Category Archives: Uncategorized

Aušros Vartų koplyčia

Man susidaro toks įspūdis, kad katalikų bažnyčia patyliukais tiesiog griauna seną paveldą visur, kur tik užsimano ir kur nėra priežiūros. Šlykščiai kičinės plastmasinės skulptūros bažnyčiose seniai tapo įprastomis, bet tai, ką padarė su Aušros Vartais – tai panašu į atvirą vandalizmą. Vieną iš nedaugelio vietų, viskas sėkmingai išsilaikė paskutinius kelis šimtmečius, pavertė į kažkokį, atleiskit, vos ne tualetą su euroremontine apdaila.

Problema, kurią pastebiu – dvasininkai atrodo visad išlipa sausi iš vandens. Ir ar aš čia kažką pražiopsojau, ar iki šiol neįvardinta, kad už šiuos griovimus atsakingas tas ar anas katalikų bažnyčios veikėjas, nusprendęs griauti viską, kas sena ir statyt marmurinius laiptus su stiklinėm durim?

Kraujo kerštas

Kas skaitote rusiškai – tiesiog fantastiškai įdomiai apie kalniečių (čečėnų, ingušų ir pan.) paprotinę teisę, kraujo kerštą ir t.t. – atskleidžia visiškai kitokią teisinę sistemą ir paaiškina daugelį dalykų apie tų tautų pasaulėžiūrą:

http://burtin.livejournal.com/21811.html (pirma dalis)
http://burtin.livejournal.com/22202.html (antra dalis)

  žada ir daugiau dar apie tai parašyt.

Užkalnio knyga

Kažkada rašiau apie Andriaus Užkalnio knygą – tą, kur apie Angliją ir tuos žmones, ir jų šalį… Kas neskaitėt –http://rokiskis.popo.lt/2009/12/30/andrius-uzkalnis-anglija-apie-tuos-zmones-ir-ju-sali/

Ką pamačiau Knygų Mugėje – dabar platinamas jau trečias tiražas. Debiutantas išpardavė savo pirmą tiražą (2000) per nepilnas dvi savaites. Antrą tiražą (3000) išpardavė irgi vos per keletą savaičių. Trečias tiražas (4000) jau baigiamas išparduoti. Parodoje gerbiamo autoriaus klausiau, ar bus ir ketvirtas. Sakė, kad bus. Nesakė, kokiu tiražu. O aš spėju, kad bus ir penktas. Stebina tai, kad rekordinė, jau porą mėnesių visų knygynų top-1 knyga nesulaukė jokių oficialių apdovanojimų, o net ant jos trečiojo tiražo viršelio vis dar neatsirado užrašas „bestseleris“.

Taigi, visų ignoruotas debiutantas sumušė visus visų laikų Lietuvos debiuto rekordus – gal dėl to jis ir yra taip ignoruojamas visokių rašytojų sąjungos veikėjų. Bene vienintelė kritikė iš rimtos literatūrinės chebros – Aistė Bimbirytė, pareiškusi, kad Užkalnio knyga velniškai pelninga, pakliuvo į Pipediją, kaip teisybės nešėja. Išties, gal knyga ir yra baisiai pelninga leidyklai (kuo irgi kažkiek abejoju), bet mano žiniomis, autorius tegavo vienus nuostolius.
Gandai sklando, kad greitai pasirodys ir dar viena Andriaus Užkalnio knyga, o rudeniop – ir trečia. Tikiuosi, ir šios knygos bus tokios pat įdomios ir maloniai skaitomos.

Šalčiai

Vakar grįžom iš tūso, kažkokiuose poilsio namuose už Nemenčinės buvom. Pirtelės ir taip toliau. Poilsio namai atseit šildomi, temperatūra kambariuose kokie +5. Žiauru. Šaltis lauke – irgi žiaurus. Aišku, ne tie -40, kokių yra buvę Lietuvoje, bet -28, apie kuriuos radijas kalbėjo – tai jau tur būt.

Sniegas girgždėjo garsiai, lyg koks traiškomas pergamentas. Kai sniegu eina keletas žmonių, garsas tiesiog skausmingai atsiduoda ausyse. Girgžda, kai šala. Jau šeštadienį girgždėjo klaikiai. O sekmadienį ryte, kai vaikščiojom nuo vieno pastato iki kito – triukšmas net nejaukus darėsi. Juolab, kad ir šiaip visi garsai, esant tokiam šalčiui, sustiprėja keleriopai. Ir dar tas oras, blizgantis saulėje. Kai labai atšala, galima pamatyti, kaip oras žaižaruoja. Nežinau, kodėl, bet būna toks dalykas – lyg mažytės kibirkštėlės blykčiotų.

Neužsivedė daugiau, kaip pusė visų mašinų. Mūsų SAAB pasirodė gražiausiai – užsivedė, vos suktelėjus raktelį, kai kitiems teko pavargti. Aišku, teko kitus paskui kurti. Visą būrį neužsivedėlių. Pora draugų atvažiavo savo mikroautobusu – tiems buvo išvis tragedija, užsivedė tik porą kilometrų pratampyti.

Jau važiuodami namo, pamatėm kažkokius nuo keliuko nučiuožusius senukus. Nulėkė labai sėkmingai, tiesiai į tarpą tarp dviejų medžių. 30cm į kairę ar į dešinę – būtų subaladoję mašiną. Vairavęs senukas sakė "pats nesuprantu, kaip čia taip sumėtė, taip atsargiai važiavau, negreitai". Išties negreitai – manau, kad ne daugiau, nei 20-30 km/h, nes šliūžės matėsi vos kokių 5-6 metrų. Sustojo ir daugiau žmonių, tai visu būriu tiesiog išstūmėm tą mašiną ant kelio. Bet toliau tuo miško keliuku važiavom jau labai lėtai.

Ir aišku, grįžus į Vilnių – ryškus vaizdas: visur mašinos su atidarytais kapotais. Tiems, kas turi dyzelius – išvis mirtinas reikalas, kai kurie tik po ilgų tampymų užsiveda, kai variklis prasukamas tiek, kad nuo sukimo įšiltų.

Techninė smulkmena: laidų reikia visgi gerų. Bandėme kurti, draugų mašiną prijungę tais kinietiškais laidais, kokių pilna degalinėse – nei velnio neužkuria. Matyt neperduoda pakankamos galios. Pavyko, tik pajungus kažkokius senus rusiškus, piršto storumo kabelius.

Truputis FilOp ženklų

Kadangi   prašė, tai štai nuotraukėlė su trupučiu FilOp (Filatelinės Opozicijos) pašto ženklų iš mano kolekcijos. Jei neklystu, visų čia matomų autorius yra Antanas Šakalys, Gedimino Karpavičiaus ženklų lyg ir nėra čia. Išimtis – Joniškio ženklai, kurie nesusiję su FilOp, o tiesiog vietinė suvenyrinė laida, berods 1991 metų.

FilOp ženklai specialiai kuriami kaip kontrastas oficialiems Lietuvos pašto ženklams, dauguma pastarųjų išsiskiria kraštutinai žemu atlikimo lygiu. Dažniausiai – tokiu prastu, kad darosi gėda, į juos vien pažiūrėjus, o ne vienas pažįstamas filatelistas, turintis apypilnes ar visai pilnas Tarpukario Lietuvos pašto ženklų kolekcijas netgi pareiškia, kad naujų nerenka būtent dėl pasibjaurėjimo. Tai labai netipiška, nes filatelistai paprastai didelių skrupulų neturi.

Paveiksliuko viršuje esantys sovietinių ženklų perspaudai – vieni iš tų, kuriuos filatelistai patys gamino naudojimui pašte, kai Lietuvos paštas šūdą malė. Šie – patys patys pirmieji, skubiai perspausdinti Antano Šakalio berods dar tą pačią Kovo 11 – vos paskelbus nepriklausomybę. Greitai po šių išleidimo nedidelė dalis jų pakliuvo ir į pašto apyvartą. Ir tik jau daug vėliau (1990 Spalio 7d. – daugiau, kaip po pusės metų) buvo išleisti pirmieji oficialūs atkurtos Lietuvos pašto ženklai, kurių nuolat nebūdavo pašto skyriuose, Lietuvos paštas vis atsisakinėdavo juos naudoti siuntimui ne Lietuvoje ir t.t.. Tad istorine prasme pirmus atkurtos Lietuvos pašto ženklus išleido ne Lietuvos paštas, tuo metu pilnas neaiškių promaskvietiškų veikėjų, pezėjusių apie visokius "negalime, negalime", o filatelistai, vėliau ir įkūrę tą garsiąją Filatelinę Opoziciją.

(jei paspausite paveiksliuką, pamatysite didesnę jo versiją)