Eurobiurokratijos įtaka Lietuvos įstaigoms

Čia ganėtinai negiliai užkabinsiu ES biurokratijos įtaką, nes buvo klausinėjančių, kaip visokia ta stagnuojanti sistema derinasi su Europos Sąjungos reikalavimais. O situacija kaip tik visu ryškumu čia ir išlenda: jei tik yra kokie nors reikalavimai ar reguliavimai iš ES, nomenklatūros veikėjai, suinteresuoti savo darbo užtikrinimu, visada juos bus linkę įdiegti taip, kad biurokratijos kiekiai maksimizuotųsi. T.y., abi vietinė biurokratinė sistema bet kurioje šalyje linkusi pridėti europinį reguliavimą taip, kad atsirastų kuo daugiau darbo.

Plečiantis biurokratijai, po kiek laiko reguliavimai tampa svarbesniu dalyku, nei bet koks sveikas protas.

Plečiantis biurokratijai, po kiek laiko reguliavimai tampa svarbesniu dalyku, nei bet koks sveikas protas.

Savaime aišku: amžinai atsranda veikėjų, kurie bet kokią ES direktyvą interpretuos venakryptiškai, taip kaip naudinga jiems. Jei direktyva neleidžia kažko reguliuoti ir reikalauja biurokratinės kontrolės švelninimo, ji bus ignoruojama arba eiliniu stebuklingu būdu perinterpretuojama taip, kad gautųsi viskas literaliai priešingai, nei reikalauta, o reguliavimų padaugėtų.

Esu kadais paskaitęs konkrečių direktyvų ir jų vietinių adaptacijų, tai žinot, skirtumas būna kartais toks, lyg lygintum kopėčias su ekskavatoriumi: būna kartais, kad kokie nors veikėjai lietuviškuose dokumentuose privelia vienaip, o pasižiūrėjus į tas direktyvas, paaiškėja, kad parašyta diametraliai priešingai.

O štai jeigu direktyva nurodo kažką kontroliuoti ar reguliuoti, tai ji bus priimta, vykdant jos reikalavimus pačiu aršiausiu įmanomu būdu, nes būtent tai maksimaliai padidins biurokratų užimtumą.

T.y., matome, kad bet kuriuo atveju biurokratijos arba nesumažės, arba jos dar daugiau prisidaugins, tiesiog visas dauginimas bus pridengtas dar ir demagogijomis, esą būtina daryti tą ar aną, nes esą taip reikalauja ES.

Tačiau su europine biurokratija yra ir savų niuansų – bene svarbiausias jų – tai itin didelė (daug grandžių turinti) piramidė, esant itin plačioms reguliavimų apimtims. Kitaip tariant, suveikia informaciniai efektai, kurių patį veikimo principą ir įtakų lygį galim nesunkiai pamodeliuoti:

  • Tarkim, kad Lietuvoje turime scenarijų: kažkoks verslininkas pasiskundžia valdininkais kokiam žurnalistui, tasai parašo, tada koks ministras apsvarsto, perduoda informaciją inspekcijos vadovui, kuris priima sprendimą, kurį gauna inspektorius, kuris paskui jau taiko to verslininko atžvilgiu. Taip galim tarti, kad čia yra 6 grandys komunikacijos grandinėje ir 5 informacijos perdavimo etapai. Kiekviename etape turint kokį 10% informacijos praradimą, gausime rezultatą, kuris bus 0,9^5=0,59, t.y., nors rezultatas bus ir nelabai sąmoningas, bet bent jau didesne dalimi teisingas.
  • ES atveju matyt galim drąsiai pridėti dar tiek pat informacijos perdavimo etapų, tad su tais pat informacijos praradimais gausim 0,9^10=0,35, t.y., maždaug trečdalio teisingumą. Trumpai tariant, informacijos iškraipymai iš esmės ims blokuoti galimybes daryti prasmingus sprendimus*.
  • Panašiai rezultatai išsikraipo ir nuo reguliuojamų sričių pločio (t.y., kiek skirtingų veiklų paliečia koks nors sprendimas). Kai Lietuva nėra didelė, sprendimai gaunasi gan pakenčiami, pvz., jei koks nors nutarimas užkabina 100 įmonių, iš kurių 10% bus netipiškos, tai nukentės 10 įmonių. Žodžiu, sužaidus į kompromisą, daugeliu atvejų gausim visgi priimtiną rezultatą.
  • ES atveju įmonių turėsim kokį 100 kartų daugiau, sritys bus belenkiek įvairesnės, tad priimtino rezultato vargu, ar bus galima tikėtis. Nors čia paskaičiuoti gan sunku, bet pats principas natūraliai suprantamas: koks nors vaismedžių reguliavimas Lietuvoje teužkabins kokias nors obelis, kriaušes, slyvas ir vyšnias, bet visos ES mastais skirtingų vaismedžių rūšių bus bent kelis kartus daugiau. Jei iš lempos tarėme, kad Lietuvoje koks nors sprendimas bus priimtinas 90%, tai ES atveju jau bus koks 100 kartų daugiau įmonių, kas grubiai duos kokį 90%^sqrt(100)=0,35, t.y., vėl kokį trečdalį tinkamumo.
  • Vat čia dabar abu mechanizmus apibendrinę ir paėmę iliustracinius lempaskaičius, gaunam Lietuvos atveju sprendimo tikėtinas teisingumas sieks vos 0,9*0,59=0,53, o ES atveju – 0,35*0,35=0,12. Žodžiu, vargu ar reikia stebėtis, kad kokie nors eurobiurokratai sugalvoja reguliuot prezervatyvų ilgį, bananų kreivumą ar dar kokius nors kliedesius.

Aišku, visam nesąmoningumui kompensuoti irgi yra metodai – pvz., papildomos grandys informacijos tikslinimui, papildomi laikai vertinimui ir t.t., tačiau tos papildomos grandys, laikai ir visa kita biurokratinį aparatą padaro dar gremėzdiškesniu, o kokių nors smulkmenų svarstymas kartais užsitęsia tiek, kad paprasčiausiai praranda prasmę.

O kur čia biurslas su visokiomis specifinių verslų įtakomis? Ogi labai paprastoje pozicijoje: jie bet kokius ES nutarimus lygiai taip pat naudoja, pridengdami visokius savo biursliškus absurdus. Nes suprantat gi, jei tik kažkam pasakysi, kad čia ES reikalauja, tai bet kokį kliedesį galima prastumt.

Taigi, kai kyla ES reikalavimai, verta pirmiausiai užduoti klausimą, ar tie menami reikalavimai kartais nėra elementarūs makaronai, kuriuos visuomenei kabina kažkokios suinteresuotos grupės? Ir kartu užduoti dar du klausimus: ar tikrai kokia nors ES direktyva turi bent kokios nors prasmės ir ar tikrai ją išvis kaip nors reikia čia mums vykdyti?

 

—————–

*  Kad nebūčiau galaslovnas, pasakysiu tiek, kad EP sugebėjo netgi imtis priemonių prieš psichotronus, kas rodo, jog tasai iš prielaidos gautas trečdalis adekvatumo – labai optimistinis ir tetinkamas patiems skirtumams paaiškinti. Praktikoje galima įtarti, kad kai kuriais atvejais tas koeficientas netgi kelių procentų nepasiekia.

Apie prognozes ir nepataisomą optimizmą

Ponas Algirdas Žiobrys nepatingėjo ir parašė ištisą straipsnį, kaip atsaką maniškiam pastebėjimui apie tai, kokie yra realūs šansai atlyginimams augti ir kas būna, kai augimo tempai per greiti. Tai yra puiku. Ir puiku, kad žmonės analizuoja, nes tada ir ima aiškėti realybė.

Vai vai vai, kaip šokinėja infliacija, darbo užmokestis ir kitokie skaičiai. O dabar pažiūrėkim, kas nuo ko priklauso.

Čia jums tas pats grafikas, tik atkreipkit dėmesį į tą ploną mėlyną tiesę. Kelios tiesės paprasčiausiai orientacijos patogumui nubrėžtos, bet jos kartu rodo ir suvidurkintas realijas.

Bet visgi pasakysiu du dalykus. Pirmas – apie tai, kiek prognozė gali būti tiksli ir kaip netyčia galima pamesti prielaidas ir pereiti prie fantazijų, o antras – apie tai, ką išvis prognozė gali rodyti ir kam ji tėra reikalinga.

Priimkite tai kaip pozityvią kritiką, ponas Algirdai, nes tiesiog noriu parodyti, kad yra kai kurie niuansai apie kuriuos patys mes dažnai nepagalvojame, kol kažkas nebaksteli. Tamsta gerai darote, kad skaičiuojate per BVP, nes tai priežastinis modelis, o ne statistinis, kaip pas mane (t.y., potencialiai geresnis), bet vat kad Šėtonas slepiasi smulkmenose… Ir žinokit, kad anas Šėtonas suktesnis už mane.

Continue reading →

Darbo užmokesčio pokyčiai kreivėmis

Kada ten pažiūrinėjau tokius grafikus, o paskui kartą kai vienas kažkoks pusdurnis ant FB pradėjo kliedėti apie Artūro Zuoko taipininkiškų pažadų realumą, tai pasikėliau anuos ir dar pažiūrėjau. Žinot, aš jums nelinkėčiau, kad iki 2020 metų koks nors vidurkis pakiltų iki tų 6000 litų. Nes jei taip pakiltų, tai dabartinius laikus prisimintumėte, kaip laimingą ramios ir prognozuojamos ekonominės gerovės tarpsnį.

Žodžiu, neaiškinsiu nieko jums, nei formulių, nei prasmių kažkokių – skaičiavimai yra gan primityvūs, prognostiniai grafikai – akumuliuotos dešimtmečio medianos, korekcijos – pagal infliaciją ir t.t., trumpai tariant – niveliuojant modelį iki minimalaus, bet išlaikant adekvatumą, kuris atitinka stabilų vidutinį infliacijos lygį. Bus čia jums toks netikrintas 30 minučių straipsnis, kurį dabar patys ir tikrinkit.

BTW, apie 2020 prognozėje matom Lietuvos vidurkį bruto – 2864 litai gaunami pagal istorinę augimo medianą, kas po korekcijos dėl infliacijos ir mokesčių atitiktų vidutinį 1899 litus neto (dabar šis yra 1698 litai). Tiesiog pažiūrėkit ir pagalvokit, kaip vienos kreivės siejasi su kitomis kreivėmis, įvykiais ir t.t., o prie kokių lygių tos kreivės pereina į neprognozuojamą beprotybę.

Vai vai vai, kaip šokinėja infliacija, darbo užmokestis ir kitokie skaičiai. O dabar pažiūrėkim, kas nuo ko priklauso.

Vai vai vai, kaip šokinėja infliacija, darbo užmokestis ir kitokie skaičiai. O dabar pažiūrėkim, kas nuo ko priklauso. Ai, dar paspauskit mygtuką ant to grafiko, bus didesnis paveiksliukas.

Vat pavyzdžiui, kokie klausimai ar šiaip pastebėjimai su provokacijomis pamąstymui (čia aišku spėlionės, nes tikrintis reikia, bet pasitikrinkit kažkaip žiūrėdami):

Valiutos stabilumas:

  • Lito įvedimas – pirma stabilizacija.
  • Lito surišimas su doleriu – antra stabilizacija.
  • Pernelyg greita ir kieta stabilizacija sukelia problemas dėl rinkos prisitaikymo prie infliacijos.
  • Lito perrišimas prie euro – startas į progresinį augimą, pasibaigusį griūtimi.

Perkaitimo požymiai:

  • 2006 – jau turėtų būti pastebima paspartėjusi infliacija, kartu sumažėjus atlyginimų augimui.
  • 2007 – aiški plato fazė: prasideda atlyginimų augimo kritimas, esant vis dar kylančiai infliacijai.
  • 2008 – jau imam kristi į bedugnę laisvuoju kritimu, matosi ryškus BVP gyventojui augimo kritimas ir realių pajamų augimo kritimas*.
  • 2009 – pyzdauskas visame gražume.

Bendros pastabos:

  • Panašu į tai, kad koreguotas BVP gerai siejasi su nekoreguotu atlyginimu, tačiau neatitinka realių pajamų. Ką tai galėtų reikšti? Trumpai tariant, KPŠ?
  • Neabejotina keineziastų tiesa: greiti kilimai baigiasi duobėmis, o išlyginus duobes, gaunasi tie patys vidutiniai tempai. Kaip sakant, nuliūdinsiu čia kai ką.
  • Perėjimo į šizofreniją lygis – maždaug 8-12% infliacijos: tada prasideda kažkokie kliedesiai, o ne ekonomika.
  • Per 20 metų objektyvios gyventojų pajamos (po visų ten infliacinių korekcijų) išaugo beveik 2 kartus. Viena vertus, gal tai nėra daug, kita vertus – tai yra labai nemažai.
  • BVP gyventojui svyravymų lygis sudarė keliasdešimt procentų vos kelių metų periode – kaip tik dėl burbulo ir krizės. Būtent tasai greitas didelės amplitudės svyravimas išties ir buvo labai skausmingas ekonomikai.
  • Rusijos krizė tebuvo gėlytės, lyginant su paskutine krize, nors tą Rusijos krizę daugelis iki šiol prisimena.
  • Vyriausybė dar 2006 galėjo identifikuoti krizę, o jau 2007 ne tik galėjo, bet ir privalėjo. Vienintelis klausimas – kiek mėnesių ar gal net metų uždelsimą duoda statistikos pateikėjai, kai pulsą reikia jaust net ne mėnesinį, o savaitinį.
  • 2008 krizė jau buvo įsivažiavusi pilnais pajėgumais: kai apie ją imta šnekėt, buvo jau klausimas ne apie tai, kaip nenukrist į bedugnę, o apie tai, kaip bekrentant įsičiupt už bet kokios šakos, kad neužsimušt.
  • Visokių šūdbankių griuvimas – normalizacijos simptomas, o ne blogėjimo simptomas. Tas būdinga ir bankų griūčiai 1994-1997, ir visokiems snorbankiams bei ūkbankiams.
  • Neklauskit manęs, kas dėjosi iki 1993, nes tuo metu jau buvo ne šiaip kokia šizofrenija, o grynas deliriumas su mėlynais tarakonais ir kitais gliukonautais.

Rinkos uždelsimai į siuacijos pokyčius – apie metus laiko, jie dabar 2-3 kartus sutrumpėję, lyginant su tuo, kas buvo prieš porą dešimtmečių – tas matosi iš atlyginimų pokyčių. Ir tai, kad šitai matosi iš metinių grafikų, leidžia įtarti, kad dalis uždelsimų gali būti ir dar trumpesni, pvz., kelių mėnesių. Savo ruožtu, tai reiškia, kad valstybės valdymui minimalūs reikalingi rodikliai turi būti bent mėnesiniai. Gal kas nori su manim pasidalinti, kiek uždelsimo ir kokius periodus duoda Lietuvos Statistikos Departamentas?

Keineziastiniai efektai:

  • Lito perrišimas prie euro, o paskui ir ES lėšos – laisvų pinigų daugėjimas rinkoje ir atitinkamas augimas. Galima įtarti, kad būtent tai tapo pirmu dideliu postūmiu vėlesniam burbului.
  • Pinigų devalvacija 2008-2009 visgi turėjo šansą įmest šalį į deliriumą, tad nors aš pats anuomet sakiau, kad tai gali būti paprastas sprendimas, visgi toks sprendimas būtų buvęs labai rizikingu dėl destabilizacijos.

Socialistiniai klausimai:

  • O kodėl čia man gaunasi taip, kad koreguotas BVP su nekoreguotu atlyginimu siejasi geriau, nei su koreguotu?

Huh:

  • Nepaisant išgelbėtų NT kontorų, NT kainų, koreguotų pagal infliaciją santykis su koreguotu neto per artimiausius 5-7 metus kris iki to lygio, kuris buvo 2000-2002, nes pūtimuisi nėra pagrindo – tą matom iš nustojusios kilt infliacijos (čia net neimant domėn bendrai NT kainų tiesioginio ir infliacinio kainų kritimo). Užjaučiu tuos, kas dar tikisi uždirbt.

Taigi, pažiūrėkit į tuos grafikus, pamedituokit kažką ir pasitikrinkit bei mane patikrinkit, nes čia šiaip prišokimu pakrapščiau skaičius. Ir išvadų sau pasidarykit.

 

—————-

* Ar žinote, kodėl kalbainius ištinka isterikos ir jie apsiputoję ima aiškinti, kad negalima sakyti „pajamų augimo kritimas“, o reikia sakyti „pajamos krenta“ ar panašiai? Ogi todėl, kad jų intelektas kaip beždžionės ir todėl jie nesupranta, kad augimo kritimas yra visai ne pajamų kritimas ir jau juo labiau ne koks sulėtėjimas (kas išvis yra beprasmybė, kai žiūri aukštyn-žemyn grafike kintančius skaičius), o tik gradiento pokytis. Jiems tai nieko nesako, nes jie daugybos neskiria nuo sudėties. Ir nors šituos aritmetinius veiksmus puikiai skiria dar pradinukai, kalbainiai pas mus piktinasi esą prastu vaikų išsilavinimu. O dabar užduokite klausimą: ar nėra taip, kad kalbainiški kliedesiai gali būti išreikšti ekonomikos augimo gradiento daugikliu, kuris juntamai mažesnis už 1?

Maldeikienės problema vaizdžiai

Šitas straipsnis, kuris rodys pačią Maldeikienės problemą, bus jums su mažiau raidžių, užtat su daug iliustracijų. Nes parašęs aną didelį straipsnį apie nacionalistinį liberalizmą ekonomikoje, gavau tokią bėdą: straipsnis pernelyg didelis, o išskaidyti jį sunku, o negana to, reikia išdėstyti ir kai kurias bendresnes prielaidas, o dėl to jis dar didesnis gaunasi, o kadangi vienos straipsnio dalys priklauso nuo kito, tai ir susigaudyti sunku. O kai tų bendresnių prielaidų yra labai nelengvų, ir kai jas sudedi krūvon – dydis gaunasi jau pernelyg baisus. Užtat dalis ginčo gavosi kažkaip apie dalykus, kurie lyg ir savaime suprantami turėtų būti, bet kažkodėl kartais abejotini.

Atrodo, lyg ir viskas vietoje, ir lūpos gražios, ir akys... Bet kažkas čia visgi neteisingai, ar ne? Štai taip ir su visa ta mokestine ir reguliacine sistema kažkas ne taip.

Atrodo, lyg ir viskas vietoje, ir lūpos gražios, ir akys… Bet kažkas čia visgi neteisingai, ar ne? Ir apvertus – irgi kažkaip – lyg ir dar geriau, lyg ir tvarkoj viskas, bet visvien kažkaip neteisingai. Štai taip ir su visa ta mokestine ir reguliacine sistema kažkas ne taip.

Ypač ryškiai tai pasimatė ponios Aušros Maldeikienės parašytame atsake man: kažkaip viskas lyg ir teisingai, bet problema, kad bendra priežasčių-pasekmių ir sąlygų-galimybių sistema nesusistato iki galo, kaip vieningas vaizdas, kur matytųsi, kas yra blogai ir iš ko viskas kyla*. O būtent tas vaizdas ir yra įdomus – kad būtų galima pataisyti tai, ką reikia, kartu nepagadinant to, ko nereikia.

Atkreipsiu dėmesį į vieną lyg ir prieštaringą nuostatą, matomą Aušros Maldeikienės pozicijoje: viena vertus, ji kažkur sako, kad reikia didinti mokesčius, perskirstymą, valdžios galią, etc., o kita vertus – kad turi būti liberalizmas, laisvas verslas ir taip toliau. Jums neatrodo, kad čia kažkur galai su galais nesusieina? Aš jums pasakysiu, kad išties tai galai su galais susieina, bet sąveikų kompleksas yra pakankamai netiesinis, kad jo neparodysi taip primityviai, kaip kartais bandoma pavaizduot – tipo „atimkim iš tų ir padalinkim aniems“ arba „laisva rinka pati viską sutvarkys“.

Žinot, nėra tų paprastų dalykėlių, kur tik pakeitei kažką ir susitvarkė. Jei būtų sidabrinė kulka**, tai seniai jau ji būtų panaudota. Tik vat nėra tos sidabrinės kulkos, kuri taip paprastai ir aiškiai viską išspręstų. Užtat yra Maldeikienės problema, kurią čia ir pažiūrėsim.

Continue reading →

Aušra Maldeikienė nieko nesupranta ir yra neteisi

Pati ponia Aušra Maldeikienė, kiek atsimenu, ne kartą yra sakiusi, kad nieko nesupranta ir yra neteisi: tai labai geras požymis, kad žmogus ieško, gilinasi ir kvestionuoja, o ne ima ir pasiremia tikėjimu, nes tai yra būtent tas procesas, kur kažką atrandi. Čia ir yra priežastis, dėl kurios daugybė žmonių ant ponios Aušros siunta: nesvarbu, ką bepasakytum, ji pabandys pakvestionuoti. Vat čia yra viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurių ji man labai patinka, nors aš su ja ir nesutinku, ir ji mane visaip čia kritikuoja ir taip toliau.

Ar žinote, kiek biurokratų reikia, norint pakeisti elektros lemputę? Kaip kurie sako, kad trijų: vienas - tam, kad uždraustų kaitrines lemputes, antras - tam, kad skirtų jūsų sumokėtus milijardus mokesčių ekologinių lempučių gamintojams, o trečias - tam, kad lieptų jums tas ekologines lemputes pirkti už 10 kartų didesnę kainą. Bet išties tai ne - ne trijų reikia. Tuntai jų, melejonai visur.

Ar žinote, kiek biurokratų reikia, norint pakeisti elektros lemputę? Kaip kurie sako, kad trijų: vienas – tam, kad uždraustų kaitrines lemputes, antras – tam, kad skirtų jūsų sumokėtus milijardus mokesčių ekologinių lempučių gamintojams, o trečias – tam, kad lieptų jums tas ekologines lemputes pirkti už 10 kartų didesnę kainą. Bet išties tai ne – ne trijų reikia. Tuntai jų, melejonai visur.

Bet aš nerašysiu išsamaus ginčijimosi su krūvomis nuorodų ir eksplanacijų bei paaiškinimų, nes akademiški rašymai man yra labai baisūs. Aš šiuo straipsniu tik peržvelgsiu tam tikrus pastebėjimus, kuriuos ponia Aušra Maldeikienė man parašė. Juose labai daug tiesos, tik vat ta tiesa kartais yra giliau, o kartais net ir ne ten. Kartais netgi ten, kur jos visai nesimato. Ir kartais išvis ta tiesa kitose kažkokiose plokštumose, dar vadinamose paradigmomis. Todėl į ponios Aušros teiginius siūlau pažiūrėti kuo pozityviau, ieškant daugiau patvirtinimų, o ne neigimų. Nes tai sukels daugiau klausimų apie tai, ar išties viskas taip, kaip galvojame.

Kai skiriasi paradigmos, susišnekėti beveik neįmanoma, nes lyg ir tie patys dalykai yra suprantami visiškai skirtingai. Ir skirtumai būna ne pačiuose dalykuose, o jų sąveikose, požiūrio taške ir svarbiausia – interpretacijos sistemoje. Todėl, jei nepagalvoji apie paradigmas, kartais gali gautis ginčas dėl smulkmenų, nepastebint kažkokios esmės, kuri nesimato, nes ji kažkur kitur.

Todėl bus čia tik truputis greitųjų pastabų apie tai, kas svarbu, kas yra labai tiesa, o kur reiktų pažiūrėti, ar nėra kažkokių dar faktorių, kurie nematomi, jei juos nagrinėji paprastuoju būdu. O pasimato tie faktoriai, kai imi žvelgti šiek tiek per kitą galą ir pabandai realiai dekonstruoti*, kas ten per problema už visko slypi.

Matote, išties yra toksai reiškinys, kurį aš pavadinsiu Maldeikienės problema. Ne todėl, kad tai apie ponią Aušrą Maldeikienę, o todėl, kad per mano ginčus su ponia Aušra susidėliojo vienas toksai reikalas, kuris yra daugeliui matytas, suprantamas ir kartu iki galo neiškrapštinėtas ir beveik visada analizuojamas išimtinai vienpusiškai: būtent dėl to reiškinio ir kyla krūvos triukšmingų ginčų tarp kokių papuola ekonomistų, o ypač tarp tų, kurie bando kažką idealizuoti ir kalbėti apie kokius nors dvasingus stebuklinius dėsnius, kurie esą viską sureguliuos savaime.

Nesureguliuos nieko savaime jokie dėsniai, ponai ir ponios. Deja, taip yra. Nes tie, kas turi reguliacinius svertus, reguliuos taip, kaip jiems reikia, o tie, kam reikia – tie tuos svertus ir turi. Ir dauguma ekonominių diskursų tiktai tuos svertų turėtojus ir teatspindi, o ne realią situaciją. Ir nereikia čia jokių sąmokslo teorijų – tiesiog visi mes esam žmonės su savais interesais. Lokalūs optimumai, kaip sakant, kur kiekvienas kaldrą traukia į save.

Ir nesuveiks paprasti mechanizmai, kur yra kažkas padaroma taip, kaip kažkur kitur. Mes galim atrasti, jog aukštas pragyvenimo lygis koreliuoja su progresiniais mokesčiais, galim atrasti ir koreliaciją tarp aukšto pragyvenimo ir santvarkos (konstitucinės monarchijos kažkodėl linkusios tapti itin turtingomis), galima rasti ir sąsajų gyventojų išsilavinimo ir pajamų lygio, ir taip toliau, tačiau norint atkartoti sėkmę, negalima remtis tiesiog panašumais. Būtinas labai konkretus visų mechanizmų supratimas ir holistinis požiūris. Priežastys turi pasekmes. Kažkuriems dalykams yra būtinos labai konkrečios sąlygos. Ir tam tikri veiksmai duoda konkrečius rezultatus.

Visgi čia aš jums duosiu vieną tokią dilemą, kad būtų paprasčiau kalbėti, kai užsiimsim kai kuria ekonomine dekonstrukcija, o ir šiaip – tai yra bendras sisteminis argumentas, skirtas visam ginčui. Šita dilema atrodo paprastai, bet realybėje ji yra klaikiai komplikuota. Ir jei ji bent dalinai išsisprendžia ar bent jau susibalansuoja – tai jau stebuklas.

Lyg ir natūralu viskas: norim, kad gerai veiktų valstybė, turim ir biurokratus pažabot, ir visokius sukčius - irgi. Problemėlė tik tame, kad patvarkius vienus, siautėt ima kiti.

Lyg ir natūralu viskas: norim, kad gerai veiktų valstybė, turim ir biurokratus pažabot, ir oligarchiją – taip pat. Problemėlė tik tame, kad patvarkius vienus, siautėt ima kiti. Žaibiukai pakyla, žinote.

Šioje dilemoje yra spąstai: atrodo, kad jos sprendimas visgi įmanomas ir pakankamai natūraliai ateina galvon krūvos visokių galimų variantų, pvz., nustatyti aiškias taisykles verslo kontrolei, nustatyti biurokratijos veikimo ribas, nustatyti aiškius įstatymus verslo reguliavimui ir panašiai. Bėda ta, kad interesai, besislepiantys tuos langeliuose, yra tokie galingi, kad bendru atveju dėjo jie ant visų tų jūsų sprendimų, ponai ir ponios, nes jie patys tuos sprendimus reguliuoja.

Ir bėda dar ir ta, kad visokie bandymai kažką spręsti dažnai užsuka kitus procesus, kurie neretai yra klaikesni, nei įmanoma įsivaizduoti. Realiai šioje dilemoje slepiasi dvi seserys – Kafka ir Vergovė. Ir vos tik pataisote šitą problemą, kažkuri iš tų seserų ima ir atsibunda. O sunkesniu atveju atsibusti gali ir abi. Ir dar taip, kad maža nepasirodytų. Žodžiu, nesitikėkit kažkokio lengvo gyvenimo čia.

Visgi, sprendimas tam jau yra, ir jis jau įgyvendintas, ir puikiai veikia, nes yra dar protingų žmonių Lietuvoje, kurie sugeba sukurti paprastus ir stebėtinai efektyvius sprendimus netgi tokioms klaikioms dilemoms, kaip aukščiau pavaizduotoji. Tik vat toksai niuansas vienas tame yra…  Toksai niuansas, dėl kurio tas sprendimas ir vadinasi Maldeikienės problema.

Visgi, kadangi užsišnekėjau, prasieikim greituoju (aha, kaipgi) paviršutiniu būdu per kai kuriuos argumentus, kuriuos ponia Aušra Maldeikienė išsako ankstesniame straipsnyje. Kad kitu straipsniu prasieitume giliuoju ir smegenis tirpdančiuoju būdu, tačiau jau kitu pjūviu. Taip kad čia atsakymas poniai Aušrai.

Continue reading →