Glamūriškas Irenos Smetonienės abrozdėlis, kurio spalvas pažiūrėsim. Čia dar spalvos natūrinės, į žodžius nepaverstos
Su vienu draugu taip bekalbant apie svetimybes ir VLKK vykdomą semantinę cenzūrą, kilo mintis tą reikalą vizualizuoti. Labai jau iš manęs menkas menininkas, bet kažkas ir gavosi. Ir netgi ne kažkas, o kažkas, keliančio labai įdomių minčių.
Trumpai tariant, iš lietuvių kalbos cenzūruojamos visokios spalvos – nei ten ružava leistina, nei ten feličytava, nei kokia nors bordinė ar ryža. Taigi, imam ponios Irenos Smetonienės abrozdėlį, ir pažiūrom, kas ten iš to gausis, spalvas pagal VLKK nurodymus išcenzūravus.
Drįstu manyti, kad būtent Valstybinės Lietuvių Kalbos Komisijos pirmininkės atvaizdas – idealus taikinys mūsų kalbiniams-spalviniams eksperimentams. Čia, tarp kitko, dar ir semiotinis aspektas yra: spalvos irgi tampa ženklais, o atvaizdas – tam tikru sakiniu, tekstu, nešančiu prasmę, iš tų spalvų – ženklų sudarytu, tad viskas net ne perkeltiniu, o labai tiesioginiu būdu atvaizduja tekstų cenzūravimo, prisidengiant „kalbos grynumais“, pasekmes.
Dar labiau nukrypstant – taip, paveiksliukas – tai gramatinė struktūra, susidedanti iš ženklų (pikselių, žodžių), išdėstytų tam tikra tvarka. Sintaksė – paprasta: rašoma nuosekliai, o kas kažkiek simbolių, keliama į naują eilutę, taip sudarant dvimatį tekstą. O į pačias JPEG kodavimo subtilybes nesigilinkim.
Continue reading
