Vadyboje dažnai vartojama tokia sąvoka, kaip "geriausia praktika" – iš angliško pasakymo "best practice". Paprastai taip vadinami daugelyje įmonių atidirbti darbo organizavimo metodai, išgryninti tiek, kad juos taikant, net nebūtina suprasti, kaip jie veikia: darbą organizuojant tokiu būdu, rezultatas visvien gaunasi geras.
Yra ir priešinga, rečiau naudojama sąvoka – blogiausia praktika ("worst practice"). Apie šią kalbama rečiau, nes ji nelabai ką gero teneša, tačiau ir ši yra labai įdomi, kai dirbi su įmonėmis ir analizuoji prastos veiklos priežastis – pagal ją lengviau identifikuoti problemų kilmę.
Taigi, kažkaip truputį priminė vieną temą – atlyginimų valdžios įstaigose sistemą. Pagal rangus nustatomi atlyginimai galėtų tapti vienu iš nuostabiausių blogiausios praktikos pavyzdžių. Su tiesiog tragiškomis, košmariškomis pasekmėmis.
Dažnas Kubiliaus atstovas, pezantis apie tai, kad "duokit konstruktyvios kritikos" dabar vėl gal pasisakys, kad tai nekonstruktyvu, o aš tik tiek pasakysiu: sukurti blogesnę motyvacinę sistemą už tą, kuri yra pagal rangus – vargiai įmanoma. Praktiškai bet kokia atlyginimų nustatymo sistema, kokią tik galima įsivaizduoti valstybinėse įstaigose, duotų geresnius rezultatus už šią.
The worst practice. Ar kam nors kyla klausimų, kodėl?