Category Archives: Belenkas

Patampinėjant žvaigždūnėliu

Kai sakant, mano pratryda apie Andrių Užkalnį ir Nidą Vasiliauskaitę išvirto keistais bumerangais ir tėkštelėjo atgal taip, kad maža ir nepasirodė. Kažkadais Kreivarankio parašytas penkių dalių herojinis epas apie visokius rokiškizmus (beje, drįstu savikritiškai teigti, kad žodis „rokiškizmas“ – beveik tapatus žodžiui „paroksizmas“ – ir skambesiu, ir prasmingumu) pasirodė besąs kažkaip pranašingas – nes dabar Skirtumas jau atvirai pareiškė, kad mane reiktų sukapot gabalais, o Baltasis Vaiduoklis išsakė mintį, kad reiktų mane apdovanoti, nors aišku, kad tarp eilučių galima išskaityti kažką bene visiškai priešingo.

Iki tol berods tebuvau susilaukęs vienintelio didesnio įvertinimo – kai prieš keletą metų anoksai Vladislav Šved (vienas iš Sausio-13 žudynių vadeivų) pareiškė, kad mane kažkur uždaryt reikia, ar tai kažką panašaus… Tiesą sakant, taip ir nesupratau, kas ten jam nepatiko, bet pasipiktinęs manim buvo smarkiai, gal dėl to, kad jį apipuvusiu šūduku pavadinau, ar tai kažkaip panašiai. Bet tai buvo visai kitas atvejis, kaip sakant, lig šiolei širdį glostantis, o štai dabartinis užsipuolimas iš tikrai talentingų blogerių kelia kažkokį disonansą, lyg mane bandytų įtrypti į savo paties prisidirbtą krūvą. Matomai, kažkas čia ne taip pasisukę, kažkaip ten kažko jau aš gal nesupratau.

Taigi, dabar nei nežinau, ar graužtis man, ar džiaugtis šitaip atėjusia netikėta šlove, bet patsai galiu tik spėt, kad mano ir taip jau bjaurus būdas dabar ras progą dar labiau pašlyt nepriklausomai nuo nieko. Tiktai kadangi jau ir taip esu natūraliai sušlykštėjęs tiek, kad daugiau nelabai yra ir kur, tai kol kas dar nesugalvojau, kaip čia dar pabjurt ir visiems nervus pagadint. Bet dar sugalvosiu. Pabūsiu dar jums kaip kokia blogosferos lakštingala. Paminėsit mano žodį. Pasižadu.

Subtilus ir brutalus mastymas

Įstrigo man frazelė apie „brutalų mastymą“, neretai išsakoma visokių tolerastiškai kairuoliškų aktyvistų. Šie nemažai turi įvairių frazių, netgi kuria kažkokią naujakalbę, kuria pliekia sau nepatinkančius, o fraziukė apie brutalų mastymą – viena iš ryškiausių panašių. Tokios frazės dažniausiai išlenda pseudodiskusijose, kur viena pusė ima trysčioti, nerasdama argumentų, tačiau isterikuodama ir piktindamasi oponentais. Isterikos kyla tipiškai – po to, kai kažkas iš oponuojančių tolerastams pasako argumentus, kuriems keblu paprieštarauti. Štai tada ir pasigirsta tokie keisti pasakymai apie brutalų mastymą.

Mastymas būna arba ne. Jei jo nėra – nėra apie ką ir kalbėti, o jei jis yra, tai jis tiesiog yra. Ką gi išties reiškia frazė „brutalus mastymas“? Na, tarkim, mastymas turėtų būti pirmiausiai logika, samprotavimas? „Brutali logika“ – kaip jums tai skamba, ką reiškia? Man tai skamba visai gražiai ir reiškia paprastą dalyką: logiką, kuri nepaneigiama. Jei logika brutali – reiškia stipri, griaunanti kažkieno nelogiškus argumentus. Logika, kokia ir turi būti.

Kita vertus, ką reiškia tasai žodis „brutalus“? Akivaizdu, kad jei jau tokį žodį kas nors vartoja, tai matyt, visai neigiama prasme. Priešingybė šiam žodžiui turėtų būti žodis „subtilus“. Subtili logika… Nagi, jei jau priešingybė brutaliai, griaunančiai kažkieno nelogiškus argumentus, tai turėtų būti negriaunanti kažkieno nelogiškų argumentų, švelni, subtili, silpna logika. Klaidinga, ar kaip čia dar tokią pavadinti. Šūdina pseudologika – gal būtų tiksliausias apibūdinimas.

Brutalumas ar subtilumas loginės argumentacijos požiūriu nereiškia nieko. Logika yra logika. Mastymas yra mastymas. Tai gali būti klaidinga logika ar mastymas, o gali būti teisinga. Bet tai nieko bendra neturi su jokiais subtilumais ar brutalumais, tad bet koks pastarųjų žodžių vartojimas bent truputį nemetaforine prasme laikytinas nenormaliu. Etikečių „brutalus“ ar „subtilus“ klijavimas tokioms sąvokoms, kaip logika ar mastymas – visiškas absurdas. Panašiai būtų, jei etiketes „brutalus“ ir „subtilus“ kas nors klijuotų ant analinių žvakučių. Nemanau, kad tai būtų normalu. Netgi dar daugiau – analines žvakutes brutaliomis ar subtiliomis vadinančius žmones aš pats pavadinčiau tiesiog durniais.

Visgi, kai kurie NK-95 atstovai ar atstovės sugeba brutalaus mastymo sąvoką iškišinėti ir kabinti tada, kai praranda gebėjimą nors ką nors argumentuoti. Pavyzdžiui, Rokiškis masto brutaliai, todėl subtiliai mastantys juo pasipiktinę, todėl ginčytis nėra prasmės. Jei taip jums atrodo, tai susikiškit sau brutalią žvakę subinėn – tai bus ryški subtilaus mastymo apraiška.

Andrius Užkalnis, Nida Vasiliauskaitė, mikrožanras ir juokas

Atrodo, kad Kreivarankis galutinai suformavo tą naują mikrožanrą – Andriaus Užkalnio kritiką. Nesvarbu, kas, kaip ir kodėl, bet figūra išaugo tiek, kad kalbos apie ją – jau tampa savotišku sportu. Deja, paprastai nesėkmingu – bandymai atrasti silpnų vietų virsta verksmingu šnypštimu apie tai, kad Užkalnis koks nors šššššlykštus. Visgi aš porą suradau, tad jau, gerbiamasai Andriau Užkalni, nesupykite, nepasmerkite, nes ne dėl asmeninių ambicijų, o dėl žanro pilnovės dabar apjuodinsiu jūsų ypatą baisiau, nei netgi tamsta galėtumėte tikėtis, nesiskaitydamas su žodžiais, priemonėmis ar mintimis, o tikslingai ir bjauriai apdergdamas tamistos dūšią visomis išgalėmis. Tikiuosi, šį mano subjektyvų tekstą paskaitys ir pati Nida Vasiliauskaitė.

Andrius Užkalnis, Nida Vasiliauskaitė ir archetipinė demonų prigimtis

Andrius Užkalnis – ne koks politikas, kur galima plūsti jo veiksmus, nuodėmes ar dar ką nors. Tai ne šiaip komentatorių nekenčiamas monstras. Tai figūra, teikianti vos ne filosofinį pasitenkinimą jos nagrinėtojams, figūra, kurią galima nupasakoti bet kaip, vos ne kaip kokį mitinį herojų. Ko gero, Lietuvoje panašių personažų nėra labai jau daug. Gal vienintelė ryški – tai Nida Vasiliauskaitė, kuri tokia absoliučiai priešinga Andriui Užkalniui, kad jei reiktų surasti porą didžiąjai kovai – idealesnės nei nebūtų.

Užkalnis linksmas, heteroseksualus, sąmojingas, pakazūchiškai vaizduoja marginalumą tekstais, yra atvirai antimarginalus pomėgiais, mėgsta pasiplūst, yra storas, jaučia pasitenkinimą kiršindamas skaitytojus, nesicackina ilgai su tomis pat temomis, yra kardinalus dešinysis, galų gale – vyras. Nida Vasiliauskaitė rimta, nežinau apie seksualumą, bet jos sąmojai apsiriboja etiketėmis, tekstus demonstratyviai taiko intelektualams, remia kažkokias marginalines grupuotes, vietoj keiksmų vartoja svetimžodžius, yra liesa, skaitytojus bando suvienyti prieš savo ideologinius priešus, ilgai zulina vos kelias jai rūpinčias temas, yra žymi ultrakairioji, galų gale, taip jau susiklostė, kad moteris. Aš čia dar mažai pavardinau, bet manau, ir taip akivaizdu – kokį besugalvotum atributą vienam, kitas turės diametraliai priešingą. Hmmm, net jų protingumas ir tai kažkoks priešingas atrodo – vargu, ar jie galėtų suprasti vienas kito argumentus.

Netgi jų dominuojantys tekstai yra neįtikėtinai priešingi ir stilium, ir prasme, ir emocijų pobūdžiu, ir skaitytojais, ir viskuo viskuo… Netgi tuo, ko tiems tekstams trūksta. Atrodytų, duok Vasiliauskaitei Andriaus talentą kurti paveikslus žodžiais – ir ši imtų šviesti, nelyg užburianti revoliucijos šauklė. Ar duok Nidos graužatį apie visuomenės netobulumą Užkalniui – ir šis sukels masinį pakvaišimą dėl filosofijos. Tačiau to nėra, o yra tiktai viena bendra abiejų autorių savybė – jie siutina. Jie siutina skaitytojus taip, kad šie kraustosi iš proto. Ir nieko neįstengia padaryti.

Savo sugebėjimu siutinti skaitytojus abi figūros tiesiog ženkliškos. Pasakai diskusijoje „Nida Vasiliauskaitė“ – ir visi supranta, kas bus pasakyta paskui. Pasakai diskusijoje „Andrius Užkalnis“ – ir visi supranta irgi. Galgi tiesiog simptomatiškas buvo atvejis, kai Artūras Račas kažkokius savo komentatorius grąsinosi vadinti užkalniais. Galgi toks pat simptomatiškas atvejis, kai specifiniuose sluoksniuose kas nors pavadinamas Vasiliauskaitės klonu.

Negalim nematyti šios poros priešingumo, tačiau negalim jų ir atskirti – tai vienos semos dvi ženklinės pusės, antonimiškos savo forma, tačiau vienodos savo gilumine prasme. Kaip neatskiriamai priešingais tampa Saulė ir Mėnulis, diena ir naktis, vyras ir moteris, obuolys ir kirminas, vaikas ir saldainiai, taip ir Andrius Užkalnis su Nida Vasiliauskaite…

Tai dvi ženkliškos ir netgi archetipiškos savo išskirtinumu figūros – Nida dar prieš krūvą metų pagarsėjo visokiomis apie ją prikurtomis legendomis (ar tik ne jos pačios studentų kerštas?), bet legendomis pagarsėjo ir Andrius Užkalnis. Manau, kad ir apie vieną, ir apie kitą nesunkiai susirasit. Taip, žinoma, kad legendos kuriamos apie daugelį, tenoriu pasakyti tik vieną: Andrius Užkalnis ir Nida Vasiliauskaitė yra aiškūs mitologizavimo rekordininkai tarp žmonių, rašančių straipsnius populiariems leidiniams.

Nuostabu ir tai, kad daugelis žmonių pastebi Andriaus Užkalnio ir Nidos Vasiliauskaitės vienatį, nepaisant aiškios šių figūrų superpozicijos ir net nepaisant to, kad abi šios asmenybės ganėtinai vengia tarpusavio diskusijų. Juk priešingumas suponuoja bendrybę, vienatiškumą, tam tikrą bendrąjį prasminį kvantą, nedalomąją esybę, apjungiančią šiuodu į keistą porą, kažkodėl vis nesusieinančią lemiamam mūšiui, tačiau suvokiamą išimtinai kaip tarpusavy besikaunančią.

Bet ne, tai ne tarpusavy kovojančių dvynių vaizdinys. Ir tai tikrai ne vaizdinys tarpusavy kovojančio vyriško ir moteriško pradų. Tai kažkas keistesnio – juk ir vienas, ir kitas suprantamas, kaip visuomenės priešas, griaunantis įprastą pasaulio vaizdą, bendrąjį mitą. Ir Nida Vasiliauskaitė su savo kova prieš šeimos ir kitas vertybes, ir Andrius Užkalnis, besityčiojantis iš visko, kas tiktai įprasta. Tai nelyg chaoso pagimdyti gaivalai, kurie bando sunaikinti mūsų vertybėmis paremtą pasaulį, Šėtono išperos ir demonai, rodantys eiliniams žmonėms savo dantis ir nagus, bandantys įkąsti, ieškantys jautrių vietų… Demonai, kurie nepažeidžiami, tačiau juk jie turi būti kažkaip sunaikinami ar nukenksminami?

Būtent pasąmoningas skaitytojų supratimas viską pastato į savo vietas – juk demonai viens kitą turi sunaikinti patys, tarpusavio kovoje – štai todėl ir superpozicija, štai todėl joje ir atsiduria šios dvi figūros. Todėl nei vienam nekyla abejonė, kad Andrius Užkalnis ir Nida Vasiliauskaitė turi būti nesutramdomais priešais. Juk tiktai šitaip jie duos ramybę visiems kitiems.

Tai raktinė, esminė šių autorių problema – savęs ieškojimas, savęs neigimas, išvirstantis demoniškais, žudikiškais antpuoliais, kurių metu be gailesčio traiškomos skaitytojų smegenys, liejasi neapykantos kraujas ir nekaltų aukų pūliniai. Demonai atskrenda į mūsų skaitytojiškus protus ir sukelia minčių skerdynes. Bet patys demonai negali ar nenori kovoti tarpusavyje. Jie vienas kitam neįdomūs. Tiksliau, įdomūs, bet tik tiek, kad po poros apsidraskymų kiltų panieka atmieštas supratimas, kad oponentas atrodo banalus, nykus ir… Ir tiesiog priešingas, visu savo priešingumu panašus į tave patį, toksai priešingas, kad nei kovoti, nei laimėti nėra prasmės. Bene ryškiausiai tą priešingumą atspindi abiejų fanatiškiausi gerbėjai, pasiryžę tarpusavy susirieti, lyg šunys.

Kaip senas mitas apie tą, kuris duoda ir atima, kuris pradžia ir pabaiga, užmarštis ir žinojimas, šios žemės viešpats ir sielų valdovas, priešingybių vienybė, diena ir naktis, viskas ir niekas, Liuciferis, Šviesos Nešėjas, gimstantis susijungus priešybėms į vienatį, kovojančią su savimi – du demonai, kuriems reikia atrast vienas kitą. Andrius Užkalnis ir Nida Vasiliauskaitė, kurie yra ir liks nepilnaverčiai vienas be kito kūrybos – be apsijungimo, be kovos, be tos šviesos, kuri kiltų. Šviesos – pilnatvės, prasmingumo, grožio. Arba iš tekstų į realybę persikeliančių košmarų. Juk demonai neprognozuojami…

Helovynui – NE!

Kaip ir pernai, kaip ir užpernai, kaip ir užužpernai, ir užužužpernai – Helovynui – NE!

Nesąmoninga pseudošventė, skirta išimtinai verslo poreikiams tenkinti. Nieko bendra neturi nei su Lietuva, nei su mūsų tradicijomis. Reikalinga tik televizininkams bei visokių prekeivių poreikiams.

Šiemet visuotinės „Helovynui – NE“ akcijos renginys – Ilgumų vakaras, į kurį visus kviečia Ilgumos ir Maumaz. Veiksmas vyks Spalio 31 dieną, pradžia – 4 valandą, alternatyvaus meno klube „Stopkė“, kuris kažkur Užupyje.