Ponai ir ponios, sveikinu jus su pasauline manęs diena. Ir vasara jau prasidėjo, tai dabar visi dėkokit man už tai. Ir neškit man pinigus grynaisiais visus.
Viskas man, tik man! Nes aš būsiu Visatos Valdovas!
Vat taip vat 🙂
Sveikinu jus
Category Archives: Belenkas
Eilinė paieškos džiaugsmų porcija
Laikas nuo laiko aš jums duodu vieną-kitą paieškos džiaugsmų porciją. Aišku, duodu tam, kad suprastumėte, kokių dalykų žmonės internetuose ieško. Nes faktas akivaizdus – žmonės internetuose ieško kažkokių kliedesių. Nes matyt yra išprotėję.
Visi puikiai žino, kad katės yra visiškai kvaili ir išprotėję padarai. Matyt, jos ir internetuose ieško atitinkamai, be jokio proto.
Kadangi paskutinė paieškos džiaugsmo porcija buvo ne taip jau ir seniai, tai čia pernelyg nesigaus tendencijų pamatyti, bet kai kurios frazės visgi nuostabios.
Aišku, aš jau nekalbu apie tokias visiems žinomas, kaip „Rokiškis“, „putės niežėjimas“ ir panašiai. Aš čia apie visokias retesnes parašysiu.
Sveikinu su šventomis Velykomis jus
Taigi, ateina šventos Velykos, o jos, kaip ir kitos šventės – tai puiki proga tam, kad jūs man atiduotumėte visus pinigus ir taip toliau. Aš esu būsimas Visatos Valdovs, melskitės man, menki žmogiūkščiai. Melskitės, neškite man visus pinigus grynaisiais, o dar iš kitų pasiskolinkite ir taip pat man neškite.
Aš esu toksai puikus, neškite man pinigus, aš valgau tortą, o jūs neškite man pinigus, todėl neškite pinigus man visus.
Aš manau, kad čia labai gera proga tam, kad jūs man melstumėtės ir mane garbintumėte, nes aš esu tasai, kuris duoda jums džiaugsmą ir gyvenimo prasmę. Be manęs to neatrasite, todėl liūdėsite, todėl atiduokite man pinigus.
Kiaušinių galite man nenešti, nes aš jau turiu didžiausius. Neškite pinigus.
O bendrai tai sveikinu jus su šventomis Velykomis, ponai ir ponios 🙂
Nauja porcija paieškos džiaugsmų
Štai jums duosiu reguliarią porciją tų džiaugsmų, kurių žmonės ieško internetuose, nes tiems žmonėms galvos yra kažkokios keistai dirbančios ir jie gal mąsto panašiai, kaip koks nors katinas, prisirijęs valerijonų. Juk ir patys pagalvokit – argi gali valerijonų prisirijęs katinas mąstyti, jei jis netgi neprisirijęs negali mąstyti?
Nėra pasaulyje beviltiškesnio padaro, nei katė. Nežaisminga, nyki, neįdomi, neturinti proto, grubi, atstumianti ir išvis klaiki. Bet už paprastas nykias kates dar klaikesnė yra ružava katė, nes tai jau yra visiškas dugnas. Kai kurias paieškos frazes aiškiai parašo katės, o tarp jų gal net ir ružavos. Kitaip šito absurdo paaiškinti neįmanoma.
Trumpai tariant, jau kelis mėnesius nerašiau, kokie čia žmonės ateina. Aš spėju, kad greitai jau ateidinės netgi tokie, kurie ieško psichotronų, skraidančių lėkščių ir acto garinimo receptų. Ir dar kokio nors binto rūkymo bei kitų gudrybių. Oj, bendrai tai buvo kažkokia frazė apie psichotroniką Rokiškyje…
Taip, ponai ir ponios, visa tai – ne šiaip kokia nors šizofrenija, o kuo paprasčiausi žmonės, ieškantys kažko internetuose. Ir jie gal netgi jokių narkotikų nevartoja, o ramiai ir be jokio streso gyvena kokiame nors Lietuvos miestelyje, pavyzdžiui, Radviliškyje, Kupiškyje ar Raseiniuose.
Taip, tai tiesiog elementarūs durniai, besinaudojantys Google paieška. Durniai ir katės visokios. Todėl šitą kartą duosiu tik pavienių frazių, nes tos kur dažnesnės, tai kartojasi, taip pat kaip ir anksčiau. O štai durnumas tai visada būna unikalus, nes tai proto priešingybė, kitaip tariant – variacija, nuokrypis nuo normos ir brokas visoks.
Jurbarkas visame gražume
Ne, išties tai dar ne visame gražume aš apie Jurbarką dabar parašysiu, nes tam yra objektyvių priežasčių, dėl kurių man visame gražume nepavyks, nors Jurbarkas išties yra puikus. Suprantate gi, tiesiog laikas, kai nuvažiavau su savo Visatos užvaldymo planais į Jurbarką, kaip tik gavosi toks, kad turėjau jį pamatyti pačiu nykiausiu, kokiu jis gali būti. Ir nepaisant to, jis man patiko taip, kaip retas kuris Lietuvos miestas. Ir todėl apie tai rašau.
Čia – svarbiausia Jurbarko gatvė. Gražu, ramu, o jei būtų vasara, tai būtų galima sėdėti kokioje lauko kavinėje ir visą dieną ilsėtis.
Įsivaizduokite – atvažiuoji į Jurbarką pavakary, kai jau blėsta šviesa, o metų laikas – tas, kai žiema jau išeidinėja, bet pavasaris dar neatėjęs (vietomis dar ir sniego truputis yra). Atsidengia perdžiūvusi pernykštė žolė, medžiai vis dar miega, o dangus – apniukęs, rūškanas ir bespalvis, ir netgi debesų beveik nesimato – greičiau kažkoks pilkas rūkas virš galvos, nei kažkas, ką bent kaip nors galima būtų įvardinti. Toks oras, kai nėra šviesos, nėra šešėlių, šalta ir norisi tik miegoti ir miegoti.
Ir dabar primeskite – netgi tokią dieną Jurbarkas man pasirodė gražus, jaukus ir geras, šiltas ir malonus. Štai taip vat. Aš čia jau nieko daugiau galėčiau nerašyti, nes aš belenkiek mačiau Lietuvoje miestų ir miestelių, visokiausių – dauguma man nesukurdavo tokio įspūdžio netgi gražiausiomis dienomis. O čia vat – štai jums ir prašom.
