinti bedarbystę. Tik štai praktikoje tokių statistiškai patikimų faktų nėra nustatyta.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Praktikoje mes po keletą metų trukusių minimalios darbo jėgos kainos didinimų gavome ar tik ne 18 procentų bedarbystės? Aišku, galim nurašinėti viską krizei, bet tikrai abejoju, ar ji yra esminė tokio išsibalansavimo priežastis -- greičiau tik trigeris.

          O tie skandinavai, vokiečiai ir pan. -- ar tik ne tos šalys, kurios turi stabiliausias ekonomikas, mažiausiai bėdų ir geriausius pragyvenimo lygius? 🙂

          Ir taip, sutinku, kad profsąjungos, kai dirba rimtai ir spaudžia konkrečius darbdavius, tampa efektyviausia atlyginimų didinimo jėga. Tiesa, irgi ne be tam tikrų bet. Plg. su British Airways atveju, kur vieną stambiausių pasaulio aviakompanijų profsąjungos iš esmės nuvarė į bankrotą.

          Trumpai tariant, vėl tas proto faktorius. Durniai -- bene svarbiausia visokių bėdų priežastis.

          Reply
  5. Fwd

    Šiaip viskas kaip ir teisinga. Išskyrus paskutinę pastraipą. Profesnės sąjungos neturi nieko bendra su šilimos tiekėjais ir kova prieš juos.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, teisinga tamstos pastaba. Bet pastebėkim ir iš kitos pusės -- profesinių sąjungų esminis uždavinys turėtų būti pirmiausiai ginti visų darbuotojų interesus darbdavio atžvilgiu. Realybėje matome, kad profsąjungos gina tiktai dalies darbuotojų interesus, ir ne darbdavio, o tik valstybės atžvilgiu, o dar ir tokiu keistu būdu, dėl kurio labai nemenka dalis „ginamųjų“ elementariai praras darbą.

      Todėl ir siūlau -- jei jau lenda į valstybinius verslo reguliavimus, tai tegul geriau pareguliuoja šilumos kainas. Nuo to išties visi išloš. Gal nebent išskyrus kelias bendroves ir kokius nors korupcionierius.

      Reply
    1. Rokiškis Post author

      Puiki analizė. Labai gera. Ponuli, esat tikrai šaunus. Tiesa, dar jei būtume pridėję kontekstą iš sukurto produkto, tenkančio darbuotojui (o juk minit tą produktyvumą), tai, manau, kad galima išvis vambzdecą buvo gaut, pvz., santykyje tarp produktyvumo darbo jėgos kainai ir minimalios algos.

      Liūdna situacija, bet taip ir yra -- kai kurios grupuotės, atrodo, lyg bandytų tikslingai žudyt Lietuvos ekonomiką.

      O grafikėlis, kur Lietuva iš MMA europinio vidurkio pereina į nr.1 -- išvis įspūdingas.

      Jūs, ponuli, tiktai rašykit. Tai gal bent vienas kitas į protą sugrįš. Einu tamstos reklamuot į feisbuką.

      Reply
        1. Rokiškis Post author

          Būtų labai smagu. Ten, beje, kiek atmintis nemeluoja, lietuviški atlyginimo skaičiai produktui yra panašūs, kaip ir Vokietijoje, t.y., vėl objektyviai matosi, kad su atlyginimų didinimu lendam į aiškią nekonkurencingumo zoną.

          Reply
        2. Rokiškis Post author

          Tai dar beje, jei pridėsim, kad pas mus apmokestinimo balansas yra perkeltas nuo įmonių ant darbuotojų, t.y., skaičiuotume ne išmokamus atlyginimus, o darbo jėgos kainą darbdaviui, tai bijau, kad jau ir dabar gaunasi visiškas pravalas.

          Bet čia sunkiau įvertint konkrečiais skaičiais, reikia daug kapstyt po kiekvienos šalies vietines mokestines specifikas.

          Reply
  6. Pingback: Kitu kampu apie MMA

  7. Pingback: Užburtas ratas ir minimalūs atlyginimai « Rokiškis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *