Category Archives: Vadyba ir marketingas

Vadyba, marketingas, įmonių ir organizacijų valdymas

Apie motyvaciją, gėrį ir blogį

Čia toksai dalykas, kuris pernelyg paprastas, kad norėtųsi straipsnį rašyti, bet jis taip dažnai užmirštamas įvairiose įmonėse, kad manau, jog reikia visgi užkabinti, nes tai visiškas beisikas, kurį kaip 2×2 turi mokėti visi vadovai.

Jei išmoksite žaisti gėriu ir blogiu, tai galėsite žaisti. O jei neišmoksite, tai žaidimas nesigaus.

Jei išmoksite žaisti gėriu ir blogiu, tai galėsite žaisti. O jei neišmoksite, tai žaidimas nesigaus.

Yra dvi motyvacijos rūšys: teigiama (paskatinimai) ir neigiama (bausmės). Ir labai dažna situacija, kai vadovai darbuotojams taiko tiktai vieną iš šitų dviejų rūšių, užmiršdami kitą bei išvis nesusimąstydami, kurią motyvaciją kada reikia taikyti. Ir rezultatas būna prastas, tada dėl to prasto rezultato pereinama prie klaikių motyvacinių schemų, nieko iš to nesigauna ir taip toliau.

Įsiminkit paprastą schemelę iš dviejų punktų:

  • Jei norite, kad darbuotojas kažką darytų, duokite teigiamą motyvaciją – pagyrimus, premijas, gerus žodžius, dovanas, etc., ką tik sugalvojate. Už viską, kas yra daroma gero – duokite gėrį.
  • Jei norite, kad darbuotojas kažko nedarytų, duokite neigiamą motyvaciją – nuobaudas, įspėjimus, barimus ir taip toliau. Už tai, kas neturi būti daroma – duokite blogį.

Viskas.

Išties čia visa žmogiška psichologija – mes nenorime daryti nieko, kas nemalonu. Jei darome kažką, kas sukelia nemalonumą, tai išmokstame to nedaryti. Ir kartu mes norime daryti viską, kas malonu. Jei darome kažką, kas duoda malonumą, tai išmokstame tą daryti.

Bausmės niekada nepaskatina daryti kažką gerai, atsiduodant darbui. Kaip ir apdovanojimai nepaskatina nedaryti prasižengimų. Todėl reikia labai griežtai ir aiškiai skirti, koks motyvatorius kada yra taikomas.

Kadangi organizacijos visgi būna orientuotos į pozityvų rezultatą (kad kažkas būtų pasiekta), pagrindiniu įrankiu turi būti teigiami motyvatoriai – pagyrimai, šventės, dovanėlės, džiaugsmai ir taip toliau. Nereikia galvoti nieko pernelyg sudėtingo – išties tai dauguma tų dalykų tėra bendravimas. Kai vadovas elgiasi kaip žmogus, galvoja apie darbuotojus, nori jiems duoti kažką teigiamo. Kartais pakanka šypsenų, kad situacija pasikeistų į gerą.

Netgi įmonėse, kur yra daug daug problemų su darbuotojais, teigiama motyvacija turi siekti apie 80%. Jei pas jus įmonėje teigiami ir neigiami paskatinimai dalinasi maždaug per pusę, aš jus užjaučiu.

Taip, aš žinau, kad būna visokių išimčių, specifinių segmentų, netinkamos komforto zonos, etc., bet turėkite omeny ir tai, kad komforto zona susidaro tada, kai nėra pakankamai teigiamos motyvacijos. Todėl pirmas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį – tai už ką ir kaip bandoma motyvuoti ir ar teigiamos motyvacijos pakanka. Antras dalykas, į kurį verta kreipti dėmesį – tai bendra motyvacinė situacija, kuri nusako ar pats darbas darbuotojui duoda džiaugsmą (kur darbas stresinis, pvz., helpdeskas, ten negiama motyvacija yra savaiminė, todėl teigiamos reikia daug). Ir jau paskui verta galvoti apie kokius nors motyvacijų balansavimus.

Tai vat tiek.

Sprendimų pasirinkimo pozityvumas

Vat taip įvairios temos užsikabina, o šita išties labai sena, daug kartų nagrinėta ir vis neišnagrinėta, nes tokia gili savo esme, kad netgi nežinau, nuo ko pradėti. Apie tai, kokie sprendimai versle, o ir bendrai gyvenime yra geri ir produktyvūs, o kokie blogi ir neproduktyvūs.

Jei norime kažkokios sėkmės, tai reikia visgi kažką daryti, o ne nedaryti. Taip kad darykit ir aš jums paaiškinsiu visą loginę darymo struktūrą, kad žinotumėt, jog esminė bet ko sąlyga - kad reikia daryti. O jau paskui galvoti, ar ten gerai, ar galima dar geriau, ar dar ten kažką.

Jei norime kažkokios sėkmės, tai reikia visgi kažką daryti, o ne nedaryti. Taip kad darykit ir aš jums paaiškinsiu visą loginę darymo struktūrą, kad žinotumėt, jog esminė bet ko sąlyga – kad reikia daryti. O jau paskui galvoti, ar ten gerai, ar galima dar geriau, ar dar ten kažką.

Kadangi čia labai jau plati tema, tai aš tiesiog apie vieną koncentruotą teisingų sprendimų pasirinkimo fragmentą jums parašysiu. Apie tai, kaip dėstosi argumentai už ir argumentai prieš, kai sprendžiama, ar kažką daryti, ar nedaryti. Taip, semiotiškai. Ne kaip durniams, o kaip tiems, kas analizuoja.

Continue reading

Tu esi atleistas, nes tavo atleidimą nurodo skaičiai

Krizės išgyvenimo gidas reklamos ir marketingo specialistams

Kiniškas sausainis atspėja jums ateitį

Aš jums atspėsiu ateitį, nes esu antgamtinis padaras, kuris jums viską gali išburti. Jus atleis iš darbo.

Ponai marketingistai ir reklamos specialistai, jus greitai vėl masiškai atleidinės iš darbo*. Ar atsimenate, kas buvo, kai atėjo ankstesnė krizės banga? Manau, kad nereikia priminti, tačiau visgi priminsiu: daugybę jūsų tiesiog išmetė. Daugybę tų, kas dirbote įvairių įmonių reklamos ir marketingo skyriuose atleido lygiai taip pat, kaip ir daugybę tų, kas dirbote įvairiose agentūrose. Aš manau, kad atsimenate tai. Ko gero, net statybininkų krizė neužkabino taip masiškai ir skaudžiai, kaip jūsų. Ir manau, kad numanote, jog ateinanti naujoji krizės banga jus daužys dar labiau, nei ankstesnė. Todėl aš jums padėsiu. Tik pasistenkit atverti akis ir skaityti labai atidžiai viską, ką aš čia jums rašau.

Aš esu sutikęs labai daug nuostabių ir kūrybingų žmonių. Ir daugelis jų dirbo būtent reklamos ir marketingo srityje. Tai fantastiški žmonės, turintys fantaziją, svajones, sugebantys kurti, matantys grožį ir mokantys stebėtis pasauliu. Jūs, ponai marketingistai ir reklamščikai, esate išties puikūs. Jūs esate tie, su kuo bendrauti – vienas malonumas. Ir jūs tikrai nešate labai didelę naudą daugybei įmonių. Ir be jūsų daugelis įmonių tikrai žlugtų. Bet jūs, ponai reklamščikai ir marketologai, dažniausiai absoliučiai neįstengiate susigaudyti įmonių vidaus procesuose, o ypač – finansuose bei skaičiuose. Ir dėl to, kad jūs esate nuostabūs, aš jums noriu padėti. Aš jums duosiu šiaudą, kuris gal būt padės jums išsigelbėti.

Jūs esate atleistas iš darbo

Blablabla, gėlytės, reklama klientams, visi sužinojo, įmonės įvaizdis, prekės ženklo žinomumas, blablabla. Jūs visi žinot šitas daineles labai gerai. Ir jūs visi žinot, kad kai kalba pasisuka apie konkrečius pelnus, jūs būsite atleistas, nes nemokėsite suskaičiuoti, kiek pelno atnešėte ir kaip savo išlaidas atpirkote.

Jūs juk puikiai žinote, kaip vyksta pokalbis tarp gerą reklamą suorganizavusio marketingisto ir įmonės finansų direktoriaus. Arba tarp marketingisto ir generalinio direktoriaus (faktiškai, generalinis – tai antra finansų direktoriaus inkarnacija, nes generalinis visada skaičiuoja pinigus):

– Štai kokią gražią reklamą padarėme, milijonas žmonių ją pamatė, kokia ji graži, žiūrėkite, kaip visi ją aptardinėja, tai įvykis, mūsų produktas pasidarė žinomas, mūsų klientų ratas plečiasi, pirkėjų tikrai padaugės, nes jie dabar žino…
– Kiek buvo išlaidų ir kiek pelno atnešė?
– Tikrai pelno bus daug, aš pasitikrinsiu dėl išlaidų, bet pelno mes negalime suskaičiuoti, tačiau garantuoju, kad jis bus, nes visi potencialūs pirkėjai įsiminė…
– Tu atleistas.

Taip, gerbiami ir mieli reklamščikai. Jūs nemokate skaičiuoti pinigų. O ten, kur nepaskaičiuojami gauti pinigai, ten, finansistų supratimu, yra nuostoliai. Nes visos veiklos yra skirstomos į dvi rūšis: kaštų centrus ir pelno centrus. Kaštų centrai yra visur, o pelno centrai – kai kur. Kur nėra paskaičiuojami gauti pinigai, ten visada yra kaštų centras. Ir finansistai dėl to yra teisūs. Jie visada teisūs, nes jie visada teisūs. Tai yra aksioma, kurios nei nebandykite ginčyti, nes jus už tai atleis bet kurioje įmonėje, kuri tik valdo savo finansus.

Vienintelis būdas su tuo tvarkytis – tai išmokti gyventi pagal tuos dėsnius, kurių reikalauja finansistai. Ir jei jūs išmoksite – jūs galėsite parodyti savo atneštą pelną. Kol jūs jo neparodote, tol su jumis siejamos tiktai išlaios, tačiau pelno nėra, vadinasi, jūs esate nuostolingas. Štai todėl aš jums čia duosiu šiaudą, kuris padės jums išsigelbėti. Jei jūs viską perskaitysite, sugaišite krūvą bemiegių naktų, skaičiuodami, padarysite prezentacijas ir įrodysite įmonės finansų direktoriui bei generaliniam, kad jūs atperkate save ir dar atnešate krūvas pelno – jūs būsite išgelbėtas. Priešingu atveju – jūs žinote, kas jūsų laukia, nes ateinanti krizė per marketingą kirs dar smarkiau, nei ta, kuri buvo. Todėl griebkite šiaudą, kurį jums duodu.

Jūs esate atleistas iš darbo

Aš jums sakau tiesiai ir dar kartą kartoju: prieš pradėdami mokytis, jūs turite įsisąmoninti, kad jau esate atleidžiamųjų sąraše. Ir jei jūs nesuskubsit, jūs jau galite skaityti, kad esate atleistas.

Tai finansinio pagrįstumo šiaudas. Jis jums bus nesuprantamas, bet tiktai jis gali jums padėti, nes tiktai jis leis jums įrodyti, kad jūs nešate įmonei pelną čia ir dabar. Todėl skaitykite ir galvokite, kaip tai galite pritaikyti savo darbe, kaip galite tai pritaikyti darbe su klientais ir pokalbiuose su vadovais. Skaitykite, nes tai, ką aš jums rašau, gal būt padės jums išsaugoti savo brangią darbo vietą, kuri jau dabar yra tame naikinamų darbo vietų sąraše, apie kurį galvoja jūsų vadovas.

Aš jus užtikrinu, kad jūsų vadovas tą sąrašą savo galvoje dėlioja jau dabar, nes visi vadovai galvoja apie kiek tolimesnį laikotarpį, nei pavaldiniai. Ir visi vadovai supranta, kad ši krizė smogs reklamoje dirbantiems skaudžiai. Todėl aš jums čia rašau patarimus, kuriuos jūs perskaitykite ir paskui man melskitės, nes jei gerai melsitės ir darysite viską, ką čia parašiau, jūs ne tik išsigelbėsite, bet net ir sugebėsite savo atlyginimus pasididinti.

Atspėk, žinai ką? Tu esi atleistas iš darbo!

Na, čia dar jums kartą, kad suvoktumėte viską aiškiai: jus atleis. Ir gal būt jau labai labai greitai. Ar žinote, kodėl? Todėl, kad jūsų nešami nuostoliai matomi puikiai, o jūsų nešamo pelno nežino niekas!

Aš puikiai žinau, kad yra dvi grupės su reklama dirbančių žmonių: tai tie, kas dirba reklamą perkančiose įmonėse ir tie, kas dirba agentūrose. Mano patarimai bus svarbūs ir vieniems, ir kitiems. Reklamos agentūrų darbuotojams labai svarbu suprasti, kas svarbu marketingistams, dirbantiems įmonėse. O pastariesiems labai reikia pagalbos iš agentūrų, norint pagrįsti reklamos pirkimus ir savo pačių kainą. Jei bus taupomi kaštai įmonių marketingistų sąskaita, reklamos agentūroms irgi bus baisiai nesaldu. Todėl perskaitykite.

Perskaitykite nepriklausomai nuo to, ar esate marketingo specialistas, dirbantis įmonėje, ar reklamos organizatorius agentūroje. Tai jums padės išsaugoti savo darbo vietas. Ir gal būt tai net leis jums pasididinti atlyginimus.

Continue reading

Kaip pagerinti referendumų organizavimą

Nerašysiu jums, kad referendumas yra blogai. Kaip nerašysiu ir kad referendumas yra gerai. Šiaip tai aš kokią nors savo nuomonę gal ir turiu, bet tepasilieka ji pas mane, nes ten kur sprendžia visi, tai gaunasi kažkaip, kad išties nelabai ir aišku, kas ten sprendžia. O žinoti, kaip ten kas – irgi nelabai ir gaunasi visiems. Žodžiu, šiaip tai čia tokia košė su viskuo, kad gerai pagalvojus, nelabai ką ir sugalvoti gaunasi, nes ir iš vienos pusės visokie galai, ir iš kitos pusės – kitokie galai.

Melskitės man menki žmogiūkščiai. Ir pinigus neškit.

Išties pinigai gali išspręsti daugybę visokių problemų. Rinkimines, referendumų problemas – taip pat.

Aš užtat jums geriau apie kai ką kito parašysiu. Vat apie tokį vieną niuansą, kur buvo kalbos, jog ne tai referendumi surinkta parašų gal ir daugiau, nei 300 tūkstančių, bet visgi gal mažiau, nei 300 tūkstančių. O kiek gi tų parašų – visiškai neaišku, nes norint išsiaiškinti – reikia visiškai visus patikrinti. O visiškai visus patikrinti – neįmanoma, nes tiesiog banaliai neįmanoma. Todėl ir lieka tas klausimas, kad gal ir daugiau jų nei reikia, o gal ir mažiau.

Praktikoje kažkokią dalį tų parašų patikrina Vyriausioji rinkimų komisija, bet tik per du mechanizmus:

  • Bandoma identifikuoti ir sutikrinti akis badančius dalykus, pvz., kai tuo pačiu raštu keli žmonės parašyti ar šiaip užrašytas koks nors atvejis be adreso ar su kokiu vardu-pavarde kaip Vardenis Pavardenis. Žodžiu, ieškoma kokių nors neteisingumų.
  • Bandoma paimti atsitiktinių žmonių rinkinį ir pasižiūrėti, ar ten bus daug netikrų personų bei visokių duplikatų.

Bet kad ir kaip ką betikrintume, visvien gaunasi taip, kad galų gale tiesiog tenka padaryti prielaidą, jog viskas tvarkoje, nes viską pertikrinti – neįmanoma. Aišku, ta prielaida būna pakankamai patikima: pvz., jei yra 330 tūkstančių parašų, o neteisingų dalis juose – kokie nors 5%, gauname, kad maždaug 313 tūkstančių parašų bus visgi teisingi.

Ale įtarimas lieka ir graužia? Ypač kai tas surinktų parašų skaičius labai jau netoli ribos, tiesa? O čia dar prisideda kalbos apie tai, kad tie referendumai brangiai kainuoja, o dar ir žmonės neaišku ko ten nori (nors gal jiems patiems ir aišku), o gal dar kažkam norėtųsi, kad tas barjeras sumažėtų, o tada gi dar tų išlaidų daugiau bus…

Vat čia vienas toks mano draugas ir pasakė kartą sprendimą (aš, beje, ilgai laukiau ir nieko nerašiau, nes norėjau prieš pat referendumą paskelbt šitą mintį): tiesiog reikia, kad referendume ir patikrinamumas geresnis būtų, ir visgi žmonės rašytųsi ne bileką, o pagalvodami – taip visiems būtų aišku, kad su referendumu viskas tvarkoje. Paprasti ir suprantami reikalavimai?

Čia vat pažiūrėkim į tokį scenarijų: tarkime, kad pasirašyti galima tik elektroniniu būdu. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad praktiškai visi rašysis per banką. Ir patogiai, ir lengvai, ir vargti niekam nereikės. Daug lengviau tuos parašus surinkti būtų – tada ir nekiltų problemos dėl kokių nors didelių barjerų. O kad būtų aišku, jog žmogus gerai pagalvojo ir nori prisidėti prie to referendumo – tegul perveda tarkim 20 litų referendumo organizavimui.

Aš sakyčiau, kad tai akivaizdu: juk tie, kas nori kažką pakeisti, iš esmės yra investuotojai į pokyčius. Organizuotojai, norintys kažko rimto ir manantys, kad tai yra verta visos Lietuvos pastangų ir išlaidų. Taigi, natūralu bus, jei pasirašantys parems šitą reikalą. O jei neparems – nu tai reikš, kad visgi reikalas nevertas. Logiška?

Aišku, gali būti ir taip, kad kažkas negali kokiais nors kompiuteriais naudotis. Tai čia irgi paprasta: tiesiog parašų rinkėjai turi turėt kompiuterį, per kurį įveda duomenis apie pasirašantįjį ir kasos aparatą (kurį turėtų apmokėti VRK), su kuriuo kiekvienam pasirašančiam išmuštų čekiuką. Ir apskaitytų. Vienas čekiukas pasilieka pasirašiusiam, o kitas – nueina į VRK. Patikrinimui. Išsyk galima būtų supaprastinti visą reikalą: vėlgi matytųsi, kokiais tempais tie parašai suvesti, atitiktys tarp pavardžių, etc.. Ir noras sukčiauti pas kai kuriuos parašų rinkėjus kardinaliai sumažėtų. Ir patikrinti viską būtų lengva, nes duomenys būtų kompiuteriniai.

Techniškai labai paprasta: pas parašų rinkėjus yra lapai, su eilučių numeriais, kur save įsirašo ir pasirašo žmogus, o į kompiuterį tereikia įvesti numerį eilutės, kurioje žmogus pasirašė. Paprasti šiuolaikiniai skaneriai gali be problemų asmens duomenis į kompiuterį suvesti patys – nuskaito asmens tapatybės kortelę ir viskas. Ir jau pačiam parašų rinkėjui toks kompiuteris išsyk galėtų pasakyti, kad pvz., tam tikras asmuo antrą kartą bando pasirašyti. O juk ir pats parašų rinkėjas suinteresuotas turėtų būti, kad duplikatų nebūtų. Taigi, problemų visiems sumažėja.

Ir svarbiausia – taigi tokiu būdu nekiltų joks klausimas apie tai, kad referendumai bus krūvomis rengiami ir tiek jiems pinigų sueikvos valstybė, kad subankrutuos. Paprastai būtų: jei jau parašai surenkami – reiškia, kad finansavimas yra. O jei parašai nesurenkami – tai reiškia, kad pinigai nueina į VRK – visokioms priemonėms pirkti, kad referendumai būtų lengvesni, patogesni, patikimesni ir taip toliau.

O tai vat dabar gaunasi – rašosi kas nori, o paskui prieštaravimai lenda per visus galus, referendumų organizatorius vadina visokiais durniais ir panašiai. Ir dar kaltina referendumininkus pinigų švaistymu. O kai pinigai referendume atsirastų – jokių tokių pavadinimų ir neliktų: jei žmogus gali skirti 20 litų savo pozicijai išreikšti – tai reiškia, kad ta pozicija yra verta. Ir tada ir visos tos košės neliktų. Būtų visiems geriau.

Tęstinumo valdymas valstybės mastais

Kažkaip jau taip gaunasi, kad per tuos įvykius Ukrainoje visiškai užsiverčiau ir blogas kuriam laikui liko faktiškai neprižiūrimas. Vargu, ar galima kažko kito tikėtis – jau kai prasidėjo tie Maidano įvykiai naktimis su neįtikėtinai intensyviu naujienų srautu, tai visas tas aktyvumas ir persikėlė pas mane į Facebook. O paskui jau ir Krymo okupacija, ir dar kiti reikalai. Beje, čia jums ta proga noriu pristatyti naują ir labai gražų projektą – Laisvoji Ukraina, kurį sukūrė tokia ULLL – aktyvių Ukrainos rėmėjų grupė.

Yra trys visiškai skirtingi klausimai: kaip padaryti, kad gaisras nekiltų, kaip laiku užgesinti gaisrą ir ką daryti, jei sudegė namai. Ir aš jums labai patariu šitų dalykų nepainioti.

Yra trys visiškai skirtingi klausimai: kaip padaryti, kad gaisras nekiltų, kaip laiku užgesinti gaisrą ir ką daryti, jei sudegė namai. Ir aš jums labai patariu šitų dalykų nepainioti.

Taigi, o dabar grįžkim prie reikalų – karo grėsmės. Ir pasižiūrėkime labai vadybiškai, paprastai ir sistemiškai, kas gi čia turėtų vykti ir kam reiktų ruoštis, nes apie reikalus užmirštam, o jie gi vyksta ir vyks. Aišku, kai kurių tų dalykų visai nesinorėtų, bet būkime realistais. Ir neužmirškime, kad iš svetimų klaidų mokytis yra kardinaliai pigiau ir lengviau, negu iš savų. O apie tai ir yra visa vadyba – apie tai, kaip išvengti klaidų, pasimokant iš kitų patirties.

Taigi, vadyboje yra trys (ir labai labai savo esme skirtingos) rūšys blogų dalykų – incidentai, problemos ir dizasteriai (katastrofos). Tačiau gaunasi kažkaip taip, kad jei apie galimus incidentus kažkas kalba, apie problemas irgi tarpais kažkas pasakoma, tai iki šiol dar nieko negirdėjau apie tai, kaip būtų valdomos galimos katastrofos. Na, aš čia neturiu omeny visokio žurnalistinio briedo – jie katastrofomis vadina ką papuola. Žinote tą – „agonijos neslėpė Eglė“?

Ai, taip, pirmiausiai, kad nebūtų bereikalingų ginčų, duodu aiškų apibrėžimą jums, kurį išmokite kaip kokią mantrą, nes tai jums ir versle labai labai padės:

  • Incidentas – tai tiesiog įvykis, kuris įvyko ir padarė kažkam nemalonumų. Nesvarbu, kokio didumo tie nemalonumai – esmė yra ta, kad įvykis įvyko. Ir padarė kažkokių neigiamų reikalų. Jei kažkas neįvyko arba tiesioginių ir realiai esančių neigiamų pasekmių nėra – tai ne incidentas. Incidentas gali būti ir labai labai didelis, bet tai visvien incidentas.
  • Problema – tai vieno ar kelių jau įvykusių ar netgi dar neįvykusių (tačiau neabejotinų) incidentų priežastis. Problema savaime gal būt netgi nėra kažkas žalingo (tiesioginių neigiamų efektų nėra), tačiau dėl jos kyla arba gali kilti incidentai. Problema dažnai gali būti nematoma, bet ją išsprendus, kažkokie incidentai jau nekyla.
  • Katastrofa arba dizasteris – tai toksai įvykis, dėl kurio pasidaro neįmanoma išvis kažką daryti, t.y., visą organizacijos veiklą ištinka kolapsas. Katastrofa gali būti dėl incidentų, o incidentai – dėl katastrofų (t.y., šios gali suveikti kaip problemos), negana to, tas pats įvykis ir incidento, ir katastrofos požiūriu gali būti tas pats. Skirtumas čia paprastas: incidento atveju sutrinka kažkokia veikla, bet apie visos sistemos griūtį mes nekalbam. Katastrofos atveju sugriūna organizacinė sistema, o dėl to tampa neįmanomu ir incidentų sprendimas, ir išvis kokia nors veikla.

Labai svarbu suvokti skirtumus: incidentas – jau vykstantis įvykis, kur yra kažkas blogo. Problema – ne įvykis, o tik priežastis, dėl kurios blogi įvykiai vyksta. Katastrofa – tai organizacinės sistemos griūtis.

Pažiūrėkime į pavyzdį: jei mašina numušė žmogų gatvėje – tai incidentas. Jei sankryžoje ir mašinoms, ir skersai einantiems pėstiesiems tuo pat metu gali užsidegti žalia šviesa – tai savo esme ne incidentas, o problema: tiesiogiai lyg ir nieko blogo nėra, tačiau suprantame, kad dėl to mašinos numušinėja pėsčiuosius, t.y., kyla incidentai. Jei netikėtai sužlugo šviesoforus aptarnaujanti įmonė – tai mums nei incidentas, nei problema, tačiau suprantame, kad padėtis katastrofiška: niekas tų šviesoforų neprižiūrės, problemų nespręs ir viskas čia kolapsuos, nes nustojo veikti pati organizacinė sistema.

Šviesoforai gali kurį laiką veikti ir be juos tvarkančios įmonės, bet patys suprantate, kas po kiek laiko bus.

Ar pagaunate skirtumą? Žinau, kad pradžioje jis būna sunkiai suprantamas, bet jį suvokti būtina, nes tiktai taip įmanoma kažką suvaldyti. Perskaitykite kelis kartus, pakartokite tai ir jeigu pagausite vidinę tokio skirstymo logiką, jūsų vadybiniai skilsai paaugs krūva balų.

O dabar, jei jau kelis kartus pakartojote, tai apžvelgsime kai kuriuos niuansus, susijusius su valstybės masto incidentais, problemomis ir dizasteriais. Ir ypač pažiūrėsime į tęstinumo valdymą.

Continue reading