Rokiškis Rabinovičius

Kadaise, 1948 metais, George Orwell parašė knygą apie tai, kaip atrodytų totalitarizmas, jei jis atsirastų Didžiojoje Britanijoje. Sovietmečio pabaigoje, kai „Literatūra ir Menas“ išspausdino šitą romaną (berods kokiais 1986), jis atrodė kaip neįtikėtinai ryški ir tikroviška viso sovietinio režimo metafora. Tais laikais romanas šokiravo, bet jis daugelį nustebina ir dabar. Dar daugiau, nors ir gyvename demokratijoje, kai kuriais atžvilgiais tas romanas ima atrodyti netgi labiau atspindinčiu realybę, nei anais laikais.

Aš turiu omeny keistus ir nesuprantamus pokyčius informacijos sklaidoje. Tuos keistus burbulus, kuriuose kartais atsiduria įvairūs politikai ar šiaip žmonės, besinaudojantys Google, Facebook ir panašiais tinklais. Tuos keistai iškreiptus informacijos srautus, kurie atrodo lyg realybės atspindys, bet kažkoks prakiurdytas.

Užduokite sau klausimą, ar kartais, kažko ieškant internete, nekyla kartais jausmas, kad kažkas perrašinėtų įvykius, informacija kažkur dingtų, Google staiga nustotų rasti tai, ką kažkada rasdavo, o vietoje to, ko ieškote, imtų rastis kažkokie niekai – taip, lyg viską būtų patvarkiusi Teisybės ministerija?

Ne, aš jums nerašysiu tokių konspiracijų. Aš tik papasakosiu apie kažkokią paralelinę visatą, kur George Orwell aprašyti 1984 metai buvo realiai. Juk tie metai ten jau praėjo, įvyko įvairių pokyčių ir atsirado naujų planų. Kaip žinia, Okeanija sugebėjo atsilaikyti prieš Euraziją, o šioji, nors ir bandė po 1948 išplėsti savo teritoriją per visą Europą, tačiau neįstengė ir galų gale, po daugelio metų nuo knygos parašymo, prarado pozicijas ir krūvą užgrobtų žemių…

Poslinkiai pasaulinėje politikoje po 1984

Kaip savo garsiojoje knygoje „Oligarchinio kolektyvizmo teorija ir praktika“ rašė Emanuelis Goldšteinas, visuomenės valdančiąją klasę, anksčiau sudarytą iš plutokratų bei aristokratų, ilgainiui ėmė išstumdinėti buvusi vidurinė klasė, sudaryta iš biurokratų, profesionalių politikų, mokytojų, technokratų, profsąjunginių veikėjų, žurnalistų, mokslininkų, ekonomistų ir kitų panašaus plauko tipažų. Šie veikėjai įvaldė elektroninio sekimo, propagandos ir manipuliacijos priemones taip gerai, kad visuomenė ėmė elementariai tikėti tuo, kas sakoma, netgi kai sakomi visiški kliedesiai.

Dėl kiek pasisukusių įvykių, maždaug 1984 senoji pasaulio pasidalijimo sistema, sudaryta iš trijų pagrindinių imperijų – Eurazijos (SSRS ir Rytų Europos), Okeanijos (JAV, Japonijos ir Vakarų Europos) ir Rytazijos (Kinijos-Indokinijos) ėmė byrėti. Kartu ėmė aiškėti ir tai, kad karai tampa ekonomiškai nenaudingais, vis labiau trūksta resursų (pvz., kadaise įgyvendintas skrydis į Mėnulį tapo neįmanomu), vis labiau ima stigti maisto produktų (dėl to tenka juos keisti pakaitalais iš sojos su visokiomis E raidėmis), ir taip toliau.

Visgi, nepaisant dešimtis metų besitęsusio karo sunkumų, apie 1984 metus pasimatė gan ryškus poslinkis: Eurazija ėmė byrėti. Jau po kelerių metų karą faktiškai laimėjo Okeanija, beveik dvigubai padidinusi savo Europos teritorijas ir ne tik atplėšusi dideles žemes nuo Eurazijos, bet ir visai nuslopinusi Eurazijos kolonizacinius veiksmus Azijos ir Afrikos teritorijose. Tuo pačiu buvo nuslopinti ir Eurazijos diversiniai veiksmai Lotynų Amerikoje (Salvadore, Nikaragvoje ir pan.), esančioje pagrindinės Okeanijos šalies – JAV pašonėje.

Esminiai veiksniai, nugalint Euraziją, buvo ekonominiai: įsivėlusi į neribotas ginklavimosi varžybas, tačiau turėdama nesulyginamai prastesnį mokslo ir pramonės organizavimą, ši šalis buvo priversta kišti neadekvačiai didelius resursus į ginklų gamybą, kas buvo nepakeliama netgi nepaisant išskirtinai didelių gamtinių išteklių. Faktinės biudžeto išlaidos ginklų gaminimui Eurazijoje pasiekė netoli 40%, tad ir taip atsilikusi ekonomika ilgainiui neatlaikė. Prasidėjus ekonominėms reformoms, buvo panaudoti informacinio karo metodai, dėl kurių senoji Eurazijos politinė sistema tiesiog žlugo. Euraziją ištiko ekonominis krachas, ilgai trukęs Šaltasis karas baigėsi, o tokios teritorijos, kaip Rytų Vokietija, Čekoslovakija, Lenkija, Rumunija, Lietuva, Latvija, Estija ir nemažai kitų buvo prijungtos prie Okeanijos.

Visgi net ir sustojus karui, resursų trūkumas pasaulyje jaučiamas vis aštriau: gyventojų skaičius ilgainiui vis didėja, auga energijos poreikiai, o įvairios iškasenos darosi vis brangesnės. Kartu, nuslopus pasauliniam karui, kilo problemos dėl totalitarizmo poreikio: labiausiai karų išsekinta Eurazija juntamai demokratizavosi, kas paskatino šios ekonomiką, panašiai demokratizavosi ir Rytazija. Tačiau karines išlaidas tik nežymiai sumažinusi bei pasaulinį karą laimėti norinti Okeanija toliau bando koncentruoti karui skirtus resursus vardan ilgalaikio laimėjimo įtvirtinimo.

Deja, čia ir kilo problema: kai karas aprimo, nesigauna paaiškinti, kodėl valdžia užsiima totaline žmonių kontrole ir kodėl ji visiems kruša protą, nes objektyviai mažėjantys gamtiniai resursai yra prastas pasiteisinimas, o kai kurios kitos būtinos priemonės yra nukreiptos prieš pavojus, kurie nesuprantami ne tik proliams, bet netgi išorinei partijai.

Galių pasiskirstymas 2014

Apie 1991-1995 metus Eurazijos padėtis tapo itin liūdna: kaip karo išdava, griuvo šios šalies valdymo sistema ir viską kontroliavusi kompartija buvo nustumta į šalį. Prasidėjo suirutė, nusikalstamumas, klanų kovos, kol ilgainiui per įvairias politines manipuliacijas, papirkinėjimus ir žmogžudystes į valdžią iškopė saugumo pulkininkas Vladimiras Pizinas, ėmęs atkurdinėti režimo galią. Dėl dėl itin didelio kiekio gamtinių resursų Eurazija sugebėjo atkurti dalį karinės galios ir paskutinį dešimtmetį vis aktyviau vykdo savo propagandą, o taip pat šantažuoja Europoje esančią Okeanijos dalį dėl to, kad sustabdys būtinų resursų tiekimą. Nepaisant bandymų prisikelti ir kuriamos Muitų Sąjungos, į kurią bandoma įtraukti anksčiau nuo Eurazijos atskilusias Baltarusiją, Ukrainą, Kazachiją ir pan., Eurazijos ateitis visgi abejotina: karinis-pramoninis kompleksas iš dalies suiro, o iš dalies nustojo vystytis, žlugo ir mokslinis potencialas. Faktiškai, šalyje dominuoja gamtinių resursų eksportas.

Kita vertus, labai sustiprėjo Rytazija (Kinija), kuri kažkada persimetė nuo Eurazijos į Okeanijos sąjungininkes. Išvengusi aktyvaus karo, iš ganėtinai nudrengtos ir atsilikusios šalies Rytazija virto realiai galinga jėga, įtakingumu pradėjusia varžytis su ta pačia Eurazija, o turtingumu šią smarkiai pralenkusi. Pagrindinė sėkmės priežastis – ilgą laiką ši imperija investavo ne tiek į karą, kiek į masinę gamybą. Dabar ji yra didžiausia pasaulio valstybė pagal gyventojų skaičių, o per paskutinius porą dešimtmečių imtas vystyti karinis-pramoninis kompleksas jau ima prilygti Eurazijos turimam. Labai tikėtina, kad per artimiausius porą dešimtmečių Rytazija ims spausti Euraziją dėl karinės sąjungos, o taip pat įsivels ir į konfliktą su Okeanija: jau dabar stiprėja trintis tarp Rytazijos ir Japonijos, remiama itin agresyvi Šiaurės Korėja.

Karo pabaigoje įvyko ir keli kiti pokyčiai, kurių pasekmės tęsiasi iki dabar: Afrika tapo nusiaubta zona, didžiausią įtaką ten turėjusi ir pasaulinėms imperijoms priešintis bandžiusi Pietafrikos konfederacija ilgainiui buvo politiškai sunaikinta, tačiau Okeanija irgi prarado ten savo įtaką, nors kažkada valdė visą žemyną. Aktyviai Afrikoje veikusiai Eurazijai taip ir nepavyko įsitvirtinti, tad ilgainiui ji buvo visiškai išstumta, o galų gale, karų nualintame žemyne savo įtaką ėmė plėsti Rytazija. Visgi karų nusiaubta Afrika tapo zona, kuri netinkama nei resursų išgavimui, nei pramonei, nei dar kažkam.

Tuo tarpu Pietų ir Centrinė Amerika, į kurią aktyviai lindo Eurazija, susidarė labai nestabili ir silpna, tačiau nemažai resursų turinti Brazilijos sąjunga, išlaikanti visiškai sąlyginę ir formalią nepriklausomybę nuo Okeanijos. Taip pat sąlyginai nepriklausoma, tačiau vis labiau su Okeanija draugaujanti tapo ir Indija, kažkada atskilusi nuo Okeanijos, paskui smarkiai įtakota Eurazijos ir giliai konfliktavusi su Rytazija.

Negana to, kai kuriose kitose anksčiau buvusiose karo zonose atsirado kažkokie nepriklausomi diktatoriai, kurie bando vykdyti savarankišką, nepriklausomą politiką – dažniausiai labai grubiais, nemokšiškai mužikiškais, tačiau visgi pakankamai veiksmingais metodais. Nepriklausomi diktatoriai ilgą laiką žaisdavo su Eurazija, dabar flirtuoja su Rytazija, tačiau dažniausiai išlaikydavo savarankiškumą ir nuosavą valdžią, paremtą masiniu teroru ir drastiškomis gyventojų skerdynėmis. Keletas panašių režimų įsitvirtino Artimuosiuose Rytuose, kur pabandė kurtis nuosavas mažas imperijas (pvz., Irakas, Iranas, Sirija, Libija), tačiau dauguma ilgainiui buvo perimti.

Buvusioje Artimųjų Rytų karo zonoje jau matomos naujos imperijos užuomazgos – tai Didysis Kalifatas su centru Saudo Arabijoje, plečiantis savo įtaką Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės ir Rytų Afrikoje, Pietų Azijoje ir panašiai. Paskutinius porą dešimtmečių juntama didėjanti trintis tarp Didžiojo Kalifato ir Okeanijos, o pats Kalifatas stengiasi prijunginėti prie savęs vis naujas šalis, rengdamas jose perversmus. Didžiojo Kalifato atsiradimas siejamas su kadaise vykusiomis politinėmis intrigomis Okeanijos viduje, kai buvo persidalinama įtakos zonomis tarp Britanijos ir JAV politinių grupių – tuo metu neapgalvoti veiksmai leido vietiniams diktatoriams įgauti per didelę gamtinių resursų kontrolę, o šie, apgalvotai ir iš lėto stiprindami savo įtaką bei atstovaudami Okeanijos interesus, sugebėjo pernelyg išaugti ir tapti nepriklausomais.

Vis dėl to, įdomiausias ir grėsmingiausias lūžis prasidėjo Europoje: po Eurazijos pralaimėjimo, prasidėjus užimtų teritorijų integracijai į Okeaniją, itin sustiprėjo jau ir taip galingas nomenklatūrinis vietinių valdančiųjų sluoksnis, kuris sugebėjo grynai biurokratiniais metodais sumažinti JAV įtaką, užimti visus raktinius postus ir sukelti situaciją, kur jau pradedama kalbėti apie galimą Okeanijos skilimą: iš vienos pusės tai būtų Okeanijos pagrindu kadaise tapęs Šiaurės Atlanto Aliansas, sudarytas iš JAV, Didžiosios Britanijos ir jų kolonijų, o iš kitos pusės – Europos Sąjunga, vadovaujama jungtinės socialbiurokratistų partijos.

Kita vertus, net ir Okeanijos skilimas nesmarkiai tepakeistų pasaulinį karinės galios pasiskirstymą, nes maždaug 60% suminės viso pasaulio karinės galios priklauso pavienei Okeanijos valstybei – JAV, o Europos Sąjunga su šia yra labai susijusi.

Pakitusi karinė doktrina

Atsirado ganėtinai netrivialių bandymų kompensuoti sustojusius karus ir padidėjusį politinį nestabilumą kitomis priemonėmis. Vietoje įprasto ilgalaikio ir brangaus karo tarp imperijų, Okeanijoje atsirado trys daug smulkesnės kryptys:

• Karai už demokratiją smulkiose šalyse, turinčiose daug resursų – tokie karai tapo lokaliais, palyginti trumpais, gana nedaug kainuojančiais ir svarbiausia – atsiperkančiais. Kai kurie nedideli karai Artimuosiuose Rytuose leido Okeanijai išspręsti galimas problemas dėl naftos tiekimo ribojimų ir užtikrino mums stabilesnę ekonominę situaciją.
• Kova prieš terorizmą, ypač kovojant su savo pačių kurtomis ir mokytomis teroristų organizacijomis bei įvairiais psichovirusais apkrėstomis asmenų grupuotėmis, kurių veiksmai kraupina visuomenę ir tampa puikiu propagandiniu įrankiu, pagrindžiančiu dar didesnius laisvių apribojimus, nei anksčiau. Vardan visuomenės saugumo įvedamas visuotinis žmonių pokalbių pasiklausymas, galimybė juos profilaktiškai suimti nesant nusikaltimo ir taip toliau.
• Kova už lygias teises, kur prisidengiant išgalvotomis ryžaplaukių, filatelistų ir kairiarankių teisėmis. Dėl to imtasi totalių propagandinių ir ribojančių veiksmų, kurie leistų kištis į visuomenės ir piliečių reikalus netgi ten, kur jokio ryšio su terorizmu ar karais nėra nei pėdsakų. Toks kišimasis paremtas idėja, kad teisės toms visuomenės grupėms turi būti užtikrinamos per pozityvią diskriminaciją (t.y., kitų visuomenės grupių ribojimą, kad šios savo gyvenimo patogumais susilygintų su diskriminuojamomis grupėmis). Kova už lygias teises ilgainiui pradėta vertinti ir kaip realių karinių veiksmų pakaitalas, nes ideologinės priemonės leidžia ir priešiškose valstybėse vykdyti ardančius veiksmus.

Visgi net ir šios priemonės pasirodė per silpnos, nes dėl techninio progreso dalis visuomenės, ypač labiau išsivysčiusiuose kraštuose, ėmė išvengti kontrolės. Blogiausia tai, kad anksčiau efektyviai kontroliuota prolių klasės dauguma įgavo priemones nuosavam informacijos platinimui, o dėl atpigusios erzacinės (trumpo vartojimo) pramonės produkcijos įvyko nenumatytas efektas: pakilo vartojimas, tuo pačiu ir perprodukcija, o dėl to palengvėjo galimybės gyventi nepriklausomai, nes atliekų išmetama tiek, kad vien jomis pilnai apsirūpinti galėtų apie 40% visuomenės. Savo ruožtu, tai irgi tapo potencialia grėsme santvarkos stabilumui.

Valdžią laikinai praradusi Eurazijos kompartija parodė, kad demokratėjimas sukelia tragiškas pasekmes – suirutę, nusikalstamumą ir potencialiai visišką šalies subyrėjimą. Eurazijos viduje įvykusi katastrofa, didžiulės narkomanijos ir alkoholizmo epidemijos, nusikaltėlių suklestėjimas ir visiškas ekonomikos krachas pademonstravo, kad nevaldomi politiniai ir ekonominiai procesai gali baigtis valstybės kolapsu. Tai reiškia, kad ir Okeanijai, kaip dominuojančiai imperijai, būtina užtikrinti, kad nenumatyti procesai neįvyks ir įvairios jėgos nesuveiks netinkamai.

Svarbu neužmiršti ir dar vieno esminio faktoriaus: Okeanijos valdančiosios klasės branduolį sudarė biurokratai, užsiimantys ne kokiu nors feodaliniu ar kapitalistiniu valdymu, o procedūriniu, kuris pačia savo esme yra reguliacinis ir totalitarinis, nepaliekantis sprendimo teisės piliečiams.

Minčių nusikaltimai ir naujakalbė

Akivaizdu, kad esant biurokratinei santvarkai, bet koks liberalizmas tampa nepriimtina ideologine grėsme, galinčia sužlugdyti visą sistemą. Todėl, naudojant naujakalbę, pats šitas žodis imamas perdirbinėti, jam netgi suteikiama tokia prasmė, kad liberalizmas – tai didesnis visų apmokestinimas, verslo įmonių nacionalizacija ir valstybės įtvirtinamos monopolijos, sustiprinta gyventojų kontrolė, nuomonių laisvės ribojimas, pozityvi diskriminacija ir pan., t.y., šiam žodžiui imamos priskirti atvirai socialistinės ir komunistinės prasmės. Itin aktyviai tai daroma JAV, nes būtent ši šalis yra Okeanijos branduolys, tad čia liberalizmo sąvoka jau pakeista į priešingą. Toksai liberalizmo sąvokos perrašymas pradedamas ir Europoje.

Lygios teisės – tai dar viena nauja samprata, pagal kurią, pvz., ne mažiau, nei pusę dirbančiųjų, priimamų į įmones, turi sudaryti kairiarankiai, nes kitaip bus pažeidžiamos kairiarankių teisės. Negana to, kad tos teisės būtų užtikrinamos, mokyklose įvedamas visiems mokiniams privalomas mokymas rašyti kairiąja ranka ir visiems primenama apie tai, kad anksčiau kairiarankiai buvo diskriminuojami ir per prievartą mokomi rašyti dešiniąja. Šitaip didžioji dalis visuomenės yra pastatomi į kaltųjų padėtį, todėl atsiranda pagrįsta priežastis jų teisių ribojimui.

Nuomonių laisvė imama keisti į toleranciją, kurios esmė – kad negalima turėti ar išsakyti nuomonės, kuri ką nors žeistų, kritikuotų kitą nuomonę ar būtų įtvirtinanti kokias nors nelygias teises. Kad tolerancija būtų įtvirtinama, pradedami rengti raudonplaukių ir kairiarankių paradai, o žiniasklaida aktyviai skelbia, kad visuomenė tam priešinasi. Būtent pasipriešinimui nuslopinti tie paradai ir rengiami. Aišku, atsiranda tokių, kurie kvankšteli ir pradeda protestus, o tai jau tampa įrodymu diskriminacijai ir gilesnio tolerancijos įtvirtinimo būtinybei.

Režimo taikomos ugdomosios mąstymo kontrolės įtvirtinimo priemonės, nors ir sąlyginai veiksmingos, šiuo metu yra nepakankamai efektyvios: pirminis mąstymo įtvirtinimo kursas, pradedamas nuo mažų dienų ir vykdomas mokyklose, trunka ištisus 12 metų ir netgi tada lieka nepakankamai geru, nes priešiškai nusistačiusios šeimos sugeba pasipriešinti ir neutralizuoti propagandą. Nors tokių šeimų atžvilgiu ir įvedamos baudžiamosios priemonės, įskaitant ir vaikų atėmimą iš ideologiškai priešiškos aplinkos, visos šios priemonės laikytinos tik dalinai veiksmingomis. Todėl jas reikėtų stiprinti, įvedant privalomą mokymų kursą ir egzaminus asmenims, norintiems auginti vaikus, atimdinėti vaikus iš visų, kas neišlaikė tėvystės egzaminų, o ugdomąją mąstymo kontrolę pradėti ankstyvesniame amžiuje – dar vaikų darželiuose.

Tam, kad kai kurios sąvokos būtų įtvirtintos ir paskirų visuomenės grupių priešprieša taptų stabilia, panaudojami ir seni baltosios beždžionės metodai: kai kurie žodžiai yra uždraudžiami naudoti. Svarbiausiais iš tokių uždraustųjų tampa žodžiai „ryžas“, „raudonas“, „kairys“, „kairė“, „bebras“. Draudimais tokie žodžiai tabuizuojami, atitinkamai sukuriant ir nuolatinį priešiškumą toms asmenų grupėms, kurios tokiais žodžiais vadinamos.

Vietoje kai kurių žodžių įvedami tinkami naujakalbiški pakaitalai, pvz., vietoje žodžių „kairiarankis“ ir „dešiniarankis“ pradedami naudoti pasakymai „į Rytus orientuotas individas“ ir „į Vakarus orientuotas individas“ (pagal naudojamą ranką, kai žmogus atsistojęs pozicijoje veidu į Šiaurę). Vietoje plaukų spalvos nurodymo, plaukų spalvos žymėjimui leidžiama naudoti tik tokius įvardinimus, kaip „airių kilmės europietis“, „skandinavų kilmės europietis“ ir taip toliau, ir panašiai.

Ilgainiui stiprėjant tolerancijos poreikiui, kai kurie Teisybės ministerijos veikėjai ima diegti ir dar didesnius pagerinimus: pastaruoju metu bandoma uždrausti ir tokius žodžius, kaip „vyras“ ir „moteris“, nes tai irgi žeidžia tolerancijos principus bei lygias teises. Šie žodžiai, nagrinėjant šeimas, keičiami pasakymais „globėjas I“ ir „globėjas II“, specializuotas sąvokas kaip „socialinis globėjas“ ir „biologiniškai susiję asmenys“ (pvz., „biologinė motina“), o moters ir vyro lyčių savokas numatoma keisti į terminus „intrakopuliacinis individas“ ir „ekstrakopuliacinis individas“.

Tolimesnio vystymo strategija

Nors čia trumpai ir pažiūrėjome į situaciją, kuri susidarė 2014 metais, verta pažiūrėti ir į tai, kur link einama ilgesnio laikotarpio planuose, nes akivaizdu, kad tos paprastos priemonės iki 2041 metų ištempti ir laimėti nepadės, jei konkuruojančios imperijos ims sėkmingai augti. Reikia kardinalesnių, giluminių visuomenės kontrolės priemonių, kurios totalitarinę sistemą įtvirtintų taip giliai, kad šioji taptų nepajudinama.

Todėl Okeanijos strateginio planavimo komitetas priėmė tris ilgalaikes kryptis, kurios leistų situaciją pataisyti iš esmės ir užtikrinti, kad iki 2041 metų būtų pasiekta nauja, stabili būsena, kuri leistų laimėti šiuo metu vėl beprasidedančius karinius veiksmus prieš Euraziją ir kartu užtikrintų, jog Afrikoje ir Vidurio Azijoje prasidėję kariniai veiksmai prieš Rytaziją irgi bus sėkmingais.

Finansų valdymo kryptis

Finansų valdymo kryptis paremta dviem subkryptimis. Viena iš jų – globali: tai ankstesnės strategijos tęsinys, užimant pasaulinių valiutų rinkas, taip gaunant neribotus kreditus, užimant kitų šalių kredito rinkas ir blokuojant priešiškų šalių kreditavimo galimybes. Šios senos krypties įtvirtinimui kadaise iš pasaulinių rinkų buvo išstumti brangieji metalai ir juos pakeitė niekuo nepadengtos valiutos, patiriančios sparčią infliaciją (t.y., nuvertėjimą). Siekiant tolimesnio įsitvirtinimo specialiai sukurta ir menamai konkuruojanti valiuta, skirta Europos sektoriui bei tam atvejui, jei dėl priešų finansų krachui sukelti skirtų veiksmų tektų užnulinti ankstesnę valiutą – baksus. Dviejų tokių didelės galios valiutų buvimas atriša rankas tokio tipo globaliems finansiniams veiksmams ir padidina stabilumą.

Kita, naujesnė ir labai perspektyvi kryptis – tai visų gyventojų finansinė kontrolė, atimant iš jų visas galimybes atsiskaityti grynaisiais pinigais ir uždraudžiant bet kokius natūrinius mainus. Visos gyventojų pajamos ir išlaidos yra pervedamos į modernų elektroninį pavidalą, kur sąskaitas ir mokėjimus gali visiškai stebėti ir valdyti valdžios institucijos. Tai suteikia ne tik puikias automatizuoto gyventojų sekimo galimybes, bet ir įrankį, kuris, esant poreikiui, leistų bet kurį asmenį desocializuoti, t.y., pašalinti iš visuomenės ir atimti iš jo bet kokias galimybes įsigyti bet kokių prekių, įskaitant ir būtinus maisto produktus, ir būstą, ir bet ką kitą.

Manoma, kad būtent naujoji elektronizacija taps galingiausiu įrankiu, kurio dėka bus galima suvaldyti visų netinkamų visuomenės elementų veiksmus. Todėl numatoma jau iki 2017 metų pasiekti to, kad ne mažiau 98% atsiskaitymų Okeanijoje vyktų tiktai elektroniniu būdu, o dalies paslaugų būtų neįmanoma gauti už grynuosius. Tuo tikslu pirmiausiai bankai skatinami įvesti mokesčius už grynųjų pinigų išgryninimą, paskui pinigų išgryninimą apmokestina ir valstybė, kartu apribojamos įmonių galimybės naudotis grynaisiais pinigais, vykdomos šviečiamosios-propagandinės akcijos, kuriose gyventojams aiškinama, kad grynieji pinigai – tai nusikaltėlių įrankis ir tie, kas neslepia mokesčių, moka tik elektroniniu būdu.

Numatoma, kad jau 2021 metais grynųjų pinigų vartojimas bus uždraustas arba labai smarkiai apribotas didesnėje Okeanijos dalyje ir pinigais bus leidžiama naudotis tik elektroniniame pavidale. Eksperimento dėlei kai kuriose šalyse grynųjų pinigų draudimą numatoma įvesti anksčiau. Šiuo metu numatoma, kad Skandinavijos Karalystėje grynųjų pinigų bus atsisakyta jau 2014-2018 metais. Kitose šalyse tuo tarpu apribojamos sumos grynųjų pinigų, kurias gyventojams leidžiama legaliai turėti.

Maisto tiekimo kryptis

Maisto tiekimas – esminė, gyvybiškai svarbi grandis kare bet kokiame kare. Dėl ribotesnių ir prastesnių teritorijų Okeanija yra dalinai priklausoma nuo tiekėjų, esančių kitose šalyse. Kita vertus, imperijos viduje jau dabar kyla problemos: kažkada siekiant sustiprinti maisto gamybą, daug metų buvo finansuojami ūkininkai, kurie įgavo pernelyg dideles teises ir valstybė tapo nuo jų priklausoma, tad ūkininkai nuolat reikalauja subsidijų.

Įvairios su maisto tiekimu susijusios karinės ir politinės problemos sprendžiamos, įtvirtinant kelias supernaujas mokslininkų sukurtas biotechnologijas, žinomas, kaip GMO. Kryptys čia yra kelios, paremtos skirtingomis idėjomis ir tiklsais, o jas koordinuoja kelios didelės kompanijos, anksčiau užsiimdinėjusios cheminio ir bakteriologinio ginklo kūrimu bei gamyba.

Pirmoji kryptis – tai sėklos-terminatoriai, skirtos užsienio valstybių ekonominiam puolimui. Naujos, itin produktyvios augalų rūšys turi išstumti tradicines, prastesnes augalų veisles tose šalyse, kurios laikosi sąlyginio neutraliteto, pvz., Indijoje ar Brazilijoje. Įsitvirtinus tokioms sėkloms šių šalių žemės ūkyje, galima bus kontroliuoti visą tų šalių žemės ūkio produkciją, nes augalai po vienos ar kelių kartų taptų nevaisingais, o tai reiškia, kad sustabdžius sėklų tiekimą, šias šalis ištiktų badas. Šios sėklos yra nagrinėjamos ir kaip galima priemonė vietinių Okeanijos ūkininkų kontrolei, kad šie negalėtų savarankiškai išsilaikyti be sėklų tiekėjų, jei kiltų konfliktas tarp jų ir valstybės.

Sėklų auginimo draudimai – tai biurokratinės priemonės, kurios ūkininkams ir bet kuriems kitiems Okeanijos valstybių piliečiams uždraudžia auginti augalus, neturint leidimų ir teisėtą sėklų įsigijimą patvirtinančių dokumentų. Per tokius draudimus užtikrinama, kad sėklos bus perkamos tiktai iš Okeanijos valdomų karinės paskirties įmonių, persiprofiliavusių į GMO kūrimą. Kad tokie draudimai būtų pagrindžiami, augalams pradedami taikyti autorių teisių apsaugos įstatymai, pagal kuriuos nustatoma, jog visi genai bei jų kombinacijos gali būti patentuojami ir gali tapti tam tikrų su valstybe specifiškai susijusių įmonių nuosavybe.

Kad autorių teisės nenustotų galioti, numatoma, kad net ir toms pačioms sėkloms kaskart gali būti taikomi vis nauji patentai, pvz., juos pritaikant vis naujoms tų pačių genų kombinacijoms. Lygiai taip pat leidžiama patentuoti ir genus, esančius jau egzistuojančiuose augaluose, todėl pagal autorių teises, bet kokių augalų auginimas be leidimo tampa nelegaliu ir baudžiamu įstatymais – smulkesniu (namudinio auginimo) atveju – baudomis, o stambesniu (ūkininkavimo) atveju – laisvės atėmimo bausmėmis.

Taip pat numatoma ilgainiui tiesioginiais ir netiesioginiais draudimais užblokuoti bet kokį nepriklausomą žemės ūkio produkcijos auginimą. Draudimai įgyvendinami ir tiesiogiai uždraudžiant auginti žemės ūkio produkciją neregistruotiems ūkininkams, ir netiesiogiai – nustatant žemės paskirtį taip, kad būtų draudžiama užsiimti augalininkyste.

Taip pat tiriamos ir bandomos kai kurios naujos technologijos, leisiančios panaudoti ir specifinius, ypatingus genetiškai modifikuotų organizmų privalumus, kurių tradicinės veislės iš principo neturėdavo.

Viena iš diegiamų technologijų – tai specialūs genai, paverčiantys augalus ypatingai neatspariais kai kuriems įslaptintiems herbicidams (selektyviniams fitokarcinogenams), kurie tokius augalus paveikia netgi nepaprastai mažais kiekiais, todėl leidžia lengvai susidoroti su bet kokiais nepaklusniais ūkininkais ar tokius augalus naudojančiomis nepaklusniomis valstybėmis. Bandomas ir pagerintas šių technologijų variantas – skirtingas jautrumo herbicidams rūšis naudoti skirtingoms sėklų partijoms, pvz., kiekvienam ūkininkui parduoti sėklas su unikaliomis genetinėmis modifikacijomis. Tokiu atveju valdžiai pasipriešinusio ūkininko laukuose herbicidais paveikti augalai išmirtų lyg netyčia, nesukeldami niekam įtarimų ir nesukeldami problemų aplinkiniams ūkininkams.

Kita technologija – tai specialūs modifikuotų augalų gaminami katalitiniai toksinai, kurie įprastu atveju yra visiškai nenuodingi žmonėms, tačiau paskleidus specialius šių toksinų aktyvatorius, sukelia staigius apsinuodijimus, kitaip tariant, tampa ypatingai efektyviais cheminiais ginklais, o visi tokie augalai netikėtai pasidaro mirtinai nuodingais. Kai kurie modernesni katatoksiniai augalai veikia dar geriau: toksinas juose ima gamintis tik tuo atveju, jei atmosfera užteršiama nedideliais kiekiais specialių medžiagų, o pasigaminęs katatoksinas suveikia kombinuodamasis su kitų augalų katatoksinais, todėl apsinuodijimo šaltinio identfifikuoti neįmanoma.

Valstybės galimybė visiškai kontroliuoti bet kokią maisto gamybą, tiekimą ir pirminius maisto produktų šaltinius tampa įrankiu, kuris ateityje leis visiškai suvaldyti gyventojus ir laimėti bet kokius karus.

Psichovirusai ir psichovakcinos

Savaime aišku, tęsiamas ir naujakalbės vystymas, gerinami įprastiniai minčių kontrolės bei smegenų plovimo metodai, nes kare jie paaiškėjo besantys vienu iš galingiausių įrankių, kurie 1984 pasuko karo eigą Eurazijos nenaudai, sukeldami šioje šalyje staigią pilietinę krizę. Išvystyti ir nauji, itin efektyvūs indoktrinacijos (psichoprogramavimo) pritaikymo metodai, leidžiantys užtikrinti absoliutinę žmogaus mąstymo kontrolę. Tačiau šioje kryptyje pastebimos ir didelės problemos: karo galutinėje stadijoje Okeanija, siekdama sustiprinti pasipriešinimą Eurazijos plėtimuisi Artimuosiuose bei Vidurio Rytuose, neapgalvotai išbandė naujausią kovinę psichikos kontrolės technologiją, dar žinomą, kaip psichovirusas – speciali psichoprograma, sugebanti perkelti save nuo vieno nešėjo kitam, taip apkrėsdama vis didesnį kiekį žmonių.

Psichovirusinės programos, imituojančios religinius judėjimus, buvo kuriamos dar nuo 1933 metų, bet tyrimai ilgą laiką buvo nesėkmingi. Visgi progresas nesustojo ir po 1978 metais įvykdytų bandymų Gajanoje (Liaudies bažnyčios psichovirusas) pagaliau sukurtas ir kovinis psichoviruso variantas, grubiai imituojantis islamą – „Kalif“. Šis psichovirusas 1982 metais buvo paskleistas Pakistane ir Afganistane. Deja, paaiškėjo, kad programa pernelyg sėkminga – sugeba nekontroliuojamai infekuoti vis daugiau asmenų, taip pradėdama kelti grėsmę net ir pačiai šią virusinę psichoprogramą paskleidusiai Okeanijai, nes psichovirusas dauginasi kone eksponentiniais tempais. Dėl šios programos poveikio Artimuosiuose Rytuose jau prasidėjo totalinė krizė, dar žinoma, kaip islamistų žiema. Būtent su šiuo psichovirusu kai kurių politologų yra siejamas ir Didžiojo Kalifato atsiradimas.

Kaip kovos su psichovirusais variantas, nagrinėjamos psichovakcinos – specialios psichoprogramos, kuriomis apkrėsti asmenys įgauna imunitetą psichovirusams. Tačiau pastebėta, kad šios programos yra gana neefektyvios: imunitetas būna tiktai dalinis, laikinas ir padeda apsisaugoti tik nuo specifinių psichovirusų štamų. Mutavusios „Kalif“ psichoviruso formos visvien lieka virulentiškos, o kai mutacijos vyksta greitai, vakcinavimas nespėja suveikti.

Neseniai atlikti bandymai panaudoti savaime mutuojančią vakciną, kuri pati prisitaikytų prie įvairių „Kalif“ štamų, pasirodė besantys irgi nesėkmingais. Vienas iš vakcinuotų asmenų Skandinavijos Karalystėje įsiveržė į jaunimo poilsio namus ir iššaudė 200 vaikų bei paauglių. Mutuojančios vakcinos bandymai sustabdyti.

Šiuo metu ieškoma efektyvių kontrpriemonių psichovirusams, tačiau jos vis dar nerandamos. Todėl, kaip alternatyva, yra svarstomas ir toksai variantas, kur šiek tiek modifikuota psichoprograma galėtų būti pritaikyta pačios Okeanijos gyventojų kontrolei. Juo labiau, kad vėlyvuoju Eurazijos imperijos laikotarpiu pastarojoje šalyje sukurtas ir paskui paskleistas psichovirusas „Rodina“, nors ir buvo neefektyvus, bet sugebėjo apkrėsti nemažą populiacijos dalį ir pačioje Eurazijoje, ir netgi Okeanijoje.

Tačiau psichovirusinės alternatyvos irgi yra neefektyvios, nes skirtingai nuo įprasto indoktrinavimo, psichovirusai pažeidžia apkrėstų asmenų kognityvinius gebėjimus, žmonės praranda gebėjimą dirbti intelektualų darbą. Kadangi aukšto intelekto darbuotojai yra pagrindinis Okeanijos ekonominis privalumas, psichovirusų taikymas kelia abejones. Ypač didelę riziką kelia tai, kad psichovirusais gali apsikrėsti ir valdančiosios klasės asmenys.

Neseniai buvo išbandyti riboto užkrečiamumo psichovirusų serija „Hipster“, kurios esminis privalumas – silpnesni, mažiau pavojingi intelekto pažeidimai. Tačiau šis psichovirusas irgi paaiškėjo besąs neefektyviu ir sunkiai prognozuojamu. Ypač kenksmingai suveikė štamas „Occupy“, turėjęs skatinti kūrybingumą, bet vietoje to sukėlęs masinį paklusnumo sutrikimo sindromą.

Atnaujinti informacinio karo metodai

Kita informacinio karo kryptis – tai išplėstos naujienų transliacijos metodikos: senais laikais tik nepaprastai menka dalis gyventojų (maždaug 0,1%) galėjo būti vienu metu stebima tiesiogiai, bet kompiuterinės priemonės darbą gerokai palengvina: asmenims leidžiama patiems pasirinkti jų norimas pramogines programas, suteikiamos galimybės žaisti žaidimus ir taip toliau. Naujasis transliacijos tinklas vadinasi Outernetas, kuris sukėlė tokį žmonių susidomėjimą, kad dabar jau galima vykdyti specialiai pagal asmenų polinkius parenkamą propagandą, tiesiogiai pasiekiančią netgi Eurazijos bei Rytazijos gyventojus.

Esminiai Outerneto privalumai yra tokie: visi asmenų veiksmai, pomėgiai, socialiniai ryšiai ir pan. yra efektyviai stebimi, visa informacija automatizuotai kaupiama ir apdorojama, todėl labai lengvai ir operatyviai galima identifikuoti bet kokias besipriešinančių sistemai asmenų grupes, o taip pat gyventojams pritaikyti ir tikslinius, specialiai parinktus automatinio poveikio metodus, pvz., pateikti jiems informaciją, kuri juos paveiktų geriau, nukreipti jų piktamintes ir jas transformuoti į ištikimybę sistemai.

Šiuolaikiniai metodai jau yra labai efektyvūs: kiekvienas žmogus identifikuojamas, sukuriamas specialiai jam skirtas informacinis burbulas, toksai žmogus švelniuoju būdu atribojamas nuo netinkamų kontaktų, jam pakišami tinkami Outerneto draugai ir t.t., todėl jis jaučiasi galinčiu savarankiškai rasti ir pasitikrinti informaciją, tačiau faktinis minčių kontrolės lygis padidinamas maždaug 20 kartų, lyginant su ankstesniais propagandos metodais, taikytais per TV, spaudą ir Meilės ministerijos tarnybas.

Pirmoji tokia sistema jau įvesta 2004, kaip visuotinės „Loolge“ paieškos puslapis, skirtas Outernetui. Šiuo metu pilnai veikia ir specializuotos bendravimo sistemos – „BookFace“, ir kelios panašios, kurios tinkamai parenka pašnekovus ir jų skleidžiamą informaciją.

Naujesni Outerneto įrenginiai yra mobilūs, todėl jau leidžia sekti žmones visą parą, o taip pat įgalina gyventojus ir operatyviai vykdyti skundimo veiksmus, nufilmuojant netinkamai besielgiančius asmenis ir pranešant apie tai į Meilės ministeriją.

Kita vertus, dėl vis dar besitęsiančių karo veiksmų išaiškėjo ir problemos, kurias kelia Outernetas: dėl pernelyg didelių informacijos kiekių kartais darosi sunku sukontroliuoti Eurazijos ir Rytazijos specialiųjų tarnybų vykdomus diversinius veiksmus. Į Outernetą įsiskverbė ir įvairios nepriklausomų šalių grupės, Didžiojo Kalifato agentai, ėmė plisti psichovirusai „Kalif“ ir „Rodina“, taip pat ėmė skverbtis ir partizaninio pobūdžio teroristų grupuotės, besidangstančios nelegalių filmų bei programų platinimu. Todėl iš menamai neutralaus informacinio tinklo Outernetas turi tapti pilnai kontroliuojamu tinklu. Juo besinaudojantys asmenys visada privalo būti nepastebimu būdu identifikuojami, visi persiunčiami duomenys kontroliuojami ir nuskaitomi, taip pat pastatomi ir specialūs informacijos filtravimo šliuzai, kurie neleistų informacijai plisti jokiais nekontroliuojamais būdais.

Kaip vienas iš nagrinėjamų Outerneto pilno kontroliavimo variantų – tai visų Outerneto vartotojų apmokestinimas ir jų gaunamos informacijos kontrolė, prisidengiant autorių teisėmis. Kitas iš variantų – Outerneto kontrolė, kovojant su pedofilijos ir pornografijos plitimu. Dar vienas variantas – Outerneto kontrolė, prisidengiant kova su terorizmu.

Pagrindine gyventojų informacinės kontrolės kryptimi šiuo metu yra tapę autorių teisės, nes ta pati naujakalbės sąvoka leidžia įdiegti ir sėklų kontrolę, kuri būtina, norint pažaboti nepriklausomus ūkininkus, ir paaiškinti, kodėl yra draudžiama darytis bet kokias informacijos kopijas. Lygiai taip pat šis metodas leidžia už informacijos platinimą bausti, išvengiant politinio angažavimo.

Bendri programos tikslai

Numatoma, kad iki 2041 metų bus psiektas totalinis Okeanijos dominavimas pasaulyje, o tačiau tam prieš tai turi būti įgyvendinti kai kurie tarpiniai tikslai:

• Dar iki 2029 visiškai panaikinti grynieji pinigai Okeanijos valstybių sandraugoje, taip įvedant pilną gyventojų kontrolę ir panaikinant bet kokias galimybes piliečiams atsiskirti nuo sistemos. Už bet kokius sandėrius, įvykdytus išvengiant elektroninių pinigų, bus baudžiama laisvės atėmimo bausmėmis. Kai kuriose šalyse numatoma tokias reformas padaryti anksčiau.
• Pilnai panaikinti nepriklausomi maisto produktų tiekėjai Okeanijos ribose, kad režimui netinkami asmenys ar ekstremistinės grupės prarastų galimybę veikti be sistemos leidimo. Už bet kokį maisto produktų auginimą bus baudžiama laisvės atėmimo bausmėmis.
• Įvesta pilnavertė valdomo ir pozityvaus gyventojų informavimo sistema, kuri leis suskaidyti ir supriešinti bet kokias valdžiai oponuojančias grupes, o gyventojams pateikti tik tinkamai atrinktus duomenis. Automatinės sistemos identifikuos netinkamus asmenų polinkius pačios, imdamosis atitinkamų apdirbimo veiksmų. Numatoma, kad ateityje bus naudojamas ir TV laidų modifikavimas, jas specialiai pritaikant vartotojams, ir dar geresnės technologijos.
• Turi būti sukurtas naujas psichovirusas, kuris leistų užtikrinti Okeanijos stabilumą, gyventojų ištikimybę santvarkai ir priešiškų valstybių piliečių indoktrinaciją. Šitai leis išvengti ir problemų, kurios kyla dėl šiuo metu naudojamų indoktrinacijos metodų neefektyvumo. Problemas numatoma išspręsti iki 2025.
• Efektyviai gyventojų kontrolei bus totaliai naudoti implantai, per kuriuos galima būtų sekti ir koreguoti visų gyventojų elgesį. Kartu šie implantai suteiks ir įvairių patogumų žmonėms – pvz., leis lengviau gauti reikalingą informaciją ir komandas tiesiai į smegenis, vykdyti piniginius atsiskaitymus, stebės sveikatą ir taip toliau. Numatoma, kad iki 2041 metų atsiras pirmosios „laisvo žmogaus“ šalys, kur patogių implantų naudojimas bus privalomas visiems, o nelegalūs beimplančiai asmenys bus baudžiami.
• Neutralios ar dalinai neutraliomis buvusios valstybės turi būti pilnai pajungtos Okeanijos interesams, taikant finansinius, informacinius ir maisto produktų valdymo svertus.
• Iš Rytazijos turi būti atkovotos jos užimtos Afrikos teritorijos, taip pat Okeanijos tikslams pajungtos nestabilios Afrikos šalys, kad būtų galima efektyviai panaudoti ten esančius resursus.
• Turi būti išvengta Eurazijos ir Rytazijos susivienijimo. Dar ankstyvame periode iš Eurazijos bus perimama Eurazijai vis dar priklausanti Ukraina, o iki 2020 perimta Gudija, taip minimizuojant sienos tarp Eurazijos ir Okeanijos liniją bei apsaugant Baltijos placdarmą. Po Gudijos perėmimo turi būti pradėti pagrindinės Eurazijos dalies – Rusijos skaldymo veiksmai, ilgainiui panaikinant esminę Okeanijos stabilumui kylančią grėsmę. Tačiau tai turi būti daroma tiktai atsižvelgiant  į kitas grėsmes. Ypač didelę grėsmę sudaro nekontroliuojamai išplitusio psichoviruso „Kalif“ sklaida, kuri Eurazijos suirimo atveju gali kardinaliai padidėti.
• Pagal galimybę turi būti stabilizuotas ir perimtas Artimųjų Rytų regionas, kuriame šiuo metu vyksta kovinio psichoviruso „Kalif“ epidemija, kelianti dideles problemas ir ten esančioms šalims, ir likusiam pasauliui. Didysis Kalifatas turi būti nukreiptas kovai prieš Rytaziją ir kokiu nors būdu apvalytas nuo psichoviruso arba panaikintas. Randantis vis naujoms, dar agresyvesnėms psichoviruso „Kalif“ formoms, numatomas bendradarbiavimas ir galimai netgi nuolatinės paliaubos su Eurazija. Kita vertus, šiuo metu „Kalif“ psichovirusas tame regione yra naudingas, nes labiausiai pažeidžia su Eurazija susijusias, nevakcinuotas valstybes.
• Turi būti sustabdyta nekontroliuojama psichoviruso „Kalif“ sklaida. Šiuo metu psichovirusas plinta nevaldomai ir įgauna vis agresyvesnes formas. Psichovakcinavimas vis dar mažai efektyvus. Pagal pesimistinį scenarijų iki 2041 metų pavojingomis psichoviruso „Kalif“ formomis gali būti apkrėsta virš 10% Okeanijos gyventojų. Nors psichoviruso sklaidą turi susilpninti informacijos kontrolė, psichovakcinavimas bei psichovirusinės alternatyvos, turi būti numatytos priemonės apkrėstų infekcijos šaltinių panaikinimui tais atvejais, kai jie nepagydomi.

Reikia suprasti, kad pasaulyje yra vos trys imperijos. Viena iš jų braška ir jau neatsigaus – tai suirutės apimta Eurazija, iš kurios mes išsiveržėme prieš ketvirtį amžiaus. Kita – tai Okeanija, kuri stipri ir dar stiprėja: mes dabar priklausome jai. Trečia, auganti bet vis dar nelabai reikšminga – tai Rytazija, kuri yra labai labai toli ir nieko mums nereiškia. Visi kiti – arba bus sunaikinti, arba priklausys vienai iš šių sąjungų.

Tai tiek jums politinformacijos, ponai ir ponios išrinktieji Vidinės Partijos nariai. Prašau šių duomenų neskleisti Išornės Partijos nariams ir jau juo labiau visokiems proliams, nes juos gali apimti nepagrįsta ir nepamatuota panika.