Blogerio dilema

Prieš kelias savaites pagavau save su mintim, kad gal ir žinau, kaip išspręsti vieną bėdą. Bėda sena: mano bloge vis kaupiasi ir kaupiasi neskelbti straipsniai. Jų jau yra kelios dešimtys. Ir kaupiasi jie dėl vienos priežasties: kai parašau kažką protingesne tema, palieku susigulėti, kad po kelių ar keliolikos dienų perskaityčiau ir kritiškai pervertinčiau. Ir tada pataisyčiau ar perrašyčiau išvis naujai*.

Deja, man nepavyksta. Tokie straipsniai taip ir pasilieka gulėti. Aš perskaitau, pervertinu, o paskui pagalvoju, kad reikia jiems dar susigulėti. Ir taip toliau, ir taip toliau. Tai beviltiška tiesiog – straipsniai guli ir kaupiasi, o išlenda tik vienas kitas, pvz., kaip tas apie moters lytinių organų higieną (irgi gal pusę metų gulėjęs, perrašinėtas ir paskui su abejonėmis paskelbtas). Guli ir keletas straipsnių apie vadybą bei semiotiką – irgi laukia susigulėjimo kažkokio.

Anksčiau, prieš keletą metų, kažkaip nesivaržydavau ir skelbdavau, ką papuola. Nežinau, kodėl – gal tiesiog nežiūrėjau į diskusijas rimtai, kaip į dalyką, iš kurio tiek daug gaunu. Dabar pastebėjau, kad jau senokai taip nepavyksta.

Aš noriu protingų minčių ir protingų diskusijų. Tai yra vienintelė priežastis, dėl kurios rašau. Mano didžiausias džiaugsmas yra naujos mintys, nauji atradimai – tie dalykai, kurie keičia mano pasaulio suvokimą**. Todėl aš noriu, kad žmonės, su kuriais bendrauju čia, gautų iš manęs tiek, kad galėtų man tų minčių ir duoti. Bet gaunasi kažkokia nesąmonė: vietoje to, kad prisidiskutuočiau, rašau į archyvą, kuris taip ir lieka uždaru. Tik vienas kitas straipsnis išlenda. Gaunasi štai taip:

Blogerio dilema: rašyti protingai, ar rašyti kliedesius?

Taigi, čia ir matosi: ar rašyti viską apgalvotai, ar rašyti, kas į galvą šaus?

Kaip matome, čia kažkoks kliedesys: kuo norisi protingiau padaryti, tuo gaunasi blogiau. Negana to, kai parašai jau visai protingai ir taip, kad nėra, nei kur pridėti, tai netgi komentarų nesusilauki. Nes visi, kas paskaito, nutaria, kad nėra čia ką pridėt ir nei nepakomentuoja. Ir rezultatas nulinis. Daug prastesnis, nei tuo atveju, jei sąmoningai parašytum absurdiškus kliedesius. Maždaug tokius kliedesius, kokių čia daugelis ir ieško (o tai – daug sakantis paradoksas).

Tai išvada tokia: stengsiuosi dabar neperlenkinėti lazdos su tais protingumais. Ir nepergalvodinėti, ar nebuvo ten kokių nors kliūrkų kokiame nors straipsnyje. Tegul būna tos kliūrkos, nes kitaip nieko įdomaus nesigaus. Taip kad laukite senų nepatikrintų daiktų – kai kurie jau daugiau, nei metus guli nepaskelbti jums. Trumpai tariant, pabandysiu persilaužti.

 

———–

* Jau šitą straipsnį parašęs, supratau, kad ir jį noriu išsaugoti, kad ryt peržiūrėčiau ir pergalvočiau. Blyn, negalima taip. Skaitykit ir px, jei kažką nusišnekėjau ir prikūriau briedo. Galit vadint mane durnium.

** Pasaulio pažinimas, naujas požiūris – štai, kas išties veža. Ir būtent tai yra priežastis, dėl kurios esu absoliučiai netolerantiškas visokiems dibilams ir tūpiems šabloniniams propagandistams, kuriuos atpažinęs, baninu be pasigailėjimo: tokie žmonės ieško ne platesnio suvokimo, o aplinkinių proto susiaurinimo iki bukai nustatomų rėmų.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook9Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

36 thoughts on “Blogerio dilema

  1. sujauktas

    Rašyk kuo daugiau, visiems tik nuo to geriau bus! 🙂
    Kad ir kartais nepataikai.
    Ir dėl pasaulio suvokimo, esi 100% teisus, tas nerealus jausmas kai sužinai daug naujo ir smegenys cause’ina vertybių reconcile’iaciją, tiesa kartais tai sugriauna dabartinę pasaulėžiūrą kas kartais sukelia trumpa depresiją\apatija, bet tik taip ir tobulėjima 🙂

    Reply
  2. Elė

    Aš skelbiu dvigubus postus: vieni būna gerai apgalvoti, suredaguoti ir išąiustyti, kad „negėda būtų parodyti“, o kiti tiesiog kas užėjo momentui, reakcija į kitą straipsnį, šiaip koks pastebėjimas. Taip kad manau kiekvienas blogeris turi šitą konfliktą. Aš irgi noriu, kad geri straipsniai susigulėtų, taip daro visi geri rašytojai (ne tik blogeriai), bet nematau nieko blogo paskelbiant ką nors ir užrašant, dėl bendros tvarkos, „work in progress“. Gal iš komentarų bus tada galima pasisemti minčių tam straipsniui (aišku, jeigu komentatorius ne „dibilas’ 🙂 )

    Gero ryto!

    Reply
  3. :]

    Imho, padeda palikti įraše drąsų teiginį-provokaciją. Kuris skatintų diskusiją ir tas naujas/įvairus/kitoks pasaulio suvokimas gimtų būtent iš diskusijos po įrašu.

    Reply
  4. kiras

    Ko gero, dėl tos pačios priežasties nustojau rašyti į savo blogą. Planavau, kad blogas bus „nerimtas“, o kai ėmė atrodyt, kad mano įrašai xrienovi, nustojau rašyti.

    Tikiuosi jums taip nenutiks, bent artimiausius metus 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Čia tas pats: kartelę sau pradedi nejučia kelti. Ir nors po truputį, ji juda aukštyn, kol nueina į ten, kur prasideda problemos. Į ten, kur kyla klausimas, ar išvis rašyt kažką, ar nerašyt.

      Reply
  5. Marius K.

    Manau toks „atideliojimo“ iprotis stipriai susijes su musu statusu ir poziuriu i ji. Kai kazka drasaus pradedi daryti (aisku be to ir protingai), zmonems tai patinka. Kadangi statuso dar nera, tau tas pats, todel rasai ka galvoji. Tada pradedi gauti demesi, kuris dar labiau skatina veikti. Tuo paciu suvoki kad auga tavo autoritetas (pvz kaip blogerio), todel pradedi kritiskiau vertinti savo darbus. Zodziu kai pradeda augti autoritetas, nesamoningai keiciasi ir asmeninis poziuris i ji ir savo darbus. Manau tai nelabai geras iprotis, kuris mazina nuosirduma ir spontaniskuma, siek tiek didina arogancija -- gali 10 kartu istobulinti teksta ir jis taps „per daug protingas“, bet ko gero negyvas. Is kitos puses, leisti susiguleti ir po dienos perzvelgti manau yra vienas geriausiu rasymo budu. Turbut tiesa, kaip visur gyvenime yra kazkur per viduri, todel pritariu, nereikia perlenkineti lazdos; bet tuo paciu nepamirsti stengtis ir tobuleti.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Gali būti, kad ir su kažkokiu statusu. Bet nežinau, ką daryti. Mano statusas tetapo kažkokiu statusu dėl to, kad nebijodavau parašyt kokį nors briedą, o paskui pasiųst visus kur papuola. Štai ir konfliktas 😀

      Reply
  6. Mindaugas

    Kiekvienas darome tik tai, kas mums svarbu, jeigu nedarome -- vadinasi nesvarbu. O kodėl tamstai svarbu straipsnius „subrandinti“ -- iš dalies gal atsakė Marius K.

    Reply
  7. pukuotuks

    Galvočiau paprastai -- rašant straipsnį ir jį saugant, uždėti automatinį publikavimą po X dienų. Per tą laiką kiek nori, tiek taisai, o po to tiesiog arba paskelbi iškart(jei nusprendi, kad jau gana), arba pagal default laiką po tų X dienų(nuo straipsnio pradinio įrašo gimimo).
    Galim tokius straipsnius dėti net po atskira tema, ar tag’u. Mintis, kad skaitytojas suprastų, kad čia „savo archyvo“ tipo straipsnis.

    Reply
  8. pow

    aš tai turiu krūvas ekranvaizdžių, apie kuriuos taip ir neparašiau, o dabar spėju tos parduotuvės jau pasitaisė gal :)) vis planuoju juos panaudoti…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Vat pas tamstą tai tada dar žiauriau, nes straipaniai pririšti prie laiko. Laikas eina, straipsniai genda. Čia išvis žostkai gaunasi.

      Reply
  9. kreivarankis

    Pas mane keli tekstai tos istorijos apie pataisos namus jau virš metų folderiuose 🙁 o ir dar keli galvoje…aš kažkaip galvoje ilgai nešiojuosi, būna, kad iki pusmečio…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Vat matyt čia reikia tiesiog imt ir dėt. Nes aiškiai pas tamstą ta pati bėda, tad ir sprendimas matyt tas pats būtų.

      Reply
  10. kreivarankis

    Jo, jo…ir tada kažkaip net nesmagu, nes būna įdėta pastangų, tačiau pats tekstas kažkaip tarsi tuščiai nueina į internetą ir ten paskęsta. Tekstu lyg ir patenkintas, bet ką jis reiškia kitiems taip ir lieki nesužinojęs. Kita vertus, pajutau, kad kai rašau spontaniškai, tai daug minčių kyla būtent berašant, mintys tarsi užsikabina ir plėtojasi pagal tai kas parašyta, belieka tik tinkama tvarka jas išdėstyt.

    Reply
  11. Audrius

    Nematau konflikto, tarp D ir D’. Reiktu dar pamedituoti prie konflikto, nes sprendimas atrodo labai paprastas „Rasineti APGALVOTAS keistenybes“.
    O del diskusiju, tai cia mitu kurimo sistema labai padeda. Parasai itikinama straipsni, padarai isvadas kuriomis lengva patiketi, i SPECIALIAI idedi briediska teigini, del kurio vis puola emocijas lieti. Dundulius banini, ir lieka tiek kurie bando tavo straipsni isnagrineti ir ka nors protingo suregzti, kad BRIEDISKA teigini paneigti. O tada prasideda lankos, kur briedis gerai lankos 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Būtent apgalvotos keistenybės ir duoda straipsnius, kurie nuo 2010 metų guli 😀

      Pažiūrim paprastai: jei aš būčiau meditavęs dar prie konflikto, tai šitas straipsnis taip ir būtų nepaskelbtas, o liktų gulėjęs ten, kur ir kiti 😀

      Taip, aš galėjau tai įvardinti, kaip „lėtai vs. greitai“, bet tada akcentai persidėliotų nuo keistenybių ir briedo ant niekam neįdomaus laiko faktoriaus 🙂

      Reply
  12. Nerijus Vieta

    Galiu duoti savo asmenini patyrima/patarima. Jei tik is oro sauna mintis parasyti apie kazka, tai ir leisk tai i eteri. Jei sove ideja(sove, bet ne pats is neturejimo ka veikt sugalvojai kokia ale labai aktualia tema, su kuria padarysi bloga labai idomu ir patrauklu), tai ir rasyk, nes butent tuo metu, tai bus aktuali tema ir butent tuo metu Lietuvai reiks straipsnio apie kokiu nors vistu dedekliu skaiciaus augima ir busima perversma Lietuvos paukstininkystes ukyje. Atrodo kvaila? Man ir, bet ilgajame laikotarpyje, toks i galva soves straipsnis, atnes daug naudos. Tai intuicija, kuri yra 100 kartu pranasesne uz loginius isvedziojimus ir loginius pamastymus.

    Na ir dar reikia nepamirsti, kad viskas turi but rasoma per pozityvo prizme. Negatyviai parasyti gali bet koks gleizius. Apie tai ko truksta ar ko reikia Lietuvai(arba ne Lietuvai, who cares) zino 9 is 10 „ekspertu“
    Tad linkiu Tau buti nestandartiniu, kitaip mastanciu blogeriu, kuris is tiesu kazka idomaus, vertingo, aktualaus raso, paraso ir istransliuoja:)

    Galim kada susitikti gyvai ir pakalbet apie ka nors. Mano mailas prisegtas.

    Sekmes.

    Reply
  13. skirmantas tumelis

    O man atvirkščiai -- negaliu prisiversti leisti susigulėti. Man būna labai gaila savo laiko praleisto ties straipsniuku (kad ir koks jis būtų) ir nekantrauju reakcijas sužinoti skaitytojų.

    Reply
  14. MP

    Ponui jau atėjo laikas turėti savo redaktorių. Ne, nejuokauju. Visai rimtai.

    Bent jau objektyvaus patikimo žmogaus, kuris galėtų pažvelgti į reikalą neutraliai. Arba susikooperuoti su keliais blogeriais ir sukurti tokį visų straipsnių pool’ą, kur metami visi gatavi straipsniai, bet dar nėra „approved for public“.

    Čia žinokit visai rimtai. Negali visko vertinti pats, nes sau pačiam esi per dažnai priekabus. O kita vertus, svetimoms akims geriau „išlenda“ visokios klaidos ir KPŠ momentai.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip. Deja, blogams su tuo sudėtinga yra. Bet šiaip jau jo, čia artėjam prie to, kad normalus žiniasklaidinis proceasas yra labai gerai atidirbtas: autorius-korektorius-redaktorius-publikavimas.

      Reply
  15. lokyz

    Rokiški, va čia mane pribloškei, dovanok už familiarumą. Iš to „trolio kuris visus siuntinėja“ susikalęs internetinį kapitalą dabar protingai rašysi?
    Jei be najezdų. Kas gi čia nutiko?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taigi supranti kaip -- rašau aš, rašau vis, o ateina ir ateina visokie, kurie paskui rašo, kad Rokiškis toks ir anoks, vos ne Pasaulio ir Visatos valdovas ir taip toliau. Taigi supranti, atsakomybė kokia užkrinta ant pečių: neduokdie kokį nors kliedesį parašyt, dėl kurio Visata subyrės šaibom, kartu su visu Pasauliu.

      Tai kažkaip gaunasi, kad nepastebimai, nors ir viską neigdamas, tik kėliau po truputį tą kartelę sau, kėliau, o ir gavosi kad užsikėliau kažkur taip, kad nieko įdomaus neparašau, o viskas, ką pabandau įdomaus parašyt, pakliūną į kažkokį juodraštyną.

      Tai vat čia tamstai aiškinu, kaip žmogui, kuris tų paprastų schemų nesupranta, bet supranta visokius jausmingus ir dvasingus beprasmius epitetus, kadangi tamsta esate humanitariško mąstymo būdo asmenybė.

      Taip kad nesistengsiu daugiau protingai, o bandysiu paprastai ir nesigilindamas.

      Reply
      1. lokyz

        Epietai anaiptol nejausmingi. O dar regis viešuosius ryšius suprantantis:) Yra toks „anchoring“ terminas, ne tai kad įvaizdis, bet pradinio vertinimo taškas, nuo kurio pabėgt dažniausiai tik brando keitimas padeda. Miglotai čia lankstau, Dan Ariely -- predictably irrational, knygucia tokia yra.
        Juodraščiai ir apmatai turi tą savybę, kad sensta ir ilgainiui pradeda kelti abejonių. Kartais mintis, kuri neiššovė pirmu bandymu pavirsta į šiek tiek dumbliną balą. Numanau, kad pats gerai žinai, ką reiškia apšlifuot idėją it deimančiuką privačiuose pokalbiuose, pasitikrint, kiek joje yra užtaiso ir nuo to priklauso noras plėtot arba ne. Tam tikri brainstormingai ir pasitikrinimai, gal ne viską atskleidžiant, suveikia labai į naudą, požiūris iš šalies žmonių, su kuriais gali rasti bendrą kalbą padeda minčiai susikristalizuot, o šlifuoji jau pats. O jei karteles kelsi tik pats sau, taip ir sienos minkštos gali užklupti.
        No offence ment:)

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ponas Loky, o veltui tamsta užsiėmėt ta veikla, kur tie žodžiai, veltui.

          Kita vertus, taip, yra tiesos apie tas dumblinas balas 😀

          Reply
  16. Pingback: Botai ateina. Jie ateina pas mus. « Rokiškis

  17. Laiqualasse

    Savo blogo rašinių beveik niekada neredaguoju. Kyla mintis -- parašau ir paskelbiu. Tiesa, komentarų paprastai sulaukiu mažai, gal tiesiog astrofizika ne ta sritis, kuria kas antras žmogus turėtų savo nuomonę 😀

    Redaguoju ir palieku susigulėjimui tik tuos straipsnius, kuriuos rašau platesnei auditorijai (t.y. technologijoms.lt), nes tada jaučiu didesnę atsakomybę už tai, ką prirašysiu.

    Reply
  18. Pingback: Patriarchatas, matriarchatas ir feminizmas « Rokiškis

  19. Pingback: Dar kartą apie Davos ekonomikos forumą ir Andrių Kubilių « Rokiškis

  20. Pingback: Su Naujaisiais Metais, linkiu jums smagumės! « Rokiškis

  21. Pingback: Motyvacinės schemos: placebo efektas « Rokiškis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *