Tag Archives: tolerancija

Skerdynės Norvegijoje, Utøya saloje

Kai kurie pastebi, kad skerdynės Utøya saloje – tai pačios didžiausios žmonijos istorijoje skerdynės, kokios tik yra įvykusios taikos metu, nedalyvaujant organizuotoms naikintojų grupėms. Anders Behring Breivik – tai ne šiaip koks Antanas Varnelis, nužudęs 6 senukus, o treniruotas, steroidus vartojęs ir daugelį metų skerdynėms ruošęsis veikėjas: dar prieš krūvą metų jis įsigijo sodybą, kurioje ilgai ruošėsi sprogmenis, pirko ginklus ir planavo. Planavo ir galvojo apie būsimas skerdynes daug metų.

Breivikas šaudo aukas

Šitą kadrą nufilmavo žurnalistai, o jau paskui iš TV įrašo buvo išgauta ši scena. Nuotraukoje gan aiškiai galima įžiūrėti, kaip tarp savo aukų lavonų stovintis Breivikas ruošiasi nušauti vaiką, maldaujantį pasigailėjimo. Tuo momentu saloje jau buvo išsilaipinusi policija, tačiau Breivikas dar siautėjo.

Pirmiausiai, prieš analizuodami, skerdynių masto supratimui turėtume prisiminti kitus atvejus, kai pavieniai puspročiai šaudydavo žmones. Itin pagarsėjusių Columbine skerdynių metu nušauta 13 žmonių, didžiausiose JAV istorijoje skerdynėse, kurios įvyko Virginijos politechnikos institute, buvo nužudyti 32 žmonės, o iki šiol didžiausiose pasaulyje skerdynėse, kurios 1982 įvyko Pietų Korėjoje, pamišęs policininkas nušovė 57 žmones. Ne taip seniai du kartus Suomijoje siautėjo paaugliai – vienas nušovė 8 žmones, o kitas – 10 žmonių. Palyginus su visais šiais, Anders Behring Breivik atrodo, kaip monstras: jis nušovė 68, surengė sprogdinimą, paruošė bombas dar keliuose pastatuose ir prigamino sprogmenų tiek, kad galėtų išsprogdinti dar porą dešimčių namų.

Išties visa tai – tik dėl kreivo pasaulio suvokimo, dėl apsėdusio demono, privertusio jį žudyti. Deja, tas demonas yra pakankamai sudėtingas, kad net paviršutiniška jo analizė taptų tikru užsiknisimu. Net nežinau, ar kam nors užteks kantrybės perskaityti tą fragmentuotą minčių kratinį, kurį parašiau žemiau, bet bandykite…

Continue reading →

Kurstymas ignoruoti tolerastijos apraiškas

Delfyje kažkokia prokurorė Lilija Balaišienė rašo, kas yra "kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę". Štai viena citata iš jos pasakojimo:

"Pvz., susiburia grupė žmonių, kuri nepripažįsta kitos lytinės orientacijos žmonių. Ši grupė platina nesantaiką kurstančio turinio lapelius, įkuria internetinį portalą, kuriame atvirai reiškia nepasitenkinimą tokiais žmonėmis, kursto, jog reikia juos ignoruoti ir pan."

Labai įdomu, pagal ją gaunasi, kad nepasitenkinimo ar nesutikimo su kažkuo reikšti negalima, o ignoruoti (t.y., nekreipti dėmesio) – irgi negalima. Taigi, arba pritari, arba būsi pratrauktas. Ypatingai tai turėtų turėti omeny tie, kas nepritaria homoseksualumui ar ignoruoja jį. Ypatingai tiems, kas kursto, kad nereikia kreipti dėmesio į visokias homoseksualų eitynes ir kad išvis jokio skirtumo ir t.t.. Čia jau keli friendai, neretai mane komentuojantys, išsyk gali imti drebėt. Ir tie, kas nekomentuoja – irgi, nes anie ignoruoja.

Ar aš kažko nesuprantu, ar čia toks pokytis gavosi, kad kažkada kompartijos sprendimų ignoravimas ar prieštaravimas jiems buvo baudžiamas, o dabar pagal prokurorus išvis bet kam prieštaraut ar ignoruot negalima, nes tai diskriminacija? Aš suprantu, kad už kurstymą imtis prievartos ar kitų žmonėms kenksmingų veiksmų turi būti baudžiama, bet nuo kada tai numatyta už ignoravimą, dėmesio nekreipimą?

Dar trūksta liberolo Petro Auštrevičiaus pataisų Baudžiamąjam kodeksui, kad už bet kokias diskriminacijos apraiškas kažkiek ten metų kalėjimo… Toks įspūdis, kad pagal kai kuriuos politikus ir teisėsaugininkus žodžio laisvė yra draudimai kažką galvoti ar kalbėti.

Taigi, pagal prokurorę Liliją Balaišienę aš, ko gero, būčiau tikras ignoravimo kurstytojas. Kiek man bausmės skirtumėte jos vietoje? Kas daugiau?

Pyderai ir stervos prieš lesbietes ir gėjus

Kai dažnas žmogus gėjų eitynėse mato visuomenės susipriešinimą tarp homoseksualų ir heteroseksualų, aš to nematau. Aš matau tik visuomenės supriešinimą tarp gėjų ir pyderų. Lesbiečių ir stervų. Viešų ir besislapstančių homoseksualų. Todėl aš už gėjų ir lesbiečių eitynes. Man labiau patinka gėjai, nei pyderai. Man labiau patinka lesbietės, nei stervos. O heteroseksualai čia išvis niekuo dėti – tai tik žiūrovai. Žiūrovai, teturintys pasirinkimą: arba viešos šventės, arba neviešos problemos.

Kažkada Saulius Stoma rašė labai įdomias mintis apie tai, iš kur atsirado valstybininkų grupuotė. Ta pati, kurią daugelis vadino žydrųjų albinų klanu. Reiškinys tikrai nenaujas: jei tik žmones yra dėl ko šantažuoti, juos visada galima šantažuoti. Ir jei tik atsiranda koks nors šantažo kabliukas, prasideda mirties spiralė: kažkas, užsiminęs, kad viską žino, paprašo padaryti mažą paslaugėlę, o paskui – didesnę, dar didesnę ir taip toliau. Kompramatas kaupiasi, jo daugėja, kol žmogus, teturėjęs visai nedidelę problemėlę dėl seksualinės orientacijos, tampa lengvai šantažuojamu, visko prisidirbusiu korupcionieriumi.

Kas gi žino apie tą pirminę problemėlę? Žinoma, kad pirmiausiai – "likimo draugai", turintys lygiai tą pačią bėdą: kiek kitokius, nei dauguma, potraukius. Taip nejučia ir gaunasi, kad 2 ar 7 ar kiek ten procentų valdininkų patys apie tai net negalvodami, tampa valstybininkais. Vien dėl to, kad juos galima šantažuoti.

Nereikia savęs apgaudinėti beviltiškomis fantazijomis, esą draudžiant viešas kalbas apie homoseksualumą, homoseksualumo sumažės. Kaip ir neverta savęs jaudinti kalbomis, esą dėl kažkokių eitynių to homoseksualumo padaugės. Nei ten sumažės, nei ten padaugės. Nei vienas režimas nesugebėjo homoseksualumo išnaikinti, tačiau visuomenėse, kur homoseksualumas būdavo toleruojamas šimtus metų, jo irgi nepadaugėdavo. Keisdavosi tiktai prisipažįstančių, "viešų" homoseksualų dalis. Vienintelis dalykas, kurį keičia tolerancija ar netolerancija homoseksualumo apraiškoms – tai sugebėjimas realistiškai žvelgti į problemas.

Paprastas klausimas: ar sugebame žvelgti realybei į akis? Ar norim, kad pasaulis būtų toks, koks jis mūsų fantazijose? Ar mes realistai, ar idiotai?

Vienu atveju mes galime toleruoti tai, kas gal atrodo netoleruotina – homoseksualų eitynes, homoseksualų šeimas, viešą homoseksualumo demonstravimą, vyrus besirengiančius moteriškai ir moteris, besirengiančias vyriškai. Leisti gyventi kitiems taip, kaip jie nori. Suprasti, kad gėjų paradai – tai ne bandymas dauginti gėjus bei lesbietes, o tiktai protestas prieš tai, kad tie patys gėjai ir lesbietės negali kasdieniame gyvenime būti tokiais pat homoseksualiais, kaip dauguma yra heteroseksualiais. Būti gėjais ar lesbietėmis, nepatirdami dėl to kasdienių problemų.

Kitu atveju mes galime drausti homoseksualumą ir gauti nuolat papildomą valstybininkų klaną, padidintos rizikos AIDS ir kitų lytiškai plintančių ligų šaltinius (taip – tai epidemiologinis faktas), galų gale – gauti krūvas neurotikų, kurie viduje homoseksualai, tačiau užgniaužę savo potraukius tiek, kad kraustosi iš proto. Tokie, viešai atrodantys, kaip tipiški heteroseksualai, netgi turintys "tradicines" šeimas bei vaikų, neretai tampa aktyviais homoseksualizmo priešininkais – homofobais. O pažįstamų vadinami tiesiog pyderais ir stervomis. Kai kurie pyderai kovoja prieš homoseksualumo propagandą tik tam, kad sau ir aplinkiniams įrodytų, esą jie "normalūs". Ir vėliau būna šantažuojami, persekiojami, gadina gyvenimus sau ir aplinkiniams. Ar norime dauginti pyderus ir stervas?

Nei neabejoju, kad yra suinteresuotų draudimais. Kiti tiesiog bijo. Treti – bando patys sau įrodyti kažką. Dar kitiems paprasčiausiai sunku pažvelgti į realybę. Taip, galime nieko nekeisti. Tik neužmirškime, kad tai ne pasirinkimas tarp homoseksualios ir heteroseksualios visuomenės. Tai tik pasirinkimas tarp gėjų ir pyderų. Lesbiečių ir stervų. Realybės ir fantazijų. Mastančių ir durnių. Ką renkiesi?

Visuomenė, kaip žmogus

Po visų kalbų apie kairiuosius, dešiniuosius, pokyčius, visuomenę, etc., kažkaip visai naujai pažvelgiau į tai, kur kišu savo nosį jau porą dešimtmečių: tuos pačius archetipinius vaizdinius, tautosaką, papročius ir kitus visuomeninės sąmonės apsireiškimus. Tokio pobūdžio reiškiniai yra labai lėti. Pavienės apraiškos ar net ištisi judėjimai čia tėra tik smulkūs epizodai.

Lietuvių tautinė sąmonė, kurią turime dabar, ėmė formuotis labai seniai – istorikai galėtų kalbėti apie kokį XI-XII amžius, o archeologai bei mitologijos tyrėjai – apie dar bent keliais šimtmečiais senesnį periodą. O juk ir dar anksčiau buvo kažkokių, dabar jau neatsekamų įvykių, kurie irgi davė savo pasekmes. Tad tai, kas istorija tampa mums (pvz., kokia Sausio-13), tokiai sąmonei – tik eilinis įvykis. Pokyčiai, įvykstantys per dešimtmetį – tai maždaug tas pat, kas žmogui būtų kelios savaitės ar mėnesiai.

Ar atsimenate, ką veikėte pvz., 1995 vasario 25 dieną? Aš nesugebu atsiminti ne tik to, ką veikiau tą dieną, bet net ir ką dariau tą mėnesį. Visuomenės atmintis irgi neilga – nors kažkas ir krebžda tautinės atminties kamputyje, nebent tik fragmentiškai galėtume atsekti kažką, kas susiję su pvz., 1863 sukilimu. Nors lyginimo mastelis panašus: ar žmogui 15 metų, ar tautai – pusantro šimtmečio.

Įsivaizduokime, kad tam tikra visuomenė yra tiesiog žmogus. Žmogus, kurio smegenų ląstelės – tai tiesiog tos visuomenės individų smegenys. Tuo tarpu įvairios visuomeninės diskusijos, ginčai ir pan. – tai tiktai mintys. Ir štai girdim diskusiją: viena grupė sako "Tėvynė, patriotizmas, tikrosios šeimos vertybės – tai išgelbės Lietuvą". Kita grupė tuo tarpu sako "Mes turim būti atviri naujoms idėjoms, tuo tarpu prisirišimas prie senų simbolių tėra mus ribojantis stabdis". Aišku, kai kurie pasisakymai – mintys žymiai grubesnės, netgi vulgarios.

Bet pažvelkim į tą disputą, ne kaip į disputą, o kaip į paprasto žmogaus mintis: žmogus-visuomenė galvoja apie tai, ką daryti, kaip keistis ar nesikeisti, kaip reaguoti į pasaulį. Laikytis senų įpročių, ar keisti savo gyvenimą? Pasaulis keičiasi, mes turim tobulėti, bet kaip? Kas padės išlikti savimi – sena patirtis ar bandymai viską daryti kitaip? Visuomenė analizuoja, mintys kovoja tarpusavy. Gal būt sprendimas bus padarytas, gal būt reiks pasižiūrėti daugiau, o gal ir nieko nekeisti. Tai tiesiog mastymas. Tiesiog vykstantis visai kitais mastais.

Mes kaip skruzdėlės, zujančios šalia žmogaus. Mes nesuvokiam žmogaus – mums, skruzdėlėms, jis per didelis, jo gyvenimas mums per ilgas. Tačiau mus stebintis žmogus padaro įdomią išvadą: pavienės skruzdės yra trumpaamžės ir kvailos, tačiau visos kartu jos turi labai keistą ir visai efektingą grupinį intelektą.

Todėl aš manau, kad net jei viena pusė tiktai plūstasi su kita, o kita – plūstasi su pirmąja, net jei jų idėjos tarpusavy atrodo nesuderinamos, prieštaringos ir visiems atrodo, kad jokios diskusijos nėra – diskusija visvien vyksta. Nes tai juk mintys – mintys visuomenės galvoje. Iš jų kažkas išsirutulios.

O ką mes čia galim pakeisti? Manyčiau, kad labai nedaug – padidinti diskusijos efektyvumą, pabandyti atrasti teisingesnį sprendimą. Juk visvien viskas baigsis visuomenės sprendimu – kažkokiu konsensusu, kuris gerokai skirsis nuo pavienių žmonių ar grupelių pažiūrų: šios juk tiktai mintys visuomenės sąmonėje. Todėl mums verta diskuotuoti, diskutuoti, diskutuoti. Nesvarbu, kaip, bet kalbėtis. Bendrauti. Net jei tas bendravimas mums patiems primena plūdimąsi. Net jei mums atrodo, kad oponentas mūsų nesupranta ar netgi negirdi.

Truputis apie nacionalizmą ir multikultūralizmą. Iš šalies.

Kartais tenka pastebėti diskusijas LJ ir kitur apie nacionalizmą ir multikultūralizmą. Ale kažkaip vis pasigendu požiūrio iš šalies: dažniausiai tenka susidurti tik su vienos iš kraštutinių pakraipų šalininkais.

Kokias problemas valstybei gali sukelti nacionalizmas – visi žinome (ryškiausias pavyzdys – visiškas Vokietijos krachas 1945), ši tema jau tiek nuvalkiota, kad nesinori apie tai net kalbėti. Bet multikultūralizmas – tai „modernesnis“ reiškinys. Ir jo šalininkai kartais bando jį pateikti, kaip panacėją nuo politinių problemų. Apie multikultūrinių visuomenių problemas irgi galime prisiminti (kad ir arabų maištai Prancūzijoje). Ale tai irgi jau gerokai nuvalkiota 🙂

Tiesiog pažvelkime į tai iš šalies, kaip į reiškinį, kada valstybė gali svyruoti nuo multikultūrinės iki nacionalinės vienoje ar kitoje savo vystymosi stadijoje ir kokias tai pasekmes jai atneša.

Pirmiausiai ta norėčiau priminti LDK istoriją: būtent protomultikultūralizmas, išsikerojęs Lietuvoje, tapo pagrindine LDK ekspansijos priemone: užimti kraštai būdavo greitai integruojami, neverčiant jų kaip nors keistis. Greičiausiai dėl to LDK tapo viena iš sparčiausiai istorijoje besiplėtusių imperijų. Multikultūriškumas LDK buvo toleruojamas kaip niekur daugiau Europoje. Tačiau ilgainiui tas pats multikultūriškumas tapo pagrindine LDK žlugimo priežastimi: tiesiog nebuvo valstybę vienijančio pagrindo. Skirtingai nuo multikultūrinės Lietuvos, Lenkija turėjo silpnesnį multikultūrinį užtaisą, todėl nukentėjo žymiai mažiau. Bet net ir Lenkijos atvejis nebuvo linksmas – net nedidelė iš LDK paveldėto multikultūriškumo dalis šiai šaliai tapo bomba.

Galime prisiminti ir kitą, dar didesnę multikultūrinę valstybę, pilnai toleravusią tautines specifikas – tai buvo Mongolų Totorių imperija. Anoji plėtėsi dar sparčiau, nei LDK, o paskui tiesiog išnyko. Kur dingo anie chanų palikuonys? Vieni tapo rusų dalimi, kiti – persimaišė su turkais, treti – tapo kiniečiais, ketvirti – dar kažkuo. Valstybė dingo be pėdsakų. Dar vienas pavyzdys – SSRS, kuriai plėstis padėjo „tautų draugystė“, o paskui – ta pati „tautų draugystė“ ją ir suskaldė.

Taigi, akivaizdu, kad multikultūralizmas yra tinkamas valstybės ekspansijos metu, tačiau visiškai pražūtingas, norint stabilizuoti šalį ir užtikrinti jos tęstinumą. Ryškiausi istorijoje multikultūralistines idėjas propagavusių valstybių kūrėjai buvo ir kraštutinai ekspansyvūs: Totoriai mongolai, LDK, Britų imperija, SSRS (atkreipkim dėmesį – dabartinė Rusija yra greičiau nacionalistinė, nei multikultūriška), o dabar – JAV bei EU. Tai šalys, kurios plečiasi, todėl joms reikia kažkaip tvarkytis su užimtomis teritorijomis 🙂 Ir priešingai: ilgą istoriją bei tęstinumą turinčios šalys buvo monokultūrinės, pvz., Graikija, Japonija, Korėja, Italija… Ir man ryškiausiu atrodantis monokultūrinės valstybės pavyzdys – Izraelis: šioji šalis sugebėjo atsikurti netgi po veik du tūkstantmečius trukusio valstybingumo praradimo.

Tiems, kurie klaustų manęs „tai tu už multikus ar už nacbolus?“, galiu dar daugiau papezėti šia tema. Bet atleiskit, kad vis viena neatsakysiu į šį klausimą tiesiai:

Pirmiausiai paklauskime savęs, koks idealus valstybės plėtimosi scenarijus? Ogi paprastas: sukuriamas stiprų identitetą turintis branduolys, paskui vykdoma ekspansija, kuo švelniau užimant gretimas šalis (multikultūrinė valstybė), tada vykdomas šiose teritorijose gyvenančių žmonių eliminavimas arba asimiliavimas, besibaigiantis stabilios supervalstybės atsiradimu.

O dabar – ką patiria maža ar silpna valstybė, pakliuvusi į ekspansijos zoną? Ją užima, tada kruša protą apie tautų vienybę (Žečpospolita), broliškus slavus – lietuvius ir rusus (carinė Rusija), geruosius baltaodžius indėnų draugus (Britai/JAV), tautų draugystę (SSRS), multikultūrinę visuomenę (JAV, EU), o paskui vykdoma asimiliacija arba genocidas. Galų gale silpnos šalies gyventojai arba išnyksta, arba tampa didelės šalies gyventojais, netgi niekinančiais savo šaknis (prisiminkime Lietuvos bajorus).

Būna ir neįprastų atvejų. Jei mažesnė/silpnesnė šalis yra stipresnė savo kultūriniu identitetu, suveikia kiniškasis scenarijus. Tūkstantį metų aną šalį užkariaudavo visi, kas tik netingi, ir užkariavę, patys asimiliuodavosi. Bet tai labai netipiškas, unikalus atvejis. Kitas scenarijus – žymiai kvailesnis: tautinį identitetą turinti valstybė pati susikuria sau bombą, augindama savyje neintegruotas, neasimiliuojamas kitų kultūrų dalis (pvz., ta pati SSRS, dabartinė Prancūzija). Kita vertus, neabejotina, kad galimi ir sėkmingi integracijos atvejai, pvz., Lietuvoje buvusios karaimų bei Krymo totorių bendruomenės, ilgą laiką veikusios, kaip vienas stipriausių valstybingumo ramsčių. Galų gale, sėkmingos integracijos pavyzdžiu galėtų tapti net ir žydai, padėję Lietuvai atkurti valstybingumą 1918.

Apibendrindamas, noriu pasakyti štai ką: nacionalizmas ar multikultūralizmas savaime nėra blogai. Svarbu tik žvelgti į jų privalumus ir trūkumus, į pritaikomumą, pasekmes bei tikslus. Kaip sakė mūsų senoliai – lazda turi du galus. Taigi, pirmiausiai nustatykime, kas tą lazdą laiko (ar mes, ar kažkas kitas) ir už kurio gi galo ją laiko, o paskui – galvokime, ką galime padaryti 🙂