Rokiškis Rabinovičius

Aštuonkojai (lot. Octopus) – labai įdomūs padarai. Daugeliui puikiai žinoma, kad jie maskuojasi, išleisdami tamsų skystį, daugelis žino ir tai, kad aštuonkojai yra greiti plaukikai – išleisdami reaktyvinę vandens čiurkšlę, pasiekia poros dešimčių kilometrų per valandą greitį. Jie lengvai keičia savo spalvą, prisitaikydami prie aplinkos ir užsimaskuodami, kai kada – sugeba apsimesti ir kitais gyvūnais.

Aštuonkojai turi nuodingą snapą – kai kurių mažyčių, slyvos dydžio aštuonkojų nuodai yra tokie stiprūs, kad nuo įkandimo žmogus miršta per kelias sekundes. Kažkuo aštuonkojai panašūs ir į driežus: esant reikalui, pameta vieną iš čiuptuvų – tas, besirangydamas ir savarankiškai (!!!) bandydamas pabėgti, nukreipia užpuoliko dėmesį, o aštuonkojis pasprunka. Vėliau prarastas čiuptuvas atauga.

Aštuonkojai turi puikią uoslę, prilygstančią ryklių uoslei. Bet ir čia jie ypatingi: užuodžia jie savo čiuptuvų siurbtukais, o ne kokia nors nosimi. Siurbtukuose esantys receptoriai jaučia ir skonį, ir kvapą, veikia, kaip liežuvis ir nosis vienu metu. Siurbtukais aštuonkojis ir užuodžia aplink esančius daiktus, ir paragauja juos, lyg liežuviu.

Ašuonkojai – vieninteliai moliuskai, rodantys aiškius intelekto požymius, turintys ir trumpalaikę, ir ilgalaikę atmintį, sugebėjimą mokytis. Žvejams puikiai žinoma, kad pagauti aštuonkojai lengvai pabėga – patys atsidaro pintinių, į kurias uždaromi, dureles, o kai kada netgi ir vagia pagautas žuvis ir krabus, sugebėdami atkabinti kabliukus, kuriais užkabinamos durelės. Mokslininkai, darę su aštuonkojais bandymus, jų intelektą lygina su žiurkių intelektu, o kai kada net ir teigia, kad aštuonkojai protingesni. Bandymuose anie parodo sugebėjimus skirti spalvas, skaičiuoti nedidelius kiekius daiktų, skirti geometrines figūras. Gamtoje aštuonkojai stato nemažus statinius iš akmenų, kur slepiasi, dar daugiau – iš pasipainiojusių medžiagų sukuria netgi spąstus įvairiems vėžiagyviams. Tačiau iki šiol nėra aišku, kaip veikia aštuonkojų nervų sistema: jie neturi aiškiai išskirtų smegenų, visos nervų ląstelės, esančios aštuonkojo kūne, yra susiliejusios į vieną sistemą, čiuptuvuose esantys nervai veikia, kaip centrinių smegenų dalis.

Tačiau nuostabiausi yra ne aštuonkojų protiniai sugebėjimai, o jų dauginimosi ypatybės. Su aštuonkojų patelėmis viskas lyg ir tvarkoj – anos turi kūne ertmę, pagal paskirtį atitinkančią vaginą, tačiau patinai – visai kitokie. Jų, atleiskite už žodį, pimpalas – tai vienas iš čiuptuvų, dažniausiai – trečiasis dešinysis (nors nebūtinai – tos pačios rūšies aštuonkojis lytinį organą gali turėti ir kitame čiuptuve). Nuo likusių čiuptuvų šis skiriasi tuo, kad viduje turi sėklides ir gali apvaisinti patelę. Bet nuo kitų čiuptuvų šis skiriasi dar ir tuo, kad turi sudėtingesnę nervų sistemą, leidžiančią orientuotis savarankiškai. Nutrauktas (ar pats atitrūkęs) čiuptuvas ima ieškoti patelės (prisiminkime, kad siurbtukai užuodžia kvapą) ir neretai nukeliauja didelius atstumus, kol aptinka patelę ir, savarankiškai įsmukęs į jos vaginą, apvaisina.

Visgi, lytines funkcijas turintis čiuptuvas aštuonkojams atauga sunkiai, tad jį praradęs, patinas dažniausiai po kelių mėnesių žūsta. XIX a. prancūzų biologas Žoržas Kuvjė (Georges Cuvier), atradęs dar gyvą hektokotilį (lot. hectocotylus – būtent taip vadinamas aštuonkojo lytinis organas) patelės lytinėje ertmėje, nusprendė, kad tasai esąs kažkokia parazitinė kirmėlė – taip ir suklasifikavo. Iki pat XIX amžiaus pabaigos biologų pagauti aštuonkojų, atleiskite, pimpalai buvo išskiriami į atskirą moliuskų rūšį – hektokotilius. Mokslininkai netgi bandė juos klasifikuoti, manydami, jog egzistuoja nemažai skirtingų jų rūšių, tik vėliau suprato, kad skirtumai susiję su tuo, kokios rūšies aštuonkojui hektokotilis priklausė. Šiais laikais apie tokį biologinį kuriozą mena tik keistas aštuonkojo lyties organo vardas – hektokotilis – šimtą siurbtukų turintis.