Kol kas nors krapšto galvą, koks ryšys tarp kedofilų ir neaiškios japonų metalo grupės, štai jums pasismaginimui truputis – keli šamisenininkai ir akordeonistas atlieka vokalinio instrumentalinio ansamblio Švininis Cepelinas kūrinį „Juodoji šuva“. Čia kadangi prisiminiau japonišką „Smoke on the Water“ versiją.
O kam šito vieno neužteks – tai dar truputį pasismaginimui, jau rimta japonų grupė – vyrukai, pasivadinę Yoshida Brothers, groja elektrinėmis šamisenomis
Na tiesiog labai smagi japonų grupė Ningen Isu (人間椅子), grojanti visokias nesąmones, daugiau gal koverius. Ir puikus gabalas (tik turėkit kantrybės perklausyt tuos jų balbatavimus pradžioje):
Dabar dėmesio, klausimas, kas bendro tarp jų ir visokios beliberdos, susijusios su kedofilais, pedofilų gynėjais ir panašiomis istorijomis? Atsakymas netikėtai bukas, kita vertus, gal ir ne visai trivialus, bet tikrai matytas tiems, kas stebėjo tas informacines kovas pačiame jų įkarštyje.
Toks artimas savo šizofreniškumu XXI amžiaus šizoidinis žmogus… Ne, ne Black Sabbath, nors ir primena kažkuo ankstyvuosius. Visgi čia daugiau tos psichodelikos ir džiazavimo, tačiau kažkuo artima. „21st Century Schizoid Man“ – tai gabalas iš debiutinio King Crimson albumo „The Court of the Crimson King“, išleisto 1969, maždaug metais anksčiau už pirmą Black Sabbath albumą.
Taip, suprantu, kad daugeliui yra žymiai gražesnių King Crimson gabalų, o mano pasirinkimas – gal būt banalus, tačiau man būtent šitas gabalas kažkoks truputį ypatingas, net nežinau, kodėl. Po daugybės metų Ozzy Osbourne ir pats sudainavo tą „21st Century Schizoid Man“, tačiau nedėsiu jo čia. Paskutiniu metu Ozzy labai jau krypsta link banaloko popso, tad nors toks pergrojimas ir rodytų jo norą sugrįžti 40 metų praeitin, jis skamba greičiau liūdnai, lyg sakydamas, kad Ozzy jau prarastas…
Aišku, badymų pergroti būta daug – tarp originalesnių galima atrasti kokį Seasons koverį, kur gražios gražiai mokančios grot mergos smuikeliais savo taip sugroja, kad net suvimdyt gali.
Liūdnokai skamba ir daugelis kitų koverių. Na, taip, kokie metaliūgos Voivod gitarinę dalį sugeba atlikti meistriškiau (ne veltui metaliūgos), bet visgi gaunasi kažkas ne tokio – meistriškumas kažkur pradangina jausmą. Tad, sakyčiau, visgi vienas iš tų atvejų, kai prilygti originalui neįstengė niekas…
Gal todėl nei vieno pergrojimo ir nedėsiu, nors gerai pakapsčius, galima atrasti labai neblogų ir įdomių, pvz., Shining ar Maynard James Keenan.
Kai rašiau apie Limp Bizkit ir Nu Metal, rašiau apie tiesiog popsą. Kai rašau apie Body Count ir Ice-T – gal būt norėčiau juos kažkaip susieti su Nu Metal, tačiau, kita vertus, kaip ir kiti, nedrįstu. Nedrįstu todėl, kad grupė, atliekanti Jimmy Hendrix gabalus bene geriau už patį Jimmy Hendrix – negali būti net lyginama su Nu Metal popsistais. Nei Korn, nei Slipknot, nei taip išpopuliarėję Limp Bizkit, nei dar kas nors iš grupių, priskiriamų Nu Metal – nei iš tolo netraukia iki to, ką sugebėjo kurti Body Count ir Ice-T, vėl priartinę Heavy Metal prie bliuzinių šaknų.
Nuostabu, kad bene vienintelė stipri grupė, sėkmingai sujungusi Hip Hop su Heavy Metal (ir tai darė vienas iš žymiausių Hip Hop stiliaus kūrėjų), paprastai nepriskiriama pagrindiniam Hip Hop ir Heavy Metal sintezuojančiam žanrui. Taip taip, žinau, kad yra ir vadinamasis Rap Metal, kuriam priskiriama belenkas, kas tik turi belenkokių Rap elementų, o kokie nors Cypress Hill visai rimtai pavaro savo metalovą Hip Hop, bet tai jau ne sintezė, o tik vieno žanro elementų kaišiojimas į kitą. Taip taip, ir Body Count yra bene vienintelė tokia grupė, kur soluoja, kaip kokie velniai. Tiksliau – kaip Jimmy Hendrix.
Šioje vietoje vietoje klipo pateikiama padėka muzikos industrijai už tai, kad jūs negalite paklausyti „Hey Joe“, atliekamo Body Count – visi šio gabalo įrašai, esantys Youtube, yra užblokuoti, išskyrus tuos, kur net nesuprasi, ar triukšmas girdisi, ar šiaip kažkas nesusijusio.
Na, bet tiek to – galim paklausyti kažko kito, pvz., vieno iš pirmųjų hitų, visai netipiškų, kraštutinai pankiškų, tačiau atnešusių Body Count tikrą sėkmę – tai Cop Killer, grynų gryniausias pankrokas, dar iki išleidimo susilaukęs tokios sėkmės, kad albumą išleidinėjusi firma gabalą iš disko tiesiog išcenzūravo velniop. Kad ko nors nesunervintų:
Na jau jei šiandien linksminam savo sekmadienio vakarą kliedesiais visokiais, kaip kad japonų atliekamas Deep Purple „Smoke on the Water“, kad ne taip liūdna būtų ryt dirbti, tai štai jums ir prašom dar vienas gabalas – anokia sena neaiški rusiško pusrokio estradinė grupė „Leningrad Cowboys“ kartu su Raudonosios armijos choru atlieka garsiąją dainą „Delilah“. Man aišku Bruce Dickinson Delilah variantas visvien gražesnis, bet šitas irgi visai nieko, bent jau neįprastas:
Ai, na ir dar, kadangi čia labai jau užflūdint spėjau muzikomis visokiomis, tai apsilankykite Seimo restorane, kurį jums rekomenduoju – pigiai ir skaniai papietausit, daviau berods cielus 4 balus savo apžvalgoje, o tai yra daug 😛
