Kadaise Jonas Jablonskis kūrė bendrinę lietuvių kalbą kaip tam tikrą tarpinį, daugiau mažiau suprantamą ir bendras normas turintį kalbos variantą, kuris išspręstų problemas, kylančias, kai sunku susikalbėti. Tai buvo labai praktinis sprendimas, atnešęs labai daug naudos: buvo įvardinti bendri, daugumai suprantami žodžiai, daugumai suprantamos tarimo formos, standartizuota rašyba. Jono Jablonskio dėka galime susikalbėti žymiai lengviau, jo dėka lietuvių kalba tapo žymiai gyvesne.
Kalbonaciai jums nurodys kaip kalbėti, nes jūs nemokate lietuvių kalbos ir esate puskalbis beraštis.
Čia svarbu neužmiršti vieno fakto: nors kalbainiai dažnai bando remtis Jonu Jablonskiu, išties jų aiškinimai yra visiškai priešingi, nei Jonas Jablonskis teigė. Taigi, nagrinėjant kalbainių požiūrį į tarmes ir išvis į lietuvių kalbą, svarbu turėti omeny, kad faktais ir logika šieji nesiremia, vietoje to naudodami melą, propagandą ir demagogiją.
Jono Jablonskio suvienyta lietuvių kalba augo per visą Tarpukarį, tačiau vėliau atsirado nacionalfašistinio raugo grupė, kuri turėjo kitą požiūrį – kad visus skirtumus ir nuokrypius reikia sunaikinti, sukuriant kalboje kažkokią kareivinių ar lagerio tvarką. Itin sustiprėjo ši grupuotė po II Pasaulinio karo, kai komunistai susigalvojo, kad kalba – tai ideologijos nešėja. Toksai komunistuojančių nacionalfašistų kalbinis sparnas ilgainiui ir išsivystė į tą kalbainių fenomeną, kurį matome: tarmes jie vadina svetimybių rinkiniais, o tarmiškai kalbančius žmones keikia, kaip nemokančius kirčiuoti ar išvis kalbėti.
Aš nesigilinsiu čia į tokį absurdišką požiūrį – manau, kad jis nevertas jokių komentarų. Kalbainišku supratimu, didžiausias lietuvių kalbos globėjas buvo Josifas Stalinas, tad čia nėra ką ir šnekėti.
Reikia suprasti vieną esminį dalyką apie visus „bendrinė kalba vs. tarmės“ diskursus: fokusavimasis vien į tarmes išties reikštų kalbinį skilimą, kur bendros kalbos neliktų, o tarmės įgautų paskirų kalbų statusą (faktiškai, tas jau yra įvykę su žemaičių kalba, kurios vadinimas tarme – greičiau tradicija, nei faktas: neretas žemaitis tiesiog negali susišnekėti su lietuviais). Kita vertus, tarmių naikinimas būtų tiesiog totalinis kalbos skurdinimas, nes gera pusė lietuviškos kalbos turtų būtent tarmėse ir slypi, kad ir ką bebandytų pasakoti visokie tarmių nekentėjai, dabar valdantys kalbainiškąsias institucijas.
Kai kalba užeina apie lietuviškus nacių klonus, tai vertėtų pagalvoti apie tai, kad būtent kalbainiai pas mus ir atstovauja tą durniausią ir kraštutinai totalitarišką nacionalizmo šaką: jų kliedimos teorijos apie žodžių grynovę bei kenksmingas slaviškas kilmes (ir tai turint omeny, kad baltų ir slavų kalbos sudaro bendrą grupę) – tiesiog kalbinis nacių genetinių teorijų ekvivalentas. Tai visiška priešingybė nacionalizmui: ne savo kalbos ugdymas, o savo kalbos ribojimas, užmaunant kiekvienam kalbinį antsnukį ir skelbiant, kad vardan kalbonaciškų idėjų reikia visus bausti ir riboti.
Jono Jablonskio atstovautas požiūris buvo labai paprastas: bendrinė kalba yra skirta tam, kad būtų bendra komunikacija, t.y., ji per niekur nėra absoliuti, ji turi vystytis, o taisyklės neturi kalbos žudyti, versdamos ją negyvu daiktu. Bendrinė kalba yra tiesiog kažkoks didžiausiai žmonių daliai priimtinas konstruktas: žemaitis gali susikalbėti su suvalkiečiu, suvalkietis – su aukštaičiu, aukštaitis – su dzūku ir t.t., o tai jau ir leidžia visiems apsijungti. Kalba netampa savitiksle, ji auga ir vystosi kartu su mumis – būtent tai yra sveiku protu paremtas nacionalizmas.
Galim suprasti, kad toksai požiūris, kur išties įvertinami kalbos turtai ir leidžiama kalbai augti ir vystytis, kalbainiams nėra priimtinas. Būtent taip ir atsiranda tipiniai kalbainiški pasakojimai apie tai, kad 99 procentai žmonių Lietuvoje tėra puskalbiai, nemokantys nei šnekėti, nei rašyti: nomenklatūriška, stagnacinė, kraštutinai ideologizuota kalbainystė nepripažįsta nieko, kas neatitiktų lagerinės tvarkos.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Pastarąjį dešimtmetį iš kalbajobų yra intensyviai tyčiojamasi ir beveik niekas jų nesiklauso. Tačiau jie niekur neišnyksta. Nepatvirtintomis žiniomis – VLKK finansavimas net per krizę nebuvo karpytas. O dabar jiems dar sustiprinta anksčiau negaliojusi norma, kuri leidžia reglamentuoti kaip kas kokį uabą pavadins (čia toje istorijoje iš viso keisčiausia, kad po tuo reikalu pasirašė vienas progresyvesnių kada Lietuvoje buvusių ministrų, prie to dar tikras ne čaplikinis liberalas, kuris dabar lyg ir mėgina tą dalyką teisinti). Kuo toliau, tuo daugiau tiems talibams visuomenės patyčių ir kritikos, bet tuo pačiu, tuo jie labiau stiprėja.
Politikoje viskas turi savo vietas, bet kolkas tų gavrikų išlaikymui pateisinimo nesugalvoju. Ypač kai bet kokiai politinei jėgai VLKK naikinimas būtų nemažai taškų nešantis žingsnis.
Žodžiu visiškai parazituojanti kontora, kuri nesuprantamai laikosi ir bujoja. Totalus KPŠ.
Ta pavadinimų tvirtinimo norma galiojo kelioliką metų ir tik prie buvusios konservų/liberalų vyriausybės ji nustojo veikti, nes tiesiog buvo atimtas įrankis iš kalbainių.
Paskui, kai kalbainiai pradėjo grąsintis, kad nežinia ką darys, nes įstatymai nevykdomi, jiems buvo įkištas 6 valandų periodas su teigiamu sprendimu pagal nutylėjimą, o ką tai reiškia, tai labai lengva suprasti.
Kita vertus, su kalbainiais tvarkytis yra beveik neįmanoma, nes Seimas maždaug 3/4 užsėstas veikėjų, kurie blokuoja bet kokius įmanomus pokyčius.
Račo bloge užtikau šitokį dalyką:
https://www.lietuva2.lt/lt
Galima būtų mėginti internetams vienytis ir inicijuoti VLKK ir jų komplimentinių kontorų uždarymą, arba bent jau rimtą finansavimo karpymą. Reikšmingiausi blogosferos dalyviai tai beveik garantuotai palaikytų. Galima būtų išjudinti ir abiturientus, kuriems tokia iniciatyva reikštų jokios kalbos kultūros. Teisingai tą dalyką pateikus (pvz. kad sutaupomos lėšos bus skiriamos švietimui arba sveikatos apsaugai) visuomenės dauguma tokią iniciatyvą palaikytų.
Neturiu iliuziju, kad tai pereitų 50k parašų barjerą, o ir perėjęs – būtų seimo patvirtintas. Bet būtų geras trololo kalbajobams. O gal ir būtų pradėta teisingesnė diskusija, nes uždaryti valstybines kontoras, reikia kalbėti apie pinigus, o ne apie jų žalą.
rss readeris generuoja stai tokia klaida:
This page contains the following errors:
error on line 69 at column 67: Failed to parse QName ‘http:’
Below is a rendering of the page up to the first error.
Taigi, tamsta turite problemą su RSS readeriu.
Varote tiesiai per Poe’s law. Well played.
Joks liberastas negali iškilti aukščiau klapčiuko posto nepašikęs ant lietuvių kalbos ir tautos.
Rokiškis antpečius atidirbinėja, negali pykt.
Tam, kad veikla būtų reikalinga, reikia atskaitos taško ir kažkokio būdo įvertinti rezultatus. Kalbainiai realiai neturi nei vieno nei kito 🙂 Žinoma, jie bando viską suvesti į bendrinės kalbos standartą, bei savo sėkmę įvertinti baudžiamųjų akcijų ar prasižengimu nustatymo kiekiu. Gi jei negali pasakyti ka nuveikei per metus tai tu nedirbai ir tau pinigų nemokės….
Jei žiūrėsim formaliai, tai rodikliu gali būti kad ir lietuviškai kalbančių žmonių skaičius Lietuvoje ar pasaulyje.
Aišku, kadangi kalba yra labai kompleksinis reikalas, tai gerą rodiklį rasti būtų nelengva. Bet galima. Galima ir kompleksinius rodiklius naudoti.
Vietoje to kalbainiai bando atsisieti nuo realybės, nes juk paprasčiau matuoti savo darbą baudų skaičiumi ar kokiais nors panašiais kriterijais.
Šlykštu skaityti tokius purvus. Kalbininkai išsaugojo lietuvių kalbą, be jos nebūtų lietuvių tautos. Dabar, visuotinio nuopolio laikais, kalba tapo pastumdėle, o ją išmanantys žmonės niekinami. Jau madinga pasidarė pilti pamazgas ant kalbininkų, žeminti tuos, kas ir tarybiniais laikais sugebėjo išsaugoti lietuviškumą. Dabar ir valdžia jau trypia savo rinkos ekonomikos batais kultūrą. Atsiranda tokių, kurie pasiryžę apspjaudyti, aploti kiekvieną gerą darbą. Parsidavę už valdžios numestus skatikus, skleidžia šlykštų melą. Ar už tokią Lietuvą mes kovojome, ar todėl dainavome dainas? Ar todėl kentėjome nepriteklius? Daug karčių žodžių norėčiau pasakyti šitokiems niekintojams. Tikrai teisūs tie, kas nusivylę dabartiniais politikais, negebančiais nubausti šitokių patyčių. Prieš kelis dešimtmečius savo kalbą daug labiau mylėjome. Nebūtų nei klausimas kilęs, ką daryti su tokiais rašinėtojais. O dabar lietuvių kalba žlugdoma, naikinama, niekinama. Kišamos į mūsų protėvių kalbą vis naujos svetimybės, dabinasi parduotuvės šlykščiomis iškabomis, skirtomis išsidarkiusiems, savo tautą paniekinusiems klounams. Jau nemoka jauni žmonės net ir lietuviškų raidžių užrašyti, o kalba naikinama toliau. Didžiausią žalą neša godžių verslininkų užmojai, vardant papildomų pinigų jie pasiryžę kad ir visai užmiršti lietuvišką šnektą. Pažeminta ir nuskriausta, lietuvių kalba šaukia mūsų pagalbos…
Lietuvių kalba gyva ne taisyklėmis, o tai kaip žmonės ją vartoja. Bendrinė kalba tam, kad suprastum kas tau sakoma (kad ir įstatymus). Pavadinimai į tokius rėmus logiškai mąstant netelpa todėl jų reguliavimas yra visiškai nereikalingas. Bandymas sugalvoti kiekvienam tarptautiniam žodžiui lietuvišką atitikmenį yra žiauriai neprasmingas. Kalba pirma saugoma literatūroje ir šeimoje, o ne įstatymuose ir įmonių pavadinimuose.
Pradėkit skirti vieną kart formalią kalbą nuo buitinės. Formali/bendrinė -- mirusi kalba, nes niekas ja nešneka :P. Ir prie kiekvieno rimtesnio dokumento būna aprašyti terminai (pačiame ar susijusiuose dokumentuose), kad būtų galima suprasti :].
+ bonus vaizdelis:
http://youtu.be/UmvOgW6iV2s
! atsargiai kalba nelabai lietuviška.
Ei, mes kovojome už tokią Lietuvą, už Lietuvą be kalbainių. Kalbonaciai, patraukit savo purvinas letenas nuo mūsų kalbos. Jin yra mūsų, mes esam jos nešėjai ir vieninteliai įprasmintojai. Jei nepavyks su jumis sukovoti, lietuvių kalba išnyks: sekančios kartos išsilavine žmonės kalbės tik angliškai (o kam rizikuoti susilaukti baudų ir pastoviai kęsti funkcionierių patyčias), neišsilavinę migruos į rusų kalbą (Ru TV savo atliks). Būtent kalbonaciai yra etaloninis pvz. to sovietmečio stiliaus valdžiažmogių, dusinančių Lietuvą.
„Ar už tokią Lietuvą mes kovojome, ar todėl dainavome dainas?“ Dabartiniai kalbininkai daugumą tų dainų uždraustų, nes jos dainuojamos tarmiškai. Tačiau būtent žmonės, kurie kalbėjo tarmiškai, ir išsaugojo šitą kalbą, jokie ne kalbininkai, kurių tikslas -- kad kažkas kalbėtų tik taip, kaip jie sugalvojo.
gerulis trololo.
epic kaip sako kalbininkai 🙂
triedimas burna kaip sakė jų mėgstamas Stalinas
Taip nuoširdžiai ir patriotiškai lietuvių kalbą nuo lietuvių sugeba ginti tik pasišventęs kalbininkas.
„Šlykštu skaityti tokius purvus. Kalbininkai išsaugojo lietuvių kalbą, be jos nebūtų lietuvių tautos“. Jei kas ir išsaugojo, tai kaimas ir kaimiečiai. Kalbininkai tuo metu po polski ir po russki bazarino.
Kodėl žmonės termiškai apdoroja maistą?
Kodėl žmonės maistą renkasi pagal skonį, o nevalgo vienodo maisto?
Kad kempinlige nesusirgtų.
Tai čia gal tik dabar. Tūkstantmečius apie visokias kempinliges nieko nežinojo, o gi vienok maistą apdorodavo. Žmonės ne atrajojantys gyvūnai, bet dėka terminio maisto apdorojimo gali maitintis ir atrajojančių gyvūnų maisto ištekliais. Na matomai kažkas tokio. Terminis apdorojimas kaip maisto šaltinių didinimo priemonė. Na o per tuos tūkstantmečius žmogaus organizmas jau prisitaikė prie termiškai apdoroto maisto. Ir ar įmanoma evoliuciją atsukti atgal paaiškės po kokio šimtmečio, tyrinėjant žaliavalgių anūkus (jei tie anūkai išvis atsiras).
Tai ir apie kokį nors marą tūkstantmečius nežinojo, galvodavo, kad šiaip kažkas neaiškaus. Ir ką?
O maisto terminis apdorojimas yra labai svarbu, nes kempinligė, kaip žinia, yra smegenų irtis, o toji reiškia kalbainystės pradmenis.
Kalambūras-kliedesys nepavyko. Nenoriu toliau plėstis į balzamavimą ir puvimą, kol nebus aiški jūsų nuomonė.
http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/interviu/kalbininke-loreta-vaicekauskiene-tarme-neturi-geresnes-ar-blogesnes-vertes-bet-gali-tureti-neigiama-asociacija-599-302787
http://www.dialogas.com/laikrastis/kiek-imanoma-issaugoti-tarmes/
„Antai 1893 m. „Varpe“ J.Jablonskis rašė: „Ant galo reikia visada minėti, juog savo rašyboje męs niekad nesuvaikysime visų mųsų tarmių. Jos turi lenktis prieš savo liemenį, prieš rašto kalbą; jei dabartinė raštų kalba eis vis pilnyn ir tobulyn, nesimainydama dialektiškai (= savo formose), tad ar vėliaus ar ankstšiaus męs norėsime, kad visi, Augštaitšiai ir Žemaitšiai, mokėtų kalbėti ir tarti teip, kaip kalbės Lietuvos pirmuoliai, inteligentai, norėsime savo Lietuvoje girdėti visus vienodai ištariant ir kalbant“ (Jablonskio Raštai, t. III; išryškinta cituojant). “
„Matydamas grėsmę, kad agresyvios tarmybės gali išklibinti neįsitvirtinusią bendrinės kalbos sistemą, J.Jablonskis 1920 m. „Švietimo darbe“ įspėjo: „Aš šiaip ar taip, patariu toliau vertėjai (ir kalbos taisytojams) stengte nesistengti rašyti mokyklai tarmėmis – kelte nekelti aikštėn neįprastas raštams jų ypatybes“ (Jablonskio Raštai, t. IV)“
žiū, keip teip virto taip, wtf, įdomu originalai ar liko
Bendros kalbos kūrimas juk neturi bandyt į save įtraukti tarmių -- tai neįmanoma. Tarmės tegul sau, o bendrinė -- sau. Juk bendrinė reikalinga susišnekėjimui tarp skirtingų tarminių, o bet kuri tarminė -- ji tiesiog yra tradicinė, senoji.
šiaip įdomu, va, žodis „tegul“. tegul, tegu, te. „tegu“-teku, degu?
„tegul“- te guli, ten gul?
„tagul“ ta gul
ten tas, tai kaip rašyt
šis, šen, iš esmės ten ir čia tas pats, šia, wtf
„tegul“ ir numojama ranka, wtf.
Lietuviai gerai žaidžia krepšinį, o futbolas nesiseka. Įtariu, kad jei būtų stalo futbolo čempionatas lietuviams irgi neblogai sektųsi, ten irgi „all in the wrist“ 🙂 vnž, pats raštas jau balzamavimas
Galit rašyti ir „tegul“, ir „tegu“, ir „te“. Nesigilinkit į briedą, nes jis beprasmis ir nevertas gilinimosi. Bandydamas atrasti prasmę beprotybėje, tik pats nuprotėsit.
Beje,vokiečiai įtraukė į Dudeno vokiečių kalbos žodyną vokiečių žemaičių tarmių (labiau panašesnių į olandų kalbą) žodžius,pav.Döntje- anekdotas,hunoristinis pasakojimas,Waterkant-jūros krantas,Moin- labas ir t.t.kaip visos vokiečių kalbos (kai kurie vokiečių kalbininkai ir olandų tarmes priskiria vokiečių žemaičių tarmėms).turtą.
Ponia Loreta visiškai teisi. Aš tik pridėčiau, kad būtent kalbainių ilgai vykdytas tarmių žeminimas ir padarė esą gėdingu tą tarmiškumą.
Bet man tarmės yra gražios. Tarmiška visad yra žymiai natūralesnė kalba, skirtingai nuo chlorke ir šarmu apdirbtos, dirbtinumu dvelkiančios bendrinės.
Tarmės yra toks jautrus dalykas su politiniu susiskaldymo prieskoniu tarp periferijos ir centro. Iš tikro pritariu viskam, ką parašei ir pats lygiai taip pat galvoju.
Bet kalbininkų fašizmą palaiko ir žmonių subjektyvūs sentimentai. Ir ši problema ne tik lietuviška. Pavyzdžiui, kipriečiai turi savo graikų kalbos tarmę ir kontinentiniai graikai juos pašiepinėja ir vaidina kaimiečiais. Tariamai dėl kalbos, bet realybėje tai yra visai kitose ekonominėse/politinėse plotmėse išsiraizgiusi problema.
Anglijoje tas susiskaldymas irgi ryškus ne tik tarp prasčiokų šiauriečių ir turtingų pietų, bet ir turtingųjų pietuose ir vargetų tuose pačiuose pietuose. Angliukai labai spaudžiami kalbėti sunorminta BBC kalba (egzistuojančioje realiai tik BBC), Oxbridge elitas irgi turi savo kalbą -- skiriamąjį ženklą ir dėl to nė kiek nesikuklina.
Lietuvoje tas susiskaldymas irgi matosi, nes tarmiškai šneka daugiausiai periferija, t.y. kaimas (bendrine prasme) ir pažįstu panelę iš Marijampolės, kuri atvažiavus studijuoti į Vilnių net gėdijosi per seminarus prabildi, nes jautė, kad kai kurie žmonės vos tvardosi nesusijuokę.
Kažkuriuo metu aš irgi juokdavausi ir erzindavo mane kitoniškas kalbėjimas, nors tiesa ta, kad man „pasisekė“ gimti ten, kur kalba ir akcentas yra vos ne išskirtinai jablonskiniai ir niekada mokyklos suole nepatyriau problemų su kirčiavimu, nes mano intuicija paprasčiausiai atitiko vadovėlinę tiesą. Apskritai tas kirčiavimas yra aukščiausio lygio absurdas. Ateina vaikas į mokyklą ir jam išaiškina, kad jo intuicija dėl jo gimtosios kalbos yra neteisinga. Kad jis nemoka kalbėti.
Realiai kalbininkų fašizmas yra centro/kultūrinio elito valios primetinėjimas periferijai/masėms. Ir tai nėra nei sveikintina, nei pateisinama.
Kultūrinio elito atvejis yra pas britus, kur anie sluoksniuojasi (pas mus panašiai sluoksniuojasi tie, kas žino, kuo kreipinys „ponas“ skiriasi nuo kreipinio „pone“, o nuo šitų dviejų grupių jau atsisluoksniuoja tie, kas kreipiasi „ei, tu“).
O kalbainiai -- ne elitas. Tai prasčiau.
Be kita ko, vienintelį trimestrinį neigiamą pažymį (dvejetą ar trejetą, nepamenu) turėjau lietuvių kalbos 9 ar 10 klasėj būtent dėl kirčiavimo, nors mano regionas irgi yra jablonskinis. Briedas buvo visiškas, ypač kai balansuodavau devyneto -- aštuoneto zonoj pastoviai.
Ponas Rimbai, kadangi aš labai bandžiau prieš kelioliką metų išsiaiškinti tą kirčiuočių logiką ir išsiaiškinau, tai aš jums ją paaiškinsiu, nes ji išties yra tūkstanteriopai paprastesnė, nei atrodo.
Visa esmė yra tokia: jei prikuriamas taisyklinis briedas, kurio niekas negali pilnai suprasti, išmokti ir paaiškinti, tai kalbainiai gali rėkti, kad niekas nemoka, visi yra puskalbiai ir beraščiai, o tai reiškia, kad neišmano ir turi klausyti kalbainių.
Tokios taisyklės visada itin efektingos, kai subalansuojamos taip, jog praktiškai visi nuolat darytų menamas klaidas. Ir geriausia, jei tos klaidos bus vis skirtingos, kad būtų galima sakyti, jog tu esą esi mažuma, o dauguma šitos taisyklės laikosi.
Čia visa kirčiavimo logika: nesvarbu, kas ten per kirčiuotės, o svarbu tiktai kad jos būtų belenkaip priveltos ir negana to, dar ir kaitaliotųsi laikas nuo laiko, kad visiems būtų dar neaiškiau. Tai yra vienintelė prasmę turinti tų kirčiavimo taisyklių savybė.
Taip, tamsta teisingai supratote. Taip, demonstravimas, kad praktiškai visi kalba neteisingai -- tai ir yra esminė tų kirčiuočių prasmė ir logika, kurią tereikia suprasti.
Beje, toksai reguliacinio parazitavimo mechanizmas nėra unikalus, jis pasitaiko ir kitose srityse, kaip pvz., NT sektorius, kur visi pastatai turi vienų ar kitų reguliacinių pažeidimų, kurie išties sveiku protu žiūrint, visai ne pažeidimai, bet visvien pažeidimai, nes ne pagal taisykles.
Tai vat taip ir supraskit.
Trakai ar Traaaakai?
Kaunas ar Kauuuunas?
gEEEgužė ir bEEEbras!
Na bent galima kažkiek džiaugtis tuo, kad kalbos kultūros, kirčiavimo paistalai buvo išimti iš brandos egzamino. Prisimenu dar tuo metu mokykloj buvau ir mokytojos kelis metus po to verkė (ir dabar turbūt dar verkia), kad joms mat dabar labai sunku taisyti egzaminus. ir kad nebėra programoj struktūros, nes matai mokiniai dabar gali išsisukti ir gauti belen kokius gerus pažymius nė vienos lietuviškos knygos neperskaitę (nes niekas nedraudžia rinktis rašinio, kuriame remiesi kuo tik nori -- filmais, užsienio literatūra, statistika etc etc). Ir labai joms neimponuoja, kad vaikai gali išsisukti nemokėdami kirčiuot, o tik šiaip būdami plačiai apsiskaitę ir protingi.
O prieš tai kai pagalvoji tai visiškas absurdas -- lietuvių kalbos egzamino pažymys sudarydavo vos ne svarbiausią stojamojo balo dalį kai kuriose specialybėse ir jeigu neatkalei kalbininkų taisyklių -- esi nurašytas kaip beraštis, nevertas aukštojo mokslo.
„Ateina vaikas į mokyklą ir jam išaiškina, kad jo intuicija dėl jo gimtosios kalbos yra neteisinga. Kad jis nemoka kalbėti. “ -- et, mokykloj tai dar fignia buvo, net su pusiau-nace LT kalbos mokytoja. Vat univere tai tikras nacis papuolė su savo „kalbos kultūra“, kur vien dėl jo įskaitos teko knistis turbūt daugiau nei dėl labiau su mokymosi sfera (totaliai techninė) susijusių dalykų. Ir man dar tiesa nieko, aš tik „truputį“ žemaičiavau/ilginau galūnes iš šiiap neteisingai „klaipėdietiškai“ kirčiavau -- va rusakalbiams (jų buvo bent trečdalis kurso) tai ypač „smagu“ buvo, visokios taisyklingai tariamos greitakalbės (šešios žąsys ar geri vyrai) ar ne mažiau taisyklingai deklamuojami haiku. Tiesa, po įskaitos aišku visiems nusispjauti ko jis ten norėjo, taip ir liko prisiminimas kaip apie kažką dvokiančio naftalinu ar sveikinimo koncertais 🙂
Nope, elitas jie iš savo perspektyvos, o ne mano. Mano asmeninė patirtis ta, kad lituanistai save laiko kone Lietuvos tautinio identiteto saugotojais, kultūrinio židinio kūrentojais: nuo rašybos iki filosofijos. Susiraskit tipinį lituanistų laikraštuką ir suprasit, ką turiu omenyje. Jie savam pasaulyje gyvena ir kenčia didvyriškas kančias -- typo niekas jų nebesupranta -- žmonės nei knygas skaito, nei poeziją supranta, nei kalbėt/rašyt moka. Įžūliausi karjeristai (žodžiu tie, kurie studijų metais nuo proto galutinai nenušoko) va ir įsidarbina tokiose represinėse institucijas ir kerštauja.
Narkomanai būna, kad save irgi elitu laiko. Ir ką?
Kalba dažniausiai turi oficialų statusą-valstybinį,regioninį,literatūrinį.Tarmė paprastai neturi šio statuso.Skirstymas į kalbas ir tarmes pagal tarpusavio suprantamumą nėra labai tikslus. Dauguma švedų gerai supranta norvegų kalbą (bentjau bokmaal variantą),bet turi didelių sunkumų,susidūrę su švedų kalbos Dalarna tarme,kuri yra išlaikiusi senovinę formą (panašiai,kaip islandų ar fareriečių).Olandų kalbos Groningeno tarmė labai artima vokiečių žemaičių Rytų Fryzijos ( fryzų kalbos yra atskira grupė) tarmei,bet pirmoji laikoma olandų kalbos tarme,kita- viena iš vokiečių kalbos žemaitiškų tarmių ( Niederdeutsch arba Plattdeusch).Beje,olandų kalba taip pat susiformavo iš vokiškų žemaitiškų tarmių.Jei žemaičių tarmė turėtų regioninį statusą,ją būtų galima vadinti kalba.Kaip ir latgalių Latvijoje,setų-Estijoje ir t.t.
Beje,norvegai savo parlamente kalba kiekvienas savo tarme,bet rašo vienu iš oficialių variantų-bokmaal(labai panaši į danų) arba naująja norvegų kalba (labiau primena švedų).
Nu, tai o kas čia neakivaizdaus? Jono Jablonskio deklaruotas tikslas susišnekėti -- tai ir juridiškai susišnekėti.
Dėl formalaus kalbos/nekalbos statuso -- tai nėra būtina sąlyga distinkcijai tarp kalbos ir tarmės. Jokio statuso neturėjusi lietuvių kalba kokioje nors carinėje Rusijoje nenustojo būti kalba. Čia, žodžiu, reiktų remtis tiesiog empiriniu faktu.
Caro laikais lietuvių kalba turėjo kultūrinį statusą, buvo literatūrinė kalba-ja buvo mokoma mokyklose,leidžiamos knygos.Kitaip carui nebūtų ką uždrausti.
Taigi, jokio valstybinio statuso ji neturėjo. O kultūrinio statuso pagrindimas tuo, kad ji uždrausta -- tai čia panašiai, kaip nekurios moteriškės būna, kad teisina savo alkoholiką vyrą: „muša, tai vadinasi, kad myli“.
Grįžtant prie savo kalbos grynumo ,manau,griežčiausiai jį saugo prancūzai.Gal dar islandai.
Dėl Islandijos… Žinot, kai Lietuva pasieks tokį lygį, kad praktiškai kiekvienas žmogus angliškai (t.y. laisviausia ir greičiausiai prisitaikančia prie žmonių poreikių kalba) bendraus ne ką prasčiau nei lietuviškai, kalbininkai galės pasiimti lietuvių kalbą, ją gryninti, dailinti, užkonservuoti į sloikus ir grožėtis. Kol taip nėra, pageidaučiau, jog kalbininkai patrauktų savo nagus nuo to, kas jiems nepriklauso.
Tamsta norite matyt, kad būtų pakankama laisvė ir statote, kaip kartelę anglų kalbą. Bet tai greičiau orientacinis lygis, bet ne sąlyga.
Čia reiktų greičiau žiūrėti iš tos pusės, ar atsiras pakankamai geras supratimas, ką duoda ir kodėl reikalinga tam tikra taisyklė ar struktūra, t.y., gebėjimas prasmingai naudoti kalbos konstrukcijas.
Tik vat šitokio prasmingumo labiausiai kalbainiams ir trūksta -- aš čia panašiais atvejais prisimenu dviskaitą, kuri yra puiki konstrukcija, leidžianti išskirti griežtą logiką turinčias naracijos gijas: ji buvo išmesta iš bendrinės lietuvių kalbos, kaip nereikalinga, nors jos analitiškumas -- išskirtinai ryškus, j kaip tik vystyt reikėjo.
Na, žodžiu, nesiplečiant 🙂
Taip, anglų kalbą pateikiau kaip pavyzdį, nes mane žavi jos suteikiama laisvė išreikšti net pačią subtiliausią mintį, išvengiant beprasmybių. Taip pat sukurti naujus žodžius, nurodančius į dar iki galo neišsakytą, neapibrėžtą savoką, ir kokiu greičiu tie žodžiai prilimpa. Tai ypač akivaizdu akademijoje. Būna, kad mokslinis straipsnis sulaukia tūkstančius citatų vien dėl to, kad autorius paėmė ir oro pagimdė žodį ar sąvoką, kuri visiems lyg ant liežuvio galo buvo ir praėjus keliems metams net nebūtum patikėjęs, kaip žmonės be to apskritai išgyveno. O štai paskaitykite kokį lietuvišką akademinio veikalo vertalą, tai net pagaugai kartais nueina. Nemokšiškai sulietuvinti žodžiai neskamba, o bandymai įvesti atitikmenį žlunga vien dėl to, kad neskamba. Aišku yra problema, kai naujas žodis sukuriamas tada, kai šlykštus vertalas jau būna prigijęs (dažniausiai taip ir neprigyja, skirtinguose vertimuose randi skirtingas versijas, nes žodis realiai nevartojamas), bet manau svarbesnė priežastis yra tai, kad labai dažnai nauji žodžiai tiesiog atrodo svetimi. Nesu semantikos ekspertas kaip tamsta Rokiškis, bet mano neprofesionali intuicija yra ta, kad lietuvių kalba taps nebetinkama profesionaliam vartojimui, nebent kalbininkai kalbos kūrimą perduos žmonės.
Taip, tais atvejais, kai tam tikri institucionalizavęsi ir visai nupušę mokslo ir tautos atstovai tampa terminų kūrėjais, būna labai blogai. O kokia nors VLKK tokiais atvejais pasakoja, kad „čia mes už nieką neatsakingi, mes tik nusprendžiame“.
Kraštutinai didelę žalą daro kalbainių naudojamos visiškai absurdiškos žodžių darybos taisyklės, skirtos naujadarams vertinti. Puikiausi žodžiai, kurie jau spėja prigyt, būna kartais išmetami ir uždraudžiami, kaip esą neteiktini, nes neatitiko kokių nors kalbainiškų kliedesių.
Plg. su „tinklapis“ -- šitas žodis atsirado savaime, išplito ir prigijo staigiai, o paskui išlindo kalbainiai ir pareiškė, esą negalima. Turi būti keleriopai daugiau „la-la-la“ žodžio viduje. Aišku, rezultatas prastas.
Kalbainius labai gerai, beje, veikia paprastas metodas: siųsti naxui. Būtent rusiškais keiksmais, ir dar tinkamai pavadinant.
Žinokit, jie tada pergalvoja savo poziciją, nes nuojautą apie tai, kad kliedi, jie turi. Tik vat jie nesugeba suprasti, kada būtent jie kliedėdami peržengia priimtinumo ribas. Ir todėl į siuntinėjimus jie gana protingai reaguoja, kaip į aiškų ir suprantamą signalą, nurodantį keisti elgseną.
O vat į argumentus kalbainiai nereaguoja, nes jei ieško kažkas argumentų -- jiems tai reiškia, kad neleistino kliedėjimo ribos dar neperžengtos.
http://naujienos.vu.lt/ekspertu-komentarai/25820-dr-audrius-valotka-nereikia-nei-pasukti-kalbin-populizm-nei-sikibus-laikytis-sukauljusi-norm
„Būkim nuosaikūs ir nepulkime į kraštutinumus, todėl netoleruokime, kai nėra baudžiama už netaisyklingą kirčiavimą“
http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/interviu/vytautas-alisauskas-kalbininkas-turi-buti-tarnas-o-ne-diktatorius-599-331325
Kai pradėjau domėtis savo tarme, man pasidarė daug lengviau suprasti bendrinės k. kirčiavimą. Šiaip mano šnekta yra viena iš labiausiai besiskiriančių nuo bendrinės k. (pati Žemaitijos šiaurės, keli km nuo Latvijos sienos). Kiek žinau, niekas nebandė normaliai įvesti tokių pamokų, kur būtų grynai aiškinama apie tarmes. Galbūt rezultatas būtų panašus į mano? (tiesa, mano susidomėjimas jau kilo pabaigus mokyklą).
Beje, nors kalbainiai neretai aiškina, kaip blogai vartoti negryną benrdinę lietuvių kalbą, aš manau, ne mažiau verta kalbėti, kaip tarmės yra „skurdinamos“ bendrinė kalbos. BK ir tarmių sąlytis mokyklose dažniausiai reiškiasi tik kaip draudimas vartoti tarmybės. Bet niekas nepaaiškina, kad, tarkim, populiarus „ansai“ tėra bandymas „aukštaitiškai“ pasakyti „jis“ (iš tiesų žemaitiškai tai būtų „uns“).
Beje, čia dar vienas kalbainis peza apie tarmes:
http://www.dialogas.com/laikrastis/kiek-imanoma-issaugoti-tarmes/
Netgi labai neigiamas požiūris.
kalbininks kalbininkou nelygo