Natūrinių pajamų apmokestinimas

Natūrinių pajamų apmokestinimas veik sutapo su kitu cirku – mokesčių pakeitimais individualioms įmonėms. Nežinau, kodėl kiti komentatoriai to nepastebi.

Pastarųjų savininkai, įmones dažniausiai kūrę tam, kad galėtų vykdyti veiklą sezoniškai (kai prireikdavo pasisamdyti vieną-kitą žmogų) arba kaip papildomą, šalia darbo, dabar turi mokėti sau atlyginimą iš savo pačių lėšų, bent 800 litų per mėnesį, o iš šių pinigų – jau mokėti visus mokesčius taip, lyg būtų save pasamdę. Cirkai, kuriais jau ne vienas pažįstamas spėjo pabėdavoti: "iš mano pajamų jau sumokėti mokesčiai, o dabar – dar iš to likučio vėl sumokėti mokesčius". Neužmirškime, kad skirtingai nuo UAB, individualių įmonių savininkai už įmonę atsako visu savo turtu, o jei nepasiseks verslas, pagal įstatymus faktiškai net negali bankrutuoti.

Turint omeny nuolatines valdžios kalbas apie paramą smulkiam verslui, tai atrodytų keista, tačiau galim prisiminti gerokai anksčiau įvykdytus autorinių apmokestinimus, pakeltas kainas individualios veiklos liudijimams ir pan.. O sąryšių su LLRI kontekste šitas individualių įmonių apmokestinimas tampa išvis natūraliu: išnaikinti smulkius verslininkus galutinai, kad stambesnėms įmonėms neliktų konkurentų išvis. Vis kartojamos LLRI kanarėlių giesmelės apie regresinių mokesčių būtinybę – jau įgyvendinamos: mažiausiai uždirbantys pradėti apmokestinti pagal veik dvigubą tarifą. Juk tas privalomas atlyginimas sau būtent ir tampa antrą kartą apmokestintu.

Tad natūrinių pajamų apmokestinimas neturėtų atrodyti keistai: tai gi ne tik bandymas sukurti ir išsaugoti darbo vietas nežmoniškai išsipūtusiam mokestiniam aparatui. Tai pagrindas dar didesniam terorui prieš mažuosius: jei stambios įmonės nesunkiai gali atskirti, kur jų turtas, o kur darbuotojų, tai įsivaizduokite smulkios įmonės savininką, kuris važinėja 15 metų trantu, užrašytu firmos vardu? Arba įmonę, veikiančią to paties savininko bute? Arba įmonės savininką, nakvojantį tos pačios įmonės patalpose? Ir t.t., ir t.t. Su natūrinių pajamų įstatymu stambioms įmonėms bus tik sukelta nedidelių nepatogumų, tačiau mažosios įmonės gaus tiek problemų, kad joms paprasčiau bus užsidaryti.

Aš ilgai įtardinėjau, kad vienas po kito daromi įstatymų pakeitimai, susiję su mažaisiais, yra tiesiog bukumas. Bet mane vis labiau kamuoja mintis, kad tai ne bukumas, o labai gerai apgalvoti tyčiniai veiksmai. Kitų paaiškinimų aš nerandu.

Truputis FilOp ženklų

Kadangi   prašė, tai štai nuotraukėlė su trupučiu FilOp (Filatelinės Opozicijos) pašto ženklų iš mano kolekcijos. Jei neklystu, visų čia matomų autorius yra Antanas Šakalys, Gedimino Karpavičiaus ženklų lyg ir nėra čia. Išimtis – Joniškio ženklai, kurie nesusiję su FilOp, o tiesiog vietinė suvenyrinė laida, berods 1991 metų.

FilOp ženklai specialiai kuriami kaip kontrastas oficialiems Lietuvos pašto ženklams, dauguma pastarųjų išsiskiria kraštutinai žemu atlikimo lygiu. Dažniausiai – tokiu prastu, kad darosi gėda, į juos vien pažiūrėjus, o ne vienas pažįstamas filatelistas, turintis apypilnes ar visai pilnas Tarpukario Lietuvos pašto ženklų kolekcijas netgi pareiškia, kad naujų nerenka būtent dėl pasibjaurėjimo. Tai labai netipiška, nes filatelistai paprastai didelių skrupulų neturi.

Paveiksliuko viršuje esantys sovietinių ženklų perspaudai – vieni iš tų, kuriuos filatelistai patys gamino naudojimui pašte, kai Lietuvos paštas šūdą malė. Šie – patys patys pirmieji, skubiai perspausdinti Antano Šakalio berods dar tą pačią Kovo 11 – vos paskelbus nepriklausomybę. Greitai po šių išleidimo nedidelė dalis jų pakliuvo ir į pašto apyvartą. Ir tik jau daug vėliau (1990 Spalio 7d. – daugiau, kaip po pusės metų) buvo išleisti pirmieji oficialūs atkurtos Lietuvos pašto ženklai, kurių nuolat nebūdavo pašto skyriuose, Lietuvos paštas vis atsisakinėdavo juos naudoti siuntimui ne Lietuvoje ir t.t.. Tad istorine prasme pirmus atkurtos Lietuvos pašto ženklus išleido ne Lietuvos paštas, tuo metu pilnas neaiškių promaskvietiškų veikėjų, pezėjusių apie visokius "negalime, negalime", o filatelistai, vėliau ir įkūrę tą garsiąją Filatelinę Opoziciją.

(jei paspausite paveiksliuką, pamatysite didesnę jo versiją)

Baisiausio 2009 metų Lietuvos pašto ženklo rinkimai

Jau kelintus metus vyksta baisiausio Lietuvos pašto ženklo rinkimai. Rengia juos filatelistai – tie, kas užsiima pašto ženklais, tačiau kitiems balsavimas irgi atviras. Aišku, jei tik įdomu.

Tarp ankstesniais metais pagarsėjusių šedevrų – tokie, kaip „Zombis Miltinis“, „Gleivėti krepšininkai“, „Mesalina“, „Apsišikęs kūdikis“ bei nemažai kitų. Šiais metais irgi yra vertų pretendentų. Tokių, kaip sovietiniu agitpropu tvoskiantis „Ledynmetis“.

Lietuva yra vienintelė pasaulio šalis, kurioje yra netgi pašto ženklų leidybą opozicionuojanti organizacija – FilOp. Šioji, bene prieš du dešimtmečius įkurta būrelio filatelistų ir dailininkų, netgi leidžia savus pašto ženklų pavyzdžius, kad kiekvienas galėtų palyginti niūrią realybę su tuo, kas galėtų būti. Taip pat, Lietuva yra ko gero vienintelė pasaulio šalis, kur filatelistai organizuoja ne gražiausio, o baisiausio, klaikiausio pašto ženklo rinkimus.

Kam įdomu – sudalyvaukite. O po kiek laiko galėsim ir rezultatais pasidžiaugti 🙂

http://www.brigin.lt/forumas/viewtopic.php?f=11&t=5292

Kas per velnias tie archetipai?

Paveiksliukas kairėje – vienas iš ryškiausių, biologų eksperimentais identifikuotų atvejų. Čia ne žmonių archetipas, o ančių. Itin ryškiai identifikuojamas mažų ančiukų, net ir nemačiusių skraidančių paukščių. Prieš pusę šimtmečio keli mokslininkai, tyrę antis ir jų jauniklius, aiškinosi, kaip šie reaguoja į įvairius skraidančius daiktus. Ant virvutės pakabindavo kokį nors modelį ir įvairiu greičiu skraidindavo antims ar ančiukams virš galvų. Išskirtinis rezultatas buvo pasiektas su žąsų ir vanagų modeliais: jei šie skriedavo trumpuoju galu į priekį, ančiukus apimdavo panika, jie puldavo į visas puses: mažyliai atpažindavo pavojingą plėšrų paukštį. Jei modelis skriedavo ilguoju galu į priekį, ančiukai nereaguodavo.
Archetipai, pasakos ir visa kita…

Kauno autobusų gamykla

Kauno autobusų gamykla buvo įkurta dar Tarpukariu, tačiau tais laikais jos gamybos apimtys nebuvo didelės. Tuometinė gamykla gamino autobusus daugiausiai vokiškų ir amerikietiškų važiuoklių pagrindu. Po II pasaulinio karo gamykla buvo pervadinta į Kauno autoremonto dirbtuves, greitai pratęsusias tą pačią veiklą. Nors ir pavadintos automobilių remonto dirbtuvėmis, šios iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ne tik remontavo, bet ir gamino autobusus, tiesa, maždaug nuo 1960 metų – vis mažesniais kiekiais.

 

KAG-3 autobusas Klaipėdoje

Nuotraukoje - KAG-3 autobusas Klaipėdoje

Pirmieji pokario autobusai buvo daromi vokiškų važiuoklių pagrindu – taip gamykla perdarydavo trofėjinius sunkvežimius. Tačiau gamybos kiekiai buvo labai menki, tad greitai pradėti gaminti visai įprastų rusiškų L-1 klonai – šie jau buvo daromi rusiškų ZIS-150 sunkvežimių bazėje, tiesa, supaprastinti, lyginant su originaliais L-1, gamintais Leningrade. Šeštojo dešimtmečio pradžioje jau imtas gaminti nuosavos konstrukcijos autobusas KAG-1, sukurtas GAZ-51 sunkvežimio pagrindu.

Šeštame dešimtmetyje inžinierius V. Paulavičius sukūrė ir patį masiškiausią autobuso modelį – KAG-3. Šis buvo gaminamas kelis dešimtmečius. Autobusas buvo labai savotiškas – turėjo medinį karkasą. Šio savikaina, kaip ir įprasta mediniams automobilių karkasams, buvo gerokai didesnė, nei metalinių, o mechaninis atsparumas – žymiai menkesnis. Tad ganėtinai greitai pasimatė ir problemos: avarijos atveju autobusas sukiūždavo, kartais – ir užsidegdavo. Keliose iš skaudžiausių avarijų KAG autobusuose sudegė dešimtys žmonių, tad kaip maršrutiniai autobusai, šie greitai buvo išstumti modernesnių, metalinių – daugiausiai rusiškų PAZ.

Nors ir užsidegantis, medinis karkasas turėjo vieną privalumą: daug didesnį atsparumą smūginėms apkrovoms ir dideliems išklaipymams, todėl šiuos autobusus itin pamėgo Kaukazo respublikose: kalnų keliuose lietuviški autobusai buvo žymiai pranašesni, kai metalinį karkasą turintys neretai sulūždavo jau per kelis pirmus eksploatacijos mėnesius.

Problemas dėl medinio karkaso buvo bandoma spręsti: jau 1959 metais buvo sukurtas KAG-4, kuris buvo demonstruojamas visokiose parodose, tačiau taip ir nepradėtas gaminti serijiniu būdu. Kažkas valdžioje nutarė, kad Lietuvai to nereikia – pakaks įvežtinių PAZ, turinčių panašias charakteristikas. Tačiau medinius karkasus turinčių KAG-3 gamyba nesustojo – jų ir toliau reikdavo Kaukaze, o vėliau paaiškėjo, kad prireikia ir specifinių mašinų, pavyzdžiui, skirtų kelininkams. Tad nedideliais kiekiais autobusai buvo gaminami maždaug iki 1990.

Per keliasdešimt darbo metų Kauno autoremonto dirbtuvės pagamino daugiau, kaip 12 tūkstančių autobusų, kai kurie iš jų gatvėmis važinėja iki šiol.

Dar žr. – http://www.autogallery.org.ru/i/ykag.htm