Lietuvoje kariuomenė bus pilnai profesionali (samdoma) iki 2014 metų. Taip teigia krašto apsaugos ministras J. Olekas. Anot jo, dabar tėra 2000 šauktinių tarnyboje, o ateityje jų išvis neliks. Visi bus samdomi, išskyrus savanorius.
Taigi. Ką noriu pasakyti, to nei ir nesakysiu, labiau norėčiau jus čia išgirsti, o jau tada pasidiskutuoti 🙂
Что же касается „друга“ из Рокишкиса, то это клиника. Для диагноза достаточно проанализировать текст его первого отклика. Я не говорю о его выводах и степени информированности. Например, факт уничтожения 94% евреев в Литве общеизвестен. Известно, также что в обвинении Бурокявичюса и Ермолавичюса, ничего не говорилось о причастности Компартии Литвы к гибели людей у телебашни. Но „другу“ из Рокишкиса ничего не докажешь. У него своя правда. Поэтому таким людям не надо ничего доказывать. Это пустая трата времени и нервных клеток.
Nesigilinsiu šičia į to šūduko pezalus. Visa diskusija apie jo kliedesius – ankstesniame mano pranešime – http://rokiskis.popo.lt/2008/04/24/na-ir-netikek-po-viso-to-scientologais/
Va tokią nuorodą į vieną gebelsišką straipsnį įdėjo anoks rusiško LJ veikėjas: http://rulife.ru/index.php?mode=article&artID=669
Tai vat, paskaičius tą pezalą, kyla mintis, kad greitai ateis scientologų išpranašauti Tetanai (bebrai) ir suės mūsų smegenis. Netgi David Irving galėtų pasimokyti tokio gebelsiško polėkio.
Ir dar drįsta kažkokie subingalviai vadinti Landsbergį rusofobu? Paskaitykit – šiuolaikinė rusiška propaganda, pagal kurią perversmą Lietuvoje bandęs organizuoti antrasis sekretorius Švedas yra tasai, kuris Lietuvai atnešė nepriklausomybę, o Landsbergis ne tik organizavo gyventojų sušaudymą per Sausio 13, bet ir buvo atskaitingas rusų perversmininkams. Ten dar daug kitų panašių perlų, įskaitant ir pasakojimą, kaip lietuviai dar iki ateinant naciams sunaikino 94 procentus žydų, o paskui 1990 mitinguose kvietė naikinti rusus.
Žodžiu, ką aš noriu pasakyti… Nieko aš nenoriu pasakyti. Bet paskutiniu metu vis mažiau imu stebėtis, kai kokiame nors rusiškame forume aptinku diskusiją apie tai, kad Putinas blogas, nes nieko nedaro prieš lietuvius, kurie prie Rygos įrengtose koncentracijos stovyklose žudo rusus (tarp kitko, man net kelis kartus tokios diskusijos pasitaikė – tai jau tendencija).
Jiems ką, protas pasimaišė? Tokia propaganda gi būna varoma tik prieš karą….
Kartais tenka pastebėti diskusijas LJ ir kitur apie nacionalizmą ir multikultūralizmą. Ale kažkaip vis pasigendu požiūrio iš šalies: dažniausiai tenka susidurti tik su vienos iš kraštutinių pakraipų šalininkais.
Kokias problemas valstybei gali sukelti nacionalizmas – visi žinome (ryškiausias pavyzdys – visiškas Vokietijos krachas 1945), ši tema jau tiek nuvalkiota, kad nesinori apie tai net kalbėti. Bet multikultūralizmas – tai „modernesnis“ reiškinys. Ir jo šalininkai kartais bando jį pateikti, kaip panacėją nuo politinių problemų. Apie multikultūrinių visuomenių problemas irgi galime prisiminti (kad ir arabų maištai Prancūzijoje). Ale tai irgi jau gerokai nuvalkiota 🙂
Tiesiog pažvelkime į tai iš šalies, kaip į reiškinį, kada valstybė gali svyruoti nuo multikultūrinės iki nacionalinės vienoje ar kitoje savo vystymosi stadijoje ir kokias tai pasekmes jai atneša.
Pirmiausiai ta norėčiau priminti LDK istoriją: būtent protomultikultūralizmas, išsikerojęs Lietuvoje, tapo pagrindine LDK ekspansijos priemone: užimti kraštai būdavo greitai integruojami, neverčiant jų kaip nors keistis. Greičiausiai dėl to LDK tapo viena iš sparčiausiai istorijoje besiplėtusių imperijų. Multikultūriškumas LDK buvo toleruojamas kaip niekur daugiau Europoje. Tačiau ilgainiui tas pats multikultūriškumas tapo pagrindine LDK žlugimo priežastimi: tiesiog nebuvo valstybę vienijančio pagrindo. Skirtingai nuo multikultūrinės Lietuvos, Lenkija turėjo silpnesnį multikultūrinį užtaisą, todėl nukentėjo žymiai mažiau. Bet net ir Lenkijos atvejis nebuvo linksmas – net nedidelė iš LDK paveldėto multikultūriškumo dalis šiai šaliai tapo bomba.
Galime prisiminti ir kitą, dar didesnę multikultūrinę valstybę, pilnai toleravusią tautines specifikas – tai buvo Mongolų Totorių imperija. Anoji plėtėsi dar sparčiau, nei LDK, o paskui tiesiog išnyko. Kur dingo anie chanų palikuonys? Vieni tapo rusų dalimi, kiti – persimaišė su turkais, treti – tapo kiniečiais, ketvirti – dar kažkuo. Valstybė dingo be pėdsakų. Dar vienas pavyzdys – SSRS, kuriai plėstis padėjo „tautų draugystė“, o paskui – ta pati „tautų draugystė“ ją ir suskaldė.
Taigi, akivaizdu, kad multikultūralizmas yra tinkamas valstybės ekspansijos metu, tačiau visiškai pražūtingas, norint stabilizuoti šalį ir užtikrinti jos tęstinumą. Ryškiausi istorijoje multikultūralistines idėjas propagavusių valstybių kūrėjai buvo ir kraštutinai ekspansyvūs: Totoriai mongolai, LDK, Britų imperija, SSRS (atkreipkim dėmesį – dabartinė Rusija yra greičiau nacionalistinė, nei multikultūriška), o dabar – JAV bei EU. Tai šalys, kurios plečiasi, todėl joms reikia kažkaip tvarkytis su užimtomis teritorijomis 🙂 Ir priešingai: ilgą istoriją bei tęstinumą turinčios šalys buvo monokultūrinės, pvz., Graikija, Japonija, Korėja, Italija… Ir man ryškiausiu atrodantis monokultūrinės valstybės pavyzdys – Izraelis: šioji šalis sugebėjo atsikurti netgi po veik du tūkstantmečius trukusio valstybingumo praradimo.
Tiems, kurie klaustų manęs „tai tu už multikus ar už nacbolus?“, galiu dar daugiau papezėti šia tema. Bet atleiskit, kad vis viena neatsakysiu į šį klausimą tiesiai:
Pirmiausiai paklauskime savęs, koks idealus valstybės plėtimosi scenarijus? Ogi paprastas: sukuriamas stiprų identitetą turintis branduolys, paskui vykdoma ekspansija, kuo švelniau užimant gretimas šalis (multikultūrinė valstybė), tada vykdomas šiose teritorijose gyvenančių žmonių eliminavimas arba asimiliavimas, besibaigiantis stabilios supervalstybės atsiradimu.
O dabar – ką patiria maža ar silpna valstybė, pakliuvusi į ekspansijos zoną? Ją užima, tada kruša protą apie tautų vienybę (Žečpospolita), broliškus slavus – lietuvius ir rusus (carinė Rusija), geruosius baltaodžius indėnų draugus (Britai/JAV), tautų draugystę (SSRS), multikultūrinę visuomenę (JAV, EU), o paskui vykdoma asimiliacija arba genocidas. Galų gale silpnos šalies gyventojai arba išnyksta, arba tampa didelės šalies gyventojais, netgi niekinančiais savo šaknis (prisiminkime Lietuvos bajorus).
Būna ir neįprastų atvejų. Jei mažesnė/silpnesnė šalis yra stipresnė savo kultūriniu identitetu, suveikia kiniškasis scenarijus. Tūkstantį metų aną šalį užkariaudavo visi, kas tik netingi, ir užkariavę, patys asimiliuodavosi. Bet tai labai netipiškas, unikalus atvejis. Kitas scenarijus – žymiai kvailesnis: tautinį identitetą turinti valstybė pati susikuria sau bombą, augindama savyje neintegruotas, neasimiliuojamas kitų kultūrų dalis (pvz., ta pati SSRS, dabartinė Prancūzija). Kita vertus, neabejotina, kad galimi ir sėkmingi integracijos atvejai, pvz., Lietuvoje buvusios karaimų bei Krymo totorių bendruomenės, ilgą laiką veikusios, kaip vienas stipriausių valstybingumo ramsčių. Galų gale, sėkmingos integracijos pavyzdžiu galėtų tapti net ir žydai, padėję Lietuvai atkurti valstybingumą 1918.
Apibendrindamas, noriu pasakyti štai ką: nacionalizmas ar multikultūralizmas savaime nėra blogai. Svarbu tik žvelgti į jų privalumus ir trūkumus, į pritaikomumą, pasekmes bei tikslus. Kaip sakė mūsų senoliai – lazda turi du galus. Taigi, pirmiausiai nustatykime, kas tą lazdą laiko (ar mes, ar kažkas kitas) ir už kurio gi galo ją laiko, o paskui – galvokime, ką galime padaryti 🙂
Žodžiu, man toks vaizdas, kad nieks savo galvom negalvoja, o tik sovietūchinius pezalus atkartodinėja apie Smetonos pabėgimą ir pan..
Taigi, realią tuometinę Lietuvos situaciją pažiūrėkim:
1. Etapas: Vilniaus kraštas užimtas Lenkijos, pastatyti lenkų įtvirtinimai, Lietuva neturi jokių šansų atgauti savo sostinės, o lenkai dar ir grąsina puolimu bei priverčia Lietuvą pasirašyti paliaubas.
2. Etapas: Rusija užima Vilniaus kraštą ir pasiūlo Lietuvai taikos sutartį su Vilniaus krašto grąžinimu, pagal kurią įvedama sovietų kariuomenė į visą Lietuvos teritoriją. Savaime aišku, momentaliai bus perimama visa Lietuvos kontrolė.
3. Etapas: ką pasirinkti Smetonai – atsisakyti Vilniaus krašto ir priešintis (pastebėkime – tokiu atveju reikalingas Vilniaus krašto _atsisakymas_ su de jure Vilniaus praradimu visiems laikams), ar paimti Vilniaus kraštą ir įsileisti okupantus su visomis jų iškeltomis sąlygomis?
4. Etapas: sovietų kariuomenė įvesta, visi Lietuvos kariniai daliniai nuginkluojami ir valdžios kontrolė perimama, o pasipriešinimas iš principo jau tapęs neįmanomu. Smetonos pasirinkimas – ar, numatant šitą etapą bėgti dar trečio etapo pabaigoje ar ketvirto etapo pradžioje?
Reikia pripažinti, tai buvo klasiškas Stalino politinis žaidimas – Lietuvos sostinę paversti Trojos arkliu, prieš kurį sužaisti nebuvo visiškai jokių šansų. Taigi, mokykimės istorijos, o ne bukai tikėkim sovietinių nomenklatūrininkų pezalais apie „Smetonos pabėgimą“. Smetona padarė viską, ką galėjo, praktiškai neįmanomoje situacijoje, išgelbėdamas dalį vyriausybės ir organizuodamas Lietuvos institucijų veiklą emigracijoje.
Samprotavimas apie Smetonos pabėgimą iš Lietuvos paimtas iš čia – http://www.brigin.lt/forumas/viewtopic.php?p=87668#87668
