Rokiškis Rabinovičius

Vytautas Landsbergis yra tikrai vienas iš įžvalgiausių (jei ne pats įžvalgiausias) Lietuvos politikas. Jo suvokimas yra pakankamai platus ir gilus, kad net jo bendrapartiečiai ne visada suprastų – šis žmogus mąsto bent dešimtmečiu į priekį. Gal todėl jo ypač nekenčia kai kurios specifinės grupės, turinčios tam tikrų interesų. Galim prisiminti Vytauto Landsbergio kalbas, sakytas prieš kelioliką metų – apie tam tikrų užsienio valstybių ir verslo grupių įtakas. Tada buvo keliami isteriški triukšmai apie tai, kaip Landsbergis nusišneka, o dabar po tomis kalbomis pasirašytų veik kiekvienas Lietuvos pilietis. Būtent dėl to įžvalgumo į bet kurį Vytauto Landsbergio pasisakymą reikia žvelgti itin atidžiai, ne atmetant, o analizuojant.

Tačiau drįstu kiek suabejoti paskutiniu Vytauto Landsbergio pasisakymu TS-LKD, tiksliau – jo bendru konceptu. Įvardindamas daugybę įvairių blogybių, išties skurdinančių ir žlugdančių Lietuvos valstybę, Vytautas Landsbergis neapibrėžė tikslaus bendro vardiklio, o nuėjo į kalbas apie kažkokią moralę. Jis nepažvelgė į priežastingumus, o nusakė tik simptomatiką, įvardindamas tą bendrą simptomų rinkinį, kaip „Lietuvos žudikus“. Įsidėmėtinas ir kitas aspektas: Vytautas Landsbergis kalbėjo apie Lietuvos išlikimą, o ne apie augimą. Tai, atrodytų, menka detalė, tačiau ji žymiai aiškiau nusako realią padėtį, nei visa likusi profesoriaus kalba.

Aišku, kad Lietuva yra kritinėje situacijoje – dėl to vargu, ar verta abejoti. Na, nebent mąstytume kelių mėnesių, o ne kelių dešimtmečių tarpsniais. Per paskutinius porą dešimtmečių Lietuvos gyventojų skaičius krito kokiais 700 tūkstančių, o gyventojų vidutinis amžius nuolat didėja. Problema kumuliatyvinė: mažėjant gimstamumui ir emigruojant jauniems žmonėms, lieka vis mažiau žmonių, kurie galėtų didinti gimstamumą, kas blogina bendras sąlygas ir dar labiau skatina emigraciją. Aš jau rašiau, kur link einam, tačiau matomai daugeliui kitų (tiems, kurie neskaito mano blogo, lol) reikėjo sužinoti gyventojų surašymo duomenis, kad bent pajust realybę. Beje, gandai sako, kad gavęs tuos surašymo duomenis, Andrius Kubilius reikalavęs Statdepo, kad šis pasiaiškintų, kodėl tiek mažai suskaičiavo.

Galim apibendrinti, kad problemos yra kardinalios. Ir tai, kad Vytautas Landsbergis kalba apie vidaus problemas, pasukdamas jas bendro Rusijos-Europos konteksto atžvilgiu – tai rimta. Tai yra požymis, kad nepaisant kardinalios Rusijos/Gazprom įtakos, krizės, Europos Sąjungos susilpnėjimo, vėl didėjančios priešpriešos tarp Rytų ir Vakarų, vidinės mūsų problemos jau tampa svarbesnėmis, labiau įtakojančiomis mūsų ateitį, nei galimi priešiški išorės scenarijai. Tai yra viena iš netiesiogiai išsakytų Vytauto Landsbergio minčių. Ir ji yra labai esminė. Ypač kai prisimenam apie tai, kad kalba apie Lietuvos išlikimą, o ne augimą.

Bėda, kad Vytautas Landsbergis simptomų pasireiškimo subjektus įvardina, kaip Lietuvos priešus. Alkoholizmas, savižudybės, emigracija, etc. – krūva visokių vidinių priešų. Išvažiavai ar galvoji apie emigraciją – esi priešas. Gyvenimas užveikė tiek, kad nori nusižudyt – irgi priešas*. Ir taip toliau. Nepageidautinų reiškinių** – krūvos, ir kiekvieną galima su kuo nors susieti. Kiekvienam dalykui atsiranda blogio nešėjas – blogietis, kurį, atrodytų, nubausi ar pašalinsi ir viskas pasitaisys. Tiktai praktikoje niekada nepasitaiso, nes tai juk simptomai, tiesa? Nepių yra krūvos, bet kur yra jų šaknys? Kur yra tų simptomų priežastys, t.y., problemos***?

Visi Vytauto Landsbergio vardinami Lietuvos priešai tėra simptomai: alkoholizmas atsiranda ne iš niekur, savižudybės – irgi ne savaiminiai kažkieno įnoriai, vairuojantys puspročiai – irgi kažkokių procesų pasekmė. Plėšikai, finansiniai sukčiai, korupcionieriai, kyšininkai, chuliganai, narkotikų prekeiviai – gyvuoja ir tarpsta ne šiaip sau, o dėl to, kad yra kažkokios priežastys, sukuriančios tam sąlygas. Emigracija irgi vyksta ne šiaip sau, o tik dėl to, kad tam yra priežastys (ir beje, dominuoja ne ekonominės, nors visi apie ekonomines šneka).

Žinoma, įvardinti netinkamas visuomenės grupes, kaip Lietuvos priešus – lengva. Tai daro įspūdį. Kiek prasčiau, kad toksai skaidymas į savus ir priešus tik pablogina situaciją, kurią pats Vytautas Landsbergis mini – susvetimėjimą, nepasitikėjimą, moralines blogybes, etc.. Pats Vytautas Landsbergis lyg ir sako, kad tai yra bėdų priežastis, tačiau nebūkim fantazuotojais – tai tik dar viena, tiesa, truputį gilesnė nepė. O ir nepasitikėjimas, pripažinkim, ne vienpusis: valstybė nepasitiki gyventojais, priima įstatymus, leidžiančius praktiškai nekontroliuojamai klausytis pokalbių, sekti elektroninį paštą, užversti nesuvokiamais mokestiniais reikalavimais, o kaip valstybe nepasitiki gyventojai – tai ir išvis nereikia aiškinti.

Jei visokių sutrikimų pilna, o giluminės priežastys nėra akivaizdžios – dažniausiai galime spėti apie gana esmines sistemines, struktūrines problemas. Ir teisingas žingsnis čia būtų ne kalbos apie kažkokius priešus, o tiesiog nuobodi, rimta ir nuosekli sistemos analizė, paišant schemeles (kartais – tiesiog neįsivaizduojamo didumo, pvz., kad 6 dydžio šriftu į A0 formatą netilptų nei ketvirtadalis) ir randant taškus, kur reikalingi pokyčiai. Deja, kiek tenka susidurti su politika, šitai niekam neįdomu.

O daugelio bėdų priežastys juk ganėtinai paprastos savo esme: kuo daugiau valstybė gali kištis į piliečių gyvenimą, tuo labiau piliečiai gali būti užknisami, tuo labiau jie būna terorizuojami, ribojami, etc., tuo didesnės galimybės veikti korupcionieriams, švaistyti lėšas, etc., etc., etc.. Tačiau kovojant su simptomais, daugeliui ima atrodyti, kad reikia dar labiau didinti kontrolės ir ribojimo mechanizmus, o kai šie galutinai pasirodo besą neefektyvūs, imama ieškoti priešų. Paradoksas: išties didžiausias priešas yra beveidis, nes tai sistema (ar jos dalis), o ne kokie nors konkretūs žmonės.

Visgi, nors ir keldamas prieštaravimus, aš būčiau linkęs Vytauto Landsbergio kalbą vertinti labai teigiamai: net nepaisant tenai minimų priešų ir moralumų, tai yra rimtas posūkis link vidinės problematikos, kamuojančios Lietuvą.

 

————-

* Jei atmintis nemeluoja, sovietiniame Baudžiamąjame kodekse savižudybė buvo įtraukta į nusikaltimus, remiantis paprasta logika: jei nusižudai, vadinasi naikini valstybės nuosavybę – darbo jėgą.

** ToC fanatai nepageidautinas pasekmes vadina sutrumpintai – nepėmis. Nepė šen ir nepė ten, ir visi mes kiaulės. Nes jei pasižiūri – pasekmės visur, o kaltų nėra. Todėl ir reikia priežasčių analizės.

*** Vadyboje yra kardinali distinkcija tarp simptomų (gedimų, incidentų, nepių) ir jų priežasčių (problemų): problemos yra ne šiaip kokie negerumai, o priežastys. Pvz., alkoholizmas Lietuvos mastais nėra problema (grįžkim prie apibrėžimo: problema yra priežastis, o ne simptomas). Alkoholizmas – tai tik simptomatika. Problema slypi kažkur kitur (gal būt, ne viename, o keliuose dalykuose), dėl ko alkoholizmas plinta. Pvz., kad ir alkoholio reklamoje (tarp kitko, vakar mačiau puikų pavyzdį: 5 metų amžiaus vaikas, aprengtas vaikiškais Kalnapilio marškinėliais – klausimų apie rinkos auginimą dar kyla?). Identifikavus priežastis ir jas pašalinus, simptomatika ima nykti savaime. Būtent toks vadybinis požiūris, kur priežastys atskiriamos nuo pasekmių, leidžia efektyviai tvarkytis su bėdomis, tačiau viena nuo kito turi būti griežtai skiriama: priežasčių ir blogų pasekmių šalinimo procesai yra tiesiog nesuderinami savo esme (proaktyvūs vs. reaktyvūs).