Ilgas anekdotas apie skirtingas psichoterapijos kryptis

Kadaise rašiau jau vieną straipsnį apie psichoterapiją. Kažkaip net nežinau kodėl, šiandien prisiminiau senus pezėjimus apie psichoterapijos kryptis. Tokį lyg ir anekdotą. Šitas anekdotas stebėtinai tiksliai nusako skirtngų krypčių priėjimą prie problemų, kurios būna mūsų galvose. Ir kartu stebėtinai tiksliai nusako, kiek smarkiai skirtingos kryptys kartais pataiko, o kartais nepataiko su savo prielaidomis.

Picture unrelated. Bet tie, kas žino, tie supras, kad paslydimai būna ne šiaip sau.

Kalbant apie profesionaliesniems ir daugiau žinantiems skirtas apžvalgas, šitas anekdotas bus geresnis, nei anas straipsnis. Nes pakankamai trumpas ir kartu visai lengvas.

Trumpai tariant, eina gatve žmogus. Tiesiog žmogus kaip žmogus – viskas lyg ir gerai, ir saulė šviečia, ir gyvenimas geras, ir pinigų pakanka, ir darbas yra. Tik staiga ima ir pajunta tas žmogus dieglius ir spazmus pilve. Ir spazmai staiga ima augti, dargi taip staigiai, kad maža neatrodo. Akivaizdu, kad kažko užvalgė netinkamo pusryčiams.

Spazmai staigiai auga ir žmogus supranta, kad jau viskas – jei tik neras kur staigiai nubėgt į tualetą, tai tiesiog apsitries beeidamas gatve. Ima žvalgytis – o kaip tyčia, anei jokio tualeto, jokio kaboko, kur būtų galima užbėgt, išvis nieko. Ir netgi krūmų jokių nėra. Tik pastatai ir pastatai.

Žmogus ima bėgti, ieškodamas kokios nors bent kiek nuošalesnės vietos, nuo spazmų jau jį tampo. Ir mato – kažkokie vartai, o už jų kiemas. Na, ką – kiemas tai kiemas, vis geriau nei vidury gatvės šikti. Užbėga jis į tą kiemą, žmonių lyg ir nėra, nulekia link tolimesnio kampo, jau tūpdamas maunasi kelnes, bet nesuspėja. Žodžiu, apsišika paskutiniu momentu.

Ir tuo pat momentu pro vartus į tą patį kiemą įeina būrys žmonių. Visai toks didelis žmonių būrys. Žmogus spąstuose. Nei pabėgt, nei išvis ką nors daryti. Ir visi tie žmonės akivaizdžiai viską mato ir supranta.

Žodžiu, vaizdas nerealus ir kartu visiškai paprastas – akivaizdžiai apsišikęs, kelnes nusimovęs žmogus kiemo kampe ir būrys žmonių.

Būrys žmonių pamato tą žmogų, aiškiai susidomi ir pasuka link jo. Žmogus žiūri į tuos žmones ir supranta, kad situacija labai nepatogi. Ir negana to, pamato jis, kad kieme kabo iškaba, didelėmis raidėmis: „Sveiki atvykę į neurologijos, psichiatrijos ir psichologijos kongresą!“

Žmogus supranta, kad dabar jį diagnozuos. Ir kas dar aiškiau – diagnozuos pagal savas mokyklas. Ir netgi aišku, pagal kokias – kiekvienam iš būrio ant krūtinės kabo lentelė su vardu ir pavarde, o taip pat – ir su atstovaujama psichologijos, psichoterapijos ar dar kažkokia kryptimi.

Pirmas prieina, įdėmiai pažiūri ir viską vienareikšmiškai sudiagnozuoja neurologas:

– Apsišikai.

Iškart įsijungia ir bihevioristas:

– Tai šikimo refleksas. Šitas žmogus turi šikimo refleksą. Suveikė šikimo refleksas. Jis šiko, nes turi refleksą. Refleksas sukėlė šikimą.

Prisijungia ir eksperimentinės psichologijos atstovas:

– Ar visada apsišiki tiktai kieme? Ar tai nepriklauso nuo vietos? Kiek kartų gyvenime esi šikęs? Ar galėtum tai pakartoti?

Būryje žmonių buvęs psichoanalitikas akivaizdžiai užsikabina:

– Prisipažink, juk tau palengvėjo, kai pašikai? Reiškia, pajutai malonumą? Juk išties tu norėjai apsišikti?

Čia išlenda kitas psichoanalitikas, aiškiai antros kartos:

– Prieš apsišikant, tau buvo taip bloga, kad norėjai numirti. Paskui tu apsišikai. Ar dabar labiau nori gyventi?

Įsiterpia Adlerio individualiosios psichologijos atstovas:

– Juk bandei sukontroliuoti ir sustabdyti šikimą? Ir matai, kad nepavyko, tiesa? Ar dabar jautiesi nesaugiai? Tau kyla baimė ar pyktis?

Įsijungia ir kognityvistas:

– Negalvok, kad jei apsišikai, tai tu esi žlugęs ir nieko nevertas. Nedaryk apibendrinimų iš pavienio atvejo. Jis nėra toksai svarbus, kaip dabar atrodo. Be to, būna ir gerų dalykų tavo gyvenime, kai neapsišiki.

Kažkoks minčių pilnatvės (mindfulness) propaguotojas irgi pasisako:

– Pilnai pajusk šitą momentą. Kokį kvapą jauti? Ką matai aplink save? Už ko laikaisi rankomis?

Čia, matyt, kažkas situacijoje užkabina ir geštalt terapijos atstovą:

– Kokie tavo pergyvenimai? Ką dabar darai? Ką jauti? Ar dabar save grauži? Koks jausmas buvo prieš pat mums ateinant? Kokia pirma tavo emocija buvo, kai tik pradėjai šikti? Ko trūksta tavo suvokimui, kad galėtum viską susitvarkyti iki galo?

Pasisako ir fenomenologas:

– Matai, kokie keisti ir unikalūs būna mūsų potyriai. Čia neįtikėtina situacija. Tu dabar turi unikalią patirtį. Kaip manai, kaip ši situacija tave paveikė?

Koksai tai egzistencinės ir logoterapijos atstovas dar papildo:

– Gyvenimas yra vertas netgi tokiose situacijose. Tavęs dabar juk niekas nežudo. O šita patirtis bus unikali. Tu galėsi pasakoti apie ją ir didžiuotis. Juk ne kiekvienam pasitaiko apsišikti psichoterapijos kongrese. Išties tai gera, laiminga istorija.

Čia išlenda analitinės psichologijos veikėjas:

– Ar šita istorija tau sukelia deja vu pojūtį? Kažkuo primena vaikystę? O gal sapnus? Į kokį pasakų herojų tu sau dabar panašus? Kokioje tas herojus istorijoje, apie ką ta istorija? Kokie dar joje yra veikėjai, kokios rolės?

Prisijungia ir transakcinės terapijos specialistas:

– Tavo vidinis Vaikas norėjo pašikti, tačiau Globėjas juo nepasirūpino, o silpnas Suaugęs nerado sprendimo. O gal tu čia žaidi žaidimą „aš esu nevykėlis“ ir lauki, kol mes tave užsipulsim?

Čia pat jį papildo kitas iš transakcinių, tik jau aiškiai modernesnis:

– Tu dabar esi Aukos rolėje ir tikiesi, kad mes būsim Gelbėtojai. O gal bijai, kad mes būsim Persekiotojai? Kaupiasi įspūdinga drama, tiesa? Bet ar tu žinai, kad tu esi stiprus, tau nereikia Gelbėtojų ir tau negręsia Persekiotojai?

Į pokalbį labai nerišliai pabando įsiterpti schemų terapijos veikėjas:

– Čia akivaizdi schema, tai schema… Hmm… Kažkodėl į schemas man netelpa. Kaip taip gali būti? Gal būt, tai nauja, 127-oji schema? Mums reiktų ją aprašyti. Apsišikimo schema…

Galų gale prisijungia ir keistas, lyg ir atokiau nuo kitų besilaikęs, tačiau linksmas coaching atstovas:

– Taip, tu apsišikai, apsišikai visiškai. Pilnai suprask tai, pripažink, priimk viską kaip tikrovę, o jau paskui pamatysi, kad yra kitų būdų elgtis, visai netikėtų. Tu juos atrasi ir gyvenimas bus daug laimingesnis. Tu juk gavai progą pamatyti viską naujai, atrasti naują gyvenimą!

Visus psichologinius reikalus staiga nutraukia kongrese esantis narkologas:

– Viduriavimas būna nuo heroininės abstinencijos. Kelintą dieną negauni dozės?

Neurologą nutraukia psichiatras, kuris ima klausinėti žmogaus:

– Pasakyk, kiek matai aplink save žmonių? Kokia šiandien savaitės diena? Tu negali atsakyti į klausimus, nelabai orientuojiesi aplinkoje, tiesa? Čia akivaizdi psichozė.

Išsyk išlenda ir kažkoks išpurtusio veido snežnevskininkas:

– Čia šizofrenija. Jis atėjo prišikti mums tyčia. Reikia skubios hospitalizacijos. Jūs matote, kokiomis akimis jis į mus žiūri? Jam haliucinacijos! Jis girdi balsus! Jį reikia skubiai uždaryti, jis kelia pavojų ir sau, ir aplinkiniams! Jei mes jo neuždarysime, jis tikrai kažką padarys!!!

Čia į priekį išeina kažkoks socialinis darbuotojas, atsisuka į visus ir pareiškia:

– Šitas žmogus neturi, kur gyventi. Jis čia šika tiktai todėl, kad neturi kur daugiau šikti – jis yra benamis. Reikia jį nuvežti į nakvynės namus. Gal kas nors turite ir galite duoti jam maisto? Jis labai nori valgyti. Matote, koks jis alkanas? Atneškite kažkas jam sumuštinį…

Taigi, vieni jį padiagnozuoja, kiti paterapina savaip, suteikia visokios psichologinės pagalbos, ir taip toliau. Galų gale ima laukti, ką tas žmogus jiems į tai atsakys. Stovi visi ir žiūri.

O žmogus, pamatęs, kad niekas jo nebepuola, nebeanalizuoja ir visos kalbos aprimo, galų gale nedrąsiai taria:

– Ponai… Labai atsiprašau… Man labai susuko vidurius… Aš viską sutvarkysiu… Gal kartais turite tualetinio popieriaus?

Kartais, kai atrodo, kad kažkuriam žmogui stogas čiuožia ir jis daro nesąmones, problemos būna žymiai paprastesnės. Ir kartais visai nereikia jokios ten psichoterapinės, socialinės ar psichiatrinės, ar dar kokios nors panašios pagalbos – pakanka tiesiog popieriaus paduoti, kad būtų kuo šūdus išsišluostyt.

Ar praleidau kažkurią psichoterapijos kryptį? O gal kažkur suklydau? 😉

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

13 thoughts on “Ilgas anekdotas apie skirtingas psichoterapijos kryptis

  1. Augustas

    Smagiai čia. 🙂 Tik ties coaching’o atstovu truputį suklydai. Coaching’o atstovas turėtų klausti to žmogelio: „Kaip tu apibūdinsi šitą situaciją? Kaip šią situaciją efektyviai panaudosi? Kokias priemones panaudosi, kad išspręstum šią problemą?“… Na, maždaug taip.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Coaching remiasi daugeliu psichoterapijos principų ir esamos situacijos įvertinimas ir pripažinimas yra būtini -- atitinkamai, tie klausinėjimai iš serijos „kaip apibūdinsi šitą situaciją“ ir panašūs yra būdingi visoms psichoterapinėms kryptims.

      Gal esminiu coaching pagrindu aš laikyčiau pokyčių kilpos teoriją. Giluminė mintis ten yra apie tai, kad kiekvienas blogas dalykas (kiekviena problema) yra galimybė kažkokiems geriems pokyčiams.

      http://rokiskis.popo.lt/2017/02/09/audrius-matiukas-gyvenimo-pokyciu-kilpa/

      Reply
      1. Augustas

        Jei kalbėti rimtai, tai esminis coaching’o skirtumas nuo kitų psichoterapijos krypčių yra tame, kad coaching’o specialistas nėra kliento problemų ekspertas, o ekspertas yra pats klientas. Iš šio principo išplaukia ir visa kita, pvz., coaching’o specialistas iš esmės tik klausinėja, bet jokių patarimų klientui neduoda, palieka situacijos įvertinimą pačiam klientui, dialogas su klientu yra orientuojamas į ateitį, į kliento siekiamus tikslus, ir t.t.
        Pvz., tarp žmogaus iš to anekdoto ir coaching’o specialisto galėtų vykti toks dialogas:
        Coaching’o specialistas (toliau CS): Sveiki, kaip vertinate situaciją, kai pridirbote į kelnes?
        Tas žmogelis iš anekdoto (a.k.a. Klientas, toliau Kl.): Tai dėl viešųjų tualetų trūkumo taip nutiko.
        CS: Kaip, Jūsų manymu, reikėtų spręsti šią problemą?
        Kl.: Reikia kreiptis į miesto savivaldybės tarybą dėl viešųjų tualetų tinklo optimizavimo plano.
        CS: Kaip manote, koks specialistas galėtų paruošti tą planą?
        Kl.: Toks specialistas yra Rokiškis Rabinovičius, kuris už 2 mln. eurų paruoštų tokį planą.
        CS: O jei miesto savivaldybės tarybos dauguma pasirodytų beesanti kačių apsėsta ir atsisakytų kreiptis į Rokiškį Rabinovičių, kokių veiksmų imtumėtės?
        Kl.: Suorganizuočiau lėšų rinkimo kampaniją ir, surinkęs reikiamas lėšas, pats kreipčiausi į Rokiškį Rabinovičių dėl optimizavimo plano parengimo, o per kitus rinkimus už šituos tarybos narius nebalsuočiau.
        CS: Kokios kliūtys trukdytų Jums pradėti lėšų rinkimo kampaniją, jei ta kačių apsėsta miesto savivaldybės tarybos dauguma visgi atmestų pasiūlymą kreiptis į Rokiškį Rabinovičių?

        Ir t.t., ir pan.

        Reply
        1. Rokiškis Rabinovičius Post author

          Tas pats ir su bendra psichoterapija 😀 Išties giluminis skirtumas tarp psichoterapijos ir coachingo yra vienas: psichoterapeutas sako, kad yra problemos, kurias išsprendus, gausis judėti pirmyn. Taigi, kaip tas problemas išspręsti? Coachingo atveju mes lyg ir išsprendėm problemas, galim judėti pirmyn -- o bet tačiau kaip? Tam reikia pripažinti esamą situaciją ir atrasti naujus dalykus, kurie leistų padaryti pokyčius.

          Labai svarbu suprasti, kad objektyvius sprendimus žmogus gali rasti pats, savaime -- nereikia jam coachingo specialistų. Jam reikia to, kad jis patikėtų, kad gali rasti. T.y., kad nuo vienodo mąstymo bėgių peršoktų į kažkokius kitus, atrasdamas naujas galimybes. Štai tada jau ir klausimai gali padėti.

          Aišku, kiek čia mes diskutuojam, aš matau dar vieną dalyką: kaip ir psichoterapijoje, taip ir coachinge galime kalbėti ir apie paviršinius, ir apie giluminius metodus 😀

          Reply
          1. Augustas

            Taip, be abejo, žmogus pats gali atrasti objektyvius sprendimus, tam visai nereikalingas coaching’o specialistas. Coaching’o specialisto uždavinys kaip tik toks ir yra -- parodyti (o gal ir įrodyti) klientui, kad klientas pats gali surasti savo problemų gerus, objektyvius sprendimus, kad jis (t.y., klientas) pats yra daugelio savo problemų ekspertas. 🙂
            Tik šiuo atveju, matyt, problema yra ta, kad žmogui, pasimetusiam savo problemų sraute, tokio parodymo/įrodymo, kad jis pats gali sėkmingai išspręsti savo problemas, vis reikės ir reikės. Tad galima daryt prognozę, jog coaching’o poreikis išliks.

            Reply
            1. Rokiškis Rabinovičius Post author

              Taigi, čia ir matome dvi tos pačios monetos puses: psichoterapija reikalinga tada, kai coachingas neveikia (nes žmogus nemato naujų galimybių, nors tu ką -- senos problemos trukdo), o coachingo reikia, nes nepakanka išspręsti senas problemas -- reikia naujų dalykų.

              Man išties coachingas nuo psichoterapijos atrodo neatskiriamas. Neįsivaizduoju, kaip viena gali būti be kito.

              Reply
              1. Augustas

                Taip, be abejo, coaching’o nuo psichoterapijos visiškai atskirti negalima. Tai yra labai glaudžiai tarpusavyje susiję dalykai. Kaip Tamsta sako, negali būti vienas be kito.

                Reply
          2. Augustas

            O dėl coaching’e taikomų metodų, tai Tamsta teisus. Tik tiek, kad coaching’o atveju pats klientas nustato, kiek giliai jis nori ir leidžia „kapstyti“.

            Reply
  2. Reda

    Praleidot kognityvinę ir elgesio terapiją (kai kognityvistas ir elgesistas būtų viename). Po to, kai būtų įvardintos situacijos gerosios bei blogosios pasekmės bei aptartas įsitikinimų racionalumas ir tikroviškumas (pvz., kad gal ir nėr taip, kad vienas apsikrovimo faktas reikštų, jog esi nevykėlis), tada būtų pereita prie problemų sprendimo. Ką galėtum daryti šioje situacijoje, klaustų jo A. Beckas? Žmogui pasisakius KET terapeutas pridėti daugiau galimų problemų sprendimų (išplėsti žmogaus turimo“meniu, ką daryti“ apsikrovimo atveju). Vėliau galima būtų gerinti susitvarkymo viešai apsikrovus įgūdžius (pvz., vis apsikrauti viešai ir vis greičiau ir griečiau susitvarkyti).

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Jo, gal čia reiktų labiau išskirti. Nors šiaip KET labiau remiasi kognityvistų požiūriu, nei bihevioristų.

      Jei imtume grynesnius atvejus, tai klasikinis kognityvistas remtųsi Becko trikampiu ir sakytų, jog tai, kad apsišikai -- tai dar nereiškia, kad esi susišikėlis, ir visi tave laiko susišikėliu ir ateityje vien tik susišikinėsi. O KET atstovas sakytų pagal mąstymo klaidas: tai, kad susišikai -- tai dar nereiškia, kad visada susišiki ir kad tai visiška katastrofa, ir kad esi susišikėlis ir t.t.. Negana to, ketininkas galimai dar ir paukščiukus žymėtųsi protokole 😀

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *