Tag Archives: MMA

Kalafiorų ekonomika

Ponai ir ponios, šito kalafiorų buzo pagrindu aš jums duosiu šiek tiek pastebėjimų. Tiesiog padrikų, bet kad būtų aiškiau ir mažiau kliedesių. O tai jau visai – vieni pusdurniai šūkauja kaip blogai, kiti pusdurniai šūkauja kaip gerai, o treti visai jau įsiautėja ir pereina į visiškai nesąmoningus fufelius.

Gražus ir kažkuo ten maistingas, kalafioras pasižymi tuo, kad tai tiesiog žiedinis kopūstas, kuris nei skanus, nei kažko vertas.

Gražus ir kažkuo ten maistingas, kalafioras pasižymi tuo, kad tai tiesiog žiedinis kopūstas, kuris nei skanus, nei kažko vertas.

Šiaip tai kalafioras aka žiedinis kopūstas yra daržovė. Tai nuo to ir pradėkim: naudinga daržovė, kuri man šiaip jau gana šlykšti (visvien kopūstas, tegul ir žiedinis), o dar ir paruošti jų niekas nemoka. Vieninteliai valgomi kalafiorai yra tokie, kurie staigiai ir kietai apskrudinti, taip kad viduje išlaikytų traškumą, o išorėje būtų gelsvai apkepę (labai nedažna šeimininkė tai moka), bet net ir tokie nėra kažin kas įspūdingo. Į kalafiorus panašūs brokoliai yra dar bjauresni ir jų skaniai paruošti išvis beveik neįmanoma.

Taigi, pirmoji išvada yra labai paprasta: kalafiorų buzas yra apie daržovę, kuri neturi prasmės, nes pagrindinės aplinkui kalafiorus kovojančių žmonių pusės yra kulinariniai nevykėliai, kurie tų pačių kalafiorų neatskirtų nuo pūdytais kopūstais pasmardinto cukinijos gabalo.

Vat čia, įsisąmoninę patį esminį momentą, kad kalafiorų buzas visai jau gryname pavidale yra gana keistas, užsiduokite sau klausimą, kodėl šitas KPŠ dabar taip intensyviai vyksta. Aš jums į tą klausimą neduosiu atsakymo, bet vat kad vyksta labai konkretus KPŠ – tai faktas kaip blynas. Todėl pirmas patarimas, kurį norėčiau duoti kiekvienam – tai stabtelti ir paklausti labai konkretaus klausimo: KPŠ, kad toks buzas lygioje vietoje?

Kai Maxima sugalvoja kreiptis į VSD (o aš šitą straipsnį jau belenkiek laiko bandau užbaigti – per tą laiką jie irgi matyt kai ką tą patį pastebėjo), tai nėra vien kažkokia kova prieš neaišku ką. Kaip tik dabar galime stebėti, kaip visokie koloradai kuo gražiausiai infiltruojasi į visas protesto grupes, bandydami sukelti ir pasipiktinimą ES, ir kišdami vėl eilinius referendumus, ir kalbėdami apie tai, kad reikia versti valdžią. Beje, jei pastebėsite tuos hiperaktyvius kovotojus prieš valdžią, tai paaiškės, kad didelė dalis jų nei Lietuvoje negyvena, o dar kita dalis – išvis neegzistuojantys žmonės, tiesiog fake Facebook akauntai.

Aišku, kitas reikalas, kad buzas tikrai ne tik apie kalafiorus, bet ir apie kitus maisto produktus. Ir išties nėra viskas taip paprasta. Ir pradžia šito buzo matyt ne nuo koloraduojančių durnių (o jei ir susijusi, ir tikslingai organizuota – tai tikrai ne durnių rengta). O dabar pereikime prie kai kurių ekonominių ir semiotinių, t.y., įdomesnių pastabų.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Užburtas ratas ir minimalūs atlyginimai

Kadaise rašiau apie tai, kas gaunasi iš noro didinti minimalius atlyginimus: konkurencingumą didinantis vidinių išlaidų mažinimas gautų postūmį į visiškai priešingą pusę. Lietuva, kuri kelis metus vykdė vidinę devalvaciją, t.y., mažino savo pačios darbo jėgos ir kapitalo vertę lito atžvilgiu, taip mažindama eksportuojamų produktų savikainas, padidinusi minimalų darbo užmokestį, imtųsi priešingų veiksmų. Bet aš čia pradėsiu nuo kito dalyko, kuris kontekstui suvokti skirtas – nuo pastovumo ir tęstinumo.

Tęstinumas ir viena kryptis – būtina sąlyga darbo užmokesčio pokyčiams

Kad ir ką būtų galima kalbėti apie kokių nors reformų teisingumą ar neteisingumą, visada turime prisiminti vieną punktą: pokyčiai turi būti tęsiami. Netęstinumas yra kardinaliai didesnė bėda, nei kokie nors ne patys geriausi sprendimai. Čia turiu pasakyti, kad visgi dabartinė Vyriausybė išlaikė kryptį ir prieš savivaldybių rinkimus MMA nedidino. Ir netgi dabartinės kalbos apie tai, kad didinti, sukėlė isterikas visokiems komunistams, kai šie išgirdo, kad kalba bus apie 50 litų padidėjimą. Taigi, tęstinumas buvo. Jei jo nebūtų, tai būtų reali tragedija, nes kai tęstinumo nėra, tai gaunasi pravalas.

Įsivaizduokime, kad darome taburetę. Atsipjauname gabalą lentos, ištekinam jai kojas. O paskui nusprendžiame, kad darysime spintelę. Ir imame daryti spintelę. Žaliavos, skirtos taburetei – sunaudotos, darbo įdėta, tačiau taburetės nėra. Vietoje to vėl pjaustome lentas jau spintelei. Tada, nei nesurinkę spintelės, vėl apsigalvojame ir pradedame daryti stalą. Tą įpusėję – dar kartą apsigalvojame ir pradedame daryti fotelį. Ir taip toliau, ir taip toliau. Rezultatas puikus, tiesa?

Norėdami gauti išties prasmingą rezultatą, turime tęsti iki galo. Net jei taburetė buvo negraži ir per maža, mes galime gauti taburetę, jei baigsime ją daryti. Bet posūkis prie spintelės griauna planus ir galų gale mes negauname nei taburetės, nei spintelės. Todėl turi būti planų tęstinumas. Čia, beje, prisiminkime vieną iš Demingo principų. Bet čia šiaip, tarp kitko visa tai aš jums pasakoju, nes išties noriu visus subalamūtinti.

Surstromming

Sūrstriomas savo esme labai primena visas minimalaus darbo užmokesčio reguliavimo teorijas: jis smirda, yra šlykštus ir jį perka visokie dibilai.

Aš noriu užkabinti kitą pusę reikalo: prieš kelias dienas* pakalbėjau su anokiu R.K., katrą jau esu berods kažkur minėjęs. Ir tasai pre kelias minutes sugriovė mano visą įsivaizdavimą apie esmines minimalaus darbo užmokesčio problemas. Aš kadaise rašiau, kad minimalus atlyginimas Lietuvoje turėtų būti apie 200-300 litų: tai atitiktų pigiausiai apmokamo nelegalaus darbo dydį gilioje provincijoje. Bet yra ir asisteminis požiūris, kuris, kaip čia pasakius, out of the box. Tai vat aš jums tuo požiūriu ir duosiu per smegenis, kad dingtų noras apie tuos MMA kalbėti.

Pernelyg nesigilinant, kai nagrinėjamas MMA, dažniausiai kalbama apie du aspektus:

  • Viena vertus, minimalus darbo užmokestis yra per mažas, nes viskas kainuoja per daug, kad galėtum kažko nusipirkti pakankamai pragyvenimui. Išties, tai liūdna realybė. Kai nedidelio buto mėnesinės šildymo išlaidos yra didesnės (ir jei prisiminsim šildymo kainas – tai netgi dvigubai) už tą minimalų DU, tai kalbėti apie tokio atlyginimo adekvatumą ko gero neverta.
  • Kita vertus, tasai minimalus darbo užmokestis yra neadekvačiai didelis, jei lyginsime jį su apyvartomis, kurias įmanoma daryti kaimo vietovėse ar šiaip smulkiose įmonėlėse. Ir jis yra neadekvačiai didelis, jei kalbėsim apie, pvz., fermos naktinio sargo galimybę pragyventi kaime (kur turi daržą ir kūreniesi malkomis): šis galėtų gyventi net ir gaudamas dalį tos sumos. Ir realybė tokia ir yra: kaimo vietovėse neretas dirba nelegaliai, tegaudamas į rankas pusę minimalaus DU ar dar mažesnę sumą.

Kai pabandome panagrinėti šitų žirklių priežastingumus, atsiremiame į vieną gilią problemą: darbo našumas Lietuvoje yra liūdinančiai mažas. Jei darbo našumas padidėtų keletą kartų, problema dingtų: netgi pigiausius darbus dirbantys jau natūraliai uždirbtų daugiau.

Kai kas nors pastebi, kad lietuviškuose supermarketuose daugelis prekių yra brangesnės už tokias pačias Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje, dažnas galvoja, kad priežastis – perteklinis vietinių supermarketų godumas. Aišku, godumas yra nepaneigiama visų mūsų savybė. Tačiau kainų priežastis yra kita – savikainose. Ir tai nėra dėl to, kad Lietuva būtų maža, tai nieko bendra neturi su masto ekonomija (prisiminkim, kad Liuksemburgas – bene didžiausią pasaulyje produktą gyventojui sukurianti valstybė). Tai yra susiję tiesiog su darbo organizavimu: jei dirbama efektyviai, kiekvienas žmogus sukuria daug, o jei dirbama neefektyviai – sukuria mažai.

Bet grįžkim dabar prie tų minimalių atlyginimų bei užburto rato, kuris tenai sukasi.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter