Tag Archives: multikultūralizmas

Skerdynės Norvegijoje, Utøya saloje

Kai kurie pastebi, kad skerdynės Utøya saloje – tai pačios didžiausios žmonijos istorijoje skerdynės, kokios tik yra įvykusios taikos metu, nedalyvaujant organizuotoms naikintojų grupėms. Anders Behring Breivik – tai ne šiaip koks Antanas Varnelis, nužudęs 6 senukus, o treniruotas, steroidus vartojęs ir daugelį metų skerdynėms ruošęsis veikėjas: dar prieš krūvą metų jis įsigijo sodybą, kurioje ilgai ruošėsi sprogmenis, pirko ginklus ir planavo. Planavo ir galvojo apie būsimas skerdynes daug metų.

Breivikas šaudo aukas

Šitą kadrą nufilmavo žurnalistai, o jau paskui iš TV įrašo buvo išgauta ši scena. Nuotraukoje gan aiškiai galima įžiūrėti, kaip tarp savo aukų lavonų stovintis Breivikas ruošiasi nušauti vaiką, maldaujantį pasigailėjimo. Tuo momentu saloje jau buvo išsilaipinusi policija, tačiau Breivikas dar siautėjo.

Pirmiausiai, prieš analizuodami, skerdynių masto supratimui turėtume prisiminti kitus atvejus, kai pavieniai puspročiai šaudydavo žmones. Itin pagarsėjusių Columbine skerdynių metu nušauta 13 žmonių, didžiausiose JAV istorijoje skerdynėse, kurios įvyko Virginijos politechnikos institute, buvo nužudyti 32 žmonės, o iki šiol didžiausiose pasaulyje skerdynėse, kurios 1982 įvyko Pietų Korėjoje, pamišęs policininkas nušovė 57 žmones. Ne taip seniai du kartus Suomijoje siautėjo paaugliai – vienas nušovė 8 žmones, o kitas – 10 žmonių. Palyginus su visais šiais, Anders Behring Breivik atrodo, kaip monstras: jis nušovė 68, surengė sprogdinimą, paruošė bombas dar keliuose pastatuose ir prigamino sprogmenų tiek, kad galėtų išsprogdinti dar porą dešimčių namų.

Išties visa tai – tik dėl kreivo pasaulio suvokimo, dėl apsėdusio demono, privertusio jį žudyti. Deja, tas demonas yra pakankamai sudėtingas, kad net paviršutiniška jo analizė taptų tikru užsiknisimu. Net nežinau, ar kam nors užteks kantrybės perskaityti tą fragmentuotą minčių kratinį, kurį parašiau žemiau, bet bandykite…

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Žydai, multikultūralizmas ir dabartis. Europa mirė Aušvice.

Taigi, kartais būna nerimtai, o kartais – ir daug rimčiau. Štai toks vat straipsnis – gal kažkuo ir vienpusiškas, gal kažkam ir skaitytas. Bet man jis patinka – jame yra kabinama tam tikra multikultūralizmo ir tautinės integracijos pusė, kuri daugeliui mūsų tikrai svarbi.

Straipsnis paimtas iš ten, kur ir dažniausiai imu – http://www.brigin.lt/forumas/viewtopic.php?f=17&t=3939

Sebastianas Vivaras Rodrigezas (Sebastian Vivar Rodriguez, kartais dar minimas, kaip Sebastian Vilar Rodrigez ar Sebastian Villar Rodriguez) – ispanų žurnalistas, kurio vardu 2004 parašytas straipsnis apskriejo visą Internetą.

Europa mirė Aušvice

Aš ėjau Barselonos gatve, kai staiga supratau siaubingą tiesą – Europa mirė Aušvice. Mes nužudėme šešis milijonus žydų ir pakeitėme juos dvidešimčia milijonų musulmonų.

Aušvice mas sudeginome savo kultūrą, mąstymą, kūribingumą, talentą. Mes sunaikinome išrinktąją tautą, tikrai išrinktąją, nes jie mums davė didžius ir nuostabius žmones, pakeitusius pasaulį. Šių žmonių įnašas juntamas visose gyvenimo srityse: moksle, mene, tarptautinėje prekyboje, jie atnešė mums žinias, grožį, kultūrą ir, svarbiausia, sąžinės sąvoką. Visi šie žmonės buvo nukankinti, išprievartauti, sudeginti.

O paskui, užsidengę pakantumo kauke, norėdami įrodyti sau patiems, kad jau išsigydėme nuo rasizmo ligos, mes atvėrėme vartus dvidešimčiai milijonų musulmonų, kurie atnešė mums kvailumą bei nemokšiškumą, religinį ekstremizmą ir netoleranciją, nusikaltimus ir skurdą, kylantį dėl nenoro dirbti ir išlaikyti savo šeimas.

Jie perkėlė mūsų nuostabius Ispanijos miestus į trečiąjį pasaulį, paskandindami juos purve bei nusikaltimuose. Jie keliasi į butus, kuriuos jiems nemokamai suteikia valstybė ir ten ruošia planus, kaip išžudyti ir sunaikinti naivius šeimininkus. Tokiu būdu, savo nelaimei, mes iškeitėme kultūrą į fanatikų neapykantą, kurybinius sugebėjimus – į troškimą naikinti, išsilavinimą – į atsilikimą bei prietarus.

Mes iškeitėme nenumaldomą žydų norą išgyventi, sugebėjimą rūpintis savo vaikų ateitimi, jų norą gyventi, jų tikėjimą, kad gyvenimas šventas, į tuos, kurie garbina mirtį, į žmones, kurie apsėsti troškimo atnešti mirtį sau bei kitiems, savo ir mūsų vaikams.

Kokią siaubingą klaidą padarė vargšė Europa…

——

Straipsnis buvo išspausdintas 2004, Ispanų laikraštyje „Gentiuno“. O jau po kelių metų Didžiosios Britanijos mokyklose iš mokyklinių istorijos programų buvo panaikintos visos užuominos apie Holokaustą – atseit, tai įžeidžia musulmonus, teigiančius, jog Holokausto niekada nebuvo.

Tai grėsmingas požymis, kad siaubas iš lėto užvaldo pasaulį, bauginanti užuomina apie tai, kaip lengvai ištisos valstybės pasiduoda naująjam ideologiniam marui.

Praėjo daugiau, nei 60 metų nuo tada, kai pasibaigė Antrasis Pasaulinis karas. Karas, kuris nusinešė 6 milijonus žydų, 15 milijonų rusų, 7 milijonus vokiečių, 5 milijonus lenkų, milijonus kitų tautų žmonių gyvybių. Jie buvo nužudyti mūšiuose, nukankinti, sudeginti, mirė iš bado – štai ką mums atnešė fašizmas.

O dabar į Europą ateina nauja fašizmo banga – šį kartą jau iš kitų, tolimesnių šalių, skelbiančių, kad Holokausto niekad nebuvo. Ir tik nuo mūsų priklausys, ar praras Europa paskutiniuosius savo kultūros likučius.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Truputis apie nacionalizmą ir multikultūralizmą. Iš šalies.

Kartais tenka pastebėti diskusijas LJ ir kitur apie nacionalizmą ir multikultūralizmą. Ale kažkaip vis pasigendu požiūrio iš šalies: dažniausiai tenka susidurti tik su vienos iš kraštutinių pakraipų šalininkais.

Kokias problemas valstybei gali sukelti nacionalizmas – visi žinome (ryškiausias pavyzdys – visiškas Vokietijos krachas 1945), ši tema jau tiek nuvalkiota, kad nesinori apie tai net kalbėti. Bet multikultūralizmas – tai „modernesnis“ reiškinys. Ir jo šalininkai kartais bando jį pateikti, kaip panacėją nuo politinių problemų. Apie multikultūrinių visuomenių problemas irgi galime prisiminti (kad ir arabų maištai Prancūzijoje). Ale tai irgi jau gerokai nuvalkiota 🙂

Tiesiog pažvelkime į tai iš šalies, kaip į reiškinį, kada valstybė gali svyruoti nuo multikultūrinės iki nacionalinės vienoje ar kitoje savo vystymosi stadijoje ir kokias tai pasekmes jai atneša.

Pirmiausiai ta norėčiau priminti LDK istoriją: būtent protomultikultūralizmas, išsikerojęs Lietuvoje, tapo pagrindine LDK ekspansijos priemone: užimti kraštai būdavo greitai integruojami, neverčiant jų kaip nors keistis. Greičiausiai dėl to LDK tapo viena iš sparčiausiai istorijoje besiplėtusių imperijų. Multikultūriškumas LDK buvo toleruojamas kaip niekur daugiau Europoje. Tačiau ilgainiui tas pats multikultūriškumas tapo pagrindine LDK žlugimo priežastimi: tiesiog nebuvo valstybę vienijančio pagrindo. Skirtingai nuo multikultūrinės Lietuvos, Lenkija turėjo silpnesnį multikultūrinį užtaisą, todėl nukentėjo žymiai mažiau. Bet net ir Lenkijos atvejis nebuvo linksmas – net nedidelė iš LDK paveldėto multikultūriškumo dalis šiai šaliai tapo bomba.

Galime prisiminti ir kitą, dar didesnę multikultūrinę valstybę, pilnai toleravusią tautines specifikas – tai buvo Mongolų Totorių imperija. Anoji plėtėsi dar sparčiau, nei LDK, o paskui tiesiog išnyko. Kur dingo anie chanų palikuonys? Vieni tapo rusų dalimi, kiti – persimaišė su turkais, treti – tapo kiniečiais, ketvirti – dar kažkuo. Valstybė dingo be pėdsakų. Dar vienas pavyzdys – SSRS, kuriai plėstis padėjo „tautų draugystė“, o paskui – ta pati „tautų draugystė“ ją ir suskaldė.

Taigi, akivaizdu, kad multikultūralizmas yra tinkamas valstybės ekspansijos metu, tačiau visiškai pražūtingas, norint stabilizuoti šalį ir užtikrinti jos tęstinumą. Ryškiausi istorijoje multikultūralistines idėjas propagavusių valstybių kūrėjai buvo ir kraštutinai ekspansyvūs: Totoriai mongolai, LDK, Britų imperija, SSRS (atkreipkim dėmesį – dabartinė Rusija yra greičiau nacionalistinė, nei multikultūriška), o dabar – JAV bei EU. Tai šalys, kurios plečiasi, todėl joms reikia kažkaip tvarkytis su užimtomis teritorijomis 🙂 Ir priešingai: ilgą istoriją bei tęstinumą turinčios šalys buvo monokultūrinės, pvz., Graikija, Japonija, Korėja, Italija… Ir man ryškiausiu atrodantis monokultūrinės valstybės pavyzdys – Izraelis: šioji šalis sugebėjo atsikurti netgi po veik du tūkstantmečius trukusio valstybingumo praradimo.

Tiems, kurie klaustų manęs „tai tu už multikus ar už nacbolus?“, galiu dar daugiau papezėti šia tema. Bet atleiskit, kad vis viena neatsakysiu į šį klausimą tiesiai:

Pirmiausiai paklauskime savęs, koks idealus valstybės plėtimosi scenarijus? Ogi paprastas: sukuriamas stiprų identitetą turintis branduolys, paskui vykdoma ekspansija, kuo švelniau užimant gretimas šalis (multikultūrinė valstybė), tada vykdomas šiose teritorijose gyvenančių žmonių eliminavimas arba asimiliavimas, besibaigiantis stabilios supervalstybės atsiradimu.

O dabar – ką patiria maža ar silpna valstybė, pakliuvusi į ekspansijos zoną? Ją užima, tada kruša protą apie tautų vienybę (Žečpospolita), broliškus slavus – lietuvius ir rusus (carinė Rusija), geruosius baltaodžius indėnų draugus (Britai/JAV), tautų draugystę (SSRS), multikultūrinę visuomenę (JAV, EU), o paskui vykdoma asimiliacija arba genocidas. Galų gale silpnos šalies gyventojai arba išnyksta, arba tampa didelės šalies gyventojais, netgi niekinančiais savo šaknis (prisiminkime Lietuvos bajorus).

Būna ir neįprastų atvejų. Jei mažesnė/silpnesnė šalis yra stipresnė savo kultūriniu identitetu, suveikia kiniškasis scenarijus. Tūkstantį metų aną šalį užkariaudavo visi, kas tik netingi, ir užkariavę, patys asimiliuodavosi. Bet tai labai netipiškas, unikalus atvejis. Kitas scenarijus – žymiai kvailesnis: tautinį identitetą turinti valstybė pati susikuria sau bombą, augindama savyje neintegruotas, neasimiliuojamas kitų kultūrų dalis (pvz., ta pati SSRS, dabartinė Prancūzija). Kita vertus, neabejotina, kad galimi ir sėkmingi integracijos atvejai, pvz., Lietuvoje buvusios karaimų bei Krymo totorių bendruomenės, ilgą laiką veikusios, kaip vienas stipriausių valstybingumo ramsčių. Galų gale, sėkmingos integracijos pavyzdžiu galėtų tapti net ir žydai, padėję Lietuvai atkurti valstybingumą 1918.

Apibendrindamas, noriu pasakyti štai ką: nacionalizmas ar multikultūralizmas savaime nėra blogai. Svarbu tik žvelgti į jų privalumus ir trūkumus, į pritaikomumą, pasekmes bei tikslus. Kaip sakė mūsų senoliai – lazda turi du galus. Taigi, pirmiausiai nustatykime, kas tą lazdą laiko (ar mes, ar kažkas kitas) ir už kurio gi galo ją laiko, o paskui – galvokime, ką galime padaryti 🙂

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter